Pajūrio naujienos
Help
2024 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar pasigendate naujų rajono Savivaldybės projektų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Vakarų Lietuva

Šukėje grojama biblijiniu instrumentu – cimbolais

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-12-05
Neįprastu mūsų kraštui instrumentu – cimbolais – šiandieną groja „Šukupio“ atlikėja Benadita Skaivydienė.

Cimbolai – labai senas mušamasis styginis muzikos instrumentas, kuriuo grojama per stygas suduodant lazdelėmis. Apie jį dažniausiai skaitome Šventajame Rašte. Bet kad dar ir šiandieną juo būtų grojama gyvai, ir ne Azijoje, iš kur jis yra kilęs, o Lietuvoje, ir dar Darbėnų krašte Kretingos rajone, buvo tikra egzotika. Cimbolais groja darbėniškė Benadita Skaivydienė „Šukupio“ folkoro ansamblyje, o šiuo instrumentu ją sudomino ansamblio vadovas Alvydas Vozgirdas.

Kiekvienas groja savo stiliumi

Savo vadovaujamų kolektyvų, be Šukės – dar Klaipėdoje, veikloje pritaikąs įvairius neįprastus muzikos instrumentus A. Vozgirdas pasidžiaugė, kad B. Skaivydienė cimbolais grojanti su užmoju. „Jos atlikimas nėra profesionalus, ji – savamokslė muzikantė ir pagal galimybes pritaria kapelai. Skambindama cimbolas, ji mėgsta groti ir savos kūrybos dainas, melodijas“, – teigė ansamblio vadovas.

Jo žodžiais, grojant cimbolais – plaktukais mušant per stygas – išgaunamas specifinis garsas. Platesnis styginių skambesys priklauso ir nuo to, koks kūrinys grojamas – jis gali priminti ir gitaros garsą. „Cimbolai folklorui suteikia pasiskonėjimo ir savotiško šarmo“, – džiugiai kalbėjo A. Vozgirdas. „Pajūrio naujienų“ žiniomis, tarp Kretingos rajono folkloro kolektyvų cimbolais tegrojama tik „Šukupyje“.

Cimbolai dažniausiai būna trapecijos formos, turi nuo dviejų iki septynių stygų kiekvienam garsui išgauti, stygos atramėlėmis padalintos į dvi arba tris grojamąsias dalis. Cimbolais grojama pasikabinus ant kaklo arba pasidėjus ant kelių kaip kankles. Skambinama solo, pritariama dainoms arba kapelos sudėtyje. Iš esmės kiekvienas muzikantas turi savitą grojimo stilių.


Būrio vadas neleido fotografuoti jo veido.

Su 92-ojo šturmo brigados būrio vadu slapyvardžiu Mongolas susitikome netoli Charkovo karo ligoninės. 25-erių metų vaikinas į ją iš Bachmuto buvo atvežtas prieš dešimt dienų, kai per mūšį bombos skeveldros susmigo į ranką. Mėnesiu anksčiau kita skeveldra paliko didelį randą ant skruosto, o dar kita suknežino vaikino nosį.

Kadangi su Mongolu supažindino vienas bendras bičiulis, pokalbį galėjau pradėti be didelių užuolankų. Tad iš karto paklausiau: „Tavo nosis sumaitota, alsuoti gali vien per burną, o rieše skeveldra įstrigo tokioje pavojingoje vietoje, jog chirurgai kol kas bijo ją judinti ir graso, kad ranka gali likti neveikli – ar nesinori tokioje būsenoje formintis neįgalumą ir pasitraukti iš fronto?“

„Ne, priešingai, norisi kuo greičiau išsiprašyti iš ligoninės ir grįžti į brigadą. Esu profesionalus karys, turiu dešimt ištikimų pavaldinių ir skauda širdį dėl jų. Grįžti privalau ir todėl, kad esu prisiekęs Andrejui, pavasarį žuvusiam geriausiam gyvenimo draugui, kovoti su okupantais tol, kol išvysim juos iš šalies“, – atsakė vaikinas. Tokiai priesaikai Mongolas įsipareigojo su dviem draugais dar būdami šešiolikos metų. Tai nutiko 2014 m., kai Donbase kilo karas su Maskvos separatistais, o jie pavydėjo pilnamečiams bičiuliams, pasakojantiems apie nuotykius fronte.

Tie bičiuliai buvo futbolo klubo Charkovo „Metalist“ sirgaliai, čia vadinami „fanatais“. Mongolas močiutę prikalbino jį į stadioną nuvesti būdamas vos penkerių, ir dar tą pačią vasarą išprašė nupirkti marškinėlius su užrašais „Metalist“ ir Milano „Inter“.


Toronto Prisikėlimo parapija gyvuoja jau septynis dešimtmečius

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-11-28
Užatlantės brolius Toronte neseniai aplankęs Kretingos katalikų parapijos klebonas Saulius Paulius Bytautas (dešinėje) ir emigrantų parapijiečių gyvenimą gerai pažįstantis vikaras Kazimieras Kasparavičius.

Šį rudenį Toronto Prisikėlimo parapija Kanadoje, priklausanti Lietuvos mažesniųjų brolių (Pranciškonų) ordino Šv. Kazimiero provincijai, atšventė 70-mečio jubiliejų. Prieš jubiliejų į susitikimą su Toronte gyvenančiais broliais pranciškonais buvo išvykusi pranciškonų vadovybė iš Lietuvos, tarp jų – ir vienas definitorių Kretingos parapijos klebonas brolis Saulius Paulius Bytautas.

Užjūryje – dalis Lietuvos istorijos

„Kas trejus metus vykstame aplankyti Šiaurės Amerikoje, Toronto mieste, kuriame su priemiesčiais gyvena apie 6 mln. žmonių, tarnaujančius brolius. Aptariame jų gyvenimą, darbinius reikalus, lūkesčius. Šiuo metu ten tarnauja trys broliai: klebonu – Jonas Šileika, kelis dešimtmečius – tėvas Augustinas Simanavičius ir brolis Raimundas Bukauskas. Jie palaiko ryšius ir su JAV Kenebunkporto mieste – dar vienoje lietuviškoje užjūrio pranciškonų parapijoje – tarnaujančiais broliais Aurelijumi Griciumi, Jonu Bacevičiumi, Algirdu Malakauskiu ir Andrew Bisson“, – kalbėjo S. P. Bytautas, prisipažinęs, kad jam tarnauti Toronte nėra tekę, nors broliai iš Lietuvos pakaitomis vyksta pastiprinti užjūrio broliją.

Šį pavasarį po 11 metų – nuo 2012 iki 2023-ųjų – trukusios vikaro, arba klebono pavaduotojo, tarnystės Toronto Prisikėlimo parapijoje į Kretingą grįžęs brolis Kazimieras Kasparavičius pasidalijo įspūdžiais apie šią parapiją, trumpai apžvelgė jos istoriją.

Brolis Kazimieras neslėpė, kad jam didžiausias atradimas buvo tai, kad ten, užjūryje, natūraliai susiformavo dalis Lietuvos istorijos: „Žinojome apie pokario partizanus, tremtį, Atgimimo laiką Lietuvoje, tačiau tai, kad ir užjūryje formavosi dalis tautos istorijos, man buvo visiškai nauja. Šitie žmonės, emigrantai, visada tikėjo Lietuva, jos išlaisvinimu ir visuomet vylėsi grįžti į savo žemę.“


Sugrįžimą į tėviškę atšventė pirmosios knygos pristatymu

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-10-31

Per trumpą dukters Vidos Morkeliunas (dešinėje) viešnagę gimtinėje, abi suskubo aplankyti gimines ir įdomesnes Žemaitijos vietas.

Šį spalį savo 81-ąjį gimtadienį iš Imbarės kaimo Kretingos rajone kilusi, tarp Lietuvos ir JAV – Bostone Masačusetso valstijoje – gyvenanti kūrėja žemaitiško žodžio puoselėtoja Aldona Anužienė atšventė savo tėviškėje. Po pastarųjų ketverių metų išsiskyrimo ji išgyveno dvigubą sugrįžimo džiaugsmą, kuris sutapo su jos pirmosios poezijos knygos „Tarp kontinentų“ pristatymu.

Sudėjo savo sielą

Į šventę, kurią Skuodo Romualdo Granausko viešojoje bibliotekoje surengė Skuodo literatų klubas „Nojus“, – šio klubo veikloje dalyvauja ir A. Anužienė – suvažiavo gausus būrys kūrėjos giminaičių, bičiulių, krašto literatų. Imbariškės kūryba pasižymi savitai išjaustu žmogaus ir gamtos ryšiu, meile Lietuvai, ir tai ji perteikia savitu stiliumi ir turtingu kalbos žodynu. Jai puikiai sekasi eiliuoti ir žemaitiškai.

„Į poezijos rinkinį sudėjau visą savo sielą: kuo gyvenu, ką jaučiu, kas man svarbu ir brangu. Rašau tik pastarąjį dešimtmetį, kai atsilaisvinau nuo ūkio darbų, – atviravo ilgus metus Imbarės kaime išvien su ūkininkaujančia dukra Aina Brazdeikiene Lietuvoje, o Bostone – su jaunėle Vida Morkeliunas gyvenanti moteris. – Iš pradžių rašydavau ranka, dabar jau išmokau kompiuteriu. Skaitydama lietuvių autorių knygas, mokausi žodžio pajautimo, ieškau naujų temų ir įkvėpimo šaltinių.“

Rašydama, ji tikino, atsiribojanti nuo žmonių – išeinanti į savo tylą. Bostone gyvena prie pat vandenyno, kasdien mėgstanti vaikščioti jo pakrantėmis, ir mintimis nuolat persikeldavo į Lietuvą. „Po kelias valandas braidžioju pakrantėmis, aplink – tuščia, tik aš ir pulkai paukščių. Jie taip pripratę prie manęs, kad tik ir laukia pasirodant: tipena iš paskos, jei prisėdu, aplimpa iš visų pusių. Supaukštėjau ne juokais, yra žuvėdrų, kurios kitų paukščių prie manęs nė nebeprileidžia“, – smagiai pasakojo pašnekovė.


Laikraščių ir žurnalų leidėjai nė juodžiausiame sapne nesapnavo, kad 2024-aisiais metais, kai Lietuva švęs spaudos atgavimo 120-metį, teks kovoti už savo išlikimą. Spauda ištvėrė įvairiausias ekonomines krizes, naujųjų technologijų spaudimą, tačiau yra beveik bejėgė atsilaikyti prieš AB Lietuvos pašto ketinimus vėl didinti ateinančių metų prenumeratos pristatymo įkainius.

Yra posakis, kad vidury brastos arklių niekas nekeičia, tačiau Lietuvos paštas varo spaudos leidėjus į neviltį jau paskelbus ateinančių metų spaudos prenumeratą keisti ne tik prenumeratos kainodarą, bet ir laikraščius iš bet kurio Lietuvos krašto pristatyti į logistikos centrą Vilniuje. O paskui vėl juos pervežti į regionų paštus.

Tačiau viena bėda – ne bėda. Leidėjus nuvylė ir naujai sukurto Medijų rėmimo fondo planuojamas menkas biudžetas. Ilgai laukta parama – tik vizijose, o spaudos leidėjai jau praneša apie sustabdomą leidybą ir uždaromas redakcijas.

Reforma lūkesčių nepateisino

Pirmoji žinia, ne veltui sujaudinusi spaudos leidėjus, atskriejo spalio pradžioje: AB Lietuvos paštas išplatino pranešimą spaudai, kuriame paskelbė artimiausiu metu atleisiantis 400 laiškininkų. Nors ši žinia iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir tiesiogiai nesusijusi su prenumeratos paslauga, tačiau kiekvienam leidėjui aišku, kad drastiškas laiškininkų sumažinimas gali atsiliepti prenumeratos prieinamumui, ypač regionuose. Pastaraisiais metais Lietuvos paštas uždarė daug stacionarių paštų kaimiškose teritorijose, įvedė mobiliojo paštininko paslaugą. Tuomet šiuos savo sprendimus bendrovė aiškino kintančia rinka, bendrovės veiklos efektyvinimo būtinybe. Ir, žinoma, gražiai skambėjo Lietuvos pašto pažadas, esą mobiliojo laiškininko paslauga pašto skyrių priartins prie kliento ir leis jam sutaupyti laiko. Tačiau klientai netruko įsitikinti, kad pašto paslaugų prieinamumas po šios reformos ne priartėjo, o nutolo. Pavyzdžiui, spaudos leidėjai pastebėjo, kad mobiliojo paštininko įvedimas nebuvo panacėja: atkrito nemaža dalis prenumeratorių. AB Lietuvos paštas kaip užsikirtusi plokštelė nuolat tvirtina, kad tam įtakos turi prenumeratorių mažėjimas dėl naujųjų technologijų įtakos, demografinės padėties, mirtingumo. Tačiau ne vieną leidėją pasiekė prenumeratorių skundai dėl pablogėjusių sąlygų užsiprenumeruoti leidinius: reforma buvo atlikta, bet klientai permainoms nebuvo paruošti.

Svarbiausia priežastis, kuri mažina prenumeratorių skaičių, yra apdairiai nutylima. Tai yra nuolatinis pašto prenumeratos pristatymo paslaugos brangimas. Laikraščio ar žurnalo prenumeratos kaina susideda iš dviejų dedamųjų: paties leidinio kainos ir pristatymo kainos. Prenumeratorius mato tik galutinę kainą ir jam susidaro įspūdis, kad spauda, o ne pristatymas nuolat brangsta. Leidėjai kainas didino nežymiai, o pastaruoju metu dauguma nepakėlė nė centu.

Mobilieji laiškininkai, kurie negali tiesiogiai bendrauti su redakcijomis, vis dėlto pašnibždomis praneša, kad žmonės neprenumeruoja ne todėl, kad nebenori skaityti spaudos, o todėl, kad juos gąsdina kainos. Žmonės, ypač gyvenantys regionuose, turi mažesnes pajamas, yra labiau socialiai pažeidžiami, ir jautriai reaguoja į bet kokius pabrangimus.


Vilija ir Vladas Baltuoniai su dukra Aiste viename žemdirbiškų renginių su Seimo nariu Kaimo reikalų komiteto pirmininku Viktoru Pranckiečiu (kairėje).

JAV ir Jungtinėje Karalystėje įsitvirtinusi tradicija per šv. Kalėdas kepti kalakutą sparčiai plinta ir Lietuvoje. Šią tradiciją šalyje formuoja ir verslai, kurie proginius kalakutus vis dažniau renkasi kaip ypatingą dovaną, prieš šventes įteikiamą darbuotojams arba partneriams. Kaip teigė Kretingos rajone įsikūrusio natūralių kalakutų ūkio atstovai, kalėdinius užsakymus įmonės įprastai pradeda teikti dar rugpjūtį, o paskutiniai užsakymai priimami spalio antroje pusėje.

Išpopuliarinti padėjo Bronislovas Lubys

Baltuonių šeimos kalakutų ūkis veiklą pradėjo 1995-aisiais ir yra laikomas šios paukštininkystės šakos pradininku Lietuvoje. Nuo pat veiklos pradžios reikšmingą šio ūkio metinių pardavimų dalį sudarė kalėdinių kalakutų pardavimas įmonėms. Kaip prisiminė ūkio įkūrėjas ir dabartinis vadovas Vladas Baltuonis, prie šios tradicijos atsiradimo Lietuvoje kadaise svariai prisidėjo ir tuometinis „Achemos“ vadovas amžiną atilsį Bronislovas Lubys.

„Iki mūsų pažinties jis savo darbuotojams dovanodavo žąsis, tačiau nuo 1997-ųjų pradėjo užsakyti mūsų kalakutus“, - pasakojo V. Baltuonis: „B. Lubio pavyzdžiu vėliau gausiai pasekė kitos įmonės, ir šiandien, prabėgus beveik trims dešimtmečiams, džiaugiamės kasmet aptarnaudami verslus visoje Lietuvoje.“

Tradicijos darbuotojams ir partneriams dovanoti kalėdinį kalakutą populiarumą paaiškinti nesunku. Kaip teigė ūkio įkūrėjų dukra, „Baltuonių kalakutų“ pardavimų vadovė Aistė Baltuonytė, joks dovanų čekis ar standartinis verslo aksesuaras darbuotojo šeimai nesuteikia tiek smagių akimirkų kaip proginis kalakutas.

„Prieš pat šventes sugrįžti namo, nusipurtyti nuo kojų sniegą ir ant stalo išdidžiai padėti didelį storą kalėdinį kalakutą – tai yra pareiškimas ir didžiausias džiaugsmas žmonai, vyrui, vaikams, anūkams, tėvams, uošviams, seneliams ar visai plačiai giminei, – teigė A. Baltuonytė. – Mūsų ūkyje užaugintas proginis kalakutas, priklausomai nuo pageidavimo, sveria nuo 4 iki 10 kilogramų, todėl mėsos tikrai užtenka abiem Kalėdų dienoms.“


Igoris Pokladas su žmona Svetlana už išgelbėjimą yra dėkingi lietuviui Konstantinui Gudauskui, kurį nuo tol vadina sūnumi.

„Mano vyro, Ukrainos didvyrio, kompozitoriaus Igorio Poklado protėviai galimai kalbėjo lietuviškai, nes gyveno Baltarusijoje netoli dabartinės Lietuvos sienos, o per šį karą mudu išgelbėjo lietuviškų šaknų turintis kazachas“, – šiais sutapimais stebėjosi 63 metų Svetlana Poklad.

Kompozitorius su žmona vaikų nesusilaukė, tačiau jau daugiau kaip metus savo sūnumi vadina juos iš okupantų nasrų išgrobusį Konstantiną Gudauską. Pastarojo tėvas šilališkis Kęstas Gudauskas su berniuko mama susipažino tarnaudamas sovietų kariuomenėje Kazachstane. Ten sukūrė šeimą, kuri kelerius metus gyveno ir Lietuvoje, tačiau grįžusi į Kazachstaną vėliau iširo, ir berniukas liko gyventi su mama, o tėvas grįžo į Lietuvą. Tėvo įdiegtų katalikybės principų, patarimų užstoti skriaudžiamus ir silpnesnius sūnus niekada nepamiršo, ir užaugęs ėmė kritikuoti autoritarinį Kazachstano režimą.

Tapęs vienu demokratinės opozicijos lyderių K. Gudauskas patyrė pasikėsinimus į gyvybę, saugumo policijos kankinimus ir kaulų sulaužymus, turto konfiskavimą. Išvarytas iš Kazachstano prieš ketverius metus K. Gudauskas apsigyveno Kijeve, ėmė vystyti nuosavą verslą, o vėl į gyvybei pavojingų įvykių sūkurį įtraukė prasidėjęs karas.

Žinodamas, kad Konstantinas turi Kazachstano pasą, vienas bičiulis ėmė maldauti, kad šis surizikuotų nuvykti į Bučą ir pargabentų okupantų apsuptyje likusią žmoną su mažais vaikais. Tai buvo pati karo pradžia, kai Kijevo priemiestyje Bučoje įsitvirtinę priešai siekė apsupti ir užimti Ukrainos sostinę.


Senoviniais žaidimais vienija miesto bendruomenę

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-10-13

Bendrovės „Medis“ pardavimų direktorius Vidmantas Sutkus demonstravo jų įmonėje sukurtus šiuolaikiško dizaino žaidimus.

Per Moliūgo šventę Kretingoje linksmas klegesys ir smagus šėlsmas ūžavo Rotušės aikštėje, kur greta moliūgų ekspozicijos masyvius medinius stalo žaidimų įrenginius sustatė ir žaidimus prie jų organizavo žinoma baldų gamybos bendrovė „Medis“. Norinčiųjų išbandyti savo proto lankstumą ir kūno reakciją panoro tiek daug miestiečių ir svečių, kad prie žaidimų nusitęsė eilės.

Žaidimai – šalia „Senų kibirų“

Bendrovės „Medis“ įkūrėjas ir savininkas Petras Kurmis, paprašytas papasakoti, kaipgi gimė mintis, didžiulėmis apimtimis gaminant baldus, dar kurti žaidimus, patikino, kad jie nėra masinė gamyba, o tik vienetiniai gaminiai. Vadovas sakė, kad kasmet kviečiami dalyvauti Moliūgo šventėje, sugalvodavo kažką įdomaus: kelerius metus iš eilės jis sukviesdavo senų automobilių klubo „Seni kibirai“ narius – o ir pats atvykdavo 1959-ųjų gamybos ševroletu.

Tačiau ilgainiui, kad moliūgus ir automobilius apžiūrintiems smalsuoliams būtų dar įdomiau, susibūrę jie linksmiau praleistų laiką, sumanė sudominti senoviniais žaidimais. Tad šiuos ir ėmėsi gaminti savo įmonėje.

„Šventę reikia švęsti, o su viso miesto žmonėmis, gausiame būryje dar linksmiau – daug pažįstamų, draugų, svečių susiburia. Norisi, kad žmonėms ta bendrystė būtų smagi, o ne vien kad pilnomis „terbomis“ gėrybių jie išeitų iš mugės, bet namo parsineštų ir gerą nuotaiką. Todėl mes savo įmonėje, prisimindami vaikystę, kai žaisdavome įvairius žaidimus, sugalvojome juos išnešti į aikštę. Be to, jau ir anksčiau buvome pasigaminę stalo žaidimų ir kolektyviai žaisdavome per savo įmonės šventes, kasmet organizuojame Užgavėnes. Šeimų ir giminių rate taip pat nemėgstame gūžius prisikimšę prie stalo sėdėti ar pakilę vien į krepšį pamėtyti, o buriamės prie žaidimų. Žaidžiant gimsta azartas, pakyla nuotaika, išgyvenamas bendras džiaugsmas“, – apie sumanymą žaidimais vienyti žmones kalbėjo P. Kurmis.


Šakočių receptas į Kretingą – išvien su kepėja iš Kauno

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-10-03

Bendrovės „Amazis“ konditerė Irena Žvirblienė sviestinius šakočius kepa 15 metų, šie pelnė gerą vardą ir jai pačiai, ir įmonei.

Artėjančios Mokytojų dienos proga Kretingoje įsikūrusios įmonės „Amazis“ kepykloje – tikras karštymetis: šakočių kepėja Irena Žvirblienė mikliai sukasi prie dviejų krosnių, kur vienu metu kepa po kelis šakočius. Burnoje tirpstantys sviestiniai šakočiai pelnę gerą vardą ir jų meistrei, ir įmonei: smaližiai ir prekybininkai šį kepinį vadina vienu gardžiausių visoje Žemaitijoje.

Į bendrovę „Amazis“ sviestinių šakočių receptas atkeliavo kartu su joje pradėjusia dirbti konditere I. Žvirbliene. Meistrė sakė šakočius kepanti jau daugiau kaip 15 metų – anksčiau dirbo Kaune ir Garliavoje, o įmonėje „Amazis“ įsidarbino prieš 7-erius metus. Čia ir tapo šakočių kepimo pradininke. „Esu meilės emigrantė Žemaitijoje, – juokavo moteris. – Kai atvykau iš Kauno, pasiūliau savo paslaugas būtent šiai įmonei, įdarbino, joje ir likau. Jeigu žmonėms nepatiktų mano kepiniai, tikrai šio darbo nedirbčiau.“

I.Žvirblienė neslėpė, kad būtent meilė savajam darbui ir geri pirkėjų atsiliepimai apie jos kepinius lėmė, kad kasdien ir pati „kepa“ prie krosnių, pakeldama didžiulį karštį.

Šakočių gamyba prasideda nuo tešlos – nuo daugybės kiaušinių ši geltonuoja didžiuliame kubile: iš jo meistrė semia ir masę pila ant volų, o po to krosnyse ant skrundančių kepinių vis užpila nutekėjusią tešlos masę. Patalpoje pasklinda nosiai malonus kvapas. Tokiame, atrodytų, monotoniškame gamybos procese, meistrės žodžiais, yra savito žavesio, nes laukiama galutinio rezultato – spygliukais išsidabinusio kepinio, kuris sviesto skoniu pamalonins smaližių gomurį.

Perdien iškepama nuo 42 iki 70 kg šakočių, kurių dydis ir svoris įvairuoja nuo 150 g iki 5 kg. Kiekvienam kepiniui iš anksto parengiamos specialios formos, kurios krosnyje nuolat sukasi aplink savo ašį. Šakotis vis auga, ant jo sluoksniais pilant skystą masę. Šakočio spygliukų dydis priklauso nuo meistro gebėjimo staigiai užpilti tešlą. Šakotis, priklausomai nuo laukiamo gaminio dydžio, kepa nuo 1 val. 10 min. iki 2,5 val.


Rokas Jama Grajauskas (dešinėje) su Lietuvos krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu Kaziu Maksvyčiu, kurio tėviškėje Darbėnuose Kretingos rajone jau 10 metų rengiamas jo vardo krepšinio turnyras. Antrus metus turnyrą komentavo R. Grajauskas.

Šių metų Pasaulio krepšinio čempionatas lietuviams suteikė įvairių emocijų. Daugelis tautiečių matė ir girdėjo bent vienas nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės rungtynes namuose, darbe ar automobilyje. Tiems, kurie galėjo tik girdėti, visas krepšinio emocijas stengėsi perteikti sporto komentatorius Rokas Jama Grajauskas, kuris buvo atsakingas už Lietuvos rinktinės žaidimo įgarsinimą LRT radijuje.

Rokas Grajauskas gimė ir užaugo pajūryje, daugiausiai laiko praleido Klaipėdoje, tačiau neužmiršta ir savo šaknų: „Esu gimęs ir užaugęs Klaipėdoje, bet visa mano mamos giminė yra iš Darbėnų Kretingos rajone: mama, močiutė, prosenelė – šviesaus atminimo Petronėlė Laučienė, kuri daugybę metų dirbo miestelio mokykloje pradinių klasių mokytoja. Darbėnuose esu praleidęs tikrai daug laiko, ypač vasaromis. Dabar to laiko norėčiau praleisti daugiau, tačiau gyvenimas ne visada yra paklusnus mūsų norams“, – pasakojo Rokas.

Paprašius prisistatyti, Rokas Grajauskas sau didelių laurų nedalino: įvardino save kaip nemažai veiklų turintį ir gerai kalbėti mokantį „bičą“, kurio yra daug ir užteks visiems, o prakalbus apie išvykimą iš namų bei pirmuosius žingsnius svajonės link prisiminė jaunystę ir pirmą pažintį su Vilniumi.

„Baigęs mokyklą išvykau į sostinę studijuoti. Vilnius iš pirmo žvilgsnio man patiko dėl to, nes jame gali lengvai pasislėpti minioje, niekas į tave nežiūri kreivai, jei esi apsirengęs kitaip ar darai kažką kitaip negu visi. Tas jo įvairialypiškumas mane labai įtraukė, todėl aš sostinėje pasijutau savas jau nuo pat pirmų dienų“,– prisiminė Rokas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas