|
|
|
Vakarų LietuvaCharkovas: bombos paklydėlės ir išvyka į pafrontę
Antrą atvykimo į Charkovą dieną be perstojo skambėjo perspėjimai neišeiti iš namų dėl vykstančių bombardavimų, tačiau mano šaldytuvas buvo tuščias. Už lango nuo pat ryto girdėjosi tokie garsūs kautynių miesto pakraštyje atgarsiai, kad buvo sunku susikaupti ką nors kitką veikti. Mūšiams aprimus nusprendžiau eiti pirkti maisto. Retos veikiančios parduotuvės Charkove dirba tik iki 16 val., o užėjęs valandą iki uždarymo neberandu nei duonos, nei batono, vien užrašą, kad karo metu leidžiama pirkti tik po du kepaliukus. Čia ne taip, kaip Lvove ar Kijeve: prekystaliuose – jokių egzotiškų vaisių, vien bulvės, morkos, svogūnai ir pora apvytusių obuolių. Dar – dviejų rūšių dešros ir sūrio, konservų. Nusprendęs nueiti iki centro, vis žvalgiaus, kur galėčiau pasislėpti, jei netoli nukristų paklydėlė raketa. Kilo mintis – vaikščiosiu nuo vienos cerkvės prie kitos, vildamasis, kad maldos namus raketos aplenks. Netrukus gaunu nusivilti – abi aplankytos cerkvės uždarytos, ir nepavyko pakalbinti nei šventikų, nei tikinčiųjų. Perkopęs per iš cementinių blokų sustatytą, bet nesaugomą barikadą, pereinu tiltą per upę ir patenku į centrinę gavę. Prieš akis atsiveria didžiulis užrašas anglų kalba „Aš myliu Charkovą“. Gal prieš karą šį miestą turistui tikrai buvo galima įsimylėti, tačiau dabar jis alsuoja šalčiu ir baime. Šalia esančioje tramvajaus stotelėje žybčioja elektroninis laikrodis, tačiau tvarkaraščio lenta išjungta juoduoja, viešasis transportas čia nustojo važinėti prieš 34 dienas. Kitu keliu grįždamas į viešbutį aptinku keletą puikių XlX šimtmetyje suręstų namų. Ant vieno jų kabo lenta, kad tai istorinis architektūrinis paminklas – kažkokio pirklio namai. Kai iki viešbučio belieka keletas šimtų metrų, sutinku pakeleivį. Iš pradžių nepatikliai į mane žvilgtelėjęs vyriškis netrukus pasisako, jog yra krišnaitų dvasininkas ir keliauja į maldos namus. Vyras nustemba, kai prisistatau lietuviu, mat vos prieš pusmetį jisai viešėjo pas bendraminčius Vilniuje ir Kaune. „O kodėl jūs ne fronte?“ – paklausiau. „Į frontą visų pirma yra kviečiami turintys karinės tarnybos ar kovų patirtį, aš jos neturiu, tad galiu būti pašauktas tik tolimesniame mobilizacijos etape. Mūsų bendruomenės žmonės dalyvauja mūšiuose, dar niekas nežuvo. Aš nesiveržiu į frontą, nes Krišna yra pasakęs, kad geriau atlikti blogai tau skirtą darbą, negu kad gerai ne tau skirtą darbą. Kiekvienas turime dirbti tai, ką geriausiai sugebame. Aš esu dvasinis mokytojas, jau penkiolika metų esu krišnaitas, ir nebevartoju pasaulietiško Oleho vardo, o vadinuosi Abhajadef, kas reiškia Aukščiausiojo Tarnas“, – ramiai paaiškino pakeleivis. Netrukus vėl pasigirsta patrankų griausmas. Planavę Ukrainą užimti per tris dienas užpuolikai pritrūko naujausių raketų ir iš sandėlių ėmė traukti senesnių modelių skraidykles. Šios dažnai užsiožiuoja, nuklysta ir lekia savais keliais, sprogsta ir atneša nelaimes.
Nesaugus Kijevas ir sudėtingas gyvenimas Charkove
Kijeve dieną ir naktį kas kelias valandas skamba oro pavojaus įspėjimai ir raginimai neišeiti iš namų. Pasitaiko, kad iš namų draudžiama išeiti net kelias paras, ir prieš tai žmonės skuba į parduotuves apsirūpinti maisto ilgėliau. Oro pavojaus pranešimai ypač girdimi naktį, tačiau labiausiai stresą kelia girdimi bombardavimų dundėjimai iš Kijevo priemiesčių, gyvenviečių, nutolusių 30–50 km nuo sostinės. Aršiausios kovos – Irpienio, Bučos, Hustomelio gyvenvietėse. Pavyko susipažinti su Gorenkos kaimelio, esančio šalia Hustomelio, pravoslavų cerkvės šventiku Ivanu Palejčuku. Jis papasakojo, kad mūšiuose žuvo daugybė rusų ir ukrainiečių karių. Rusai Hustomelį įnirtingai atakavo esą ne tik todėl, kad ten yra karinis aerodromas, bet ir tiesus kelias į Kijevą. Ukrainiečių kariai susprogdino tiltą per Irpienio upę, ir užtvankas, kad pakiltų vanduo ir rusams būtų sunku statyti pontoninius tiltus. Atkariavę vieną kaimą ukrainiečių kariai pakraupo pamatę, kad rusų kariai išprievartavo ir sušaudė tris vietines moteris. Sušaudė ir Hustomelio apylinkės pirmininką, kuris žmonėms vežiojo vaistus, maistą ir humanitarinius siuntinius. Šventikas netikėjo, kad užpuolikai elgsis taip žiauriai. Nepaisydamas pavojaus šventikas vis dėlto ten važiuoja pas kareivius ir gyventojus atlikti dvasinio išganytojo pareigas. Cerkvė kol kas rimtai nenukentėjo, tik dalis langų išdužo ir sienos yra nusėtos skeveldrų.
Panoro padėkoti Lietuvai Pažintis su teritorinės gynybos pajėgų (TGP) atstovu paliko gilų teigiamą įspūdį: 36 metų kijevietis, TGP narys Aleksejus Prochorovas panoro perduoti padėką lietuvių tautai. Vaikščiojant po Kijevą beveik kas keletą šimtų metrų tenka praeiti pro barikadas ir prie jų stovinčius gynėjus. Prie vienų mašinos ir žmonės yra stabomi ir tikrinami pasirinktinai, o prie kitų apžiūrimi visi be išimčių. Einant fotografuoti rusų raketos apgriautą namą TGP savanoris patikrai stabdė ne visus asmenis, tačiau į mane iš karto pažiūrėjo įtariai ir paprašė prieiti. Gynėjas labai įdėmiai apžiūrėjo dokumentus, o po to paprašė patikrinimui parodyti telefoną ir fotoaparatą norėdamas įsitikinti, kad nefotografuoju neleistinų objektų. Iš pradžių gan griežtai elgęsis vyriškis po apžiūros nusišypsojo ir ėmė bičiuliškai šnekučiuotis. Pasidomėjo, kodėl aš vaikštau vienas ir be apsaugos, mat Kijeve nedaug likusių žurnalistų atstovauja dideles Pasaulines agentūras ir dirba grupėmis, važinėja ryškiai pažymėtomis mašinomis, dėvi neperšaunamas liemenes.
Banko rūmuose išliko įžymaus dailininko paveikslai
Vilniaus gatvėje Kretingoje, priešais Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos skverą, puikuojasi grakštūs balti klasicizmo stiliaus rūmai, savo architektūriniu sprendimu nukeliantys į prieškario Kauno aplinką, o, žvelgiant iš įkalnės – labiau primenantys Viduržemio jūros vilą. Tai – buvęs Lietuvos banko pastatas, įdomus ne tik išore, bet ir vertingais išlikusiais 3 garsaus lietuvių dailininko Petro Kalpoko paveikslais.
Sklypą pirko iš vienuolyno Kadangi prieškariu statytas Lietuvos banko pastatas šiandien privatus – priklauso verslininkams tėvui ir sūnui Dariui ir Tomui Lauraičiams, šie ir suteikė galimybę apžiūrėti jo vidų su P. Kalpoko paveikslais, Kretingos turizmo informacijos centro gidei Dianai Jomantaitei-Jonaitienei parengus naują ekskursiją „Kur kvepia pinigais“. Prieškariu Kretingoje buvo 4 bankai – Lietuvos ūkininkų sąjungos, Lietuvos ūkio, Žydų centrinis ir Lietuvos. Visi jie buvo įsikūrę aplink Rotušės aikštę. Lietuvos bankas iš pradžių veikė notaro Jono Kentros name ant Rotušės aikštės kampo, tarp dabartinių 11 ir 12 namų. „Lietuvos bankui tuomet vadovavo išsilavinęs iš didmiesčio į provinciją atkeltas finansininkas Povilas Kopustinskas, kuris greit Kretingą priėmė į savo širdį – įsitraukė į Kretingos visuomeninį gyvenimą ir puoselėjo idėją pastatyti naują modernų banką“, – banko priešistorę atskleidė D. Jomantaitė-Jonaitienė. Tačiau kodėl pastatas buvo iškeldintas iš Rotušės aikštės, kur virė pagrindinis miesto gyvenimas? Gidės žiniomis, P. Kopustinskas norėjo, kad modernus mūras iškiltų centre, tačiau žemės kainos ten buvo neįkandamos – sklypas kainavo iki 50 tūkst. litų. Paieškos vyko ne vienerius metus, kol galop nuspręsta pirkti sklypą iš Pranciškonų vienuolyno – ligi tol čia sename name gyveno vargonininkas ir varpininkas. Dokumentai rodo, kad iš pradžių už sklypą vienuoliai prašė 25 tūkst., bet pavyko išsiderėti ir nupirkti jį už 18 tūkst. litų.
Susitikime su Popiežiumi – apie pavojų būti drungnam
Du dešimtmečius Miesto bažnyčiai Klaipėdoje vadovaujantis, iš Kretingos kilęs 48-erių pastorius Saulius Karosas neseniai su grupe Europos protestantiškų bažnyčių pastorių lankėsi pas Šventąjį Tėvą. Popiežius Pranciškus, tikino S. Karosas, šiuo neramiu laikmečiu labai drąsino nebūti drungna bažnyčia ir skatino išlikti kuo arčiau kenčiančio žmogaus. Po viešnagės S. Karosas su „Vakarų Lietuvos“ skaitytojais pasidalino įspūdžiais iš susitikimo ir pamąstymais apie krikščionims itin sudėtingą laikmetį – karą Ukrainoje ir situaciją dėl karo pabėgėlių. – Socialiniuose tinkluose pasidalijote nuotrauka, kur stovite greta Šventojo Tėvo. Ar Jums tai buvo pirmasis toks, sakyčiau, tiesioginis susitikimas su Popiežiumi Pranciškumi, o gal susitinkate ir dažniau? Koks buvo šio susitikimo tikslas? – Su grupe amerikiečių pastorių pirmiausiai vykome į Liverpulį Didžiojoje Britanijoje, po to su pastoriais iš daugiau kaip 10 Europos šalių 3 dienas lankėmės Vatikane. Tai buvo neoficialus vizitas pas Popiežių Pranciškų, ne kaip valstybės vadovą, o labiau – broliškas susitikimas su juo, nuoširdus pabendravimas, surengtas asmeniškai tarpininkaujant draugui. Todėl negalėčiau komentuoti kai kurių mūsų pašnekesio momentų. Šis priėmimas buvo malonus Popiežiaus gestas: jis rado mums laiko, į susitikimą atėjęs, manyčiau, po nelengvo pokalbio su Maskvos patriarchu Kirilu. Su Popiežiumi Pranciškumi susitikau pirmąkart. Kaip žmogus man Popiežius Pranciškus atrodė labai paprastas, nuolankus, nuoširdus, turįs stiprų humoro jausmą. Kalbėjomės susėdę lyg seni pažįstami. Dviejų valandų trukmės susitikime aptarėme pastorystės svarbą, buvimą šalia kitų konfesijų ganytojų, nes visi esame suvienyti krikštu – visi tikime į Kristų ir esame to paties Tėvo vaikai. Buvimas Jo šviesoje ir tiesoje visus labai suartina.
Lvove – oro pavojaus sirenos, Kijeve – slegianti karo pajauta
„Mūsų namas Mariupolyje sudegė, mes vos likom gyvi ir vos neišprotėjom, o jūs nenorite įleisti mano sūnaus į traukinį?“ – taip Lvovo stotyje ant milicininkių šaukė viena moteris. Jai pradėjus kūkčioti, trys policininkės, talkinusios pabėgėliams, nuleido akis ir nieko verkiančiajai nebesakė.
Ne visi karo pabėgėliai vyksta į užsienį: dauguma važiuoja pas gimines į toliau nuo karo zonos esančius regionus. Iki karo Lvovas garsėjo kaip miestas, kuriame kalbama vien ukrainietiškai, o dabar vyrauja rusų kalba – čia suvažiavo pabėgėliai iš rusakalbiškos Rytų bei Pietų Ukrainos.
Nenorėdamas provokuoti vyriškių, budinčių prie barikados, įrengtos prie įvažiavimo į Čolgini kaimelį, sustojau pusšimtį metrų tolėliau.
Nepaisant šito, dar neišlipus iš mašinos prie manęs ėmė artintis du gynėjai. Paaiškinimo, kad esu žurnalistas, vykstu į Lvovą ir planuoju nusigauti iki Kijevo siekdamas aprašyti ukrainiečių kovą su agresoriumi, neužteko.
Privalėjau parodyti dokumentus, žurnalisto pažymėjimą, ką apžiūrėję vyriškiai tapo draugiškesni ir pakvietė eiti prie jų laužo. Tai buvo jau penktas mano bandymas nufotografuoti barikadą, pabendrauti su jos statytojais, ir tik pirmas – sėkmingas.
Kirtus Ukrainos sieną ties Peremyšliu ir vykstant į už 100 km esantį Lvovą barikadas tenka matyti kas kelis kilometrus. Pirma didelė ir saugoma ginkluotų kariškių pasitinka greitkelio į Lvovą pradžioje, vos keli kilometrai nuo pasienio.
Ši barikada stovi kelio viduryje, prieš ją yra įspėjamasis ženklas sulėtinti greitį iki 20 km/val. Išlipus iš mašinos ir paklausus, ar galima fotografuoti, kariškiai pareiškia, kad jokiu būdu.
Tas pats vėliau nutinka sustojus prie dar trijų menkesnių barikadų, pastatytų prie nuo greitkelio išsišakojančių keliukų. Barikadų fotografuoti neleidžia ir gynėjai Lvove, priminę, kad, įsigaliojus karinei padėčiai, korespondentai negali be leidimo fotografuoti jokių gynybinių objektų.
Sėkmingas penktas bandymas įvyko greitkelyje. Čolgini kaimelio, esančio 30 km nuo pasienio, gynėjai manęs nenuvarė ir leido apžiūrėti jų tvirtovę. Vėliau gavau leidimą nufotografuoti barikadą ir kitoje vietovėje.
Kertant Lenkijos ir Ukrainos sieną ties Peremyšlio miestu normalus žmogus esi priverstas išgyventi daug šokiruojančių akimirkų.
Jei nesi kariškis ir anksčiau neregėjai karo baisumų, prieš akis atsiverianti nesuskaičiuojama pabėgėlių gausybė sukrečia. Į Lenkiją per pirmas dvi karo savaites pateko daugiau kaip 1,3 mln. pabėgėlių, kurių dauguma keliavo per Peremyslį.
Mat per šį Lenkijos miestą vyksta traukiniai iš Lvovo, kur iš visos Ukrainos dabar traukia nuo karo norintys pabėgti žmonės. Nuo sostinės Kijevo 550 km nutolęs Lvovas turi patį geriausią sausumos susisiekimą su kaimyninėmis Vakarų valstybėmis.
Todėl būtent į šį miestą, kuriame kol kas nevyksta karo mūšiai, ir skuba pabėgėliai. Jie iš Lvovo į pasienį organizuotai yra gabenami ne vien traukiniais, bet ir autobusais, keliauja nuosavomis mašinomis.
Pabėgėliai vyksta ir į kitas kaimynines valstybes: Slovakiją, Vengriją, Moldaviją, tačiau pagrindinis srautas vis dėlto teka į Lenkiją. Pasienio perėjimo punkte ties Peremyšliu yra susidariusi nuolatinė 5–8 kilometrų mašinų eilė.
Kelias paras nemiegoję ir su dideliais vargais pasiekę pasienį pabėgėliai čia privalo atstovėti ilgą eilę, kol Ukrainos, o vėliau Lenkijos pasieniečiai surašys jų duomenis. Šiuo metu stovint po atviru dangumi tenka laukti po keliolika valandų, tačiau pirmomis karo dienomis reikėjo stovėti net po kelias paras.
Eilėje matosi beveik vien moterys ir vaikai, paaugliai, mat Ukrainos vyrams nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų yra draudžiama palikti šalį, visi jie yra įtraukti į karo rezervistų sąrašus. Eilėje šąlančias moteris ir vaikus humanitarinių organizacijų darbuotojai vaišina arbata, sumuštiniais, kiek apšilti galima prie kelių degančių laužų.
„Naktį buvo siaubingai šalta, eilėje teko stovėti aštuoniolika valandų, glaudėmės vieni prie kitų, trypčiojom, dalijomės užklotais“, – pareiškė 87 metų Raisa Semerenko. Pensininkė apie tai pasakojo jau pasiekusi Lenkiją, kur šildėsi palapinėje ir laukė tuoj atvykstančio autobuso tolesnei kelionei.
R. Semerenko keliauja kartu su marčia, su kuria pabėgo iš Nikolajevo. Ten paliko du pensininkės sūnūs, vienas kurių dalyvauja mūšiuose su okupantais.
Moterys Lenkijoje nusprendė nepasilikti, o vyks į Jungtinę Karalystę, pas Raisos dukrą. „Aš iš vaikystės pamenu Antrojo pasaulinio karo baisumus, nebesitikėjau, kad kada nors dar teks tai asmeniškai išgyventi ir tokiame amžiuje sprukti iš tėvynės“, – kalbėjo moteris.
Pedagogė. Ilgametė kultūros darbuotoja. Sąjūdžio kūrėja. Tarptautinio moterų komiteto ambasadorė. Ūkininkė ir garsi žolininkė. Knygų autorė. Tokia įvairiaspalvė šiemet 75-erių sukaktį švęsiančios Janinos Danielienės, kilusios nuo Kauno, o dabar įsikūrusios Kretingoje, asmenybė.
Šiomis dienomis dar paaiškėjo, kad ji – didelė Ukrainos bičiulė. Per solidarumo su Ukraina akciją Kretingoje Janina sudainavo patriotinę ukrainiečių liaudies dainą, kuri suvirpino daugumos kretingiškių širdis. Ji pasakojo, kad ryšiai su Ukraina ją siejo apie 40 metų, todėl šiandieną išgyvena dėl ten likusių draugų likimų ir visos tautos skausmo.
„Nė vienos tautos šiandieną nėra taip gaila, kaip ukrainiečių, nors ir rusų – taip pat, nes teko giliai pažinti žmones, turtingą jos kultūrą. Nesmerkime tautų, mūsų elgesys turi išlikti tokio pat aukšto lygio, kokiu sovietmečiu žavėdavome kitas tautas“, – įsitikinusi moteris.
Kodėl vadina marių mergele
Janina šmaikštavo kilusi iš Kauno marių dugno, ir pažįstamų vadinama marių mergele. Pasirodo, jos tėviškė buvo ten, kur dabar – Kauno marios: kaimą užliejo, kai statė Kauno hidroelektrinę. Tam, kad jos tėvai Anelė ir Alfonsas Sidabrai įsitvirtintų persikėlus į kitą vietą, reikėjo pinigų, todėl tėvas, buvęs politinis kalinys, Magadano šachtininkas, išvyko užsidirbti į Donecko šachtas.
J. Danielienė pasakojo, kad kelias į Ukrainą ją pirmąsyk nuvedė dar paauglystėje. „Mama namie ausdavo vilnones languotas skaras, o bet kokie amatai sovietmečiu būdavo draudžiami. Ji gabendavo tas skaras į Ukrainą, bet sykį sulaikė saugumas. Laimei, nuo kalėjimo „už spekuliaciją“ jai pavyko išsipirkti. Tuomet su skarų ryšuliais siųsdavo mane, rizikuojant, kad vaiko netikrins. Taip pirmąkart patekau į Ukrainą, apsigyvenau Krasnodarko kaime Tolkačiovų šeimoje: jie mane globojo, padėjo išparduoti skaras“, – prisiminė moteris.
Vienos kelionės metu Tolkačiovų sūnui Anatolijui ji prasitarė, kad norėtų pamatyti angliakasių šachtą. Nors jos tėvas tam griežtai pasipriešino, bet Anatolijui pavyko įkalbėti savo tėvą, o šiam – pažįstamą, kad įleistų naktį. „Nusileidome stikliniu liftu, turėjome prožektorių. Dugne – bėgiai, traukiniai. Klykiau iš džiaugsmo, kad mano svajonė išsipildė“, – prisiminė moteris.
Su šia šeima J. Danielienė palaikė ryšius kelis dešimtmečius. Rodydama pluoštus išsaugotų 50–60 metų senumo laiškų, J. Danielienė sakė, kad ir šiomis dienomis norėjusi išsiųsti Tolkačiovams laišką, tačiau „Lietuvos paštas“ jo nepriėmė dėl sutrikusių ryšių Ukrainoje.
Prieš dešimtmetį pradėjus parengiamuosius Šv. Jokūbo kelio per Kretingos rajoną darbus, šią vasarą maršrutas pagaliau bus užbaigtas: šį, įspūdingomis vietovėmis nuo Plungės rajono ribos palei Miniją vingiuojantį, kelią ligi Palangos galės išbandyti piligrimai ir žygeiviai.
Maršrutui sutelkė pajėgas
Pasak Kretingos rajono švietimo centro direktoriaus pavaduotojos turizmui (TIC) Ritos Beržanskienės, Šv. Jokūbo kelio ruožas mūsų rajone prasidės netoli Kartenos aerodromo, Mamių kaime, ir paminijais, per miškus ir Kretingos miestą ves Rūdaičių link, o iš ten – ligi sveikatingumo ir poilsio komplekso „Atostogų parkas“, ties riba su Palanga.
Ženklai – kaip Europoje
Daugiau kaip 40 km ilgio kelias per Kretingos rajoną bus paženklintas specialiais sertifikuotais stulpais ir Šv. Jokūbo kelio simboliu – kriaukle su rodykle. Jau pastatyta daugiau kaip 70 proc. ženklų, per kovą–balandį, kai tik leis orai, bus įrengti likusieji. „Pavasarį pakviesime visuomenę išbandyti šį kelią. Seksime ir atsižvelgsime į piligrimų pageidavimus: jei reikės, kelio ženklinimą pakoreguosime ar įrengsime naujų ženklų“, – tvirtino R. Beržanskienė.
Mūsų rajone statomi tokie pat ženklai, kaip ir visame kelyje per Europą ligi pagrindinio piligrimų tikslo – Santjago de Kompostelos miesto, kurio katedroje ilsisi šventojo Jokūbo palaikai.
Pašnekovės žodžiais, TIC dalyvauja projekte „Šv. Jokūbo kelias Vakarų Lietuvoje“, kurį įgyvendinant ir sukurtas šis vieningas kultūros ir paveldo kelias. Projektas suvienijo 10 jame dalyvaujančių Vakarų Lietuvos regiono savivaldybių turizmo informacijos centrų.
„Mūsų užduotis buvo paženklinti ir sujungti kelią nuo Plungės iki Palangos, kitos savivaldybės rūpinasi parengti ir paženklinti bendro kelio dalis savo rajonuose “, – kalbėjo R. Beržanskienė, patikinusi, kad TIC, be kitų organizacijų, bendradarbiauja ir su Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacija, yra jos narė. Piligrimams parengtas ir žemėlapis, kuris bus išleistas prieš atidarant maršrutą.
Po pertraukos Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmai atvertė baudžiamąją bylą, kurioje padvariškė šunų veisėja Inga Aurylienė kaltinama neteisėtu vertimusi ūkine veikla ir dokumentų klastojimu.
Pirko pudelį ir retriverį – čekių negavo
Iš 36-ių liudytojų turėjo būti apklausti likusieji keturi, tačiau teismo posėdyje trečiadienį pasirodė tik viena moteris. Vienas liudytojas oficialiai paprašė pasikliauti ta informacija, kurią jis tyrėjams jau anksčiau yra pateikęs ikiteisminio tyrimo metu, o kitas dvi į kitą posėdį nutarta atvesdinti.
Vienintelė posėdyje dalyvavusi L. P. liudijo prieš porą metų pagal skelbimą už 300 eurų Padvariuose pirkusi nė 2 mėnesių neturintį pudelį, kurį padvariškė veisėja „suorganizavo“ parvežti – ar iš savo motinos, ar kitų giminių, nes tuo metu nerezervuotų pati neturėjo.
„Man buvo tas pats, ar su dokumentais šuo, ar be jų, labai norėjom gauti būtent pudelį, mergytę. Ji buvo paskiepyta, šeimininkė dar įdėjo ir maisto. Sumokėjau grynaisiais, čekio negavau“, – patvirtino ji. Į teisėjos klausimą, ar prieš tai pažinojo veisėją, iš kurios šunį pirko, L. P. atsakė neigiamai – tik po feisbuke kilusio vadinamojo Sniegiaus skandalo sužinojusi, kas ji.
Posėdyje buvo paviešinti liudytojo R. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu: Slyvų gatvėje Padvariuose įsigijęs 2 mėnesių baltą auksaspalvį retriverį, išsirinkęs iš dviejų pasiūlytų. Kalytė atrodžiusi skurdokai, bet nebuvo suluošinta.
„Nuvedžiau pas veterinarą – patikino, kad sveikatos problemų šuo neturi“, – teigė R. M. Už šunį jis sumokėjęs 460 eurų grynaisiais, čekio taip pat negavęs.
Kaltinamoji parodymus žada duoti tik po to, kai bus apklausti visi liudytojai. Kitas teismo posėdis turėtų įvykti kovo 28 d., baigiamosios kalbos numatytos balandžio 13 d.
|
|
