|
|
|
Vakarų LietuvaŠventinę MO muziejaus instaliaciją kūrė ir kretingiškė
Prieš Kalėdas garsiajame Vilniaus MO muziejuje kraštietė menininkė Neringa Martinėnaitė išvien su kūrybine komanda „F6“ sukūrė originalią garso ir šviesų instaliaciją „Menas pajusti Kalėdas“. Pasak projekto rengėjų, ši instaliacija – lyg terapinė erdvė, kurioje susijungia atspindžiai, garsas ir šviesa, kurio žmonėms taip trūksta metų pabaigoje, o ypač – šiuo pandemijos laikotarpiu. Atspindžiams palankioje MO architektūros aplinkoje kūrėjų komanda sukūrė ne tik stiprų vizualinį įspūdį, bet ir leidžia žiūrovui pamatyti save iš skirtingų pusių, kitos perspektyvos, visiškai naujoje aplinkoje. Siekiant suteikti maksimalią jutiminę patirtį, žiūrovą instaliacijoje lydi specialus garso takelis, kuris padeda pasijausti šventiškai, daugiau pamatyti, o kartu – ir sušilti nuo šviesų ir malonaus garso. Šviesų ir atspindžių kelią sudaro trys etapai: pirmasis – MO sode esantis žiemos tunelis padeda nuraminti mintis, kitas – tai laiptų kalno iššūkis. Kopiant aukštyn, siūloma palikti visas negandas praeityje. Finalinis momentas – MO terasa, kurioje kiekvienas gali pamatyti save naujai. Visos instaliacijos kuria teigiamų emocijų pliūpsnį. MO muziejaus kolektyvas taip parodo būdą, kaip patirtu gerumu pasidalinti su kitais žmonėmis, ne vien paraginat juos apsilankyti, bet ir išsiunčiant atvirlaiškius: tam įrengtas specialusis paštas, kuris pasirūpina, kad sveikinimai ir linkėjimai iš MO muziejaus pasiektų adresatus. Šios originalios instaliacijos vaizdo autoriai – iš Kretingos kilusi, po studijų Vilniuje pasilikusi N. Martinėnaitė ir klaipėdietis Mantas Bartkus. Ji taip pat su klaipėdiečiu Mindaugu Petriku yra ir fotografijų autoriai, o garso takelį sukūrė Jonas Gricius iš Joniškio. „Pajūrio naujienų“ paprašyta papasakoti apie tai, kaip gimė šio kalėdinio projekto sumanymas, kas jį inspiravo, N. Martinėnaitė sakė, kad išvien su komanda „F6“ šį rudenį sukūrė meninį projektą „Kilimas“ ant Vilniaus kultūros ir sporto rūmų sienų, tad jų grupės veikla jau plačiai žinoma.
„Terekui“ pandeminiai metai buvo sėkmingi
Universalias plastiko (PET) taros pūtimo mašinas „Flex Blow“ Kretingoje kurianti ir gaminanti įmonė „Terekas“ 2020 metais pagamino ir eksportavo 20 mašinų, ne mažiau kaip 2019-aisiais. Šiemet veikti pradėjo naujas įmonės cechas, kuriamos apsauginių skafandrų gamybos ir „Flex Blow“ mašinų elektros energijos taupymo technologijos. Savaitgaliais dirba robotai Rugsėjį „Terekas“ baigė 3,2 tūkst. kv. m cecho statybą ir gamybinis įmonės plotas Kretingoje padidėjo daugiau negu dvigubai. Naujas cechas dirba dar ne visu pajėgimu – trūksta dalies įrenginių, kuriuos dėl COVID-19 pandemijos pristatyti vėluoja tiekėjai iš Suomijos, Vokietijos. 2021 metais, paleidus cechą visu pajėgumu, planuojama „Flex Blow“ mašinų gamybą padidinti iki 30-ies. Dalis naujo cecho linijų yra robotizuotos. „Ateityje gamybos robotizaciją didinsime“, – tvirtino bendrovės „Terekas“ įkūrėjas, generalinis direktorius Juozas Maksvytis. Jau dabar šeštadieniais, sekmadieniais naujame ceche dirba robotizuotos linijos, gaminančios serijinę produkciją. Darbo dienomis ceche triūsia daugiau žmonių, nes gaminamos vienetinės detalės. Pandemija davė naudos J. Maksvytis prisipažino, kad pandemijos pradžioje „Tereko“ komanda nerimavo, ar nemažės jų gaminamos technologinės įrangos poreikis, tačiau plastiko taros prireikė įvairiems dezinfekciniams skysčiams, skystam muilui, kitoms apsaugos nuo koronaviruso priemonėms. „Mes dėl pandemijos nepatyrėme tokių suvaržymų, kaip viešbučių, turizmo, maitinimo paslaugų, kiti verslai, atvirkščiai – priėmėme naujų darbuotojų, nereikėjo darbuotojų išleisti nemokamų atostogų“, – teigė J. Maksvytis. COVID-19 pakoregavo tik įmonės darbo režimą: kad išskaidytų darbuotojus, buvo sudaryta daugiau pamainų, nuo pat pandemijos pradžios iki šiolei atvykusiems į darbą, prie įėjimo matuojama temperatūra.
