Pajūrio naujienos
Help
2025 Sausis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar Kretingai reikia dviejų motobolo komandų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Vakarų Lietuva

Svetlana Sliusarenko maitino kaimynų paliktus keturkojus ir skaičiavo į kaimą atskrendančias bombas.

metų Svetlana Sliusarneko buvo viena iš vos keliolikos žmonių, kurie nepabėgo iš Rusijos okupantų užimto kaimo. Jame iki karo gyveno 6 tūkst. žmonių. Tuo pačiu ji buvo vienintelė, kuri į bloknotą kasdien užsirašydavo į gyvenvietę atlėkusių bombų kiekį ir vienintelė, kuri nuo bado gelbėjo išsibėgusių kaimynų gyvūnus.

Nors Cirkuny okupacija, prasidėjusi jau pirmą karo dieną, tęsėsi tik pustrečio mėnesio, tačiau net 80 proc. pastatų kaime liko sugriauti arba apgriauti, kadangi per Cirkuny, nutolusius 5 km nuo Charkovo pakraščio ir 30 km nuo Rusijos sienos, ėjo fronto linija, ir bombos į kaimą skriejo iš abiejų pusių.

Labiausiai kaimas nukentėjo, Ukrainos kariams perėjus į kontrpuolimą ir išvadavus kaimą, kai atsitraukdami okupantai iš keršto tyčia griovė svarbiausius pastatus šioje ir gretimose gyvenvietėse. Prieš pabėgdami iš Cirkuny, priešai nutaikė tankų šūvius į seniūniją, polikliniką, mokyklą, paštą, bažnyčią, parduotuves, kavines.

Iki karo dažytoja aviacijos fabrike dirbusi S. Sliusarenko nepaisė okupantų įvestos komendanto valandos, lekiančių bombų – kasdien gamino ir nešė maistą kaimynų paliktiems 26 šunims ir 27 katėms. Moteris savo namo kieme iki karo laikė kelis šunis ir kates, o per okupaciją jos kiemas ir namas buvo tapę tikrų tikriausia keturkojų prieglauda. „Išbadėję gyvūnai ėdė viską – net kruopų košę ir išvirtas bulvių lupenas“, – prisiminė S. Sliusarenko.

Moteris teigė kitko gyvūnams pasiūlyti negalėjusi: parduotuvės neveikė, o savanoriai maisto paketus pradėjo vežti vėliau.

Nešdama maistą kaimynų kiemuose likusiems ir savo namų nenorėjusiems palikti šunims ir katėms, S. Sliusarenko tris kartus pateko į tiesioginį raketų apšaudymą. Moteris skubiai parkrisdavo ant žemės, pagulėdavo ir, sprogimams nutilus, eidavo toliau pas keturkojus.

S. Sliusarenko nepatyrė nė mažiausio sužeidimo, tačiau bomba išvertė dalį jos namo sienos ir stogo kampą, kai buvo nuėjusi gyvūnams semti vandens iš šulinio.


Karinio komendanto pavaduotojas Igoris Kuzmenko prašė lietuvių padėti įveikti Rusiją.

Į Šv. Mikolajaus sutikimo šventę Cirkuny kaime, kuriame bombos sugriovė arba apgadino 80 procentų pastatų ir iki pat dabar nėra elektros, vykau pakviestas Cirkuny apylinkės karinio komendanto pavaduotojo Igorio Kuzmenkos.

Su 55 metų Cirkuny apylinkės karinio komendanto pavaduotoju I. Kuzmenka susipažinau fotografuodamas sugriautą Cirkuny mokyklą. Pamatęs mane vaikščiojant po griuvėsius I. Kuzmenka skubiai atbėgęs sušuko: „Grįžk atgal, čia dar ne viskas patikrinta, gali būti minų.“

Vyras papasakojo, kad per Cirkuny kaimą ėjo fronto linija, mat gyvenvietė yra nutolusi vos 5 km nuo Charkovo pakraščio. Šį 1,5 mln. gyventojų turėjusį ir vos 40 km nuo Rusijos sienos nutolusį didmiestį Kremlius planavo užimti per vieną parą.

Tačiau Charkovo gynėjai didvyriškai pasipriešino, todėl okupantai buvo priversti įsitvirtinti miesto prieigose. Tokiu būdu Cirkuny, per kuriuos eina autostrada į Rusiją, atsidūrė fronto mūšių epicentre.

Anot I. Kuzmenkos, kaime net 80 proc. pastatų nukentėjo nuo bombų sprogimų – vieni buvo visiškai sugriauti, kiti liko apgadinti. Prasidėjus karo veiksmams dauguma Cirkuny gyventojų išsilakstė.

Pirmomis karo dienomis visi bėgo į Ukrainą, tačiau vėliau okupantai leido trauktis tik į Rusiją, kur išvyko irgi nemažai žmonių. Cirkuny iš 6,5 tūkst. gyventojų per du su puse mėnesio užsitęsusią okupaciją liko vos keliolika žmonių.


Fotografija – spalvingoji kretingiškės gyvenimo dalis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-12-20

Kretingiškės Danutės Vasiliauskienės pomėgis fotografuoti ir rezultatai peržengė šalies ribas – jos darbus kaip geriausias dienos nuotraukas dažnai išrenka ir publikuoja tarptautiniai portalai.

Buvusi ilgametė Kretingos Pranciškonų gimnazijos pedagogė 75-erių Danutė Vasiliauskienė fotografiją vadina savo gyvenimo dalimi. Jos fotografijos publikuojamos televizijos laidose, tarptautiniuose socialiniuose tinkluose, kuriuose nesyk buvo pripažintos kaip geriausia dienos nuotrauka. Tačiau pedagogė neapsiriboja vien asmenine veikla – prieš 10-metį ji įkūrė ir ligi šiol vadovauja Kretingos trečiojo amžiaus universiteto fotografijos mėgėjų klubui „Fotoakimirka“.

Fiksuoja įdomiame judesyje

D. Vasiliauskienės nuotraukos – labai gyvos, vaizdai jose tarsi sustingę laike ir erdvėje. Vadindama save gamtos ir kaimo vaiku, ji ypač mėgsta fotografuoti laukinę gamtą visais metų laikais. Tarp medžių liuoksinti voverė, palaukėje akylai į tolį žvelgiančios baugščios stirnos, išdidi tvenkinių pakrantėmis žirgliuojanti gervė, lyg specialiai pozuoti prieš kamerą pasirengusios lūšys.

Gyvūnai pagauti išlauktą akimirką, tam tikromis reikšmingomis pozomis. Šių dienų gamtos kadruose – pusnių pilys, šėliojančios jūros purslai, baltume sustingę medžiai ir augalų grafika. Ir tuo kadrai unikalūs, prikaustantys žvilgsnį prie nuotraukos, neatsistebint, kur gi yra šis grožis – kur fotografuota ir kaip pavyko tai užfiksuoti.

„Aš neturiu tiek laiko, kad valandų valandas tykočiau užsikasusi į sniegą ar pasislėpusi tankmėje, kaip tarkim, garsusis Lietuvos gamtininkas fotografas Marius Čepulis. O ir mano amžius – nebe tas. Aš turiu atradusi tam tikras vietas Kretingos mieste, rajone, prie jūros ar netgi – Latvijoje, kur kantriai laukiu, lūkuriuoju, kol pasirodo gyvūnas. Bet neužtenka vien pagauti kadrą, fiksuoti jį reikia tam tikru momentu – įdomiame judesyje. Kartais pralauki – ir nieko, vadinasi, nelemta. O būna – imi ir netyčia pamatai, tarkim, visai neseniai – grobio tykančią laputę“, – emocingai pasakojo fotografė.


Turgaus „Dobrobut“ prekeivės dėkojo Lietuvai už paramą.

Gruodį grįžęs į Lvovą pamačiau visiškai kitokią situaciją, negu kad buvo prieš mėnesį. Iš tiesų Vakarų Ukrainos sostinė, nutolusi beveik 1 tūkst. km nuo fronto linijos, visą karo laiką gyveno gan ramiai, negirdėdama mūšių aidų ir nejausdama kasdienio parako kvapo.

Tuo metu, kai arčiau fronto esančiuose miestuose užsidarė dauguma parduotuvių ir kavinių, nes vaikščiojimas gatvėse tapo pavojingu gyvybei, Lvove po trumpos pertraukos toliau veikė visos įstaigos. Charkovo, Iziumo ar Mikolajevo gyventojams spaudžiantis ilgose eilėse prie nemokamo duonos kepalo, Lvovo gyventojai smaguriavo kavinėse, lankė teatrus ir muziejus.

Tokia situacija šiek tiek stebino ir pykdė iš pafrontės vietovių į Lvovą atvykusius pabėgėlius, tačiau Ukrainos vadovai gyrė šio miesto meriją už tai, kad gaivina ekonomiką ir mokesčiais pildo ištuštėjusį biudžetą. Lvovo nuopelnai šiame kare yra didžiuliai, tačiau kitokie negu pafrontės miestų. Lvovas priėmė 0,5 mln. pabėgėlių, be to, per šį miestą į Ukrainą keliauja dauguma humanitarinės ir karinės Vakarų pagalbos.

Tačiau šiuo metu Lvovas yra praradęs savo sąlyginį nerūpestingumą ir linksmumą, kadangi Kremliui susprogdinus daugumą šalies elektrinių Lvove ilgam dingsta šviesa, tuo pačiu butuose – ir šildymas, vanduo, interneto ryšys.

Lvove jau kelias savaites gyventojams elektra yra tiekiama tik du kartus per parą po 4 val. Merijos paviešintoje informacijoje gyventojai yra informuojami, kokiose gatvėse ir namuose kuriuo metu elektra bus tiekiama.

Po naujų Kremliaus atakų elektra pradingsta visame mieste, o kai kuriuose namuose ją pavyksta atstatyti tik po kelių parų ar savaitės. Tą vakarą, kai mašina atvykau į Lvovą, elektra kaip tik buvo išjungta visame mieste.


Ukrainos ginkluotųjų pajėgų padėką ir medalį Kretingos rajono ūkininkui Virginijui Čėsnai (kairėje) perdavė misijos „Kariai – kariams“ vadovas Antanas Kliunka.

Misijos „Kariai – kariams“ vadovas Antanas Kliunka pasidalino žinia, kad Kretingos rajono ūkininkas Virginijus Čėsna už Ukrainos kariuomenei dovanotą džipą MITSUHBISI POJERO, kuris netrukus atsidurs fronte, taip pat už nuolatinę paramą prieš Rusijos agresiją kovojančiai Ukrainai apdovanotas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų (ZSU) padėka ir medaliu „Valantior Ukraini“. Šie apdovanojimai simbolizuoja kuo nuoširdžiausią padėką tų karių, kurie šiandien kaunasi Donbase, pačiame karščiausiame Bachmut fronto ruože.

Apdovanojimą ūkininkui

V. Čėsnai perdavęs, Lietuvos kūrėjų karių savanorių, paramos Ukrainos kariams misijos „Kariai – kariams“ dalyvių vardu padėkoję A. Kliunka teigė, kad Ukrainos kariai jau daugiau kaip 9 mėnesius kaunasi ne tik už save, bet ir už mus. „Todėl ir prašome – nepavarkite remti Ukrainos kovotojų“, – kalbėjo A. Kliunka.

„Vakarų Lietuvos“ informacija


Vaikų ligoninei neįgalieji suteikė gyvybės ir spalvų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-12-06

Neįgaliųjų kūrybinei saviraiškai kompiuterinėmis technologijomis vadovauja centro socialinė darbuotoja Rita Bendikienė.

Kretingos dienos veiklos centrą ir Kretingos rajono ligoninės Vaikų skyrių sieja ilgametė bendrystė: Dienos centrą lankantys neįgalūs žmonės jau dešimtmetį savo kūrybos darbais puošia Vaikų skyriaus erdves. Jų parodos keičia viena kitą: šiuo metu ligoninės koridoriai nušvitę kompiuterine 3D piešimo programa sukurtų ryškiai spalvotų grafinių ant drobės perkeltų paveikslų paroda „Mano mintys pievoje“.

Paveikslų ciklas žavi ne tik spalvų gausa ir įvairove, bet ir kūrėjų fantazijos laisve. Naudodamiesi 3D kompiuterinėmis piešimo programomis, Dienos veiklos centro lankytojai Gabrielė Pikturnaitė, Tomas Lubinas, Mantas Mažonis, Vaidas Čeponkus, Vitalija Šalnytė, Mantas Jonkus, Aušra Vaitkutė, Adolfas Piktuižis ir Birutė Slušnytė, padedami socialinės darbuotojos Ritos Bendikienės, savo darbuose kūrybiškai išreiškė mintis ir svajones, suteikė joms gyvybės, tarsi paleidę pasilakstyti jas po spalvingą pievą.

„Labai džiaugiamės šia Dienos veiklos centro darbuotojų iniciatyva, kad jie skatina kurti neįgalius žmones ir papuošia mūsų skyrių. Patalpos nušvitę: mamos su vaikais ateina, apžiūrinėja ir džiaugiasi. Besikeičiančios neįgaliųjų parodos nuolat puošia mūsų skyriaus patalpas, o prieš Kalėdas jie dar dekoruoja sienas, langus kalėdinėmis rankų darbo puošmenomis“, – kalbėjo Kretingos ligoninės Vaikų skyriaus vedėja Laima Valantiejienė.

