|
|
|
Vakarų LietuvaGrupinio gyvenimo namuose – įkurtuvės
Praėjusią savaitę buvo oficialiai atidaryti grupinio gyvenimo namai Kretingos mieste, viename naujausių privačių namų kvartalų Grafų Tiškevičių gatvėje. Šiuolaikiškoje sodyboje apsigyveno ne viena šeima, kaip įprasta, o 10 asmenų su nežymia psichikos negalia, kuriems tereikia minimalios pagalbos, kad patys jaustųsi pilnaverčiais šeimininkais. Patys rūpinasi namais ir ūkiu Grupinio gyvenimo namai yra Padvarių socialinės globos namų padalinys – pirmoji kregždė Kretingos rajone, atidaryti įgyvendinant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdomą socialinės globos pertvarką. Šio projekto bendra vertė su sklypu ir pastatu – 300 tūkst. Eur. Gyventojai, pasak Padvarių socialinės globos namų direktorės Rimos Narmontienės, buvo atrinkti labai kruopščiai – ir tik tie, kurie pajėgūs savarankiškai gyventi ir patys to nori. Tai 30–40-mečiai pakankamai aktyvūs ir socializuoti žmonės. Jie itin džiaugiasi įkurtuvėmis: patalpomis, baldais, sutvarkyta aplinka. Pastate įrengti 2 dviviečiai kambariai – juose įsikūrė kartu gyvenančios poros – ir 6 vienviečiai kambariai. Įrengti 4 higienos kambariai, bendra virtuvė ir svetainė. Grupinių gyvenimo namų plotas – 246 kv. m, kiemas išklotas trinkelėmis, sklypas aptvertas tvora. Gyventojai jau užsisodino daržą, šiltnamį – sudygę ridikėliai, salotos, stypsta pomidorai. Kieme žiedais apsipylę vaismedžiai: obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos. Gyventojai patys rūpinasi daržu, tvarko ir aplinką, moterys triūsia virtuvėje. Jiems talkina 5 darbuotojai – socialinis darbuotojas ir 4 jo padėjėjai. „Geriausia, kas galėjo atsitikti“ Atidarant šiuos namus, vienas jo gyventojų Ričardas Dvornikovas sakė: „Tai – geriausia, kas mums galėjo atsitikti“. Kartu jis dėkojo visiems, kurie prisidėjo ir palaikė šių namų idėją. Grupinio gyvenimo namų gyventojai gali laisvai naudotis miesto bendruomeniniu gyvenimu: lankytis bibliotekoje, muziejuje, bažnyčioje, patys eiti apsipirkti, gaminti maistą, lankytis gydymo įstaigose. „Jie turi ir automobilį, kurį vairuoja socialinis darbuotojas, kartu vyksta apsipirkti, tvarko reikalus. Jiems atidarytos sąskaitos, ir į kortelę mūsų įstaiga perveda fiksuotą sumą maistui, avalynei, rūbams, kirpyklos paslaugoms. Apskaitą vesti jiems padeda socialinis darbuotojas“, – kalbėjo R. Narmontienė. Ji pasidžiaugė, kad jau pavyko įdarbinti 2 asmenis, – norintiems dirbti, talkina Užimtumo tarnyba.
Keliauti į Padniestrę pavojinga, gyventi – dar pavojingiau
Koks lietuvis nenorėtų už važiavimą miesto autobusu ar troleibusu mokėti 10 eurocentų, o už dujas ir elektrą dvidešimt kartų pigiau nei dabar moka? Tuo dabar džiaugiasi Maskvos įkurtos, bet niekieno nepripažintos Padniestrės Moldovos respublikos (PMR) gyventojai. Tokios pigios paslaugų bei viešo transporto kainos čia įmanomos todėl, kad Maskva specialiai PMR parduoda dujas keliolika kartų pigiau, negu Moldovai ir kitoms šalims. Pigios komunalinių paslaugų bei viešo transporto kainos yra savotiška reklaminė apgaulė, kuri neatspindi tikros gyvenimo realybės PMR. Kokia ta realybė, nusprendžiau įsitikinti pats, ir nuvykau į PMR sostinę Tiraspolį. Moldovos sostinę Kišiniovą nuo Tiraspolio skiria vos 78 kilometrai, tačiau išvyką gerokai prailgina PMR pasienyje vykstanti patikra bei kelyje stovintys blokpostai. Moldovos patikrinimo poste stovi vos keli kariai, nėra jokio barikadų įtvirtinimo. Įvažiavimą į PMR saugo didelė ginkluotų kariškių grupė ir vyksta smulkmeniškas keleivių pasų patikrinimas. Vėliau jau keliaujant po PMR, kas kelis ar keliolika kilometrų tenka kirsti iš cementinių blokų sustatytas barikadas bei jas saugojančius kariškius. Nejučiomis kyla įtarimas, kad PMR vadovybė specialiai kuria įvaizdį, jog potenciali agresorė yra Moldova, o ne PMR esantys Rusijos kariai. Į mano nustebimą, kodėl čia tiek daug blokpostų, mikroautobuso kaimynė dailės mokytoja pareiškė, jog bijoma moldavų. Moteris pasakė, kad Moldovoje gyvena 2,5 mln gyventojų, o PMR penkis kartus mažiau. Akivaizdu, kad mažesnė šalis privalo saugotis didesnės kaimynės, su kuria prieš trisdešimt metų kariavo. Su pakeleive nesiryžau ginčytis, nes artėjome prie pasienio kontrolės punkto, ir pabijojau, kad pašnekovei įskundus galiu būti neįleistas į PMR. Juolab kad Kišiniovo bičiuliai perspėjo apie tokią galimybę ir prašė jokiu būdu neprasitarti, kad esu žurnalistas. Paso patikra visgi buvo neilga: PMR kariškis paklausė, ar vykstu kaip turistas ir, ar neturiu filmavimo įrangos. Po teigiamo patikros atsakymo man grąžino pasą su antspauduotu popieriaus lapeliu ir nurodymu būtinai jį grąžinti vykstant atgal.
Ukrainos kaimynė Moldova baiminasi, kad Rusija puls ir ją
Nuogąstavimai, kad gegužės devintą dieną Maskva pradės galingą Odesos puolimą nepasitvirtino, tačiau čia to visgi labai bijoma. Bijoma todėl, kad miestą yra lengva apsupti, ir jo gyventojams nebūtų galimybės iš Odesos pasprukti. Iš vienos pusės miestą skalauja jūra, o sausumoje pavojus kyla tiek iš dešinės, tiek iš kairės. Dešinėje miesto pusėje, už šimto kilometrų, ties Mikolajevo miestu, yra priartėjusi fronto linija. Kairėje pusėse, irgi už šimto kilometrų, yra Moldovos teritorijoje susikūrusi taip vadinama Padniestrės Moldovos respublika (PMR). Ši neturi sienos su Rusija, tačiau pasiskelbė įeinanti į Rusijos sudėtį. Jei PMR armija, kuriai vadovauja Maskvos kariškiai, nuspręstų įsijungti į karą, Odesa taptų visiškai apsupta ir patektų į mūšių katilą. Nusprendžiau nuvykti pasižvalgyti po PMR, nors nebuvau įsitikinęs ar ten būsiu įleistas. Juolab, kad pastarąsias kelias savaites PMR vyko keistos provokacijos, dėl kurių Maskva įtarinėjo Moldovą, o ši Maskvą. Vykdamas iki Moldovos sienos įsitikinau, kokia trapi yra Odesos situacija. Paaiškėjo, jog, norint patekti į Moldovą, reikia kirsti Dniestro upę, o tiltas yra tik vienas. Susprogdinus tiltą prie Palancų pasienio perėjimo punkto, odesiečiai į Moldovą galėtų persikelti nebent valtimis, nes upė yra srauni ir kelių šimtų metrų pločio. Kitas tiltas yra už šimto kilometrų, tačiau juo į Moldovą patekti galima tik iš pradžių pervažiavus Maskvai pavaldžią PMR teritoriją. Į Moldovos sostinę tą dieną nuvykom tik vėlai vakare, mat, mane vežęs vyriškis mašinoje turėjo svarbesnę keleivę – pabėgėlę iš Odesos. Ją reikėjo skubiai nugabenti į Rumunijos Jašio mieste esantį aerouostą, kad galėtų išskristi į Vokietiją pas susirgusią dukrą.
Palanga tiesia ranką vasarai
Paplūdimiai nuogaliams ir atostogaujantiems su šunims, gelbėjimo postuose daugiau gelbėtojų, Lietuvoje dar neregėtas į 40 metrų aukštį keliantis apžvalgos ratas, pritaikytas įvažiuoti ir neįgaliojo vežimėliu – bet tai dar ne visi nauji akcentai, su kuriais šią vasarą pasitinka Palanga. Pliažų reforma Iki šiol Palangoje buvo vienintelis paplūdimys palei jūros pakrantę, o dabar šis ruožas suskirstytas į 5 paplūdimius. Kiekvienas jų įgijo pavadinimą, turi pažymėtą pradžią ir pabaigą. Pirmasis, tai yra Pajūrio regioninio parko, paplūdimys – nuo Palangos miesto ribos ir eina iki Pajūrio regioninio parko. Čia 300 metrų į pietus nuo Nemirsetos pietinio privažiavimo prie jūros galima ilsėtis su gyvūnais. Už tos zonos Klaipėdos link – erdvė nudistams. Antrasis, arba Palangos, paplūdimys apima teritoriją nuo Regioninio parko, Ąžuolų g. tęsinio, į šiaurę iki Kontininkų gatvės ir yra pats didžiausias, 7,5 km ilgio. Už Ašarėlės upelio – poilsio zona vien tik moterims, toliau į šiaurę Kunigiškių link – beveik kilometras bendrojo pliažo, o už jo – 370 metrų ilgio ruožas, skirtas vyrams. Trečiasis paplūdimys – Kunigiškių, jis ir driekiasi šios vietovės teritorijoje. Toliau – Pietinis Šventosios paplūdimys, kurio teritorija – nuo Ošupio g. pradžios iki molo. Bendro naudojimo pajūrio ruože, kaip ir anksčiau, driekiasi vyrų pliažas, toliau – ruožas nuogaliams, o iškart už jo – moterims. Į šiaurę nuo čia – paplūdimio vieta, kur taip pat galima laiką leisti su savo keturkojais draugais. Iš viso į Palangos savivaldybės administracines ribas patenka apie 25 km pajūrio pakrantės. Pasak Palangos miesto mero Šarūno Vaitkaus, ypač daug dėmesio buvo skirta paplūdimiams tvarkyti – įrengti nauji takai, kai kur jie pritaikyti iki pat jūros vežimėliais privažiuoti neįgaliesiems, sustiprintos kopos, pastatyta 400 suolelių ir persirengimo kabinų. Tiek paplūdimio zonoje, tiek kitose vietose veiks 33 viešieji tualetai. Komunalininkai smėlį valo specialia mašina. Pasak mero, pernai iš paplūdimio buvo išgabenta apie 1,5 t šiukšlių – plastiko, nuorūkų. „Vien nuorūkų – 300 kilogramų. Parūkę žmonės tas cigarečių nuorūkas kiša į smėlį, nors aplink yra šiukšliadėžių, tris metrus tereikia paėjėti“, – į poilsiautojų sąžinę apeliavo Š. Vaitkus.
Žlugus Odesai gali nelikti ir lietuviškos pilies pėdsakų
Nuo Lietuvos pajūrio iki Juodosios jūros pakrantėje esančios Odesos yra 1,5 tūkst. km. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovai ir kariai Viduramžiais savo žirgus prausė ir vienoje, ir kitoje jūroje, nes LDK tuo metu buvo bene didžiausia Europos valstybė. Tuo metu vietoje Odesos miesto buvo nedidelė kunigaikščio Vytauto Didžiojo įkurta gyvenvietė ir Kačibėjaus pilis. Istorijos šaltiniuose pilis keliais panašiais yra minima nedaug kartų. Į tolimą Juodosios jūros regioną lietuviai atsibeldė po didingos 1362 m. pergalės Mėlynųjų vandenų mūšyje netoli Kijevo. Tada LDK kariuomenė sutriuškino Aukso Ordą, ir Vytautas Didysis nusprendė perimti mongolų bei turkų valdytas teritorijas palei Dniepro upę iki pat Juodosios jūros. Kačibėjaus pilis buvo labiausiai į pietus nutolusi LDK pilis. Spėjama, kad lietuviai prie Juodosios jūros pastatė iš viso 3–4 pilis, tačiau kol kas pavyko rasti tik netoli Chersono stovėjusios Teginkos pilies pamatus. Juos kasinėję Ukrainos archeologai rado lietuviškų monetų, reikmenų ir nustatė, kad pamatai yra panašūs į Trakų pilies – iki tol čia statytos turkų pilys buvo kvadratinės arba stačiakampės, o jų pagrindiniuose vartuose maldoms buvo įrengta mečetė. Spėjama, kad Odesoje lietuviai Kačibėjaus pilį pastatė anksčiau italų įrengtoje laivų prieplaukoje, pavadintoje Džinestra, mat Italijos kartografas Viskontis rašė, jog 1310–1318 metais toje vietoje buvo itališka gyvenvietė Džinestra. Šiltas Juodosios jūros klimatas į Odesos apylinkes pirmykščius žmones buvo atviliojęs dar prieš 8–14 tūkst. metų. Čia kūrėsi senovės graikų, hunų, moldavų, turkų, italų protėviai, tačiau niekas labai ilgai neužsibūdavo, nes gyvenvietes nuolat puldinėjo stepėse siautėjusios klajoklių gentys. Be to, čia trūko gėlo vandens ir nebuvo statybinių medžiagų gyvenvietei sutvirtinti.
Maskva liguistai nekenčia Ukrainos patrioto Stepano Banderos
Įsakęs pradėti karą Ukrainoje Rusijos caras Vladimiras Putinas tautiečiams pareiškė, kad tokiu būdu bus kovojama su fašistais ir nacionalistais. Šie žodžiai daug kam buvo ir yra nesuprantami – kaip galima užpulti kitą valstybę, o jos žmones vadinti fašistais. Apsilankius genocido aukoms skirtame Lvovo muziejuje „Kalėjimas Lonckio gatvėje“ ir muziejuje, esančiame Stary Ugryniv kaimelyje, V. Putino žodžių reikšmė tampa aiški. Ukrainos istorijoje buvo įvairių etapų – buvo nepriklausomi ir turėjo pripažinti kitų valstybių valdymą, o Viduramžiais nemažai jos žemių įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Pats prasčiausias istorijos etapas vis dėlto buvo tas, kai po trečio Lietuvos ir Lenkijos Dviejų tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dauguma jos žemių atiteko carinei Rusijai. Maskvai priklausančioje Ukrainos dalyje buvo vykdomas spartus rusinimas, o nuo 1876 m. buvo ne tik draudžiama kalbėti ir rašyti ukrainietiškai, bet ir oficialiuose dokumentuose buvo išbrauktas žodis Ukraina. V. Putino siekis yra toks pat, kaip ir tuometinio Rusijos caro – prisijungti Ukrainos žemes. Todėl V. Putinas neretai ir tvirtina: „Tokios valstybės, kaip Ukraina, nėra, tos žemės yra rusiškos.“ Žinant šį V. Putino prasimanytą melą nesunku darosi suprasti, kodėl labiausiai Kremliaus nemėgstamu ukrainiečiu jau 90 metų yra Stepanas Bandera. Mat šis 1909 metų sausio pirmą dieną šventiko šeimoje gimęs vyras yra tapęs ukrainiečių kovų už nepriklausomybę simboliu. S. Bandera sukūrė programą įtakingiausiai patriotinei partijai, išgalvojo ir pirmas viešai teisme suriko garsųjį šūkį „Slava Ukrainie! Herojam slava!“ S. Bandera atsisakė ne tik Maskvos, bet ir Lenkijos bei nacistinės Vokietijos siūlytos dalinės Ukrainos autonomijos, ir pareiškė, kad tikslas yra vienintelis – atgauti nepriklausomybę.
Jauniausias universiteto dekanas iš pajūrio: „Matematikos neįmanoma „iškalti“
Kretingoje gimęs ir augęs Paulius Drungilas užima svarbias pareigas Vilniaus universitete – jis yra Matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) dekanas, tačiau gimtojo krašto nepamiršta ir savo darbais stengiasi motyvuoti jaunąją kraštiečių kartą. Prof. Pauliaus Drungilo komandos iniciatyva Palangoje buvo suorganizuotas seminaras „Studijos ir mokslas VU Matematikos ir informatikos fakultete“, skirtas Vakarų Lietuvos mokytojams ir mokiniams: MIF komandai labai svarbu užmegzti ryšį su būsimaisiais studentais, padrąsinti juos siekti mokslo, o prof. Pauliui Drungilui tai ir asmeninis įsipareigojimas įkvėpti kraštiečius drąsos matematikos studijoms. – Seminare bendravote su moksleiviais, darbe skaitote paskaitas studentams. Ar skiriasi jaunosios kartos ir Jūsų požiūris į matematikos mokslus? – Mokydamasis dešimtoje klasėje žinojau, kad studijuosiu matematiką. Kitų variantų nesvarsčiau. Daug dirbau rengdamasis matematikos olimpiadoms, tad stodamas į Vilniaus universitetą turėjau gerus matematikos pagrindus. Vis dėlto tuo metu miglotai suvokiau, kas yra matematikos mokslas. Tik po pirmųjų studijų metų universitete man paaiškėjo, kiek daug šakų turi matematikos mokslas ir kaip mūsų visų kasdienybė nepastebimai persmelkta matematikos. Man sunku spręsti apie jaunosios kartos požiūrį į matematikos mokslus. Prisimindamas save mokykloje, spėju, kad mokiniai apie matematiką galvoja remdamiesi mokyklinės matematikos patirtimi. – Kokie išlikę ryškiausi prisiminimai iš mokyklinių metų? – Esu baigęs Kretingos Simono Daukanto vidurinę mokyklą, dabar ji – progimnazija. Išlikę šilti prisiminimai apie visus mokytojus. Nuo aštuntos klasės pas matematikos mokytoją Vytautą Narmontą pradėjau lankyti neformalų matematikos būrelį, spręsdavome įvairiausius matematikos uždavinius. Mokytojas uždavinius spręsdavo kartu su mumis – tai buvo labai svarbu, nes galėjome gyvai stebėti matematinio samprotavimo eigą ir mokytis.
Karo didvyrį ukrainiečiai palaidojo Rojaus kaime
Vykstant į Bžezanų miestelį, šalia kurio yra palaidotas pats garsiausias šio karo didvyris Vitalijus Skakunas, teko įsitikinti, kad Ukrainoje keliai yra gerokai prastesni negu Lietuvoje. Šimto kilometrų atstumą pavyko įveikti tik per 2,5 valandos. Čia yra neblogų autostradų ir respublikinės reikšmės kelių, bet po žiemos ir juose atsirado duobių, kurios vykstant karui netaisomos. Dar blogesnė padėtis rajonų keliuose. Čia kai kur įmanoma šliaužti vos 10–20 kilometrų per valandą greičiu, jei nenori pusės metro gylio duobėse prarasti padangą. Kelionė vis dėlto buvo verta šių sunkumų. Paaiškėjo, kad prie 18 tūkst. gyventojų turinčio miestelio įkūrimo prisidėjo Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila. Istorikų teigimu, Jogaila miestelį ir aplinkines žemes padovanojo bajorui Teptukovičiui, o vėliau privatus miestelis buvo perperkamas vis kito bajoro ar didiko. Abiejų Tautų Respublikos kariai lietuviai ir lenkai Bžezanų pilyje ne kartą atlaikė kazokų, totorių ir osmanų imperijos puolimus, o 1698 metais čia buvo pasirašyta sutartis dėl karo su Turkija nutraukimo. Pilyje viešėjo Rusijos caras Petras I, čia 1703 metais savo garsų manifestą, raginantį sukilti prieš Austrijos valdymą, parašė nacionaliniu Vengrijos didvyriu laikomas kunigaikštis Ferencas Rakočis. Bžezanuose gimė prieškarinės Lenkijos kariuomenės vadas Edvardas Rydz-Smigly. Čia gyveno ir kūrė žinomas ukrainiečių poetas Bogdanas Lepkis, o miestelyje yra jo muziejus ir paminklas. Per pirmą pasaulinį karą Bžezanų pakraštyje vyko įnirtingos Rusijos–Austrijos ir ją rėmusių ukrainiečių savanorių legiono kautynės dėl Lisonio kalvos. Ant kalvos dabar stovi paminklas žuvusiems tūkstančiui ukrainiečių šaulių, o miestelio kapinėse yra atskiras skyrius kritusiems austrų kariams.
Priesakai ginti tėvynę – per žuvusio kariūno laidotuves Lvove
„Jis buvo nuoširdus draugas, labai geros širdies, visada norintis padėti ir patarti, supratingas ir reiklus vadas, mano širdis kraujuoja iš skausmo“, – pasakė netoli karsto raudanti moteris, prasitarusi, kad buvo jo pavaldinė. Nedrįsau ko nors daugiau klausinėti, nes moteris kartu su keliomis apsiverkusiomis kariūnėmis nuėjo į minios gilumą. Tą popietę Lvovo graikų katalikų tikėjimo šv. Petro ir Povilo garnizoninėje kariuomenės bažnyčioje buvo renkamasi į laidojimo mišias, skirtas fronte žuvusiam Tarasui Bobanyčiui. 33 metų vaikinas į frontą užsirašė savanoriu, ir kovojo jau devintus metus. Iki karo grūmėsi su Rusijos remiamais Donecko ir Lugansko separatistais, norinčiais nuo šalies atplėšti šiuos regionus, o dabar su tiesioginiais Maskvos okupantais. T. Bobanyčius vadovavo antram Dešiniojo sektoriaus batalionui, ir žuvo kautynėse prie Iziumo miesto Charkovo regione. Kaip žuvo T. Bobanyčius, neskelbiama. Teisę baigęs ir juristu dirbęs vaikinas prieš dešimtmetį įsijungė į patriotinės organizacijos Dešinysis sektorius veiklą. Dešinysis sektorius išgarsėjo 2014 metais, kai būtent jo nariai per Maidano revoliuciją Kijeve visus vedė į kovą. Barikados sostinėje tada atsirado tautai sukilus prieš Maskvai ištikimo prezidento Viktoro Jenukovyčiaus valdymą.
Kas turėtų būti vaistų krepšelyje
Ukrainoje prasidėjęs karas pasėjo nerimą visoje Europoje. Arčiau karo zonos esančių šalių gyventojai puolė ruoštis galimoms ekstremalioms situacijoms. Specialistai rekomenduoja pasirūpinti ne tik vandens, ilgesnį laiką negendančių maisto produktų, bet ir būtinų medicinos priemonių atsargomis. Kas turėtų būti būtinų vaistų ir medicinos priemonių krepšelyje, konsultavo Klaipėdos valstybinės kolegijos Sveikatos mokslų fakulteto lektorė skubios medicinos pagalbos specialistė Rasa Indriuškienė: „Kariniams neramumas didinant įtampą visuomenėje, dažnai pagalvojam, kaip mums patiems išgyventi atsidūrus panašioje situacijoje, kokiomis būtiniausiomis priemonėmis iš anksto pasirūpinti. Mus gelbsti ne tik druska, vanduo, duona ir konservai. Kiekvienam būtina pasirūpinti pirmosios pagalbos vaistinėle, kuri ir apskritai gyvenime, ne tik karo atveju, turėtų būti kiekvieno žmogaus namuose. Pati pirmosios pagalbos teikimo specifika karo ir taikos metu šiek tiek skiriasi, nors galioja tie patys teikimo principai. Karo situacijoje pagrindinė pasitaikanti problema yra įvairūs kraujavimai, trauminiai sužalojimai. Todėl, kaip ir dabar vairuotojų pirmosios pagalbos vaistinėlėse, rekomenduojama turėti turniketus. Mano manymu, karo atveju turniketai būtų svarbiausia priemonė, jie turėtų atsirasti mūsų pirmos pagalbos vaistinėlėse. Pats turniketas ir yra atkeliavęs iš karo pramonės. Jis skirtas stipriam masyviam kraujavimui stabdyti, susižeidus galūnę. Turniketas sukurtas taip, kad tiek sužeistasis pats gali jį užsidėti, tiek ir kitas žmogus per kelias sekundes gali uždėti sužeistajam ir taip išgelbėti gyvybę. Įprastinėje situacijoje, ne karo atveju, masyvų kraujavimą stengiamės sustabdyti spaudžiamaisiais tvarsčiais. Ir, jeigu nepavyksta to padaryti spaudžiamaisiais tvarsčiais, tuomet dedame turniketą. O karo atveju turniketas būtų greitesnė, patvaresnė priemonė. Tikėtina, kad karo atveju laikas iki patekimo į ligoninę būtų ilgesnis negu įprastai, todėl pagalba turėtų būti efektyvesnė.
|
|
