Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas

Vakarų Lietuva

Gerą žinią Kretingai perdavė kraštietis Vilniuje gyvenantis ir krašto istorija nuosekliai besidomintis Romualdas Beniušis: jis pasirūpino, kad išskirtiniai Kretingos turizmo objektai būtų įtraukti į Lietuvos rekordų knygą. Pirmasis objektas, užfiksuotas kaip rekordas, – Kretingos katalikų bažnyčios durys.

„Kretingoje turime išskirtinių istorinių, architektūrinių ir sakralinių turizmo objektų, kurie nėra tinkamai išskiriami iš visumos, nors Lietuvoje yra tokie vieninteliai ir unikalūs“, – R. Beniušis teigė, kad, norėdamas nors kiek prisidėti prie jų žinomumo Lietuvoje sklaidos, ne per seniausiai kreipėsi į agentūrą „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo, kad tie objektai – be bažnyčios durų, seniausi Lietuvoje vargonai ir seniausias Saulės laikrodis, aukščiausias medinis altorius, aukščiausi kapinių vartai – būtų įregistruoti kaip išskirtiniai ir įtraukti į Lietuvos išskirtinių pasiekimų knygą, kuri anksčiau buvo vadinama Lietuvos rekordų knyga.

Kad šie objektai būtų paskelbti išskirtiniais, reikėjo nuotraukų, filmuotos medžiagos, jų aprašymų. „Šiuo metu tai ir daroma, derinant su agentūra „Factum“ ir jos vadovu Vytautu Navaičiu“, – R. Beniušis pasidžiaugė, kad šiame darbe jam talkina Kretingos muziejaus muziejininkė Jolanta Klietkutė, kurios rūpestis – fotografijos ir filmuota medžiaga.

Manoma, kad Kretingos bažnyčios durys sukurtos vietinių meistrų po 1621 m. Jos sukaltos iš storų dvigubų lentų, dvivėrės – 2,8 m pločio ir 4,1 m aukščio, įstatytos Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje tarp prieangio ir vidurinės bažnyčios erdvės. Iš visų Lietuvos bažnyčių šios durys išsiskiria gausia erdvine-skulptūrine medžio drožinių puošyba.

Nors bažnyčia ne kartą degė, tačiau durys išliko, ir 2003 m. įrašytos į Kultūros paveldo registrą, 2008 m. paskelbtos valstybės saugomu kultūros paminklu. 2007 m. vilnietis restauratorius Alfonsas Šaulys padailino bažnyčios duris, atkūrė sutrūnijusias vietas.

„Pajūrio naujienų“ informacija


Olia Buravliova kartu su sūnumi karo gydytoju Denisu Saltanu

Trims paroms apsistojęs Odesos hostelyje „Le Reve“ tapau vieninteliu jo klientu. Pasijutęs nejaukiai ir smalsumo vedamas pradėjau šnekinti jo administratorę, nuolat liūdną susimąsčiusią moterį. Pagalvojau, kad jos prislėgta nuotaika, ko gero, susijusi su Ukrainoje vykstančiu karu, ir neapsirikau.

Prisistačiau, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, nuo antros karo savaitės ketvirtą mėnesį stebintis įvykius  Ukrainoje. „O jūs buvote Mariupolyje?“ – iš karto pagyvėjo Olios Buravliovos vardu prisistačiusi 42 metų administratorė. Išgirdusi, kad nebuvau, moteris tyliai pasakė: „O mano sūnus kariškis ten pateko į nelaisvę, bet ne „Azove“, ir du mėnesius neturiu jokių žinių apie jį.“

Moteris neslėpė, kad karas yra paženklinęs jos šeimą: vyras Grigorijus Saltanas, vienturtis 26 metų sūnus Denisas Saltanas yra kariškiai, o karas juos visus persekioja jau aštuntus metus.

Iki 2014 metų karo visi kartu gyveno Mostino kaime šalia Donecko, kur gimė ir Denisas. Prasidėjus karui su šeima nusprendė sprukti nuo bombardavimų į Kijevą. Išvykti neskubėjo, nes nemanė, kad viskas peraugs į tokias kruvinas kovas. Tačiau bomboms ėmus kristi į kiemą, apsigyveno rūsyje, o kai raketos supleškino dviejų gretimų namų gyventojus, puolė į paniką ir spruko. Prieš pabėgdama O. Buravliova išleido į laisvę visus kaimyno ūkininko gyvulius ir paukščius, dėl ko šis vėliau visą pusmetį jai telefonu priekaištavo, nors pats, kilus karui, saugiai ilsėjosi Ispanijoje. Kaime Donecke liko ir O. Buravliovos namas, į kurį šeima taip ir nebegrįžo.

Sprunkant iš Donecko teko regėti sudarkytus žmonių lavonus, išgyventi paralyžiuojančią baimę. Po tokių sukrėtimų O. Buravliovą pradėjo kamuoti širdies negalavimai, kurie liovėsi po metų, tačiau prasidėję sapnų košmarai prasitęsė ilgam. Per bemieges naktis moteriai kilo mintis atnaujinti dvynės sesers paieškas. Paaiškėjo, kad O. Buravliovos motina visas tris gimusias dukras paliko vaikų namuose.


Dviguba krepšinio šventė Kretingoje

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-06-28
Krepšinio aikštelėje susitikus po daugelio metų: tarpusavyje jėgas išbandė tie, kurie tam tikrą laiką gynė „Kretingos“ garbę ar kitaip prisidėjo prie krepšinio populiarinimo Kretingoje.

Kretingoje nuvilnijo Lietuvos krepšinio šimtmečiui ir Lietuvos nusipelniusio trenerio Kretingos rajono Garbės piliečio Stasio Ruzgailos 100-ųjų gimimo metinių jubiliejui skirti renginiai: organizatorių rūpesčiu ta proga Kretingos muziejuje buvo surengta konferencija „Krepšiniui pašvęstas gyvenimas“, atidaryta paroda „Kretingos ąžuolas“, įvyko krepšinio turnyras „3x3“, Kretingos sporto mokyklos auklėtinių draugiškos parodomosios rungtynės, buvo apdovanoti Kretingos rajono krepšiniui nusipelnę sportininkai.

Didžiulė krepšinio 100-mečio šventė buvo surengta Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus, Kretingos sporto mokyklos, krepšinio klubo „Kretinga“, Kretingos muziejaus, Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos ir daugybės kitų krepšiniui neabejingų žmonių pastangomis.

„Jeigu ir galėjo kas nors sugadinti mūsų šventę, tai – tik lietus“, – kalbėjo vienas organizatorių „Kretingos“ vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Arimantas Mikaločius. Taip ir nutikus, dalį rungtynių teko perkelti į Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos salę, todėl varžybos užsitęsė, neliko reginio krepšinio aistruoliams. „Į rungtynes „3x3“ užsiregistravo 50 komandų, kurioms stadione buvo paruošti 4 krepšinio stovai, salėje gi teko žaisti dviejose aikštelėse“, – A. Mikaločius vis dėlto pasidžiaugė, kad, nurimus lietui, šventę buvo galima tęsti lauke.


Mokyklos Benderuose direktorės pavaduotoja Nina Gerek 1992m. nuo jos suimti norinčių gvardiečių visą naktį slėpėsi šiukšlių konteineryje.

„Bijau ne tiek mirties, kiek sadistinių kankinimų, kuriais okupantų gvardiečiai čia pagarsėjo 1991 m., kai prieš nužudydami moldavus išbadydavo akis, nupjaudavo ausis, išprievartaudavo“, – pasakė mokytoja Nina Gerek.

Ši matematikos mokytoja yra direktorės pavaduotoja vienintelėje moldaviškoje mokykloje Benderų mieste, esančiame separatistinės Padniestrės Moldovos Respublikos (PMR) teritorijoje. N. Gerek niekada nepamirš, kaip 1991 m. rudenį nuo susidoroti atėjusių gvardiečių slėpėsi šiukšlių konteineryje, kuriame praleido visą naktį.

Konteineryje mokytoja pasislėpė įspėta vienos kaimynės, sužinojusios, kad naktį bus suimami moldavų aktyvistai. Gvardiečiais tada pasivadinę rusakalbiai Padniestrės separatistai tą naktį tikrai įsilaužė N. Gerek butą ir jos ieškojo.

Kitą dieną mokytojai, tuo metu bene aktyviausiai moldaviško švietimo propaguotojai Benderuose, pavyko pabėgti į už keliolikos kilometrų esančią giminaičių sodybą. N. Gerek yra įsitikinusi, kad separatistai būtų tada ją nužudę ir gal net panašiai žiauriai kankinę, kaip kad pasielgė su kitos, sporto mokyklos direktoriumi moldavu.