Vedėjos mintį palaikė slaugytoja Vanda Vaišnorienė ir skyriuje besilankanti Kristina Bendikienė su sūnumi Aronu: „Labai gražu, sienos tiesiog švyti džiaugsmu, Aronui labiausiai patiko stilizuotų vilkų diptikas“.


Andrejus Šackichas neteko buto šiame name, tačiau žiemą ketina išgyventi garaže.

Per vieną paskutiniųjų apsilankymų Balaklijos miestelyje pamačiau didžiulę eilę žmonių, laukiančių galimybės iš čiaupo lauke prisipilti atsineštus kibirus vandens. Jis buvo įrengtas prie parduotuvės, kurios savininkas turėjo dyzelinį generatorių ir juo iš giluminio šulinio pakeltu vandeniu dalijosi su kitais gyventojais.

Dalį tų žmonių pažinau iš ankstesnių apsilankymų Naftininkų mikrorajone, todėl priėjęs paklausiau – ar nesiruošia prieš žiemos šalčius paklusti mero raginimui keltis į pabėgėliams skirtus bendrabučius Vakarų Ukrainoje. Mat Balaklijoje, kuri beveik septynis mėnesius išbuvo okupuota priešų, dėl infrastruktūros pažeidimų žiemą butuose nebus nei šildymo, nei elektros, nei vandens.

Dažniausias atsakymas buvo toks: „Kaip per visą okupaciją neturėdami patogumų iškentėme sunkumus, taip ištversime ir dabar. Turime daržuose užsiaugintų bulvių ir daržovių, o per šalčius susibėgsime pas tuos kaimynus, kurie savo būstą šildo krosnimis.“

Per okupaciją Balaklijoje buvo likę beveik vien pensininkai, o dabar į miestelį grįžo ir jaunesni, ir šeimos su vaikais. Kelios pašnekintos mamos prasitarė pasilikusios todėl, kad vyrai įrengė mediena kūrenamas krosnis, o grįžo norėdamos padėti senyviems tėvams.

Panašiai kalbėjo ir Iziume prie bombos sugriauto dviaukščio namo vaikščiojęs kartu su šunimi Andrejus Šackichas. Tame name butą per sprogimą prarado ir jo sūnus Olegas, kuris dabar kartu su tėvu gyvena garaže.


Janas Szeptyckis prie senelio namo Lvove, kuriame dabar įsikūrusi mokslinė-pedagoginė biblioteka.

„Nors mano protėviai yra Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila bei Prancūzijos karalius Liudovikas Xlll, tačiau Lvove šių didžiūnų pavardės nublanksta, kai pasisakau, kas buvo mano prosenelis“, – pasakė Janas Szeptyckis.

Šio penkiasdešimtmečio verslininko prosenelis, Lvovo arkivyskupas metropolitas, grafas Andrijus Szeptyckis yra legendinė asmenybė Vakarų Ukrainoje. 1944 metais mirusio prosenelio vardu yra pavadintos mokyklos, gatvės, aikštės, jam statomi paminklai, kuriami muziejai. Ypač daug A. Szeptyckis yra nusipelnęs Lvovui, kuriame daugiausiai laiko ir praleido. Pagal istorinius šaltinius Szeptyckiai yra sena didikų giminė, kuriai žemes Galicijoje Xlll a. padovanojo Kijevo Rusijos karalius, Galicijos kunigaikštis Danila, o XV šimtmetį privilegijas patvirtino Lietuvos ir Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis.

Šiemetinės Rusijos intervencijos pradžioje J. Szeptyckis kartu su pusbroliu, ūkininku Maciejumi Szeptyckiu vienu metu buvo tapę didžiausiais humanitarinės pagalbos Ukrainai tiekėjais. Vienas pusbrolis išnaudojo savo verslo pažintis Europoje, o kitas suteikė netoli pasienio turimus didžiulius sandėlius, ir tokiu būdu vyrai per dieną į Ukrainą paramos išsiųsdavo net po dešimt krovininių mašinų.

„Užsieniečiai norėjo padėti, tačiau bijojo siųsti savo mašinas ir vairuotojus į karo apimtą šalį, o mes sumanėme jų paramą Lenkijoje perkrauti į vietinį transportą“, – pasakojo J. Szeptyckis. Pusbrolio Maciejaus, užsiimančio žiedinių kopūstų ir kitų daržovių auginimu, sandėliai Tomašovo mieste netoli Ukrainos pasienio tuo metu kaip tik buvo tušti, ir juose užvirė perkrovos darbai.


Klaipėdos valstybinės kolegijos Verslo administravimo katedros lektorius Saidas Rafijevas su „Vakarų Lietuvos“ skaitytojais pasidalino įžvalgomis, kaip internetas ir išmaniosios technologijos pakeitė kiekvieno mūsų gyvenimus ir įpročius.

„Šis pokytis buvo labiausiai pastebimas būtent COVID-19 pasaulinės pandemijos metu, kai tiek verslas, tiek ir vartotojas buvo priversti persikelti į skaitmeninę erdvę. Keičiasi mūsų, kaip vartotojų, elgsena ir dėl karo padarinių. Augančios prekių kainos, nežinomybė dėl energetinių išteklių kainodaros, diktuoja naujus pokyčius ir tendencijas“, – teigė S. Rafijevas.

Kainos jautrumas keičia įpročius

Besikeičiant ekonominei situacijai, pastebimas pirkėjo jautrumas kainos pokyčiams. Jei tik retas vartotojas buvo linkęs internete palyginti būtent brangesnio pirkinio kainą su pasiūlymu fizinėje parduotuvėje, tai dabar tai tampa neatsiejamu įpročiu.

Atsirado verslo modeliai, siūlantys vartotojui internete palyginti ir gauti patraukliausią automobilio draudimo kainą, paskolos pasiūlymą ar tiesiog sužinoti, kurioje parduotuvėje pigiausiai galima įsigyti kasdienio vartojimo prekes.

Vyresnio amžiaus vartotojai tampa aktyvesni

Nors dalis mūsų visuomenės vis dar turi skaitmeninių įgūdžių spragų, šis atotrūkis smarkiai mažėja. Vyresnioji vartotojų grupė vis dar išlieka ta visuomenės dalimi, kuriai sunkiausiai sekasi adaptuotis skaitmenizacijos laikotarpyje.

Lietuva, pagal Europos Komisijos paskelbtus duomenis, jau antrus metus iš eilės užima 14-ą vietą tarp 27 ES valstybių skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indekse. Skaitmeninių viešųjų paslaugų srityje užimame net 10-ą vietą. Šie rodikliai leidžia teigti, kad visų amžiaus grupių atstovai bus vis aktyvesni skaitmeninėje erdvėje.


Juvelyrė įsiskverbė į gintare sustingusią praeitį

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2022-11-29

Parodą Kretingoje pristatė Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė.

Kretingos muziejaus archeologijos ekspozicijoje atidaryta iš Lietuvos nacionalinio muziejaus atkeliavusi paroda „Laikmečių pokalbis“, kurioje itin savitai susieta archeologija ir menas. Vitrinose greta išlikusių akmens amžiaus gintaro dirbinių, aptiktų Šventosios neolito radimvietėse, eksponuojami šiandienos kūriniai, kurių autorė – metalo plastikos meistrė Eglė Čėjauskaitė-Gintalė.

Nuskambėjo Mikelio Balčiaus vardas

Eksponuojamus darbus menininkė E. Čėjauskaitė-Gintalė kūrė pastaruosius trejus metus, dažnai lankydamasi Nacionalinio muziejaus fonduose ir studijuodama čia saugomus eksponatus – archajiškus mūsų protėvių gintaro dirbinius, apdorotus prieš 5–6 tūkst., o kaulo – netgi prieš 8 tūkst. metų.

Į Kretingą atgabentą parodą, kuri veiks visą gruodį, vaizdingai pristatė jos kuratorė Nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė. Jos žodžiais, gintarui, kaip ypatingai gamtinei medžiagai, mūsų protėviai teikė didelę reikšmę nuo seniausių laikų. Gintaras tarnavo religiniams, buitiniams tikslams, jį mainydavo ir iš svetimšalių pirkdavo tai, ko reikėjo.

Neįmantrių formų papuošalus galėjo pasigaminti daugelis bendruomenės narių. „Gintaras geriausiai išliko Šventosios smėlio sluoksniuose. Archeologinės Šventosios atradėju yra laikomas ir dabar Šventojoje tebegyvenantis Mikelis Balčius – buvęs žvejys, tapęs savamoksliu archeologu. Dar būdamas vaikas, M. Balčius vaikščiodavo po melioracijos griovius, kur aptiko daug radinių, darė jų ir vietovių aprašus, žemėlapius. Visa tai pasitarnavo pasaulinio lygio archeologei Rimutei Rimantienei, kuri Šventosios neolito gyvenvietes tyrinėti ėmėsi nuo 1966-ųjų ir tyrė 40 metų“, – kalbėjo D. Ostrauskienė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas