|
|
|
Vakarų LietuvaNors toli nuo fronto, Červonogradas gyvena karo ritmu
Man pasisekė: Červonogrado rajono meras Andriy Zalivsky leido stebėti rajono tarybos posėdį. Paprastai šiuo metu, kai šalyje galioja ypatingoji karo padėtis, į tokius pasitarimus užsieniečiai neįleidžiami. Į Červonogradą atvykau norėdamas parašyti, kokiomis nuotaikomis gyvena šis Lenkijos pasienyje esantis angliakasių miestas, prieš tris mėnesius Lietuvoje pasirašęs partnerystės sutartį su Marijampole. Tarybos posėdis prasidėjo nuo Dobriačyno kaimelio atstovės klausimo: „Rugsėjo pirmoji, o mes vis dar nežinome, kokiu būdu mūsų vaikai bus vežami į mokyklą.“ Paaiškėjo, kad prieš kelis mėnesius du švietimo skyriui priklausiusius autobusus, skirtus moksleiviams pavėžėti, savo žinion perėmė kariuomenė. Jai autobusai buvo skubiai reikalingi gabenti karius į frontą, o galiojant nepaprastajai padėčiai, kariuomenė turi teisę savo reikmėms perimti mašinas ar kitą techniką iš įmonių ar privačių asmenų. „Iš biudžetinės įstaigos perimti automobilį yra lengviau negu iš privačios firmos, nes nereikia atlyginti žalos, todėl tiek per 2014 metų karą Donbase, tiek dabar mes pirmi praradome dalį transporto“, – paaiškino švietimo skyriaus vedėjas. Mero A. Zalivsky pažadas Dobriačyno atstovei, kad autobusų parko mašina prailgins savo rytinį ir popietinį maršrutą taip, kad pasiektų jų kaimelį, moterį ne visai tenkino. Pastaroji priminė, kad rytą yra didelė keleivių spūstis, ir visi vaikai gali netilpti į keleivinį autobusą. Merui pažadėjus susitarti, kad į Dobriačynus būtų siunčiamas didesnis autobusas, po to daugiausia buvo diskutuojama apie kitų metų biudžeto problemas. Sesijos dalyvius neramino informacija, kad šalies valdžia planuoja mokesčių, kurie yra išskaičiuojami iš kariškių algų, nebepalikti savivaldybėms, o perimti pati, kad turėtų daugiau lėšų karo reikmėms. Červonogradui tai reikštų didelį finansų sumažėjimą, mat šiame pasienio rajone telkiasi daug kariškių. Be to, Rusijai užpuolus Ukrainą, vyriausybė keleriopai pakėlė algas kariškiams, tad nuo jų išskaičiuojami mokesčiai tiek šiemet, tiek kitąmet turėjo sudaryti didžiausią įplaukų dalį miesto kasoje. Iki tol biudžetui daugiausia – trečdalį – įplaukų duodavo angliakasyba. Lietuvoje daug kas girdėjo apie anglimi garsų Donbaso regioną, esantį Rytų Ukrainoje, tačiau mažai kas žino, kad Vakarų Ukrainoje egzistuoja taip vadinamas Lvovo-Volynės anglies baseinas. Jo anglis mažiau kokybiška negu Donbase, jos klodai gerokai mažesni, o kai kuriose kasyklose anglis jau išsibaigė. Pirmos šachtos čia buvo pradėtos steigti prieš 70 metų, vienu metu jų buvo net 20. Iš šiuo metu veikiančių 11 kasyklų 7 yra Červonogrado rajone, 6 jų – šio miesto teritorijoje. Nors šiuo metu dėl Europos Sąjungą (ES) ištikusios energetinės krizės anglies paklausa ir kainos pakilo, tačiau Ukrainos valdžia nekeičia plano pamažu uždaryti Lvovo-Volynės baseino kasyklas. Tai skatina ne tik didėjantys šių kasyklų nuostoliai, bet ir ES raginimai riboti akmens anglies naudojimą dėl gamtai daromos taršos.
