|
|
|
Vakarų LietuvaKretingiškis puoselėja šilauogių sodinukų ūkį
Kretingiškis Stasys Srėbalius jau 16 metų augina ir parduoda šilauogių sodinukus. „Prireikė daug laiko, kol išmokau jas dauginti ir auginti“, – S. Srėbalius sakė, kad jam daug ką teko išbandyti ir patirti pačiam: literatūros – kaip ir jokios, o Lenkijos šilauogių augintojai, kurių produkcija keliauja ir į Lietuvą, patirtimi dalintis taip pat neskubėjo.
Kazys Maksvytis: „Didžiausius tikslus keliu pats sau“
„Jeigu nori kautis dėl medalių ar netgi laimėti čempionatą, reikia laimėti prieš visas komandas“, – tvirtino Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Kazys Maksvytis. Kretingos rajono Garbės piliečio iš Darbėnų kilusio trenerio vedama komanda jau sužaidė visas kontrolines rungtynes ir toliau įtemptai rengiasi rugsėjo 1 d. Slovėnijoje prasidėsiančiam Europos krepšinio čempionatui.
Kare žuvę vaikai virsta angelais
„Sakoma, kad per karą žuvę vaikai virsta angeliukais.Aš tuo tikiu – sapnuose dažnai regiu mūsų Dimą aukštai danguje. Pirmomis dienomis jis buvo niūrus, jam buvo skaudu palikti mus, o dabar Dimą regiu besišypsantį, laimingą“, – kalbėjo Maksimas Usas.
Šio 33 metų vyro sudėtinga ir pamokanti gyvenimo istorija ateityje galbūt bus aprašyta knygoje ar papasakota kino juostoje. Dar iki šio karo pradžios Ukrainos televizija buvo parodžius kelis trumpus reportažus apie tai, kaip celebraliniu paralyžiumi sergantis M. Usas varžosi su sveikais bėgikais maratono bėgimo varžybose.
Likimo sunkumai M. Usą lydi nuo pat gimimo – dėl medikų kaltės per gimdymą berniukui buvo pažeistos galvos smegenys, ir jis susirgo nepagydomu celebraliniu paralyžiumi. Vyras sunkiai kalba, jam sunku vaikščioti, dėl skoliozės iškrypęs stuburas.
Nepaisydamas sunkumų, Maksimasa spinduliuoja optimizmu: dalijasi patarimais, pirmas atskuba į pagalbą. Toks jo optimizmas, geranoriškumas sužavėjo ir trejais metais vyresnę žmoną Jevegeniją, anglų kalbos ir pradinio ugdymo mokytoją.
Netoli Baltarusijos ir Rusijos sienų sankirtos su Ukraina esančiame Černigovo mieste pora susipažino prieš dvylika metų ir po trijų mėnesių iškėlė vestuves. Susituokti jaunuoliai skubėjo ne tik iš susižavėjimo vienas kitu, bet ir todėl, jog jautėsi vieniši – augo be tėvo, nė vienas neturėjo nei brolių, nei seserų.
Gal todėl Maksimas ir Jevgenija buvo nusprendę turėti mažiausiai du vaikus, ketino taupyti pinigus nuosavam namui įsigyti. Jevgenija dirbo mokykloje, Maksimas parduotuvėje išdėliodavo prekes ant prekystalių.
Prie mokyklos įkūrė ir puoselėja rožyną
Kretingos Simono Daukanto progimnazijos kieme, prie įėjimo į mokyklą, veši didžiulis rožynas. Jis žydi taip intensyviai, kad nustebina ne vieną gėlių mėgėją – rožės, sukrovusios gausius žiedynus, nepaliauja žydėti visą vasarą. Ir, nors dabar mokinių ir mokytojų atostogos, žydinčiomis kvapniomis rožėmis jie dar spės pasidžiaugti – praėjusiais metais rožės žydėjo iki gruodžio. O pastarosiomis dienomis rožių žiedais ir jų skleidžiamu aromatu galėjo mėgautis Ukrainos vaikai, kurie rudenį ketina ateiti į lietuviškas klases – vasaros laiką mokytis lietuvių kalbos pagal projektą „Atverk duris vasarai“ skyrė 12 ukrainiečių. „Vis pasvarstydavome, kuo galėtume pakeisti vasarines gėles: įprastos našlaitės kažkiek pabodo, o ir joms nužydėjus, tekdavo vėl iš naujo mąstyti, kuo užsodinti gėlyną“, – Kretingos Simono Daukanto progimnazijos direktorė Sigita Jonaitienė teigė, kad rožynas mokyklos bendruomenę, svečius, praeivius džiugina jau antrus metus, o visus nuopelnus, kad rožynas taip puikiai veši, skyrė mokyklos budėtojai Violetai Laurinavičienei.
Ukrainos sostinėje Kijeve ramybė apgaulinga
Tai, kokią Ukrainos sostinę Kijevą regėjau pirmą karo mėnesį ir sugrįžęs čia penktą karo mėnesį, skiriasi kaip diena nuo nakties.
Būrėja, rašytoja, dailininkė – apie paveldėtą raganystę ir žmonių vienišumo problemą
Parapsichologė, būrėja, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, dailininkė. Taip save apibūdino iš Kauno kilusi, Palangoje su vyru dailininku Gediminu Bytautu gyvenanti, vasaras jo senelio sodyboje Klibių kaime Kretingos rajone leidžianti Odilė Norvilaitė-Bytautienė. Aktyviai įvairiuose renginiuose kartu su sutuoktiniu dalyvaujanti Odilė sakė dažnai susidurianti su pastaba ar prašymu nesisakyti, kad yra būrėja – neva tai šokiruoja aplinkinius.
Irpinio senolei šis karas baisesnis negu II pasaulinis
91-erių Nina Sokolova prastai pamena tai, kas nutiko prieš metus ar dvejus, tačiau visam gyvenimui jai labai ryškiai įsirėžė įvykiai iš vaikystės, kai nuo atskrendančių Vokietijos lėktuvų su seseria bėgo slėptis į miškelį. Mergaitei tada buvo dešimt metų, tačiau ji su smulkmenomis prisimena bombardavimus kaimelyje Maskvos prieigose, karo nepriteklių, motinos išgyvenimus. „Netikėjau, kad teks išgyventi dar vieną karą, o tai, ką patyriau šiemet, yra daug baisiau, negu regėjau vaikystėje“, – sakė Irpinio centre gyvenanti senolė. Bomba pataikė į kaimynystėje stovėjusį dviaukštį namą, kurį visiškai sugriovė. Nuo sprogimo bangos stipriai nukentėjo ir N. Sokolovos namas – suskilinėjo sienos, išdužo langai, įlūžo stogas. Į senolės namą pasibeldžiau atsitiktinai. Iš tiesų norėjau pašnekinti gretimo namo, apgriauto, tačiau su ant stogo plevėsuojančia Ukrainos vėliava, šeimininką. Niekam durų neatidarius užsukau į kaimyninį namą ir čia užtikau dvi moteris. Pasirodo, pas N. Sokolovą jau tris mėnesius svečiuojasi jos velionės sesers dukra Svetlana Zereben. Ši 65 metų moteris, neseniai į pensiją išėjusi vieno mokslinio instituto direktoriaus sekretorė, per rusų bombardavimus prarado viską – sudegė ne tik iš tėvų paveldėtas namas, bet ir butas su visais jos asmeniniais daiktais. „Maniau, kad pensijoje vargti neteks, nes planavau likti gyventi bute, o tėvų namą išnuomoti, tačiau per vieną akimirką tapau bename“, – su ašaromis akyse kalbėjo S. Zereben. Moteris prieš kelerius metus palaidojo vyrą, dar anksčiau – sūnų, o dabar gavo prisiglausti pas tetą ir baiminasi būsimų žiemos šalčių. „Langų rėmus apkaliau plėvele, ir kas savaitę einu į meriją prašyti pagalbos dėl remonto, tačiau jos nesulaukiame, nes tokių kaip mes Irpinyje yra tūkstančiai“, – apgailestavo S. Zereben.
Gustomelyje – sukrečiančios agresijos žaizdos
Po to, kai Bučoje buvo surasti masiniai nukankintų civilių kapai, šis Ukrainos sostinės Kijevo priemiestis tapo Kremliaus karių sadistiškumo simboliu. Oficialiai skelbiama, kad nuo Kijevo iki Bučos yra 24 km, tačiau realiai nuo kraštinių Kijevo daugiaaukščių iki Bučos pradžios atstumas yra beveik per pusę trumpesnis. Važiuojant į Bučą pasimatė į pakeles nustumtos barikados, o pušynuose daugybė iškastų apkasų ir specialių įtvirtinimų, kuriais buvo ruošiamasi ginti sostinę. Pavažiavus dar 5 km pasimatė užrašas, kad čia baigiasi Kijevas. Už jo stovi kita lentelė, skelbianti, kad prasideda Gustomelio gyvenvietė. Netrukus pasimatė ir palei pakelę suręsti privatūs namai. Už kelių šimtų metrų – ir griuvėsiai, į kuriuos pavirto sodybų pastatai. Kai aplink pamačiau vien griuvėsius, nusprendžiu išlipti iš mikroautobuso, kelionę į Bučą atidėdamas vėlesniam laikui. Už pasiaukojimą nepraleidžiant priešo į Kijevą Gustomeliui taip, kaip ir Bučai bei Irpiniui, prezidento sprendimu, buvo suteiktas miesto didvyrio vardas. Šios trys gyvenvietės yra neperskiriamai susijusios, nes pasibaigus vienai iš karto prasideda kita. Kažkada tai buvo nedideli kaimeliai, tačiau juose esantys pušynai, ežeriukai ir tekantis Irpinio upelis šias priemiesčio gyvenvietes išpopuliarino, jos ėmė plėstis.
Skulptoriaus Antano Mončio gyvenimas sūnaus akimis
„Rašydamas prisiminimus apie tėvą norėjau tiesiog užfiksuoti tai, ką apie tėvą prisimenu nuo pat vaikystės. Iš atminties kertelių ištrauktus prisiminimus juodu pieštuku surašiau 5 sąsiuviniuose ir net negalvojau, kad įvyks stebuklas, ir visa tai bus išspausdinta“, – Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje pristatydamas knygą „Mano tėvas Antas: 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ prisipažino skulptoriaus sūnus Jean-Christophe Mončys. Leidyklos ,,Aukso žuvys“ šiemet išleistą dizainerės Sigutės Chlebinskaitės apipavidalintą knygą, kurioje gausu šeimos archyvo nuotraukų, A. Mončio sukurtų skulptūrų fotografijų, žinomų ir dar niekur nepublikuotų piešinių bei kitų kūrinių reprodukcijų Paryžiuje gyvenančiam aktoriui, teatro pedagogui, oratorinio meno mokytojui J. Ch. Mončiui pristatyti padėjo su Mončių šeima Prancūzijoje draugavusi lietuvių kilmės aktorė Karolina Masiulytė-Paliulienė ir skulptoriaus kūrybos žinovė menotyrininkė Mathilde Desvages. Pasakodamas apie tai, kas sudėta knygon, dalindamasis prisiminimais apie tėvą J. Ch. Mončys pacitavo giliai atmintin įstrigusį jo posakį: „Be poezijos gyvenimas nieko nevertas, bet būtų dar geriau, jei gyvenimas taptų poezija“. Ir sakė, kad A. Mončys rasdavo poezijos visur, nesvarbu, kas tai būtų – voras, dilgėlė ar gumbuota bulvė. Jis akcentavo, kad tėvas per visą gyvenimą išlaikė ne tik lietuviškumą – jis taip ir nepaprašė Prancūzijos pilietybės, – bet ir tikrą žemaitišką užsispyrimą. Į vaikus jis visada kreipdavosi žemaitiškai „vaka“. Iš vaikystės prisiminimų ryškiausi – viešnagės tėvo bičiulių sodybose, kur jis vaikus ragindavo rinkti dilgėles, o paskui virdavo žemaitišką dilgėlių sriubą, ir tai, kaip tėvas, bičiuliams nematant, jų sklypuose prismaigstydavo krienų, o paskui juos išsikasdavo ir pats darydavo aštrų aitrų padažą.
Septyni menininkai pagražino Jokūbavą
du ramiai gyventi?“ – išgirdęs komplimentą, kad yra vienas aktyviausių bendruomenės narių, juokėsi buvęs Kretingos rajono švietimo skyriaus vedėjas jokūbaviškis Antanas Sungaila. Jam norisi, kad iniciatyvos suktųsi kaip galima greičiau, todėl ir pats aktyviai prisidėjo apšviečiant bažnyčią, tvarkant kapinių tvorą ar savo technika šienaujant viešąsias erdves, o dabar dar – ir pirmąkart rengiant skulptorių ir dailininkų plenerą, kuris pasibaigė penktadienį. Kūryba liejosi ir parke, ir mokykloje Anot pašnekovo, kaimo bendruomenė gyventojams neleidžia nuobodžiauti, nuolat kviečia į įvairius renginius. „Na, padainuojam, pašokam, pasiklausom – viskas puiku! Bet o kur išliekamoji vertė?“ – retoriškai klausė jis. Dar dirbdamas Kaltinėnų mokyklos Šilalės rajone direktoriumi buvo suorganizavęs ne vieną plenerą, kurių metu Šiaulių universiteto studentai sukūrė ir ugdymo įstaigai padovanojo daug gražių darbų. Tad pagalvojo – o kodėl koks nors menininkų – dailininkų, medžio drožėjų, „akmenorių“– pleneras negalėtų įvykti Jokūbave, sename gražiame Aleksandro Stulginskio parke? Ir „užvedė“ bendruomenę. Bet, norint suorganizuoti, savaime suprantama, reikėjo pinigų. Todėl aktyviausi žmonės ėmė veikti – parašė 20 tūkst. eurų vertės projektą, vienos jų autorių Felicijos Stramilaitės siūlymu, pavadintą „Metų laikai prezidento Aleksandro Stulginskio dvare“. Projektas iš pradžių buvo pateiktas vertinti Kultūros tarybai Klaipėdoje. Bet nepavyko. Iš 41 projekto finansavo 11, jokūbaviškiai liko 37. Netrukus su tuo pačiu projektu pasiryžo kreiptis į Kretingos rajono savivaldybės Kultūros skyrių.
|
|
