|
|
|
Vakarų LietuvaSūnų jubiliejams pasodino vardinius sodus
Kretingos rajone, Pryšmančiuose, prieš dešimtmetį įsikūrę šiauliečiai Genovaitė ir Antanas Žukauskai puoselėja savo sodybą, prie jos veisdami vardinius sodus: savo jaunėlio sūnaus karininko Justino 30-mečiui pasodino 30 obelų, o vyriausiojo sūnaus Juozapo kunigystės 20-mečio proga pasodino 20 vynuogių. Ir kasmet šie sodai pasipildo vis nauju augalu ar medžiu. Jūra viliojo abu sūnus „Viskas prasidėjo nuo sūnaus Justino: kai prieš 5-erius metus jis šventė 30-metį, negalėjome jo pasveikinti, nes buvo stažuotėje JAV. Abu su vyru Antanu sugalvojome jam dovaną – pasodinti obelaičių sodą, kad dovana džiugintų ilgai. Jo gimtadienis spalį – per patį obelų sodinimo metą, ir šiemet Justino sode jau veši 35 obelaitės“, – nuotaikingai pasakojo G. Žukauskienė. O sūnus Juozapas pernai rudenį šventė 20 metų, kai tapo, pasak motinos, Viešpaties vynuogyno darbininku – šiuo metu jis, pasirinkęs pranciškonišką vardą Marija, tarnauja Kretingos katalikų parapijos klebonu. „Nereikėjo nė galvoti, ką sodinti – pats sūnaus pasirinkimas pasiūlė mintį įveisti vynuogyną“, – atviravo pašnekovė. Išsirinkę patvarių, mūsų krašte gerai derančių veislių vynuogių, pasodino jas lauke, o nedidelę dalį lepesnių itališkų sodinukų – šiltnamyje. G. Žukauskienė prisiminė sūnų skirtingų kelių pasirinkimą: kadangi vyras Antanas sovietmečiu tarnavo jūreiviu, vaikystėje Juozapas mėgdavęs dėvėti jo jūreivišką kepurę ir, paklaustas, kuo norėtų būti, išdidžiai atšaudavęs – jūreiviu. Mokykloje sustiprintai mokęsis matematikos, gražiai piešęs, per Atgimimą susipažino su skautų judėjimu, tapo Viliaus Orvido bendražygiu ir įstojo mokytis teologijos filosofijos į Vytauto Didžiojo universitetą, pasirinko pranciškoniškosios tarnystės kelią. Visgi, tarnaudamas Kanadoje, Hamiltono parapijoje, mėgdavo buriuoti, plaukioti jachtomis. Tačiau jūreivystė stipriai paviliojo kitą iš G. ir A. Žukauskų sūnų – jaunėlį, nors šis mokėsi sustiprintos anglų kalbos, meno mokykloje – groti birbyne, laimėdavo įvairiuose konkursuose. Tad tėvams Justino sprendimas stoti į Lietuvos karo akademiją buvęs netikėtas.
Palangos kurorto kūrėjams – medalių ciklas
Šventojiškis skulptorius Petras Baronas, kurio sukurti medaliai bei jų ciklai pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą, pastaruoju metu kuria mažaisiais paminklais vadinamų medalių ciklą grafų Tiškevičių giminei. Neseniai jį papildė medalis, skirtas grafams Feliksui ir Antaninai Tiškevičiams, išplėtusiems ir išgarsinusiems Palangos kurortą. „Ciklas, skirtas grafams Tiškevičiams – tai giminės šakai, kuri prisidėjo prie Palangos kurorto atsiradimo, gimė nuo medalio, skirto grafienei Sofijai Tiškevičienei, kai buvo rengiamasi atidaryti jos viloje įkurdintą Palangos kurorto muziejų. Tad vienoje medalio pusėje yra grafienės atvaizdas, kitoje pavaizduota 1898-aisias statyta vila Sofija, vėliau vadinta Anapiliu, kurioje dabar veikia muziejus“,– ciklo pradžią prisiminė skulptorius Petras Baronas. Pernai restauruotosios medinės Palangos kurhauzo dalies atidarymui skulptoriaus buvo paprašyta sukurti medalį grafienės Sofijos vyrui, Palangos kurorto kūrėjui ir Kretingos dvaro savininkui grafui Juozapui Tiškevičiui. Vienoje jo pusėje – grafo atvaizdas, kitoje – Palangos kurhauzas. Šių metų pradžioje P. Baronas sukūrė medalį iš Juozapo ir Sofijos Tiškevičių Palangą paveldėjusiam sūnui grafui Feliksui Tiškevičiui ir jo žmonai Antaninai. Skulptoriaus planuose – medaliai F. Tiškevičiaus seseriai grafaitei Marijai Tiškevičiūtei bei Palangą nusipirkusiam grafui Mykolui Juozapui Tiškevičiui, nuo kurio ir prasidėjo Palangos Tiškevičių istorija.
Livija GRAJAUSKIENĖ
Peties skausmas kartais primena ir pamirštą traumą
Žiemą gydytojams ortopedams-traumatologams – pats darbymetis, tačiau pacientų netrūksta visais metų laikais. Kai kurie patyrusieji nesunkias pečių traumas iš pradžių bando gydytis patys ir tik neapsikentę nuolatinio skausmo, praveria specialisto duris. Medicinos centro „Northway“ Kretingoje ortopedai traumatologai Žydrūnas Vitkauskas ir Vytautas Mažutavičius pastebi, kad žemaičiai – kantrūs žmonės, tačiau delsti kreiptis į gydytoją jie nerekomenduoja dėl vienos priežasties. Siūlo neužsiimti savigyda Paslydau, pargriuvau, lūžis – su tokiu scenarijumi žmogus dažniausiai skubiai nugabenamas į ligoninę, kur suteikiama pagalba. Kitą ortopedų-traumatologų pacientų dalį sudaro tie, kurie jaučia lėtinį peties skausmą, kiek vėliau pastebi ribotus rankos judesius. Kartais taip nutinka ir po anksčiau patirtos nestiprios traumos. Peties sąnarys – sudėtingiausias ir judriausias žmogaus sąnarys, atliekantis didžiausią judesių amplitudę, tad nenuostabu, kad gana dažnai ir nukenčiantis. „Jei tai nėra ūmi trauma ar lūžis, pacientai dažniausiai į traumatologą-ortopedą neskuba kreiptis. Iš pradžių bando užsiimti savigyda, galvoja, kad skausmas praeis ir tik po kurio laiko, kai visos išbandytos priemonės nepadeda, kreipiasi į specialistą“, – pastebi gydytojas Vytautas Mažutavičius. Kolegai antrina Žydrūnas Vitkauskas, pastebėdamas, kad traumas patiriantys sportininkai, sudarantys ne mažą jų pacientų dalį, greičiau suskumba ieškoti profesionalų pagalbos nei paprastas žmogus. Vertina individualiai Ši žiema ypatinga ne tik tikrai žiemiškais orais. V. Mažutavičius pastebi, kad pastaruoju metu į gydytojus vis dažniau kreipiasi pacientai dėl užleistų ligos atvejų, nes kurį laiką bijojo lankytis gydymo įstaigose dėl siaučiančio viruso. Medicinos centro „Northway“ Kretingoje dirbantys profesionalai patikino, kad imamasi visų saugumo priemonių galimai rizikai užsikrėsti, tad neverta nerimauti. Kartais skausmą kenčiantį žmogų nuo apsilankymo pas gydytoją atbaido ir galimos operacijos baimė. „Ne visus reikia operuoti, vertiname žmogaus poreikius ir lūkesčius, jo fizinį aktyvumą“, – šypsodamiesi paaiškina pašnekovai. Pasak Ž. Vitkausko, „Northway“ taikoma praktika – individuali priežiūra ir gydymas taikomas kiekvienam pacientui, nes tai, kas tinka vienam žmogui, kitam, net su ta pačia diagnoze, gali visiškai netikti.
Atsiminimuose – susitikimai su prieškario jūrininkais
Iš Salantų krašto kilusią, šaknis uostamiestyje įleidusią 73-jų žurnalistę Adelę Žičkuvienę savitai paviliojo jūra: rengdama publikacijas leidiniams „Lietuvos žvejys“, „Klaipėdos“ priedui „Mūsų jūra“, ji tapo tarsi metraštininke. Visam gyvenimui jai įstrigo susitikimai su prieškario jūrininkais, buriuotojais, išblaškytais po pasaulį, tačiau meilės Baltijai ir Klaipėdai po ilgo laiko parvestais į gimtinę. Tie susitikimai, virtę apybraižomis, nugulė į A. Žičkuvienės knygą „Jūra ir likimai“. Užkopė ligi NASO mokslininkų „Jie patys, gyvenantys Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Kanadoje, Šveicarijoje, mane susirado. Iš pradžių galvojau: kaip aš, nemokėdama anglų kalbos, galėsiu bendrauti su tokiomis garsenybėmis, bet jie kuo puikiausiai kalbėjo savo tėvų kalba. Toks buvo Kanadoje įsikūręs Bronys Stundžia – visuomenės veikėjas, nusipelnęs Lietuvos buriuotojas ir Lietuvos buriuotojų sąjungos garbės narys, iš kurio daug sužinojau apie prieškario Klaipėdos buriuotojų bendruomenę. Jis mėgdavo buriuoti su savo bičiuliu poetu Saliu Šemeriu“, – į prisiminimus paniro A. Žičkuvienė. O susitikimas su garsiu Šilutės apylinkėse, Vainute, gimusiu, po karo Jungtinių Amerikos Valstijų NASO sistemoje dirbusiu mokslininku okeanografu, Neapolio, kur jaunystėje mokėsi, universiteto jūrinių mokslų daktaru Povilu Almiu Mažeika, tapo abipuse ilgalaike bendryste. „1939-ųjų lapkritį jis plaukė grūdus gabenusiu laivu „Kaunas“, kurį torpedavo vokiečių povandeninis laivas. Tuo metu P. A. Mažeika budėjo vairinėje. Kai laivas pradėjo skęsti, jūreiviai šoko į vandenį – įgulą išgelbėjo olandų žvejų laivas“, – kalbėjo knygos autorė. Iššūkis – kremuoti palaikus A. Žičkuvienės žodžiais, šis žmogus mokslo aukštumų siekė emigracijoje. Prieškariu studijavęs Italijoje, mokslus baigė JAV ir tapo garsiu okeanografu: dalyvavo 7-ose okeanografinėse ekspedicijose, parašė daugybę straipsnių. Buvo Lietuvos jūrininkų išeivijos draugijos vicepirmininkas, vėliau – pirmininkas. Jį domino Baltijos jūra, tyrinėjo jos sroves ir parašė vadovėlį „Baltijos jūros hidrodinamika“, šią knygą išleido Lietuvoje. „Nujausdamas artėjant savo gyvenimo pabaigą, P. A. Mažeika prašė manęs pasirūpinti, kad jo palaikus kremuotų ir palaidotų jūroje. Man tai buvo didžiulis iššūkis: 2004-ieji metai, oficialaus kremavimo dar nebuvo. Mano duktė Jurgita tuomet mokėsi IV kurse Kauno medicinos universitete, kur buvo senas krematoriumas. Sakau, vaikeli, gal galima kaip nors jį užkurti. Ji suderino su instituto rektoriumi, šis davė leidimą. Turbūt tai buvo paskutinis kartas, kai tas krematoriumas veikė. Vėliau atvyko velionio artimieji, ir su „Šakių“ mokomuoju laivu išplaukėme kremuotus palaikus nuleisti į jūrą“, – kalbėjo A. Žičkuvienė. Bandė įkurti „atsarginę“ Lietuvą Iš P. A. Mažeikos A. Žičkuvienė sužinojo apie tautiečių bandymą įkurti Lietuvos koloniją Britų Hondūre: „Jie trise su keliautoju, geografu, visuomenės veikėju Kaziu Pakštu, kurį delegavo į Britų Hondūrą, ir matematiku Ignu Salduku po karo pradėjo rūpintis lietuvių tautos išlikimu pasaulyje, tačiau ilgainiui suprato, kad tai nėra taip paprasta įgyvendinti. Apie tai rašė Amerikos laikraštis „Draugas“. Buvo labai įdomu išgirsti šią „atsarginės“ Lietuvos istoriją iš pirmų lūpų. Apie viltį, kuri spurdėjo šių trijų lietuvių širdyse“, – patikino pašnekovė. Jai teko patirti ir laiko išbandžiusios dviejų klaipėdiečių draugystės pavyzdį: Italijoje jūreivystės mokslus baigęs Narcizas Prielaida, dirbęs Lietuvos ambasadoriumi Šveicarijoje, atkūrus nepriklausomybę, pasisiūlė talkinti Lietuvai. „Labai įstrigo ir N. Prielaidos susitikimas po 57-erių metų su jo vaikystės draugu Zenonu Šidlausku, kuris buvo ištremtas į Sibirą. Susitiko pamėgtoje vaikystės vietoje – ant molo, kur baltasis švyturys. Kaip du berniukai, kažkada svajoję tapti jūrininkais“, – akcentavo A. Žičkuvienė.
Gaisrininkai įspėja: ledas trapus
Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai gyventojus įspėja, kad neseniai susiformavęs, o šiomis dienomis dar ir aptirpęs ledas – pavojingas ir ragina atsakingai mėgautis žiemos pramogomis. Užsnigtas vietas geriau aplenkti Kaip teigė vyresnysis inspektorius Saulius Latakas, ledas laikomas tvirtu, jeigu jo storis yra daugiau kaip 7 cm, o grupei žmonių – 12 cm. Tvirtas ledas visada turės mėlyną arba žalią atspalvį. Geriausia apsidairyti aplink, ar nėra praminto takelio, jeigu yra, eiti juo, nes tai jau išbandytas kelias. Einant ledu pravartu turėti tvirtą lazdą. Ledą tikrinti reikia ne priešais save, o šonuose. Jeigu ja sudavus ant ledo pasirodo vanduo, nedelsiant reikia grįžti ant kranto. Eiti ledu patariama čiuožiant, neatitraukiant kojų nuo ledo. Jeigu ledu eina grupė žmonių, vienas nuo kito jie turi laikytis ne mažesnio kaip 5 m atstumo. Einant ledu patariama aplenkti sniegu užneštas vietas – jose ledas visada būna plonesnis. Ant ledo ypač mėgsta žaisti vaikai – jų negalima palikti be priežiūros. Ką daryti įlūžus? Inspektoriaus teigimu, svarbiausia neprarasti savitvardos. „Ropškitės ant ledo į tą pusę, iš kurios atėjote, bet neužgulkite jo visu svoriu, užšliaužti reikia plačiai ištiesus rankas, kad padidėtų atramos plotas“, – teigė S. Latakas. Užšliaužus ant ledo patariama nesistoti iš karto, ridentis kuo toliau nuo eketės į tą pusę, iš kurios atėjome. Išlipus ant kranto reikia judėti, stengtis palaikyti kuo aukštesnę kūno temperatūrą. Gelbėjant veikti ryžtingai Inspektorius pasidalijo informacija, ir kaip gelbėti skęstantįjį: pastebėjus nelaimę, tuoj pat būtina kviesti pagalbą numeriu 112, o skęstantįjį nuraminti, kad pagalba skuba, tuoj padės. Gelbėjant reikia veikti greitai ir ryžtingai, nes žiemą vandenyje žmogus greitai sušąla, o permirkę drabužiai neleidžia jam ilgai išsilaikyti vandens paviršiuje. Artintis prie eketės reikia labai atsargiai, geriausia šliaužte, plačiai ištiesus rankas. Jei yra galimybė, po savimi patariama pakišti slides ar lentą ir taip šliaužti. Ledas žmogų išlaiko tik už 3–4 m nuo eketės krašto, todėl skęstančiajam reikia paduoti slidę, lazdą, lentą ar numesti virvę. Jeigu nelaimės vietoje yra keli gelbėtojai, galima paimti vienas kitą už kojų ir, atsigulus ant ledo, sudaryti grandinę iki eketės. Kaip teigė S. Latakas, šiais metais nelaimingų atsitikimų ant ledo Kretingos rajone iki šiol nebuvo, pranešimų apie vandens telkiniuose skęstančius ar įlūžusius žmones kol kas negauta. Paskutinis nelaimingas atsitikimas vandenyje užfiksuotas pernai lapkričio 21 d., kai tvenkinyje Maironio g. pusėje maždaug 3 m nuo kranto buvo rastas apie 70 metų moters kūnas.
„V. L.“ informacija
Bendrovė „Kretingos grūdai“ per karantiną žmonių bėdoje nepaliko
Koronaviruso pandemija nesustabdė bendrovės „Kretingos grūdai“ veiklos: ilgametes pašarų gamybos tradicijas turinti įmonė galvijų, kiaulių, paukščių augintojų bėdoje nepaliko – pašarų per visą karantino laikotarpį galima įsigyti ir specialiose parduotuvėse, ir internetu. „Esame nepriklausomi nuo tarpininkų ir perpardavinėtojų“, – teigė bendrovės „Kretingos grūdai“ vykdomasis direktorius Tadas Bartkus. Jam paantrinę įmonės komercijos direktorius Andrius Povilaitis ir pardavimų vadovė Edita Lukienė pastebėjo, kad žmonės yra gana raštingi, aktyviai naudojasi informacinėmis technologijomis, todėl ir prekyba internetu ypač pasiteisinusi, o gyvulių, naminių gyvūnėlių augintojai turi galimybę ne tik patogiai įsigyti pašarų ar ėdalo, bet ir sužinoti bendrovės gaminamą prekių asortimentą, sekti naujienas. Naujiena – pašaras svirpliams Vakarų Lietuvos regione, o ir visoje šalyje žinoma pašarų gamintoja bendrovė „Kretingos grūdai“, regis, gali išpildyti pačius įvairiausius poreikius. Čia gaminamas ir sėkmingai realizuojamas lesalas naminiams paukščiams – nuo vienadienių viščiukų, kalakučiukų iki lesalo putpelėms, antims ir žąsims. „Žemaitijos regione daugiausia parduodame lesalo vištoms – broileriams ir dedeklėms. Antys, žąsys nėra tokios populiarios, bet žmonės vėl noriai pradeda auginti putpeles“, – pastebėjo E. Lukienė. „Kretingos grūdų“ asortimente – kombinuotieji pašarai paršeliams žindukliams ir nujunkytiems, penimoms kiaulėms, triušiams, melžiamoms karvėms ir prieaugliui, ožkoms, avims, netgi – žuvims. Pašarų gamybos įmonėje taip pat gaminami baltyminiai vitamininiai mineraliniai papildai, ėdalas šunims. „Negaminame tik katėms, kurios grūdų neėda“, – pristatydamas pašarų asortimentą pajuokavo komercijos direktorius A. Povilaitis.
Medicinos centre „Northway“ Kretingoje – gydytojų ortopedų traumatologų komanda ir pažangiausi gydymo metodai
Naujus metus Kretingos „Northway“ medicinos ir chirurgijos centras pasitiko su nauja itin stipria ir didele ortopedijos ir traumatologijos gydytojų specialistų komanda – vieni geriausių Vakarų bei visos Lietuvos ortopedijos ir traumatologijos specialistų buriasi po vienu stogu. Nuo šiol pacientai, jaučiantys įvairius galūnių skausmus ar patyrę traumą, įvairiapusę pagalbą gaus Kretingos „Northway“ medicinos ir chirurgijos centre. Kelio, peties, alkūnės, riešo, plaštakos, čiurnos, pėdos tinimas, skausmas, maudimas, tirpimas, riboti judesiai – tai požymiai, kad reikia sunerimti ir kreiptis į ortopedą traumatologą. Pažeistos audinių struktūros savaime sunkiai sugyja, gali būti reikalingas ir chirurginis gydymas. Laiku nediagnozavus problemos ir nepaskyrus reikalingo gydymo, vėliau galimybės padėti gali būti ribotos, gali negrįžtamai nukentėti sąnarių funkcija ir paciento fizinis aktyvumas. Ilgametę patirtį turinčių medicinos centro „Northway“ Kretingoje gydytojų ortopedų traumatologų teigimu, net ir į mažą traumą nereikia žiūrėti pro pirštus. Svarbu nedelsti ir kreiptis į specialistus, nes vėliau gydymas tampa ilgesnis ir sudėtingesnis. Tai, ką, laiku sureagavus, galima išgydyti per keletą savaičių, uždelsus gali užtrukti 2–3 mėnesius ar netgi dar ilgiau. Medicinos centre „Northway“ Kretingoje dirba plataus profilio gydytojų ortopedų traumatologų komanda. Aštuonių pripažintų savo srities profesionalų – Marko Fiodorovo, Mindaugo Bakšos, Arūno Galdiko, Žydrūno Vitkausko, Arnoldo Pociaus, Vytauto Mažutavičiaus, Juozo Bartusevičiaus ir Tado Abelkio – tikslas – kuo greičiau sugrąžinti pacientą į aktyvų gyvenimą. Pasak ilgametę patirtį turinčių specialistų, norint tai padaryti, svarbu tiksliai nustatyti diagnozę ir parinkti optimaliausią gydymo metodą.
Vieta, kur ligoniams „vėžys užsikonservuoja“
Prie įvažiavimo į Klaipėdą, priešais ligoninių kompleksą, prieš 8-erius metus pastatytas modernus Šv. Pranciškaus onkologijos centras, kuris kartu su Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia ir vienuolynu bei juos juosiančiais rožių ir levandų sodais, sakurų giraite kuria jaukų Vilties miestą. Onkocentre veikia „Vilties piligrimų“ bendruomenė, susibūrusi prieš du dešimtmečius po Kretingos pranciškonų vienuolyno stogu. Ligi šiol ja, išplėtojusia savo veiklą, rūpinasi šio sambūrio įkūrėja ir Šv. Pranciškaus onkologijos centro vadovė Aldona Kerpytė, ir pati net dukart įveikusi šią klastingą ligą. Pirmiausia – blogiausias scenarijus „Būčiau išprotėjusi su savo liga, jeigu nebūčiau paskambinusi ir atėjusi į jūsų centrą, prisipažino viena centro lankytojų. Nuo tos minutės, kai gydytoja paminėjo tik įtarianti onkologinę ligą, moteris neteko ramybės, jai sutriko miegas, baimė stingdė kūną, rūpėjo vaikai, o mintys kūrė blogiausius gyvenimo scenarijus. Atrodė, kad įkrito į šulinį, skendo, tuo ji gąsdino savo artimuosius, o, kai patvirtino diagnozę, aptemo visas protas. Tokios, o kai kuriems dar skaudesnės mintys, kai išvis nebesinori gyventi, aplanko daugelį žmonių, kuriems diagnozuojama onkologinė liga, paprastai mūsų vadinama baime keliančiu žodžiu „vėžys“, – žmonių patirtimis pasidalijo A. Kerpytė. Pašnekovės žodžiais, onkoliga daugelio dar suprantama kaip mirtina ar nepagydoma, nors situacija stipriai pasikeitusi į gerąją pusę: vis daugiau ligonių gyvena su onkoliga kaip su lėtine liga, dažnai nugyvena ir visą savo gyvenimą. Medicina yra pasiekusi didelės pažangos, tačiau nėra visagalė. Todėl labai svarbu pačiam sergančiajam padėti sau sveikti, nuraminant savo jausmus. Gydytis – nusiraminus „Klaipėdos universitetinės ligoninės Chemoterapijos klinikos vadovas gydytojas Alvydas Česas akcentuoja, kaip labai svarbu, kad ligoniai būtų pasiruošę įveikti gydymo procesą psichologiškai ir dvasiškai sustiprėję, nurimę, pasikalbėję su savo artimaisiais, sukaupę jėgas ir pasiruošę rimtam darbui. Todėl reikalinga psichologinė, dvasinė pagalba ne tik ligoniui, bet ir visai jo šeimai, nes artimieji taip pat patiria daug skausmo ir streso“, – tvirtino centro vadovė. Pašnekovės žodžiais, sergančiųjų problemos yra labai rimtos, gilios, užgriūvančios visu savo svoriu: kas užaugins vaikus, sumokės už vaistus, kaip uždirbti duonai, išlaikyti šeimą, neprarasti darbo ar išgyventi iš pašalpos, pasirūpinti sergančiais tėvais. Pagaliau – kaip pasakyti vaikams, kurie dažniausiai nepastebėti lieka tyloje su savo stresu ir išgyvenimais dėl tėvų gyvybės, moteris dar kamuoja nerimas, ar nepaliks vyras, ir dar daug rimtų dalykų.
Kas buvo Trys Karaliai
Mini tik evangelistas Matas Brolio Astijaus žodžiais, liaudyje vadinamos Trijų Karalių, arba Trijų Išminčių, šventės oficialus pavadinimas yra Viešpaties Apreiškimo šventė, arba Epifanija. Kuo Bažnyčiai svarbūs šie Biblijos personažai, kaip juos aiškina teologai ir istorikai? „Trijų Karalių šventės pagrindas yra Evangelija pagal Matą, kai išminčiai ateina į Judėją, paskui į Jeruzalę ir Betliejų. Jų užduotį aiškiai nusako evangelistas Matas: „Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti“, – sakė išminčiai ir, parpuolę ant kelių, pagarbino gimusį Jėzų. Po to įteikė jam dovanų – aukso, smilkalų ir miros. Auksas – karališkumo, smilkalai – dieviškumo simboliai, o mira – kvapnusis aliejus, kuriuo tepdavo mirusiuosius, yra žemiškumo simbolis. Išminčiai atpažino Jėzuje pasaulio valdovą“, – Evangeliją priminė brolis Astijus. Tačiau šį įvykį aprašo tik evangelistas Matas, kuris nemini, nei kiek buvo karalių, nei jų vardų. Laikui bėgant, ši istorija buvo apipinta legendomis, o Bažnyčia laikosi teologijos tėvų įžvalgų. Pirmąkart sąvoką, kad išminčiai buvo trys, III a. iškėlė teologas Origenas: jis sprendė pagal tai, kad buvo atgabentos 3 dovanos. O išminčių vardai atsirado dar vėliau – tik VI a. Įsigalėjo mintis, kad Merkelis į Betliejų atkeliavo iš Europos, Kasparas – iš Azijos ir Baltazaras – iš Afrikos. Pranašo Danieliaus istorinis vaidmuo „Tačiau tiesa yra gerokai įdomesnė: Šv. Rašto graikiškajame vertime Kasparas, Merkelis ir Baltazaras vadinami magais, o išminčiais ir karaliais jie tapo vėliau – nuo VI a., nes Europoje magų samprata turi tarsi šarlatanizmo atspalvį“, – įvadą į intriguojantį istorinį pasakojimą pradėjo kunigas pranciškonas. Jo žodžiais, 628 m. pr. Kr. Babilone atsirado įžymus pranašas filosofas Zaratrustra, kurio mokymas Persų–medų kultūroje tapo religija. Zaratrustra kalbėjo apie pasaulio kūrėją Dievą ir apie tai, kad laikų pabaigoje viešpataus atsiųstasis ir jo viešpatavimui nebus galo. „Šis pranašų luomas, panašiai, kaip Izraelyje kunigų giminė – levitai, ir buvo vadinami magais. Tai – elitas, dvasininkijos luomas, vienijęs matematikus, astronomus, medikus, architektus, jie buvo įvaldę ir gamtos pažinimo mokslus. Jie karūnuodavo Babilono, vėliau Persijos karalius, patepdavo juos, patvirtindami karališkumą“, – kalbėjo A. Kungys. Kai 580 m. pr. Kr. Babilonas nukariavo Judėją ir ištrėmė žydus į savo karalystę, joje iškilo įžymi asmenybė – pranašas Danielius. Tai – viena ryškiausių asmenybių žmonijos istorijoje. Babilono karalius Nabukadnezaras, kuriam šis iššaiškino sapną, žydą Danielių paskelbė magų valdytoju, nes suprato jo galią esant iš Dievo. „Tremtinys pranašas Danielius net 60 metų vadovavo Persų–medų imperijai, buvo magų vyresnysis. Jis pergyveno iš viso 4 karalius: jo valdymą pratęsė Nabukadnezaro sūnus Belšazaras, po jo – karalius Darijus. O ketvirtasis karalius Kiras pasirašė garsųjį „Kiro ediktą“, kuris leido žydams iš Babilono nelaisvės sugrįžti į Judėją. Ir dar davė pinigų, kad žydai atstatytų Jeruzalėje būtent Danieliaus Dievo šventyklą. Taigi čia ir persipina persų bei žydų tradicijos ir pranašystė apie vieno ateisiančio Dievo, vieno karaliaus – Jėzaus viešpatavimą“, – aiškino brolis Astijus.
Globoja amžinybėn iškeliavusio artimojo sūnėnus
Jau ketvirtas Kalėdas ir Naujuosius metus Kretingos rajono Auksūdžio kaime įsikūrusios 47-erių Jurgitos Galdikaitės šeima sutiks sutelktai: 4-metį sūnų Simoną auginanti moteris globoja 3 berniukus – 14-metį Lauryną, 11-metį Mantą ir 8-erių Vaidą. Su berniukų pulku moteris šiemet apsigyveno jos gyvenimo draugo ūkininko Antano Raišio vienkiemyje. Priglobus vaikus – likimo smūgis Trys J. Galdikaitės šeimoje augantys berniukai vienas kitam yra broliai, o Simonui – tikrieji pusbroliai. Ligi tol, kol J. Galdikaitė apsisprendė paimti globoti 3 vienos biologinės šeimos vaikus, su vos vienerių sūneliu Simonu ir jo tėvu Leonu gyveno savo sodyboje Plokščių kaime. „Tikrajai Leono seseriai dėl netinkamo gyvenimo būdo buvo atimtos tėvystės teisės, ir mažieji broliukai atsidūrė globos namuose. Kartu su Leonu lankydavome tuos vaikus, bet sykį „Pajūrio naujienose“ perskaitėme globos namų darbuotojų kreipimąsi į kretingiškius, kad, kas gali, per Kalėdas paimtų vaikus į savo šeimas, sukurtų jiems šventę namuose. Nusprendėme ir mudu parsivežti broliukus, – Leonas gi jiems dėdė, o ką tik gimęs Simonas – pusbrolis. Nuo to laiko vis dažniau vaikus parsiveždavome – per šventes, atostogas. Kiekvienąsyk atsisveikindavome skausmingai, ir pradėjome galvoti, kad tiems vaikams vietos namuose, o ir šilumos mūsų širdyse užteks“, – pasakojo Jurgita. Tačiau likimo neganda jau sėlino iš paskos ir moteriai kirto itin skaudžiai – Leonas sirgo vėžiu, tačiau vos po mėnesio, kai parsivežė namo vaikus, jis iškeliavo į amžinybę. Jurgita su keturiais vaikais liko viena.
|
|