Jis dirbo rusiškoje mokykloje, visiškai nesikišo į politiką ir nebuvo moldavų aktyvistas, tačiau vis dėlto gvardiečių buvo suimtas. 1991 m. Moldovai paskelbus nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, Padniestrės regionas, kuriame dominavo rusakalbiai, pareiškė ištikimybę Maskvai.

Kišiniovo ir Tiraspolio ginčams peraugus į ginkluotus susirėmimus, dauguma moldavų aktyvistų iš Padniestrės pabėgo bijodami susidorojimo. Sporto mokyklos direktorius savo žmoną su trimis vaikais irgi išvežė į Kišiniovą, bet pats grįžo į Benderus. Grįžo tam, kad prižiūrėtų miesto pakraštyje turėtame ūkyje laikytus gyvulius ir paukščius.

Kažkas netrukus įskundė, kad Rumunijos pilietybę turintis direktorius gali būti šnipas, ir gvardiečiai direktorių suėmė. Pedagogas buvo pririštas prie medžio, talžomas automatų buožėmis, jam gyvam buvo išdurtos akys ir nupjautos ausys.


Viena kultūros kelio „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“ stotelių Kretingoje – ekskursija „Arbatėlė su istorijos prieskoniu“.

Šiaurės Vakarų Lietuvos regionas nuo šios vasaros kviečia keliauti šešias savivaldybes jungiančiu nauju kultūros keliu „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“. Kretingos Mažesniųjų brolių ordino Viešpaties Apreiškimo vienuolyne praėjusį savaitgalį žengtas pirmasis žingsnis: į Šv. Antano atlaidų ir Kretingos miesto šventės renginių pynę įpintas įtraukus vakaras „Muziejus J. A. Pabrėžai“ pradėjo visą renginių ir veiklų ciklą.

„Simboliška, kad pradėti kelionę pakvietėme Kretingos vienuolyne, kuriame Jurgis Ambraziejus Pabrėža net 32 metus dirbo, gydė, pamokslavo“, – akcentavo viena J. A. Pabrėžos kultūros kelio sumanytojų Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė.

Kultūros kelio, skirto vienos iškiliausių XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės Žemaitijos ir Lietuvos asmenybių pranciškono kunigo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos gyvenimo atminti, jo kultūrinio ir dvasinio palikimui išsaugoti ir aktualizuoti, kūrimas – reikšmingas įvykis ne tik Kretingos, bet ir viso regiono kultūriniame gyvenime. Pirmą kartą dvasios tėvo J. A. Pabrėžos gimimo, studijų ir kunigavimo šalies parapijose palikimu susijusias vietoves sujungsiančio išskirtinio kultūrinio projekto bendradarbiavimo sutartis buvo patvirtinta Skuodo, Telšių, Raseinių, Šiaulių, Kretingos rajonų ir Rietavo savivaldybių merų parašais.

Į Lietuvos kultūros kelių žemėlapį naujai tiesiamu kultūros keliu kviečiami keliauti visi, kurie nori susipažinti su lietuviškuoju da Vinčiu tituluojamo J. A. Pabrėžos gyvenimu ir jo – dvasininko bei mokslininko – veikla ar giliau pastudijuoti jo palikimą nuo mokslo veikalų iki pamokslų: jų klausytis į parapijas, kuriose kunigavo tėvas Ambraziejus, plūste plūsdavo tikintieji.

„Pajūrio naujienų“ informacija


Plungės apylinkės Kretingos teismo rūmams nepavyko įrodyti, kad Slyvų gatvėje Padvariuose (Kretingos r.) nelegalią šunų veisyklą turėjusi Inga Aurylienė su gyvūnais elgėsi žiauriai – pagal inkriminuotą Baudžiamojo Kodekso (BK) 310 straipsnį moteris išteisinta. Taip pat nepavyko įrodyti, ir kad ji naudojosi suklastotu neegzistuojančios veterinarės antspaudu.

O paploninti piniginę teks

Šunų daugintoja nuteista tik už vertimąsi neteisėta ūkine veikla ir dokumentų klastojimą. Paskirta subendrinta galutinė bausmė – 110 MGL (minimalus gyvenimo lygis), arba 5 tūkst. 500 eurų, kuriuos per 12 mėnesių turės sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Bet piniginę padvariškei teks atverti dar plačiau: apie 390 eurų civilinį ieškinį pervesti jį pateikusiai VMI, per banką sumokėti ir konfiskuoto turto (automobilio) vertę atitinkančią sumą – 12 tūkst. eurų. Konfiskuotas I. Aurylienės mobilusis telefonas „Samsung“, be to, dvejus metus jai uždrausta veisti gyvūnus.

Neteisėtu šunų veisimu ir pardavimu moteris galėjo verstis apie penkerius metus. Nuo 2015-ųjų įvairių veislių šunis ir mišrūnus ji pardavė beveik 40-iai žmonių iš įvairių Lietuvos vietovių. Apie parduodamus keturkojus paskelbdavo skelbimų portaluose internete.

Skaitant nuosprendį, kaltinamoji posėdžių salėje nedalyvavo. Jai atstovaujantis advokatas Linas Kontrimas teigė teismo nuomonę iš dalies vertinantis teigiamai. „Mano ginamoji nuteista dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių prisipažino ir nekilo ginčų“, – akcentavo jis.

Baudžiamojoje byloje padvariškė buvo kaltinama žiauriu elgesiu su gyvūnais, nes keturis šunis paleido į nežinią ir, tamsoje besiblaškydami keliuose, du iš jų žuvo po svetimų automobilių ratais. Teismą matyt įtikino I. Aurylienės pasakojimas, kad ji negerai pasielgė dėl išgąsčio, mat pakeliui į Medomiškių kaime esančią sodybą pašerti dar ir ten laikytų savo šunų iš artimųjų gavusi žinią, jog yra sekama gyvūnus gelbstinčių organizacijų savanorių. Apie 16–17 sodyboje buvusių šunų norėjusi nugabenti laikinai pasaugoti pažįstamai. Pro Salantus važiuojant Skuodo link, pamačiusi iš paskos sekančią mašiną, padidinusi greitį, nusileidusi nuo kalno, įsukusi į keliuką ir sustojusi. Kadangi keli šunys susipjovę, apsidergę, atidariusi mašinos dureles, tris biglius paleidusi ir nuvažiavusi. Ties Skuodu iš automobilio išleidusi labradorą. Jeigu nebūtų bijojusi, kad visuomenininkai sumuš, nebūtų taip elgusis.

Plungės apylinkės Kretingos teismo rūmų nuosprendis per 20 dienų nuo jo įsigaliojimo gali būti skundžiamas aukštesnės instancijos teismui. Ką darys, advokatas L. Kontrimas penktadienį dar nežinojo.


Marija (sėdi viduryje) sakė daug kartų prekiavusi Kaune ir pasisveikino lietuviškai.

Būnant karo Ukrainoje stebėtoju rašyti apie Moldovos romus lyg ir netiktų, nes jie neturi jokių tiesioginių sąsajų su karu. Neplanuotai nuvykus į Moldovos romų sostine vadinamą Sorokų miestą ir savo kailiu pajutus romų neapykantą Ukrainai, Europos Sąjungai (ES), NATO ir net Lietuvai, tapo aišku, kad to nutylėti negalima.

Toks vietos romų požiūris į karą yra akivaizdus įrodymas, kad Kremliaus skleidžiama propaganda tikrai yra milžiniška ir daro didžiulį poveikį.

160 km nuo Moldovos sostinės Kišiniovo nutolusiuose Sorokuose gyvena 22 tūkst. žmonių, iš kurių 3 proc., arba apie 700, yra romai, kurie yra apgyvendinę pačią aukščiausią kalvą, todėl būtent jų namai yra iškilę virš viso miesto: vykstant į Sorokus keliautojus iš toli pasitinka ne bažnyčių bokštai, bet auksu švytintys romų pilaičių kupolai.

Prieš keliasdešimt metų pelningus verslo kooperatyvus įkūrę romai buvo nepaprastai praturtėję, ir lenktyniavo tarpusavyje, kas pasistatys puikiausią namą. Per tokias keistas lenktynes čia išdygo net į JAV Kapitolijaus rūmus ar Maskvos Didįjį teatrą panašūs namai, patraukę net užsienio turistų dėmesį.


Grupinio gyvenimo namuose – įkurtuvės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-05-31
Naujuosius namus pašventino Kretingos katalikų parapijos klebonas Saulius Paulius Bytautas.

Praėjusią savaitę buvo oficialiai atidaryti grupinio gyvenimo namai Kretingos mieste, viename naujausių privačių namų kvartalų Grafų Tiškevičių gatvėje. Šiuolaikiškoje sodyboje apsigyveno ne viena šeima, kaip įprasta, o 10 asmenų su nežymia psichikos negalia, kuriems tereikia minimalios pagalbos, kad patys jaustųsi pilnaverčiais šeimininkais.

Patys rūpinasi namais ir ūkiu

Grupinio gyvenimo namai yra Padvarių socialinės globos namų padalinys – pirmoji kregždė Kretingos rajone, atidaryti įgyvendinant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdomą socialinės globos pertvarką. Šio projekto bendra vertė su sklypu ir pastatu – 300 tūkst. Eur.

Gyventojai, pasak Padvarių socialinės globos namų direktorės Rimos Narmontienės, buvo atrinkti labai kruopščiai – ir tik tie, kurie pajėgūs savarankiškai gyventi ir patys to nori. Tai 30–40-mečiai pakankamai aktyvūs ir socializuoti žmonės. Jie itin džiaugiasi įkurtuvėmis: patalpomis, baldais, sutvarkyta aplinka. Pastate įrengti 2 dviviečiai kambariai – juose įsikūrė kartu gyvenančios poros – ir 6 vienviečiai kambariai. Įrengti 4 higienos kambariai, bendra virtuvė ir svetainė.

Grupinių gyvenimo namų plotas – 246 kv. m, kiemas išklotas trinkelėmis, sklypas aptvertas tvora. Gyventojai jau užsisodino daržą, šiltnamį – sudygę ridikėliai, salotos, stypsta pomidorai. Kieme žiedais apsipylę vaismedžiai: obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos. Gyventojai patys rūpinasi daržu, tvarko ir aplinką, moterys triūsia virtuvėje. Jiems talkina 5 darbuotojai – socialinis darbuotojas ir 4 jo padėjėjai.

„Geriausia, kas galėjo atsitikti“

Atidarant šiuos namus, vienas jo gyventojų Ričardas Dvornikovas sakė: „Tai – geriausia, kas mums galėjo atsitikti“. Kartu jis dėkojo visiems, kurie prisidėjo ir palaikė šių namų idėją.

Grupinio gyvenimo namų gyventojai gali laisvai naudotis miesto bendruomeniniu gyvenimu: lankytis bibliotekoje, muziejuje, bažnyčioje, patys eiti apsipirkti, gaminti maistą, lankytis gydymo įstaigose.

„Jie turi ir automobilį, kurį vairuoja socialinis darbuotojas, kartu vyksta apsipirkti, tvarko reikalus. Jiems atidarytos sąskaitos, ir į kortelę mūsų įstaiga perveda fiksuotą sumą maistui, avalynei, rūbams, kirpyklos paslaugoms. Apskaitą vesti jiems padeda socialinis darbuotojas“, – kalbėjo R. Narmontienė. Ji pasidžiaugė, kad jau pavyko įdarbinti 2 asmenis, – norintiems dirbti, talkina Užimtumo tarnyba.


Tiraspolyje pasijuntama tarsi grįžus į niūrius sovietmečio laikus.

Koks lietuvis nenorėtų už važiavimą miesto autobusu ar troleibusu mokėti 10 eurocentų, o už dujas ir elektrą dvidešimt kartų pigiau nei dabar moka? Tuo dabar džiaugiasi Maskvos įkurtos, bet niekieno nepripažintos Padniestrės Moldovos respublikos (PMR) gyventojai.

Tokios pigios paslaugų bei viešo transporto kainos čia įmanomos todėl, kad Maskva specialiai PMR parduoda dujas keliolika kartų pigiau, negu Moldovai ir kitoms šalims.

Pigios komunalinių paslaugų bei viešo transporto kainos yra savotiška reklaminė apgaulė, kuri neatspindi tikros gyvenimo realybės PMR. Kokia ta realybė, nusprendžiau įsitikinti pats, ir nuvykau į PMR sostinę Tiraspolį. Moldovos sostinę Kišiniovą nuo Tiraspolio skiria vos 78 kilometrai, tačiau išvyką gerokai prailgina PMR pasienyje vykstanti patikra bei kelyje stovintys blokpostai.

Moldovos patikrinimo poste stovi vos keli kariai, nėra jokio barikadų įtvirtinimo. Įvažiavimą į PMR saugo didelė ginkluotų kariškių grupė ir vyksta smulkmeniškas keleivių pasų patikrinimas.

Vėliau jau keliaujant po PMR, kas kelis ar keliolika kilometrų tenka kirsti iš cementinių blokų sustatytas barikadas bei jas saugojančius kariškius. Nejučiomis kyla įtarimas, kad PMR vadovybė specialiai kuria įvaizdį, jog potenciali agresorė yra Moldova, o ne PMR esantys Rusijos kariai.

Į mano nustebimą, kodėl čia tiek daug blokpostų, mikroautobuso kaimynė dailės mokytoja pareiškė, jog bijoma moldavų. Moteris pasakė, kad Moldovoje gyvena 2,5 mln gyventojų, o PMR penkis kartus mažiau. Akivaizdu, kad mažesnė šalis privalo saugotis didesnės kaimynės, su kuria prieš trisdešimt metų kariavo. Su pakeleive nesiryžau ginčytis, nes artėjome prie pasienio kontrolės punkto, ir pabijojau, kad pašnekovei įskundus galiu būti neįleistas į PMR. Juolab kad Kišiniovo bičiuliai perspėjo apie tokią galimybę ir prašė jokiu būdu neprasitarti, kad esu žurnalistas. Paso patikra visgi buvo neilga: PMR kariškis paklausė, ar vykstu kaip turistas ir, ar neturiu filmavimo įrangos. 

Po teigiamo patikros atsakymo man grąžino pasą su antspauduotu popieriaus lapeliu ir nurodymu būtinai jį grąžinti vykstant atgal.


Jaši – senoji Moldovos karalystės sostinė su paminklu jos valdovui Stefanui lll Didžiajam.

Nuogąstavimai, kad gegužės devintą dieną Maskva pradės galingą Odesos puolimą nepasitvirtino, tačiau čia to visgi labai bijoma. Bijoma todėl, kad miestą yra lengva apsupti, ir jo gyventojams nebūtų galimybės iš Odesos pasprukti. Iš vienos pusės miestą skalauja jūra, o sausumoje pavojus kyla tiek iš dešinės, tiek iš kairės.

Dešinėje miesto pusėje, už šimto kilometrų, ties Mikolajevo miestu, yra priartėjusi fronto linija. Kairėje pusėse, irgi už šimto kilometrų, yra Moldovos teritorijoje susikūrusi taip vadinama Padniestrės Moldovos respublika (PMR).

Ši neturi sienos su Rusija, tačiau pasiskelbė įeinanti į Rusijos sudėtį. Jei PMR armija, kuriai vadovauja Maskvos kariškiai, nuspręstų įsijungti į karą, Odesa taptų visiškai apsupta ir patektų į mūšių katilą.

Nusprendžiau nuvykti pasižvalgyti po PMR, nors nebuvau įsitikinęs ar ten būsiu įleistas. Juolab, kad pastarąsias kelias savaites PMR vyko keistos provokacijos, dėl kurių Maskva įtarinėjo Moldovą, o ši Maskvą.

Vykdamas iki Moldovos sienos įsitikinau, kokia trapi yra Odesos situacija. Paaiškėjo, jog, norint patekti į Moldovą, reikia kirsti Dniestro upę, o tiltas yra tik vienas. Susprogdinus tiltą prie Palancų pasienio perėjimo punkto, odesiečiai į Moldovą galėtų persikelti nebent valtimis, nes upė yra srauni ir kelių šimtų metrų pločio.

Kitas tiltas yra už šimto kilometrų, tačiau juo į Moldovą patekti galima tik iš pradžių pervažiavus Maskvai pavaldžią PMR teritoriją.

Į Moldovos sostinę tą dieną nuvykom tik vėlai vakare, mat, mane vežęs vyriškis mašinoje turėjo svarbesnę keleivę – pabėgėlę iš Odesos. Ją reikėjo skubiai nugabenti į Rumunijos Jašio mieste esantį aerouostą, kad galėtų išskristi į Vokietiją pas susirgusią dukrą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas