|
|
|
Vakarų LietuvaIr Kretingoje yra kur skaniai pavalgyti
Vasaros pradžioje Lietuvoje pirmąkart lijo Michelin žvaigždėmis, po Michelin žvaigždę gavo net 4 restoranai ir visi jie yra sostinėje Vilniuje. Tačiau ir provincijos miestai, miesteliai turi kavines, kuriose noriai lankosi vietiniai, kurias rekomenduoja svečiams. Viena tokių kavinių jau tris dešimtmečius veikia įstabioje Kretingos vietoje, grafų Tiškevičių rūmų Žiemos sode – tai kavinė „Pas grafą“. „Produktų kokybė, iš jų gaminamų patiekalų skonis, geras aptarnavimas, ir būtina augti kartu su klientu“, – vardijo kavinės „Pas grafą“ virtuvės šefė Violeta Lazauskienė, paklausta, ko reikia viešojo maitinimo įmonės geram vardui užsitarnauti ir jį išlaikyti. Šį verslą prieš tris dešimtmečius įsuko Violetos brolis Rimantas Valentukonis. Atvertusi storą klientų atsiliepimų knygą, Violeta tvirtino, kad klientai yra svarbiausi jos ir komandos darbo vertintojai. Tiesa, šiandieną užuot rašę atsiliepimus, žmonės už gerą maistą, aptarnavimą dažniau dėkoja elektroninėmis, telefono žinutėmis ar paskambindami. „Nesiekiame gaminti įmantrių patiekalų, svarbiausia, kad būtų skanu, sveika, sotu, o kainos „nesusipykusios su protu“ ir paviešėjus norėtųsi vėl grįžti“, – apie iškeltus tikslus kalbėjo Violeta, akcentavusi, kad dauguma svečių net neatvertę valgiaraščio žino ką valgys. Štai tokie klientų pamėgti patiekalai, kaip grafienės Sofijos salotos, grafienės vištienos krūtinėlės kepsnys populiarumo nepraranda metų metais. Kretingos dvarą valdęs grafas Juozapas Tiškevičius buvo aistringas medžiotojas, mėgo patiekalus iš žvėrienos, grafui atminti kavinės meniu yra ir jo kepsnys, šiandieną dažniausiai ruošiamas iš elnienos, kartais – šernienos. Kavinė „Pas grafą“ savo valgiaraštį iš esmės atnaujino po karantino, tai sutapo su Žiemos sodo-oranžerijos renovacijos pabaigtuvėmis. „Valgiaraštyje yra otas, anties krūtinėlė su bruknių padažu ir juodųjų alyvuogių plutele“, – sakė Violeta apie tai, ką renkasi išrankesni klientai.
Valstybinių miškų urėdija – akcinė bendrovė. Keisis tik statusas ar ir pats ūkininkavimo miškuose būdas?
Valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija (VMU) pertvarkoma į akcinę bendrovę. Šis teisinio statuso keitimas numatytas šiemet gruodžio 31 dieną. Pasak Valstybinių miškų urėdijos generalinio direktoriaus Valdo Kaubrės, tai – nuoseklaus valstybės valdomų įmonių pertvarkymo proceso dalis. Pakeitus teisinį statusą, miškai išliks valstybės nuosavybė. Vis dėlto ir miškininkų, ir visuomenės nerimas nėra atsitiktinis – kokia ateitis po dar vienos reformos laukia Lietuvos miškų ir miškininkų? Ar keisis tik statusas, ar ir pats ūkininkavimo miškuose būdas? Primiršta, bet buvusi nebaigta reforma Prieš septynerius metus skubiai parengta „miškų reforma“ praūžė lyg viesulas. Tik vietoje medžių išretino miškininkų gretas, o visuomenėje sukėlė cunamio dydžio nepasitenkinimą, įsikūrė judėjimai ir įvairios visuomeninės miškų gynimo organizacijos. Tuomet daugelis šalies miškininkų vietoje padėkos sulaukė priekaištų, ne vienam teko palikti darbą, o kodėl staiga prireikė tokios reformos ir kokia bus valstybinių Lietuvos miškų ateitis, visuomenei tiksliai nebuvo paaiškinta. Beje, kaip ir dabartinis teisinio statuso keitimas, kam jis reikalingas ir naudingas. Dar kurį laiką visuomenė piktinosi naujai brėžiama miškų valdymo ir naudojimo reforma. Kilo daugybė įtarimų, kas slypi po jos vykdymu. Ilgainiui ši reforma prisimiršo, aistros nurimo. Pernai miškų ateičiai neabejingus žmones vėl sujudino Aplinkos ministerijos parengtas valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų metinių normų planas, numatantis kitus penkerius metus dar labiau didinti miško kirtimo normas, nes, anot ministerijos, metinis medienos prieaugis viršija iškertamos kiekį. Tačiau, sutikusi didžiulį pasipriešinimą, Aplinkos ministerija po ilgų debatų nusileido ir kitiems penkeriems metams leistinų kirtimo normų nepadidino. Medienos poreikis auga greičiau už mišką
Medienos poreikio augimą skatina ir pati Aplinkos ministerija, be kitų dalykų, nurodydama naujose statybose vietoje betono ir metalo naudoti daugiau medžio konstrukcijų.
Visa su vienokiu ar kitokiu medienos naudojimu susijusi pramonė taip pat reikalauja vis daugiau žaliavos. Jos reikia ir užsienio pramonei. Ne paslaptis, kad ne viena miškinga šalis savo miškus mieliau pataupo, o trūkstamą medienos kiekį įsiveža iš eksportuoti šią produkciją siūlančių šalių.
Regioniniam verslui tenka svarbus vaidmuo vietos ekonomikoje. Rajonuose veikiančios įmonės yra pagrindinės darbo vietų kūrėjos, didinančios įvairių paslaugų ir prekių prieinamumą vietinėje rinkoje, prisideda prie regioninės infrastruktūros plėtros, investicijų pritraukimo. Praktika parodė, kad atskirai veikiantys verslai patirtų daugiau iššūkių, todėl dažniau veikia išvien ir laimi – lengviau adaptuojasi įvairiose situacijose ir dėl to optimistiškiau žiūri į ateitį. Išskirtinis interviu „Vakarų Lietuvai“ su Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų (PPAR) prezidentu Vyčiu Lembučiu.
– Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – plati verslo atstovų bendruomenė. Jūsų misija – ją telkti, jai padėti, atstovauti. Ar verslas noriai priima pagalbą?
– Nariai yra didžiausia mūsų vertybė, o nuolat augantis narių skaičius rodo verslo bendrystės svarbą ir poreikį dalytis patirtimi ir tobulėti. Bendravimas, rūpimų klausimų sprendimas ir pagalba verslo organizacijoms augti yra kertinis mūsų organizacijos tikslas, tačiau sprendimas tapti nariu neturi ir negali būti spontaniškas, reikia laiko pajusti poreikį ir norą būti bendruomenės dalimi. Todėl, skirtingai negu kitose šalyse, niekada nesiekėme, kad narystė būtų privaloma, savanorystę visada laikėme didžiausia vertybe ir aukščiausiu prioritetu.
– Atstovaujate narių interesams įvairiose institucijose. Tikėtina, kad verslininkų interesai yra skirtingi. Kaip pavyksta juos derinti? Kaip tai vyksta?
– Regioninė partnerystė su verslo, mokslo, valdžios ir visuomeninėmis organizacijomis bei verslo atstovavimas ir jų interesų gynimas regionuose – svarbi Šiaulių PPAR tvarios plėtros kryptis, todėl daug dėmesio skiriame atstovybės ir filialų veiklos plėtojimui. Taip stengiamės būti arčiau savo narių ir vietos verslo. Telšių filialas, įkurtas 2019 m., kasmet gerokai ūgteli ir nuosekliai stiprina savo autoritetą vietos valdžios institucijose. Nariai nuolat susitinka ir kalbasi, ieško sąlyčio taškų ir sprendžia ne tik vietos verslui, bet ir bendruomenei aktualius klausimus. Veikiant individualiai, atrodo, jog asmeninės problemos labai didelės ir sunkiai įveikiamos, bet, veikiant kartu, nemažai tokių sunkumų galima išspręsti, nes jie įgauna bendrumo pagrindą. Pastarąjį laikmetį bendrų klausimų buvo ypač daug – savivaldos lygmens sprendimai, verslo teritorijų plėtra, elektros kainų svyravimai, mokesčių reforma ir gynybos finansavimo didinimas, įsitraukimas į pramoninį bendradarbiavimą. Teikiame pasiūlymus savivaldoms ir Vyriausybei, kaip tą būtų galima padaryti efektyviau ir tikslingiau iš verslo perspektyvų. Be abejo, organizuojame bendrus renginius, seminarus, verslo misijas į užsienį, kurios reikalingos ir aktualiausios šiandien.
Kretingos muziejaus direktorius Romandas Žiubrys pasvarstė apie galimybę senuosius paveikslus pasitelkti įdomiai edukacijai.
Paveikslą porininką šalia turimo to paties dailininko darbo Baltojoje Kretingos muziejaus salėje kabinti pagelbėjo muziejininkai (iš kairės) Tadas Šaulys, Rokas Venckus ir muziejaus vadovas Romandas Žiubrys.
Tai, kad iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus rinkinio į Kretingos muziejaus ekspoziciją atkeliavo flamandų dailininko Giacomo Legi (Liegi, 1600–1640) XVII a. I pusėje tapytas paveikslas „Vyras su omaru“ ir buvo pakabintas šalia to paties dailininko paveikslo „Liutnininkas“, Kretingos muziejaus muziejininkė-istorikė Danutė Šorienė pavadino istoriniu įvykiu – muziejuje susitiko du šio menininko šedevrai paveikslai-porininkai, kažkada buvę vienos grafų Tiškevičių meno kolekcijos, sukauptos Palangos dvare, dalimi.
„Pagaliau išsipildė didelė buvusio šviesaus atminimo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Osvaldo Daugelio svajonė, kad muziejų lankytojai šiuos du paveikslus pamatytų kartu. Jis, pamatęs mūsų muziejuje saugomą paveikslą „Liutnininkas“, pirmasis pastebėjo, kad šis panašus į paveikslą „Vyras su omaru“, saugomą Čiurlionio muziejuje. Jie – tarsi paveikslai porininkai. Į M. K. Čiurlionio muziejų paveikslas pateko kaip Franso Snyderso (1579–1657) Flandrijos mokyklos kūrinys, o Kretingos muziejuje paveikslas buvo saugomas kaip nežinomo flamandų dailininko“, – apie užsimezgusį detektyvą kalbėjo D. Šorienė.
Grafai Tiškevičiai Lietuvoje garsėjo kaip senienų ir meno kūrinių kolekcininkai – sukaupti vertingus meno rinkinius leido jų socialinis statusas. Ir, nors pirmoji sovietinė okupacija buvo trumpa, tačiau per ją buvo nacionalizuoti dvarai, juose buvusios kultūrinės meninės, istorinės vertybės. Dalį vertybių pavyko perduoti muziejams. Į Kretingos muziejaus vaizduojamosios dailės rinkinį pateko keli įdomūs XVI–XVII a. tapybos kūriniai. Tai grafams Antaninai ir Feliksui Tiškevičiams priklausę, Palangos dvare iki 1940 metų buvę paveikslai. Muziejuje saugomos dvi Palangos dvaro vertybių perdavimo aktų kopijos, sudarytos 1940 m. rugpjūčio pradžioje, į Kretingos muziejų Palangos dvaro paveikslai pateko beveik be metrikų.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys
Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys liepos mėnesį baigs savo kadenciją. Apie visuotinės gynybos nuostatas dabartinėje geopolitinėje situacijoje kariuomenės vadas kalbėjosi su visuomene Klaipėdos universiteto auditorijoje, atsakė ir į „Vakarų Lietuvos“ klausimus.
Atsakas būtų vieningas
– Visuomenėje pastaraisiais metais vyrauja nerimo nuotaikos, jos lyg ir atslūgsta, jei Ukrainai sekasi atremti agresorės Rusijos atakas, tačiau vėl sustiprėja, jei okupantai eina į priekį ir Putinas aštrina retoriką Baltijos šalių atžvilgiu.
– Būna taip, kad mes kartais lakstome apie medį, bet nematome miško. Pirmiausia mums reikia kalbėti apie strategiją, o ji labai paprasta: mes pasirinkome kolektyvinę gynybą.
Atkreipsiu dėmesį, kad dabar NATO principas yra toks: turime suprasti grėsmę visuotinai. Reiškia, kad visi – ir 32 valstybės, ir pagrindiniai strateginiai kariniai štabai – supranta ir vertina tą grėsmę vienodai. Dar noriu priminti, kas mums visiems labai svarbu: prieš kurį laiką NATO regioniniai gynybos planai buvo parengti reaguojant į padidėjusią Rusijos grėsmę, šiai užpuolus Ukrainą. Jie apima ir Baltijos šalis bei Lenkiją, o mums verta įsidėmėti, kad tie atnaujinti planai iš esmės numato gynybą nuo pirmųjų galimo konflikto dienų. Tai atspindi besikeičiančią NATO strategiją. Anksčiau Aljanse laikytasi požiūrio, kad karinio konflikto atveju Baltijos šalys iš pradžių pačios turėtų atlaikyti puolimą, kol sąjungininkai atvyktų į pagalbą.
Pradėjusi kepti duoną Jolanta Skurdauskienė pajuto pilnatvę ir vidinę ramybę.
Salantuose Kretingos rajone gimusi ir augusi Jolanta Skurdauskienė nė neįtarė, kad tarsi netyčia pirmasis jos iškeptas duonos kepaliukas joje taip išjudins kepėjos talentą, kad neilgai trukus ji pradės verslą, sukurs savo vardu pavadintą prekinį ženklą ir į krautuvėlę Vydmantuose ims tiekti pačios keptą duoną.
Kaip kilo idėja kepti duoną, Jolanta ir pati dar iki galo nesuprato. Regis, gyveno sau ramiai, kaip visi žmonės, nei pyragų kepėja buvo, nei tortus gamino. Didžiąją savo gyvenimo dalį, prekiaudama turguje, ji dirbo sau, bet užklupus krizėmis paženklintam laikmečiui, nusprendė kreiptis į Užimtumo tarnybą, kur jai buvo pasiūlyti virėjų kursai. Baigusi kursus ir vasarą išvažiavusi dirbti į Palangą, Jolanta pajuto šio darbo, kuris ir patiko, ir užaugino storą odą, tikrąjį skonį. Vasaros sostinėje Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje esančiame restorane, ji praėjo gana atšiaurią gyvenimo mokyklą. Pirmi metai buvo sunkūs, užmokestis menkas, gyvenimo sąlygos nelabai draugiškos, bet pats darbas Jolantai patiko. Tik vėliau, padariusi išvadą, kad vien vasaromis dirbti nelabai apsimoka, o kitur eiti nesinori, Jolanta atsisveikino su darbu. Nors buvo kavinių, kurios dirba visus metus, bet pašnekovei, gyvenančiai Skuode, ne visi darbdaviai suteikdavo gyvenamąjį plotą. Tuo metu Jolanta išgyveno skyrybas, vėliau, į jos gyvenimą atėjus kitam žmogui, ji, kaip meilės emigrantė, atsidūrė Kretingoje. Nors, pasak pašnekovės, čia ji turi daugybę pažįstamų, jai reikia gerai pagalvoti, iš kur ji pati esanti. Gimusi ir augusi Salantuose, daugiau nei dvidešimt metų pragyvenusi Skuode, dabar šaknis leidžianti Kretingoje, Jolanta visur jaučiasi vietinė, tikra, iki pat pirštų galiukų žemaitė. Pas mylimą žmogų atsikrausčius į Kretingą prasidėjo ir labai džiugus laikotarpis, ir užklupo įvairios ligos. Nors nėra sirgusi gripu, Jolantą ėmė kankinti įvairios sveikatos bėdos, teko ne sykį gulėti ligoninėje, iškęsti ne vieną operaciją. Bet būdama nepataisoma optimistė, moteris iškėlusi galvą priėmė visus likimo siųstus iššūkius. Artėjant penkiasdešimtmečiui ji ėmė galvoti, kaip galėtų save realizuoti – skaitė darbo skelbimus, eidavo į darbo pokalbius, bet niekur savęs nematė, neatėjo jokia mintis, neaplankė jokia vizija.
Maršruto „Grafų Tiškevičių kelias“ idėjos autorius Romualdas Beniušis su logotipą maršrutui sukūrusia dukterimi Rūta brandina sumanymą, kad maršrutą būtų galima pristatyti ir nufilmavus jį iš paukščio skrydžio. „Talkinti pasisiūlė kretingiškis Tomas Daukantas“, – sakė R. Beniušis.
Kretingos rajono švietimo centro Turizmo informacijos centras šiemet kretingiškiams, miesto ir rajono svečiams iš Lietuvos, užsienio valstybių siūlo 39 maršrutus, tarp kurių – ir naujas parengtas maršrutas „Grafų Tiškevičių kelias“. „Šis maršrutas skirtas mėgstantiems keliauti labiau savarankiškai, o didžiausia naujiena – kad vaikščioti ir domėtis Kretingos istorija bus galima su žygeivio pasu“, – teigė Kretingos rajono švietimo centro direktoriaus pavaduotoja turizmui Valdonė Žiobakienė.
„Žygeivio pasas – tarsi suvenyras, liksiantis apsilankius Kretingoje ir praėjus „Grafų Tiškevičių keliu“. Maršruto pradžioje Kretingos muziejuje Žygeivio pase bus uždėtas pirmasis spaudas, baigus maršrutą Turizmo informacijos centre – antrasis. Jais patvirtintas dokumentas įprasmins tai, kad Kretingos miesto svečias praėjo „Gratų Tiškeivčių keliu“ ir aplankė visus jo istorinio-kultūrinio paveldo objektus“, – paaiškino maršruto idėjos autorius kraštietis kraštotyrininkas mėgėjas „Pajūrio naujienų“ bendraautoris Vilniuje gyvenantis Romualdas Beniušis. Jo pastebėjimu, tokio kelio Lietuvoje niekur kitur nėra: turistas gali keliauti savarankiškai, jam nereikia didelio fizinio pasirengimo, keliautojas pats planuoja savo laiką. „Šis maršrutas unikalus tuo, kad istorinį-kultūrinį kelią pažinti užtenka kelių valandų, ir visa tai galima padaryti einant viena gatve“, – maršruto išskirtinumą akcentavo idėjos ir leidinio „Grafų Tiškevičių kelias“-žygeivio paso tekstų autorius, o logotipą maršrutui ir spaudą sukūrė jo duktė architektė Rūta Beniušytė. Leidiniui iliustruoti panaudotos kretingiškių fotografų Karolio Bakūno, Gvido Taurinsko, Jolantos Klietkutės nuotraukos.
Darbo kodekso nuostatų pakeitimas įpareigojo žmones naudotis bankais, o tai bankams yra naudinga – kuo daugiau paslaugų jie teikia, tuo didesnės pajamos yra generuojamos.
LR Darbo kodeksas nustato, kad darbo užmokestis privalo būti išmokamas bankiniu pavedimu, tad kiekvienas Lietuvos pilietis, norėdamas įsidarbinti, privalo turėti aktyvią banko sąskaitą. Taip buvo ne visuomet – situacija pasikeitė 2022 m. pradžioje įsigaliojus šio teisės akto pataisai.
Buvo priversti tapti bankų klientais
Susekti grynuosius pinigus ir patikrinti, ar atlyginimas nėra mokamas vadinamuosiuose vokeliuose, išvengiant valstybei priklausančių mokesčių mokėjimo, nėra šimtu procentų efektyvių būdų. Valstybei kovojant su šešėline ekonomika, darbdaviai buvo įpareigoti naudotis bankais.
Prieš dvejus metus priimtas Darbo kodekso 139 straipsnio pakeitimas numato, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos privalo būti mokami darbdaviui pinigus pervedant į darbuotojo nurodytą banko sąskaitą.
Taip pat mūsų šalyje maždaug 624 tūkst. žmonių senatvės pensijos yra išmokamos į asmeninę sąskaitą. Tik asmenys, atitinkantys specialias sąlygas, pensijas gali atsiimti pašto skyriuje arba jos pristatomos į namus.
Vadinasi, darbinio ir pensinio amžiaus žmonės – net tie, kurie iki tol nesinaudojo banko paslaugomis, – buvo priversti tapti bankų klientais.
Siekė sustabdyti šešėlinę ekonomiką
Labiausiai šie pokyčiai paveikė mažus ir labai mažus verslus, kuriems už parduotą prekę ar paslaugą klientai atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, kurie būdavo kaupiami kasose, ir jais išmokėdavo darbo užmokestį – darbuotojui į rankas.
Dabar jie privalo grynaisiais gautas pajamas įnešti į banką ir darbo užmokestį išmokėti bankiniu pavedimu.
Vilniaus universiteto (VU) profesorius emeritas Romas Lazutka įvardijo pokyčių priežastis:
„Niekas negali patikrinti ir įrodyti, kiek pinigų buvo sumokėta, apie tai žino tik darbuotojas ir įmonės savininkas. Darbuotojas negali išduoti savo atlyginimo, kadangi tai yra konfidenciali informacija, o už sutarties nesilaikymą jis gali būti atleistas iš darbo. Taip susidaro puikios sąlygos šešėlinei ekonomikai.“
Profesorius akcentavo, kad nuo 2017–2018 metų vidutinis atlyginimas kasmet auga 1–12 proc. Manoma, kad šiam teigiamam pokyčiui įtaką darė ne tik minimalios algos didinimas, prievolė nuo jos mokėti įmokas „Sodrai“, jei dirbama ne visu etatu, reikalavimas viešinti algas, bet ir privalomas algų mokėjimas per bankus. Dėl pastarosios priežasties gali būti, kad dalis algų buvo ištraukta iš „vokelių“, t. y. legalizuota. Tai svarbu surenkant mokesčius.
„Smulkūs verslininkai piktinosi ir protestavo, kad už puse etato dirbantį žmogų „Sodrai“ reikėdavo mokėti mokestį, lygų tam, koks buvo mokamas už visu etatu dirbantį asmenį. Šios ir kitos priemonės yra sveikintinos, nes jos tikrai prisideda prie šešėlio mažinimo ir verslo skaidrumo“, – kalbėjo R. Lazutka.
Ekonomistas pastebėjo, kad mažoms įmonėms turi būti suteikiama galimybė prašyti valstybės finansavimo įsigyjant reikiamą įrangą dirbti su negrynaisiais pinigais ir jį gauti, tuomet bent dalis smulkiųjų verslininkų patiriamų išlaidų būtų kompensuojamos. Banko sąskaitų atidarymas trečiųjų šalių verslui taip pat galėtų būti lengvinamas.
Prieš metus priimto naujo savivaldos modelio vertinimas gali persikelti į Konstitucinį Teismą. Apie tai gegužės pradžioje įvykusioje diskusijoje prabilo Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Ričardas Juška.
Praėjusių metų balandį įsigaliojo naujas savivaldos modelis su tiesiogiai renkamu meru, kuris dabar yra savivaldybės vykdomosios institucijos, visos savivaldybės vadovas, savivaldybės tarybos posėdžių organizatoriaus. Tokia tvarka sulaukė pasipriešinimo: merų spaudžiami, Seimo nariai ėmė siūlyti grįžti prie buvusio modelio, kad tiesiogiai renkami merai būtų savivaldybės tarybos nariai, tarybos pirmininkai su balso teise, savivaldybių vadovai, turintys vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas.
Merai atsako už visus, bet smulkius darbus
Įsigaliojus naujoms Vietos savivaldos įstatymo pataisoms, savivaldybių merai tapo vykdomosios valdžios atstovais, perėmė kai kurias buvusias administracijos direktorių funkcijas. Tokia tvarka įnešė sumaišties.
„Šiandien meras iš esmės yra atsakingas už viską – net leidimą nukirsti medį turi pasirašyti jis, tačiau, pavyzdžiui, mobilizacijos klausimai skirti administracijos direktoriui. Rajono vadovas, net ir turėdamas teisę dirbti su slapta informacija, dalyvauti susitikimuose mobilizacijos klausimais gali tik tuo atveju, jei šią teisę suteikia administracijos direktorius savo įsakymu. Taip pat ir su biudžeto vykdymu susijusiais įsakymais – juos pasirašo administracijos direktorius, bet visa atsakomybė tenka merui“, – sakė Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus.
Skuodo rajono savivaldybės meras Stasys Gutauskas šias pareigas eina pirmą kartą – nors negali palyginti buvusio modelio su naujuoju, sakė pastebintis procedūrinių spragų.
„Meras lyg ir atsako už viską, kas vyksta savivaldybėje, turi vykdyti konkrečius darbus, tačiau darbuotojai tiesiogiai pavaldūs ne jam, o Savivaldybės administracijos direktoriui. Taip gaištamas laikas: užduotys nukreipiamos direktoriui ir tik tada jos perduodamos tiems, kas jas turi įvykdyti. Tokie sisteminiai, teisiniai niuansai lėtina darbų tempą, – pastebėjo S. Gutauskas. – Meras tvirtina viso rajono mastu mažiau reikšmingus dokumentus, o direktorius pasirašo dokumentus dėl stambių projektų, kuriuose numatomos didelės lėšos.“
Lietuvos delegacija Aušvice Lenkijoje surengtame „Gyvųjų marše“
Palangos žydų bendruomenė, Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos pedagogai, Kretingos rajono Darbėnų gimnazijos gimnazistai ir pedagogai kartu su delegacija iš įvairių Lietuvos miestų ir su Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atstovais, su tūkstantine minia iš viso pasaulio dalyvavo tarptautiniame renginyje „International March of the Living 2024“ („Gyvųjų maršas“) Aušvice Lenkijoje – ėjo 3,2 km nuo Aušvico iki Birkenau, taip pagerbdami Holokausto aukų atminimą.
„Šis žygis sukrėtė iki sielos gelmių. Vieta, persmelkta skausmo ir praradimo, privertė dar ir dar susimąstyti apie milijonų nekaltų žmonių žūtį ir tuo pačiu prisiminti savo šeimos patirtį ir išgyvenimus Kauno gete, įsivaizduoti jų baimę ir neviltį, džiaugsmą pabėgus ir baimę vėl būti sugautam. Tai vieta, kur patiriamos įvairių emocijų bangos: liūdesys, pyktis, baimė, neapykanta, viltis“, – prisipažino Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas.
|
|