„Yra ir teigiama pandemijos pusė“, – tarė J. Maksvytis, o paprašytas įvardyti pandemijos pliusus, pirmiausia pasidžiaugė nuotoliniu darbu. Iki pandemijos įmonės pardavimų skyriaus specialistai (skyriuje dirba 11 žmonių) kiekvieną mėnesį turėdavo nuo 30 iki 50 skrydžių po visą pasaulį. „Turėjome skraidyti ir įrodinėti, kad mūsų kuriamos ir gaminamos PET taros pūtimo technologijos yra pranašesnės už kitų gamintojų“, – kalbėjo J. Maksvytis, akcentavęs, kad įmonei darbuotojų kelionės kainuodavo konkrečią pinigų sumą, tačiau didesnę žalą visi tie skrydžiai darydavo gamtai. „Dabar beskraido serviso darbuotojai instaliuoti naujai įsigytą mūsų įrangą ar aptarnauti turimą“, – sakė įmonės vadovas. Nuotoliniu būdu įmonėje sėkmingai dirba ir konstruktoriai, kurie į biurą atvyksta, anot J. Maksvyčio, „kai nusibosta dirbti iš namų.“ „Terekas“ eksportuoja „Flex Blow“ mašinas į 27 valstybes. Šiemet per pandemiją pavyko atidaryti „Tereko“ filialą Suomijoje, netrukus turėtų pradėti veikti įmonės filialas JAV. „Praėję metai „Terekui“ buvo ganėtinai geri“, – pasidžiaugė J. Maksvytis.
Kretingos bažnyčioje – nauji vargonai
Praėjusią savaitę Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje suskambo nauji olandiški 3-jų manualų elektroniniai vargonai „Johannus“. O ankstesnieji, tarnavę bažnyčioje kone nuo pat pranciškonų sugrįžimo į Kretingą pradžios, išvežti į Kauno Šv. Jurgio bažnyčią. Ankstesnius „Allen“ firmos JAV pagamintus vargonus Kretingos tikintiesiems parūpino geradarių remiami užjūrio broliai pranciškonai. „Tuo laiku, prieš 25-erius metus, tai buvo neįtikėtino masto instrumentas, mūsų vargonininkai, grodami per šv. Mišias ir koncertuodami, tepanaudodavo vos 10 proc. jo galimybių. O ir kainavo jis milžiniškus pinigus – apie 100 tūkst. dolerių. Specialistai sakydavo, kad tokiais vargonais galima groti garsiausiose pasaulio katedrose“, – apie ankstesnį instrumentą kalbėjo Kretingos katalikų parapijos klebonas pranciškonas Juozapas Marija Žukauskas. Per laiką šie vargonai išsiderino, kompiuterinė įranga paseno, tačiau, klebono manymu, jie dar galės tarnauti broliškoje parapijoje apie 5-erius metus. Kretingiškiams galimybė atsinaujinti vargonus atsirado, įgyvendinant valstybės finansuojamą projektą „Kretingos Apreiškimo vienuolyno – kultūros paveldo objekto tolesnis pritaikymas sakralinių veiklų reikmėms“. Šiam projektui įgyvendinti gavus 0,5 mln. Eur, tvarkomas ne tik pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno kompleksas – lėšų buvo numatyta ir naujiems vargonams įsigyti. Naujieji vargonai kainavo 32 tūkst. Eur. Juos įrengė vienintelė Lietuvoje tuo užsiimanti įmonė „Organus“. „Tai bus truputį mažesni vargonai už ankstesniuosius, tačiau modernūs, jų galimybės koncertuoti – didžiulės“, – patikino J. M. Žukauskas. Prieškariu Kretingos katalikų bažnyčia ypač garsėjo savo vargonais, kurie, specialistų teigimu, buvę vieni garsiausių visoje Europoje, tačiau per karą sudegė. Brolis Juozapas tvirtino, kad ketinama atkurti šių istorinių vargonų prospektą – fasadą, kad žmonės galėtų pamatyti, kaip jie atrodė. Tačiau vargonų širdis bus nauja, kompiuterizuota.
Ekologiškai užauginti kalakutai: ir šventėms, ir kasdienai
Intensyvų laiką šiomis dienomis gyvena Kalniškiuose Kretingos rajone įsikūręs Vilijos ir Vlado Baltuonių kalakutų ūkis: čia skerdžiami per vasarą užauginti paukščiai, kurie jau pagal susiklosčiusią tradiciją iškeliauja ant miestelėnų stalo visoje šalyje. „Koronaviruso pandemija mūsų ir pirkėjų neišskyrė: žmonės į prekybos vietas ateina rečiau, bet vienu sykiu perka daugėliau. Populiarėja mūsų kalakutai ir kaip dovana: šiais metais daug kur atsisakoma kalėdinių vakarėlių, kolektyvų sambūrių, o darbuotojui dėmesį vienaip ar kitaip reikia parodyti“, – kalbėjo V. ir V. Baltuoniai, kurių pastebėjimu, keičiasi ir mūsų tautiečių mitybos įpročiai: žmonės, žiūrėdami savo sveikatos, kūno grožio, nori liesesnės sveikesnės mėsos, todėl dažnai renkasi būtent kalakutieną. O ir tradicijas valgyti sveikiau tėvai jau perduoda vaikams, šie – savo vaikams. „Mūsų kalakutieną valgo jau ir seneliai, ir anūkai“, – neabejojo V. Baltuonienė.
Ir šiandienos sąlygomis dalijosi sėkmės istorijomis
Kretingos meno mokyklos Dailės skyriaus mokytojos Živilė Sabaliauskaitė ir Lina Nikartienė savo kolegas dailės ir technologijų mokytojus pakvietė dalyvauti jau šeštą kartą surengtoje respublikinėje teorinėje-praktinėje konferencijoje „Kūrybinės pamokų interpretacijos“. Šiemet dėl suprantamų priežasčių konferencija įvyko nuotoliniu būdu, tačiau „išaugo savo marškinėlius“ – konferencijoje sudalyvavus viešniai iš Latvijos, renginys tapo tarptautiniu. „Kuo daugiau iššūkių – tuo geriau, tuo daugiau patirties ir pasitenkinimo, kai viskas baigiasi sėkmingai. Tai, kad konferenciją buvome priverstos rengti nuotoliniu būdu, tik dar labiau mus sutelkė, sustiprino renginio tikslą dalintis sėkmės istorijomis bet kokios sąlygomis ir bet kokia forma“, – teigė viena konferencijos sumanytojų Ž. Sabaliauskaitė, akcentavusi, kad renginio įvaizdį sustiprino entuziastinga Kretingos meno mokyklos komanda, moderatorės Raimondos Kučiauskienės indėlis ir įkvepianti originali kasmetinė Kretingos meno mokyklos direktoriaus Bernardo Anužio konferencijos atidarymo kalba. Renginyje dalyvavo 75-i dailės ir technologijų mokytojai iš įvairių šalies mokyklų, lektoriai parengė 10 pranešimų, kurių turinys buvo pats įvairiausias: nuo Kretingoje kuriančio dailininko Andriaus Miežio „išpažinties“ apie savo kūrybą iki įžvalgų apie dailės disciplinos ribų praplėtimą, suvokiant, kad viskas keičiasi ir kad nėra vienos nusistovėjusios dogmos. „Apskritai visas meninio ugdymo procesas – organiškas ir kintantis, nes didžioji dalis dailės ir technologijų mokytojų kuria kiekvieną dieną, skaito ir gilinasi į meno procesus ir po to šią savo asmeninę kūrybinę patirtį atsineša į klasę. Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad dėl šio renginio ir mūsų įdėto darbo mes kiekvienais metais pažįstame vis daugiau nuostabių, talentingų, entuziastingų ir aktyvių mūsų kolegų, kurie noriai dirba, kuria įdomias pamokas, gerbia ir kelia aukštus lūkesčius kiekvienam savo mokiniui“, – akcentavo Ž. Sabaliauskaitė, ypač pasidžiaugusi konferencijos viešnia Ginte Žulyte, kino edukatore, antropologe, dokumentinio filmo „Sengirė“ scenarijaus autore, kuri dailės pamokų ribas išplečia savo projektais pakviesdama mokytojus „prisijaukinti“ įvairias medijas, skatindama vartoti, analizuoti kiną, reklamą ir kitokius judančius vaizdus. „Man patiko jos pastebėjimas, kad į kiekvieną žmogų ji žiūri kaip į kuriančią asmenybę ir atsisako nuostatos, kad „kaip mokiniams užteks“. Manau, toks tikėjimas tik sustiprina mūsų, dailės ir technologijų mokytojų darbą, nes niekada negali žinoti, kiek toli mokinį gali nuvesti geras žodis, palaikymas, pastiprinimas“, – patirtu įspūdžiu pasidalino Ž. Sabaliauskaitė. Jos kolegė L. Nikartienė akcentavo parengiamąjį konferencijos darbą: planuojant šį renginį, mokytojos išsiunčia labai daug asmeninių laiškų su motyvuojančiais kvietimais dalyvauti konferencijoje. „Per šešerius metus susikaupė gausybė kontaktų, ir jie kasmet pildosi. Rengimosi konferencijai „sistema“ – patikrinta laiko, ji gerai veikia, nes iš esmės visi pranešėjai mūsų konferencijoje sutiko dalyvauti be didelių abejonių. Kartais užtenka priminti mokytojui jo stipriąsias puses, įvykusius sėkmingus renginius ir jis mielai sutinka apie tai pakalbėti“, – kaip sekėsi suburti pranešėjus, mintimis pasidalino L. Nikartienė.
Gaidys – ir ant Salantų kalvos, ir herbe
Šalia Salantų miesto Kretingos rajone, Salanto slėnyje, stūksanti kalvelė, vertinga kaip archeologinė, istorinė, mitologinė, sakralinė vieta, nuo seno vadinama Gaidžio kalnu, arba Gaidžio kalva. Iš kur kilo šis pavadinimas, domėjosi etnologas, mitologas, profesorius dr. Rimantas Balsys, Salantų regioninio parko surengtoje konferencijoje perskaitęs pranešimą „Gaidys ant Salantų kalvos: tradicinis folkloras ir jo refleksijos“. Salantų regioniniame parke gausu piliakalnių, senovės gyvenviečių, pagonių šventviečių, kapinynų, apeiginių akmenų. Siekiant aktualizuoti šių objektų lankymą, pristatant jų pirminę paskirtį, prasmę ir reikšmę krašto istorijai buvo surengta nuotolinė konferencija „Senosios kuršių šventvietės“, į kurią parko direkcija pakvietė archeologiniais, mitologiniais ir istoriniais tyrinėjimais pagrįstus pranešimus skaityti įvairių sričių specialistus – kraštotyrininkus, istorikus, lingvistus. Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas R. Balsys parengė pranešimą, skirtą Gaidžio kalvai. Pasakojama, kad senovėje čia gyveno vaidilutės, auginusios žalčius Alkos kalno šventyklai. Kalbama ir tai, kad čia stovėjusi pirmoji Salantų bažnyčia. Jos vietoje 1937 m. pastatyta neogotikinė koplyčia, kurioje skulptorius Vilius Orvydas 1988 m. įrengė altorių su skulptūrine kompozicija „Ave Marija“. Konferencijos dalyviams profesorius R. Balsys priminė, kad ne tik Žemaitijoje, bet ir visuose Lietuvos regionuose užfiksuota itin daug padavimų apie ypatingus akmenis. Populiariausi siužetai – velnias, laumė arba ragana neša akmenį norėdami sudaužyti bažnyčią arba užtvenkti upę ar pastatyti tiltą. Tačiau jų kėslams sutrukdo gaidys: jam pragydus akmenį piktosios dvasios išmeta. Esama padavimų ir apie ant kalno, jo viduje arba po žeme giedančius gaidžius, tačiau jų užrašyta kur kas mažiau.
Bibliotekininkė kolekcionuoja vintažines knygas
Kretingiškė bibliotekininkė Birutė Naujokaitienė šiomis dienomis su džiugesiu išsipakavo iš Sietlo JAV atkeliavusį siuntinį, kuriame – jos išsvajota viena pirmųjų pasaulyje 1933-aisiais pop-up technologija – su iššokančiais paveikslėliais – išleista kolekcinė Volto Disnėjaus knyga „Minnie Mouse“ („Pelytė Minė“). Paveikslėliai įklijuoti rankomis Tai – septintasis ypatingos vintažinių su išsilankstančiais paveikslėliais B. Naujokaitienės privačios knygų kolekcijos eksponatas. „Paveikslėliai šioje knygoje iškirpti ir įklijuoti rankomis, ne taip, kaip šiandien knygų su iššokančiomis iliustracijomis leidyboje panaudojami lazeriai“, – apie knygos „Minnie Mouse“ išskirtinumą kalbėjo Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja dirbanti, taip pat parodas ir edukacinius renginius rengianti B. Naujokaitienė. Ji tikino, kad ir šiemet prieš Kalėdas svajojusi bibliotekoje surengti šių ypatingų knygų parodą, tačiau sumanymą dėl koronaviruso teks atidėti ligi pavasarį įvyksiančios Nacionalinės bibliotekų savaitės. Pasak B. Naujokaitienės, jai dar labai norėtųsi įsigyti kitą pagrindinio V. Disnėjaus herojaus „Mickey Mouse“ „Peliukas Mikis“) knygą, kuri išleista metais anksčiau už „Pelytę Mini“ – 1932-aisiais: „Kada nors įgyvendinsiu ir šią svajonę. Tokios knygos – brangios, o ir tarp kolekcininkų retai pasitaikančios.“
Socialinių paslaugų centrui – rimtas išbandymas
Viena didesnių Kretingos rajono įstaigų, kuriai smogė koronavirusas, buvo įvairias paslaugas gyventojams teikiantis Kretingos socialinių paslaugų centras – kone vienu metu spalio pabaigoje COVID-19 užsikrėtė 15 iš 126 jo darbuotojų. Tačiau židinį lokalizavus, tolimesnio pavojaus buvo išvengta, ir įstaiga jau grįžta į normalų darbo ritmą.
„Mums pavyko lokalizuoti židinį, griežtų priemonių ėmėmės išsyk, kai susirgo pirma darbuotoja. Pirmiausia testavome darbuotojus, su kurias ji turėjo kontaktą, taip pat nustatėme jos ryšius su kitais asmenimis. Dabar jau esame ištyrę visus darbuotojus, per savaitę galime atlikti 20–25 testus“, – kalbėjo vadovė, patikinusi, kad tikslios užsikrėtimo priežasties nežino.
Nustačius pirmuosius koronavirusu užsikrėtusius darbuotojus, spalio 23-ąją jų centre buvo uždaryti Dienos veiklos padaliniai – vaikų ir senjorų. Susirgus kai kurioms slaugytojų ir socialinių darbuotojų padėjėjoms, buvo pristabdytos paslaugos į namus, išskyrus vienišiems asmenims.
Nuo lapkričio 9-osios, ir iš saviizoliacijos grįžtant darbuotojoms, tikino D. Skruibienė, dauguma paslaugų vėl teikiamos.
„Pirmiausia norime atidaryti vaikų dienos centrą ir vėl priimti vaikus pakaitomis, nedideliais būreliais – po 6–8. Įprastai iš viso į mūsų centrą po pamokų ateidavo per 20 mokinių, dauguma jų neturi galimybės namie mokytis nuotoliniu būdu, todėl tuo turime pasirūpinti mes. Jeigu Vyriausybė neribos veiklos, ketiname iš dalies atnaujinti ir senjorų užimtumą dienos tarnyboje, nes yra tokių vienišų senolių, kurie labai norėtų dienomis būti čia“, – kalbėjo D. Skruibienė.
Tačiau, ir įsisukus įstaigoje koronavirusui, nenustojo veikti Vaikų globos tarnyba ir Krizių centras. Vaikų globos tarnyboje gyvena nedidelis būrelis vaikų, kuriems įstaiga atstoja tikruosius namus. Krizių centre dažniausiai laikinai prisiglaudžia smurtą šeimoje patyrusios moterys su vaikais. D. Skruibienės žodžiais, ligi antrojo karantino pradžios jame gyveno 3 motinos su 6 vaikais, dabar liko 1 motina ir dar vieną netrukus turėtų apgyvendinti.
Kretingos rajono kultūros centre atidaryta skuodiškės pedagogės tautodailininkės karpinių meistrės Elvitos Šeputaitės paroda „Nuo pradžios be pabaigos“.
„Parodą taip pavadinau todėl, kad karpiniuose dominuoja motyvai, pradedant nuo tradicinių lietuvių liaudies užuolaidų ligi šiuolaikinių abstrakcijų. Būtent jose – mano mintys, įspūdžiai, emocijos, – tai, kas yra tikroji menininko saviraiška“, – kalbėjo tautodailininkė, į parodą atvežusi keliasdešimt karpinių.
Parodų salės sienas nušvietę E. Šeputaitės karpiniai – itin įspūdingi: masyvūs, sukurti iš vientiso popieriaus. Darbuose ryškios 2 linijos – sukurti liaudiškais motyvais ir abstrakcijos. Pastarieji – netradiciniai, asimetriški, tapę išskirtiniu meistrės braižu. Savo grakščiuose kūriniuose tautodailininkė žaidžia spalvomis – šešėliuoja iš kelių spalvų popieriaus lakštų.
Ji sakė, kad polinkis kurti – įgimtas: abi jos močiutės audė, mezgė, o mama Birutė riša sodus, pina iš vytelių.
E. Šeputaitės darbai yra žinomi visoje šalyje, per du savo kūrybos dešimtmečius meistrė yra surengusi apie dvi dešimtis
parodų. Pernai išvien su 4 kitomis Žemaitijos karpinių meistrėmis savo darbus parodoje „Lietuva – mano širdy“ E. Šeputaitė eksponavo Kretingoje, – šiuo metu ši paroda eksponuojama Lietuvos Respublikos Seime. Klaipėdos „Marginių“ salone taip pat veikia konkurso „Aukso vainikas“ Klaipėdos regiono laureatų, tarp jų – ir E. Šeputaitės, darbų paroda.
Kodėl Lietuvos žydai vadinti litvakais, o Vilnius – Lietuvos Jeruzale? Iš ko jie kilo ir kodėl vieni apsigyveno štetluose, o kiti – getuose? Kurie litvakai išgarsino Lietuvą visame pasaulyje? „Šiandien visuomenė turi žinoti, ne tik kaip žydai žuvo, bet ir kaip jie gyveno“, – akcentavo konferenciją „Žinomas, bet nepažintas gyvenimas“ Darbėnuose surengusios Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Darbėnų filialo bibliotekininkės Danutė Paulikienė ir Jurgita Anužienė.
Pranešimą „Litvakai. Aškenaziai. Sefardai“ parengė humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė, o pranešimą „Sionizmo judėjimas ir Dovydas Volfsonas“ – Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas. Atvyko svečiai Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky bei Klaipėdos žydų bendruomenės vadovas Feliksas Puzemskis. Vizualią medžiagą apie štetlą, jo papročius ir tradicijas pristatė F. Puzemskis, o klaipėdiečiai atikėjai Olga Shardt ir Saulius Šiaučiulis renginį praturtino muzikine improvizacija.
Žydai – aškenaziai ir sefardai
„Žydų tauta labai sena ir jų istorija ilga. Žydai visame pasaulyje atpažįsta save ne pagal kalbą, o pagal tikėjimą. Nors likimas išblaškė po pasaulį, bet juos vienijo tikėjimo protėviai Abraomas, Izaokas ir Jokūbas. Po 2 tūkstančių metų jie atkūrė savo valstybę, ir hebrajų kalbą paskelbė valstybine kalba“, – kalbėjo J. Laučiūtė.
Ji paaiškino, kad viena žydų grupė – sefardai – tapatinami su Sefarado viduramžių Ispanijos, pavadinimu, ilgainiui paplitę Pietinėje Europoje, Anglijoje, Osmanų imperijoje. Jie kalba hebrajų kalba ir laikosi ne Palestinos, o Babilono žydų ritualų.
Lietuvos žydai arba vadinamieji litvakai – šis pavadinimas lenkų kalba reiškė „žmogus, kilęs iš Lietuvos“ – priklauso aškenazių grupei, savo kilme susijusiai su Vokietija ir Rytų Europa, o ši – su sefardais, kurių šaknys – semitų-hamitų šeimoje. Panašiai kaip, tarkim, žemaičiai yra lietuviai, įėję į baltų grupę, o šie – į indoeuropiečių kalbų šeimą. Aškenaziai kalba jidiš kalba.
|
|