Odesos „Agentas 007“ tiekia paramą kariams ir pabėgėliams
„Viena pagrindinių priežasčių, kodėl aktyviai dalyvauju paramos Ukrainos kariuomenei ir pabėgėliams veikloje yra tai, kad mane visą gyvenimą persekioja prisiminimai apie 1968 metų antisovietinę Čekijos revoliuciją, kurios nuslopinime teko dalyvauti“, – pasakė odesietis Romanas Topilovas. Šio 73 metų verslininko gyvenime nutiko daug įdomių dalykų – Odesoje jis yra legendinė asmenybė. Labiausiai R. Topilovą išgarsino pagalba atgaunant pavogtą italų dailininko Mikelandželo Merizio, labiau žinomo pravarde Karavadžas, paveikslą „Judo pabučiavimas“. Paveikslas buvo pavogtas iš Vakarų ir Rytų meno muziejaus Odesoje, o Ukrainos kriminalistai paprašė, kad R. Topilovas apsimestų JAV piliečiu ir Italijoje užmegztų kontaktus su pagrobėjais. Ši gudrybė pavyko, ir, Italijos bei Vokietijos policijai padedant, Gruzijos piliečių pavogtas paveikslas buvo rastas Berlyno priemiesčio garaže ir grąžintas Ukrainai. Vienas Kijevo žurnalas R. Topilovą tada pavadino Odesos „Agentu 007“, po to bičiuliai jį ir toliau taip vadina. Buvęs kariškis išgarsėjo ir tuo, kad įkūrė vieną pirmųjų diskotekų SSSR, išleido patį pirmą CD muzikinį albumą Ukrainoje, o tentus koncertams ir proginiams renginiams statanti jo firma „Ambience“ tapo didžiausia gimtinėje. Šios įmonės sumontuotose gigantiškose palapinėse prieš karą vyko visi didžiausi renginiai Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje. Maskoliams įsiveržus į Ukrainą R. Topilovo įmonė įkūrė nemokamą valgyklą pabėgėliams, išskyrė tentą pabėgėlių centrui, nemokamai stato palapines per humanitarinės organizacijos „Gerasis samarietis“ renginius vaikams. JAV gyvenantis vienas iš dviejų R. Topilovo sūnų baiminasi dėl tėvų gyvybės ir kasdien ragina juos atskristi. Graužatį dėl to, kad 1968 metais dalyvavo slopinant Čekijos revoliuciją jaučiantis tėvas vis dėlto visų pirma nusprendė teikti paramą kariuomenei.
Ukrainos užpuolimą Maskva melagingai sieja su 2014 metų riaušėmis Odesoje
Rusijai užpuolus Ukrainą, ne tik paprasti žmonės, bet ir politikos ekspertai suko ir tebesuka galvas ieškodami atsakymo – kas iššaukė šį karą. Kremliaus aiškinimas, kad pradėjo ne karą, o „specialią operaciją“, kurios tikslas yra „denacifikuoti ir demilitarizuoti“ Ukrainą yra ir absurdiškas, ir nekonkretus. Praėjus mėnesiui nuo karo pradžios, keistą versiją dėl jo priežasties nurodė propagandinis Kremliaus tinklapis „Baltnews“, skirtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių rusakalbiams. Maskvos įsiveržimą į Ukrainą tinklapis teisino kaip norą atkeršyti už „žudynes“ Odesoje. „Baltnews“ teigimu, prieš aštuonerius metus Kijevo Maidano aikštėje vykusios demonstracijos buvo Vakarų šalių inicijuotas pučas, kurio metu buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius, ir valdžion atėjo nacistai. Odesos gyventojai esą pasmerkė pučą, todėl tame mieste „ėmė formuotis liaudies, nesutinkančios su perversmu Kijeve ir nacistų atėjimu į valdžią, judėjimas.“ Kijevas esą panoro su tuo judėjimu, pasivadinusiu „Antimaidanas“, susidoroti ir pasiuntė į Odesą nacistus iš partijos „Dešinysis sektorius“.
Kretingiškis puoselėja šilauogių sodinukų ūkį
Kretingiškis Stasys Srėbalius jau 16 metų augina ir parduoda šilauogių sodinukus. „Prireikė daug laiko, kol išmokau jas dauginti ir auginti“, – S. Srėbalius sakė, kad jam daug ką teko išbandyti ir patirti pačiam: literatūros – kaip ir jokios, o Lenkijos šilauogių augintojai, kurių produkcija keliauja ir į Lietuvą, patirtimi dalintis taip pat neskubėjo.
Kazys Maksvytis: „Didžiausius tikslus keliu pats sau“
„Jeigu nori kautis dėl medalių ar netgi laimėti čempionatą, reikia laimėti prieš visas komandas“, – tvirtino Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Kazys Maksvytis. Kretingos rajono Garbės piliečio iš Darbėnų kilusio trenerio vedama komanda jau sužaidė visas kontrolines rungtynes ir toliau įtemptai rengiasi rugsėjo 1 d. Slovėnijoje prasidėsiančiam Europos krepšinio čempionatui.
Kare žuvę vaikai virsta angelais
„Sakoma, kad per karą žuvę vaikai virsta angeliukais.Aš tuo tikiu – sapnuose dažnai regiu mūsų Dimą aukštai danguje. Pirmomis dienomis jis buvo niūrus, jam buvo skaudu palikti mus, o dabar Dimą regiu besišypsantį, laimingą“, – kalbėjo Maksimas Usas.
Šio 33 metų vyro sudėtinga ir pamokanti gyvenimo istorija ateityje galbūt bus aprašyta knygoje ar papasakota kino juostoje. Dar iki šio karo pradžios Ukrainos televizija buvo parodžius kelis trumpus reportažus apie tai, kaip celebraliniu paralyžiumi sergantis M. Usas varžosi su sveikais bėgikais maratono bėgimo varžybose.
Likimo sunkumai M. Usą lydi nuo pat gimimo – dėl medikų kaltės per gimdymą berniukui buvo pažeistos galvos smegenys, ir jis susirgo nepagydomu celebraliniu paralyžiumi. Vyras sunkiai kalba, jam sunku vaikščioti, dėl skoliozės iškrypęs stuburas.
Nepaisydamas sunkumų, Maksimasa spinduliuoja optimizmu: dalijasi patarimais, pirmas atskuba į pagalbą. Toks jo optimizmas, geranoriškumas sužavėjo ir trejais metais vyresnę žmoną Jevegeniją, anglų kalbos ir pradinio ugdymo mokytoją.
Netoli Baltarusijos ir Rusijos sienų sankirtos su Ukraina esančiame Černigovo mieste pora susipažino prieš dvylika metų ir po trijų mėnesių iškėlė vestuves. Susituokti jaunuoliai skubėjo ne tik iš susižavėjimo vienas kitu, bet ir todėl, jog jautėsi vieniši – augo be tėvo, nė vienas neturėjo nei brolių, nei seserų.
Gal todėl Maksimas ir Jevgenija buvo nusprendę turėti mažiausiai du vaikus, ketino taupyti pinigus nuosavam namui įsigyti. Jevgenija dirbo mokykloje, Maksimas parduotuvėje išdėliodavo prekes ant prekystalių.
Prie mokyklos įkūrė ir puoselėja rožyną
Kretingos Simono Daukanto progimnazijos kieme, prie įėjimo į mokyklą, veši didžiulis rožynas. Jis žydi taip intensyviai, kad nustebina ne vieną gėlių mėgėją – rožės, sukrovusios gausius žiedynus, nepaliauja žydėti visą vasarą. Ir, nors dabar mokinių ir mokytojų atostogos, žydinčiomis kvapniomis rožėmis jie dar spės pasidžiaugti – praėjusiais metais rožės žydėjo iki gruodžio. O pastarosiomis dienomis rožių žiedais ir jų skleidžiamu aromatu galėjo mėgautis Ukrainos vaikai, kurie rudenį ketina ateiti į lietuviškas klases – vasaros laiką mokytis lietuvių kalbos pagal projektą „Atverk duris vasarai“ skyrė 12 ukrainiečių. „Vis pasvarstydavome, kuo galėtume pakeisti vasarines gėles: įprastos našlaitės kažkiek pabodo, o ir joms nužydėjus, tekdavo vėl iš naujo mąstyti, kuo užsodinti gėlyną“, – Kretingos Simono Daukanto progimnazijos direktorė Sigita Jonaitienė teigė, kad rožynas mokyklos bendruomenę, svečius, praeivius džiugina jau antrus metus, o visus nuopelnus, kad rožynas taip puikiai veši, skyrė mokyklos budėtojai Violetai Laurinavičienei.
Ukrainos sostinėje Kijeve ramybė apgaulinga
Tai, kokią Ukrainos sostinę Kijevą regėjau pirmą karo mėnesį ir sugrįžęs čia penktą karo mėnesį, skiriasi kaip diena nuo nakties.
Būrėja, rašytoja, dailininkė – apie paveldėtą raganystę ir žmonių vienišumo problemą
Parapsichologė, būrėja, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, dailininkė. Taip save apibūdino iš Kauno kilusi, Palangoje su vyru dailininku Gediminu Bytautu gyvenanti, vasaras jo senelio sodyboje Klibių kaime Kretingos rajone leidžianti Odilė Norvilaitė-Bytautienė. Aktyviai įvairiuose renginiuose kartu su sutuoktiniu dalyvaujanti Odilė sakė dažnai susidurianti su pastaba ar prašymu nesisakyti, kad yra būrėja – neva tai šokiruoja aplinkinius.
Irpinio senolei šis karas baisesnis negu II pasaulinis
91-erių Nina Sokolova prastai pamena tai, kas nutiko prieš metus ar dvejus, tačiau visam gyvenimui jai labai ryškiai įsirėžė įvykiai iš vaikystės, kai nuo atskrendančių Vokietijos lėktuvų su seseria bėgo slėptis į miškelį. Mergaitei tada buvo dešimt metų, tačiau ji su smulkmenomis prisimena bombardavimus kaimelyje Maskvos prieigose, karo nepriteklių, motinos išgyvenimus. „Netikėjau, kad teks išgyventi dar vieną karą, o tai, ką patyriau šiemet, yra daug baisiau, negu regėjau vaikystėje“, – sakė Irpinio centre gyvenanti senolė. Bomba pataikė į kaimynystėje stovėjusį dviaukštį namą, kurį visiškai sugriovė. Nuo sprogimo bangos stipriai nukentėjo ir N. Sokolovos namas – suskilinėjo sienos, išdužo langai, įlūžo stogas. Į senolės namą pasibeldžiau atsitiktinai. Iš tiesų norėjau pašnekinti gretimo namo, apgriauto, tačiau su ant stogo plevėsuojančia Ukrainos vėliava, šeimininką. Niekam durų neatidarius užsukau į kaimyninį namą ir čia užtikau dvi moteris. Pasirodo, pas N. Sokolovą jau tris mėnesius svečiuojasi jos velionės sesers dukra Svetlana Zereben. Ši 65 metų moteris, neseniai į pensiją išėjusi vieno mokslinio instituto direktoriaus sekretorė, per rusų bombardavimus prarado viską – sudegė ne tik iš tėvų paveldėtas namas, bet ir butas su visais jos asmeniniais daiktais. „Maniau, kad pensijoje vargti neteks, nes planavau likti gyventi bute, o tėvų namą išnuomoti, tačiau per vieną akimirką tapau bename“, – su ašaromis akyse kalbėjo S. Zereben. Moteris prieš kelerius metus palaidojo vyrą, dar anksčiau – sūnų, o dabar gavo prisiglausti pas tetą ir baiminasi būsimų žiemos šalčių. „Langų rėmus apkaliau plėvele, ir kas savaitę einu į meriją prašyti pagalbos dėl remonto, tačiau jos nesulaukiame, nes tokių kaip mes Irpinyje yra tūkstančiai“, – apgailestavo S. Zereben.
|
|
