|
|
|
Vakarų LietuvaKretingoje kuria PET taros gamybos lazerines technologijas
Uždaroji akcinė bendrovė „Terekas“ pelnė įmonės istorijoje 13-ą „Lietuvos metų gaminio“ aukso medalį už 2021 metais pagamintą ir į Jungtinius Arabų Emyratus – Dubajų – parduotą sudėtingą PET taros gamybos įrangą. „Tereke“ pažangos procesai nestoja – kuriama technologinė įranga su lazeriais, kurie pakeis elektros energijai apie 10 kartų imlesnes kaitinamąsias lempas. Lazerius PET tarai gaminti taiko vieni pirmųjų Lietuviško kapitalo Juozo Maksvyčio 1994 metais Kretingoje buvusios autotransporto įmonės bazėje įsteigtą šeimos įmonę „Terekas“ kretingiškiai žinojo kaip „bambalių“ iš plastiko gamintoją. Marškinėlius, kai gamino vien plastiko butelius, bendrovė „Terekas“ seniai išaugo. Šiandieną įmonė garsėja Lietuvoje ir pasaulyje kaip modernių PET taros, kitų produktų iš plastiko gamybos technologijų, įrangos kūrėja, prototipų gamintoja. Aukso medalį pelniusi į Dubajų eksportuota įranga nuo panašių lig tol padarytų įmonėje skiriasi tuo, kad pagamintą PET tarą iškart ir supakuoja, tam nebereikia žmogaus rankų. „Tereko“ inžinieriai, konstruktoriai vieni pirmųjų pasaulyje ėmėsi PET taros gamybos technologijoje naudojamas kaitinamąsias lempas keisti lazeriais. „Prancūzai kažką tokio su lazeriais bandė. Nagrinėjome jų patentus, kad išvengtume kopijavimo. Išsiaiškinome, kad su lazeriais jokios technologijos pagaminę nėra“, – apie lazerių PET tarai gaminti diegimo subtilybes kalbėjo bendrovės „Terekas“ generalinis direktorius Juozas Maksvytis. Vadovas akcentavo, kad „Terekas“ dirba su kitais nei prancūzai lazeriais – įmonė bendradarbiauja su lazerius kuriančia ir gaminančia įmone „Ekspla“ iš Vilniaus, Vilniaus universiteto lazerių mokslininkais – pasaulyje pripažintais lazerių technologijų lyderiais. „Pakeitus dabar naudojamas „Philips“ kaitinamąsias lempas, taupysime elektros energiją, mažinsime anglies dvideginio į atmosferą išmetimą, klimato atšilimą. Štai 150 kilovatų galingumo mašinai įdiegus lazerius, užteks apie 20 kilovatų“, – aiškino J. Maksvytis. Projektą su lazeriais plėtoja 20 įmonės darbuotojų, tai projektuotojai, inžinieriai, kuriems vadovauja įmonės Vystymo skyriaus vadovas Tomas Kubeldzis.
Meilė gydo trokštančius gyventi
Netrukus pasitiksime didžiąją viso pasaulio krikščionių minimą Dievo Sūnaus įsikūnijimo šventę. Ta proga kviečiu jus pažvelgti į Evangelijos pagal Luką II skyriaus tris momentus: Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus; Dovydo mieste Betliejuje Marija pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė į ėdžias, nes nebuvo vietos užeigoje; Toje apylinkėje laukuose nakvojo piemenys, jiems pasirodęs Viešpaties angelas nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Šie labai išsigando, bet angelas tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną – gimė Išganytojas, jis yra Viešpats Mesijas“. Iš tiesų: kas gi yra ciesorius Augustas? Tai – to meto pasaulio valdovas. Jo rūmai – Romoje, atskiros rezidencijos – visoje imperijoje. Jis yra galingas, jo rankos laisvos. O štai pasaulio išganytojo Viešpaties Mesijo padėtis gerokai kitokia – kaip rašo evangelistas Lukas, šis suvystytas vystyklais ir paguldytas į ėdžias. Taigi jo rankos – surištos, jis neturi rūmų, nė užeigoje jam vietos nėra. Šios trys Evangelijos dalys mane ir įkvepia apmąstyti, kas pasaulyje vyksta dabartiniais laikais. Pasaulio galingieji, kurių rankos laisvos, sugalvojo surašyti žmones kaip ciesorius Augustas, ir nori kontroliuoti kiekvieną „imperijos“ gyventoją. Kaip priešprieša ciesoriui – surištomis rankomis kūdikis ėdžiose. Bet šalia – Marija ir Juozapas, kurie žvelgia į jį kaip į Meilę, kuri suvystyta, negali net kalbėti. Cezaris (ciesorius) Augustas turi galimybę naudotis visu iš imperijos plaukiančiu maistu, visomis gėrybėmis ir dovanomis – jam viskas prieinama. Betliejuje ėdžiose guli Gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Naktis, Viešpaties šviesa ir piemenėlių baimė... Ir žodis „Nebijokite!“ Pasaulio galingieji sukuria baimę, kuri žmogų žemina. Šiandien taip pat matom norą mus kontroliuoti, „sudėlioti“ į atskiras grupes, skirtingas galimybių pozicijas. Apima nerimas, virš mūsų tvyro naktis, bet, kita vertus, – iš Betliejaus žinia: „Nebijokite, aš esu Gyvoji duona!“ Mes, kurie skubėsim į Piemenėlių mišias, buvimą kartu pirmiausia išgyvensim savo šeimose, tose savo „kūtelėse“ (ne veltui lietuviai naudoja žodį „kūčios“), kuriose bus stalas (ėdžios), o ant jo – kalėdaičiai, Gyvoji duona. Tai – Meilė, kurią turim išpančioti, išvynioti kaip kūdikį iš vystyklų, kad patys galėtume paimti į rankas. Kad galėtume paimti Meilę kaip Jėzų. Kaip kalėdaitį. Ir, kai Kūčių vakarienės metu jį laužysim, prisiminkim, kad laužom dėl kitų, kad vienas kitam atiduodam kaip duoną. Paskui bėgsim kaip piemenėliai susitikti su Gyvąja meile – gimusiu Viešpačiu, kuris mūsų nekontroliuoja, o laukia santykio. Kūčių ir Kalėdų šventime santykis yra svarbiausias dalykas. Meilė – taip pat. Nebijokim jos išvynioti ir parodyti, kad galim paimti ją į rankas. Meilė, ji vienintelė, o ne baimė, gali gydyti žmones, kurie trokšta gyventi. Nuo mūsų pačių priklauso, ką pasirinksim: ar atsiduosim galingųjų kontrolei, ar – iš Betliejaus sklindančiai laisvei. Palaimintos Kūčių vakarienės šeimose linkiu visiems. Ir kviečiu prie tikrojo Dievo sūnaus, kuris apgaubia Meile, nugalinčia baimę.
Kalėdų giesmės „Tyli naktis“ atsiradimas ir istorija
Daugiau kaip prieš 200 metų, Kūčių dieną, už 20 km į šiaurę nuo Zalcburgo, mažame Oberndorfo miestelyje Austrijoje gimė pasauliui žinomiausia giesmė „Tyli naktis, šventa naktis“. Ši neatsiejama Šv. Kalėdų dalimi tapusi melodija, pirmą kartą suskambusi Oberndorfo Šv. Mikalojaus bažnyčioje 1818-aisiais, plito kaip liaudies daina. Ją sukūrė vikaras Jozefas Moras ir vargonininkas zakristijonas Fransas Gruberis. Eiles apie gimusį Kūdikėlį įkvėpė Mariapfaro bažnyčioje kabėjęs Trijų Rytų Išminčių paveikslas. Oberndorfo miestelis yra Alpių priekrantėse, Bavarijos žemių ir Austrijos sandūroje. Kasmet šv. Kūčių vakarą Oberndorfe ir Haleine rengiamos iškilmės kalėdinės giesmės „Tyli naktis“ autoriams pagerbti. J. Moras (1792–1848) gimė Zalcburge. Augo su motina, kelią į išsilavinimą atvėrė išskirtiniai vaiko muzikiniai gabumai. Mokykloje J. Moras buvo mokomas groti gitara, smuiku, vargonais. 1811 m. įstojo į Zalcburgo seminariją, 1815 m. buvo įšventintas kunigu. 1816 m. Oberndorfe tapo Šv. Mikalojaus bažnyčios vargonininku, solistu, choro vadovu. Sukurti įžymiąją giesmę jį paskatino sugedę Oberndorfo bažnyčios vargonai. Melodijos autorius F. Gruberis (1787–1863) gimė Hochburg-Ach kaime Aukštutinėje Austrijoje. 1806 m. baigęs mokytojų seminariją, tapo mokytoju, vargonininku bei zakristijonu Arnsdorfe, vėliau ir Oberndorfo miestelio Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Kunigo ir vargonininko draugystė nenutrūko visą likusį gyvenimą. Kalėdoms jiedu norėjo giesmės gimtąja kalba. Iki tol giesmės buvo atliekamos lotyniškai, jų prasmės nesuprato paprasti kaimo žmonės. J. Moras užtiko senoje bažnytėlėje lotyniškos giesmės eiles „Alma nox, tacite nox“ („Tyli naktis, šventa naktis“). Jos ir tapo svarbiausiomis vikaro kurtame eilėraštyje „Stille Nacht, heilige Nacht“. 1818-ųjų Kūčių rytą J. Moras nunešė savo eilėraštį F. Gruberiui ir paprašė sukurti jam muziką dviem balsams ir gitarai. F. Gruberį sujaudino žodžiai, pavakare jis baigė rašyti melodiją ir paskambino ją gitara.
Bažnyčioje ir šalia jos įkūrė erdves vaikams
Kretingos katalikų parapijos aktyvių parapijiečių iniciatyva bažnyčios erdvėse buvo įkurdintas vaikų kampelis, o neseniai šventoriuje įrengta vaikų žaidimo aikštelė. Parapijos pastoracinės tarnybos atstovė Birutė Viskontienė, taip pat vadovaujanti ir Kretingos dienos veiklos centrui, sakė seniai brandinę idėją suburti į šv. Mišias kartu su tėvais atėjusius mažamečius vaikus į vieną erdvę – kad tėvai netrukdomi galėtų melstis, o vaikai nelakstytų po bažnyčią.
„Įprastai, kai tėvai su vaikais ateina melstis, mažylių nenulaikysi – jie muistosi, bėgioja, keldami triukšmą bažnyčioje. Kiti žmonės, ypač – vyresnio amžiaus, dėl to piktindavosi. Todėl nusprendėme, kad vaikams reikia skirti vieną erdvę – tam parinkome plotą kairėje bažnyčios nišoje, netoli centrinio altoriaus – kad vaikai tėvams būtų „ant akių“, ir tuo pačiu galėtų matyti, sekti, kas vyksta prie altoriaus, pamažu pratintis dalyvauti šv. Mišiose“, – kalbėjo B. Viskontienė.
Tuo tikslu Pastoracinės tarnybos atstovai parengė projektą, kurį dar pernai teikė Kretingos rajono savivaldybei, ir gavo lėšų – per 2 tūkst. Eur – jam realizuoti. Už šiuos pinigus nupirko ekologiškus baldus, kilimą, kaladėlių principu sudedamus pufus, sėdmaišius, žaislų, įvairių priemonių užsiėmimams.
„Šiemet, pasitarę su broliais pranciškonais, nusprendėme praplėsti vaikų erdves, įrengiant žaidimų aikštelę šventoriuje, greta parapijos namų. Įrenginiams iš Savivaldybės gavome dar 1,6 tūkst. Eur“, – kalbėjo B. Viskontienė. Kretingos pranciškonų brolijos atstovas vikaras Tomas Žymantas įsitikinęs, kad vaikų emocijų nereikia tramdyti nė bažnyčioje: „Kuo labiau vaikus tramdysi, tuo bus daugiau triukšmo. Leiskite vaikams būti vaikais. Vaikus reikia užimti ir tinkamai nukreipti: kokį vaiką užsiauginsime, tokį ir turėsime. Bažnyčioje užaugęs vaikas, tikėtina, ir bus aktyvus bendruomenės narys.“
Jei vyresniosios kartos atstovai piktinasi ir dėl vaikų šurmulio bažnyčioje, T. Žymantas mano, kad tai esanti jų pačių problema: „Visi esame buvę vaikai. Aš pats, atsimenu, bažnyčioj net į kilimą sugebėdavau susivynioti. Šiandieną gi matome, kad bažnyčios tuštėja, jei patys neužsiauginsime naujosios kartos, tai ir nepykime dėl to. Ne vien šeima, bet ir bendruomenė prisideda prie vaiko išauginimo į krikščionį, perduodant jam tikėjimo tradiciją. Vaikai neturi bijoti ateiti į bažnyčią“, – brolio Tomo mintį papildė diakonas brolis Bernardas Belickas. Pasak B. Viskontienės, kuri prisiminė nepriklausomybės pradžią, kai kunigai kartu su vaikais žaisdavo Kretingos bažnyčios šventoriuje, sakė, kad bendruomenė pozityviai sutiko naujovę. Ji patikino, kad vaikų erdvę ketina papildyti vis naujomis priemonėmis ir pačių vaikų kūriniais. Prieš šias Kalėdas viršum vaikų erdvės, tarp bažnyčios skliautų, sklendžia didžiulis baltas angelas. Jį, Pranciškonų gimnazijos dailės pedagogei Liudai Liaudanskaitei vadovaujant, sudėliotą iš šimtų mažų iškarpytų angeliukų, ir sukūrė gimnazijos mokiniai bei vaikai iš visos Kretingos katalikų parapijos.
„Riflis“ – auganti metalo konstrukcijų įmonė Kretingoje
Armatūros karkasus gręžtiniams pamatams, vėjo jėgainių, uostų krantinių poliams, pamatų rostverkams, galvenoms, kolonoms, sijoms, armatūros tinklus Kretingoje gaminanti uždaroji akcinė bendrovė „Riflis“ kiekvieną mėnesį apdirba nuo 300 iki 500 tonų metalo ir savo gaminiais aprūpina didžiąsias Vakarų Lietuvos regiono statybas, dalį produkcijos realizuoja visoje Lietuvoje. „Riflio“ pagamintos armatūros konstrukcijos Kretingoje panaudotos statant Kretingos sporto ir sveikatingumo kompleksą, „Rimi“ prekybos centrą, neseniai palei geležinkelį sumontuotoje garsą izoliuojančioje sienoje. Klaipėdoje PET granulių ir plastiko gamyklų, prekybos, paslaugų centrų, kaip antai „Studlendas“, kitų stambių objektų uostamiestyje, visame pajūryje ir regione statyboje. „Eksportuojame nedaug ir patys tuo neužsiimame, mūsų gaminius į užsienį perparduoda kiti“, – apie produkcijos realizaciją kalbėjo bendrovės „Riflis“ steigėjas ir vadovas Arūnas Kažukauskas.
Į bures pasikinkę vėją, laimėjo trigubą auksą
Tarp Kretingos ir Nidos gyvenančių, 5 vaikus auginančių verslininkų Rasos ir Mato Mizgirių šeima populiarina Lietuvoje dar retą sporto šaką – buriavimą. Tačiau vėją į bures jie pasikinko ne tik vasaromis ant vandens, bet ir visus metus ant žemės bei ledo, valdydami vėjaračius ir vėjaroges. Net trys šios šeimos nariai – 42-jų Matas, 16-metis sūnus Vykintas ir 11-metė duktė Austėja – jau dalyvauja prestižinėse varžybose Lietuvoje ir užsienyje: neseniai Nidos aerodrome įvykusiame atvirame Baltijos šalių ir Lietuvos vėjaračių čempionate atskirose grupėse visi trys pelnė po aukso medalį. Vaikai pasekė tėvo pavyzdžiu Pasak M. Mizgirio, pastarosiose varžybose iš viso dalyvavo 53 įvairaus amžiaus sportininkai iš Lietuvos ir Vokietijos, neatvyko latviai. Dalyviai į kategorijas yra skirstomi ne pagal amžių, bet pagal svorį: Austėja dalyvavo ultralengvasvorių, Vykintas – vidutinio svorio, o jis pats – sunkiasvorių kategorijose. Jei Matui ir jo vyresnėliui Vykintui čempionų ar vicečempionų titulai – nebe naujiena, tai Austėja auksu pasipuošė pirmąkart. „Kartu su manimi Vykintas varžybose dalyvauja nuo 2015-ųjų, Austėja – trečius metus, ir labai smagu, kad, pagal savo amžių, ištverme ir gebėjimais valdyti vėjaratį, kai viena ranka laikomos burės, o kita – vairuojama, ji nebenusileidžia nei tėčiui, nei broliui“, – M. Mizgiris džiaugėsi vaikų laimėjimais. Vyresnių šeimos narių pavyzdžiu jau seka ir 8-metė Teresė: kol kas jos pradžiamokslis – buriuoti ant vandens. Visi trys vaikai lanko Sporto mokyklą Nidoje. „Vaikams patiems tenka peržengti baimės ant vandens faktorius. Stengiuosi įtikinti, kad sugebės, kad jie tai gali. Jeigu bijo plaukti, pradedame dviese atskiruose laivuose, kad vaikas šalia jaustų palaikymą ir įgytų drąsos“, – kalbėjo sportiškas tėvas, savo pavyzdžiu ir azartu uždegęs ne tik vyriausius vaikus – šeimoje dar auga 5-metis Jonas ir pusantrų Antanas, bet įkvėpęs ir žmoną Rasą – atostogaujant Ispanijoje, ji taip pat ryžosi išbandyti bures.
Bibliotekininkė rūpinasi senosiomis vienuolyno knygomis
Profesionali bibliotekininkė Nijolė Raudytė, dirbanti Klaipėdos šv. Pranciškaus onkologijos centre, nuo pat nepriklausomybės pradžios rūpinasi turtinga ir sena Kretingos pranciškonų vienuolyno biblioteka. N. Raudytė, bendradarbiaudama su Vilniaus universiteto knygotyrininkais, šiuo metu tiria asmeninę kunigo mokslininko Jurgio Pabrėžos biblioteką, kurią sudaro apie 400 knygų, jau ištirta 200. Ji tai pat – Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos beatifikacijos bylos inicijavimo grupės narė.
Šiuo metu Kretingos vienuolyno bibliotekoje yra sukomplektuota apie 12 tūkst. spaudinių, iš kurių didžiąją dalį sudaro teologijos veikalai ir pranciškonų literatūra, skirta brolijos reikmėms. Bibliotekoje yra ypatingas – Retų spaudinių ir rankraščių fondas, kuriame saugomi dokumentai nuo XV a. Pasaulietės pranciškonės tarnystė Paklausta, kaip kelias atvedė į šią knygų šventovę – Kretingos pranciškonų vienuolyno biblioteką, N. Raudytė priminė jos istorijos vingius, kai 1991-aisiais į Kretingą sugrįžus broliams pranciškonams, buvo sugrąžintos nacionalizuotos vienuolyno patalpos ir atkurta biblioteka. „1940-1941 m. knygos buvo nacionalizuotos ir išsklaidytos, jos pateko į kitas šalies bibliotekas, privačias kolekcijas, tik dalį pavyko paslėpti ir išsaugoti. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse broliams besitraukiant į užsienį, pavyko slapta išsivežti nemažą dalį vertingų XVII–XX a. pradžios dokumentų ir rankraščių. Todėl, atgavus nepriklausomybę, provincijolo tėvo Placido Bariaus iniciatyva, pradėta grąžinti pranciškonų archyvą iš Kenebunkporto vienuolyno JAV – taip Kretingos vienuolyną pasiekė apie 16 dėžių su vertingais rankraščiais ir spaudiniais. Broliams reikėjo profesionalių bibliotekininkų, kurie išmanė literatūros klasifikaciją, jiems talkino grupelė Kretingos bibliotekininkių. Aš pasilikau ligi šiol, nes tai yra mano, kaip pasaulietės pranciškonės, tarnystė. Man yra labai įdomu tyrinėti knygų rankraščių ir pranciškonų istoriją“, – kalbėjo savanorė.
Platina gerąjį badmintono virusą
Lietuvos badmintono federacijos (LBF) teigimu, Lietuvoje sparčiai daugėja badmintoną žaidžiančių vaikų. Ne išimtis – ir Kretingos rajonas bei Palangos miestas, kur, badmintono trenerės Vaidos Slušnienės pastebėjimu, sparčiai plinta gerasis badmintono virusas: 28-erių metų trenerės ugdytinių gretose – jau beveik 100 jaunųjų badmintono žaidėjų. Dalis jų – dvi grupės po 20 vaikų nuo 7 iki 15 metų – badmintono pagrindų mokosi, šio žaidimo įgūdžius tobulina Kretingos sporto mokykloje, kurioje badmintonas nuo šių mokslo metų pradžios – nauja sporto šaka. Tačiau badmintonas Kretingos rajone – ne naujiena ir turi gana gilias tradicijas: badmintoną žaidžia vaikai, jaunuoliai, suaugusieji. Palangoje taip pat veikia badmintono entuziastų suburtas badmintono klubas „Smešas“, kuriame treniruojasi daugiau kaip 40 suaugusiųjų. „Vieni pirmųjų Kretingos krašte badmintoną pradėjo žaisti mano uošvis Arnoldas Slušnys kartu su bendraminčiais buvusiu Kretingos rajono Sporto skyriaus vedėju Nikolajumi Gnedojumi, Darbėnų gimnazijos kūno kultūros mokytoju Rolandu Juknevičiumi. Nuo jų viskas ir prasidėjo: jie pradėjo žaisti, burti aplink save kitus, dalyvauti turnyruose, – per praėjusią savaitę sostinėje LBF surengtą spaudos konferenciją kalbėjo V. Slušnienė, šalies mastu pristačiusi badmintono sėkmės istoriją Vakarų Lietuvos regione. – Taip ir įsisuko karuselė: mano uošvis pradėjo žaisti su sūnumi, mano vyru Edgaru Slušniu, kuris vėliau tapo Lietuvos čempionu, buvo ilgametis rinktinės narys. Susipažinusi su vyru pradėjau žaisti ir aš, o po to galiausiai tapau badmintono trenere.“
Festivalis „Dainoje tautos dvasia“: chorinei muzikai populiarinti, chorų draugystei stiprinti
Nors koronaviruso pandemija išskirtinai koreguoja kultūros darbuotojų planus, darbus, idėjas, dar pernai sumanytas ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 145-osioms gimimo metinėms Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ suplanuotas festivalis „Dainoje tautos dvasia“ vis dėlto įvyko. Įvyko Kretingoje, katalikų bažnyčioje, į kurią susirinkę chorinės muzikos mėgėjai, deja, išgirdo ne visą žadėtąjį repertuarą. „Labai gaila, tačiau festivalio išvakarėse sužinojome, kad dėl tų pačių pandemijos aplinkybių į festivalį neatvyks Lietuvos kariuomenės pučiamųjų instrumentų orkestras, turėjęs atlikti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą „Miške““, – apgailestavo Kretingos rajono kultūros centro kamerinio choro „Kristale“ vadovė, bendrijos „Aukuras“ tarybos narė, viena festivalio organizatorių Kristina Rimienė, pasidžiaugusi, kad situaciją vis dėlto pavyko išgelbėti – akomponuoti chorams prie klavinovos Kretingos bažnyčioje sėdo koncertmeisterė Justė Šilaitė. Festivalio, suvienijusio Žemaitijos krašto chorus, koncertai įvyko Klaipėdoje, Kretingoje, Palangoje ir, organizatorių teigimu, turėjo didelį pasisekimą, žinoma, kiek tai įmanoma esamomis aplinkybėmis. „Renginio tikslas – ne tik bendradarbiauti, bet ir propaguoti chorinę muziką. Ji, kaip rimtesnės ir sunkesnės muzikos žanras, turi ir suranda savo klausytoją, kuris savo reiklumu ir šio žanro išmanymu priverčia chorus siekti meistriškumo ir profesionalumo. Be to, chorus suvienija ir kūrybinis bendradarbiavimas, ir galimybė pasirengti būsimoms Dainų šventėms“, – savo pastebėjimus išsakė Kretingos rajono kultūros centro direktorius Pranas Razmus, taip pat nelikęs nuošaly festivalio organizacinių rūpesčių. Jo nuomone, apskritai kiekvienas žanras turi turėti vienokį ar kitokį stambesnį, gausesnį renginį, kuriame ir atsiskleidžia žanro ypatumai, jo patrauklumas. Kretingos rajono Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė neabejojo: tai, kad festivalis neaplenkė ir Kretingos, turi simbolinę prasmę, kadangi Kretingoje – gilios chorinio dainavimo tradicijos, čia – tų tradicijų užauginta auditorija, žiūrovas, kuriam jau reikia aukštos kokybės, gerų koncertų. „Kas girdėjo, pajautė – tryško audra iš tų žmonių, kurie atliko festivalio programą. Ir prie viso to dar – įspūdinga Kretingos katalikų bažnyčios akustika“, – emocijų neslėpė D. Činkienė, akcentuodama, kad toks chorinės muzikos festivalis turi tapti nenutrūkstama Kretingos miesto ir rajono tradicija.
Netrukus Kretingos nakvynės namuose – įkurtuvės
Spalio 1-ąją Kretingos mieste, prie ligoninės, dvaro parko pašonėje, duris ketina atverti nauji nakvynės namai, kurių skandalinga statyba dėl rangovų kaitos užtruko net 5-erius metus ir kainavo per 420 tūkst. eurų. Praminė užkeikta statyba Statyti Nakvynės namus Kretingoje rajono taryba nusprendė 2016-aisias, mieste padaugėjus benamių asmenų, kurie, užplūdus šalčiams, naktimis dažniausiai glausdavosi ligoninės Priėmimo–skubios pagalbos skyriaus patalpose. Nakvynės namų statybai ir buvo nuspręsta pritaikyti vieną pagalbinių ligoninės pastatų, esančių jos pašonėje. Projektui įgyvendinti Savivaldybė gavo Europos Sąjungos fondų lėšų – apie 300 tūkst. eurų, jos pačios dalis – per 120,8 tūkst. eurų. Pirmoji Kretingos nakvynės namų statybos ėmėsi bendrovė „SMD“, pasišovusi objektą pastatyti už 213,3 tūkst. eurų, tačiau tesugebėjo atlikti darbų vos už 41,2 tūkst. eurų ir bankrutavo. Antroji bendrovė, „Lyderio grupė“, žadėjo pastatyti už 295 tūkst. eurų, tačiau, atlikusi darbų už 228,1 tūkst. eurų, taip pat bankrutavo. Trečiam rangovui, Kretingos bendrovei „Arkosta“, vietinių žmonių užkeikta pramintą statybą pagaliau pavyko užbaigti. Tiesa, ši įmonė įrengimo ir apdailos darbus planavo atlikti už 115, 5 tūkst. eurų, bet atliko už 143,8 tūkst. eurų, nes, perėmus per dvejas rankas perėjusią statybą, pirmiausia reikėjo „sugaudyti galus“, kur kas atlikta neteisingai arba nuo nepriežiūros jau spėję susidėvėti. „Arkosta“ savo įsipareigojimą pabaigti nakvynės namus atliko laiku.
|
|
