|
|
|
Vakarų LietuvaVelykų proga Lvovo regionas atsikratė maskvietiškų cerkvių
Dauguma ukrainiečių lanko graikų katalikų arba pravoslavų tikėjimo bažnyčias, todėl oficiali šv. Velykų šventė čia yra minima savaite vėliau negu Lietuvoje. Taip sutapo, kad tiek pernai, tiek šiemet tokiu metu atsidūriau Vakarų Ukrainoje – religingiausiame šalies regione. Lvove pernai šv. Velykų dieną lankiausi pranciškonų vienuolyno bažnyčioje, skanavau po pamaldų tikintiesiems surengtas vaišes, o dieną anksčiau stebėjau, kaip parapijos žmonės bandė pralinksminti iš fronto zonos atvykusių pabėgėlių vaikus, kurių dalis, su tėvais patyrusių pirmų karo savaičių baisumus, vis dėlto neįstengė nei šypsotis, piešti. „Patirti sukrėtimai per giliai vaikams įsirėžė į atmintį ir jie dar yra šviežūs“, – tada pasakė vienuolis Sebastjanas. Jis vadovauja prie bažnyčios kuriamam metropolito Andrzejaus Szeptyckio muziejui, į kurį suvežė dar sovietmečiu paties pradėtas rinkti ikonas. Kelios ikonos buvo suvarpytos kulkų, nes bažnyčias griovę kariškiai šaudė į jas ir šaipėsi iš tikinčiųjų. Tačiau žmonės ikonas slapta naktimis iš sugriautų bažnyčių nešėsi namo, slėpė jas, tikėdami, kad ateis geresni laikai ir jomis vėl bus galima viešai gėrėtis. Tokie laikai atėjo, tačiau pernai šalį ištiko kita didžiulė nelaimė – kraštą užpuolė Kremliaus kraugeriai. „Ar šiemet geresnėmis nuotaikomis negu pernai lvoviečiai pasitinka Velykas?“ – paklausiau Uspenijos cerkvės šventiko Josifo. Prieš keturis šimtus metų pastatyta Uspenijos cerkvė yra pati svarbiausia Lvovo pravoslavams. „Pernai per Velykas buvome persigandę, nežinojome, ar mūsų kariams pavyks apginti sostinę, ar priešas neužims visos šalies“, – kalbėjo 51-erių Josifas. Šventikas beveik tris dešimtmečius dirba šioje cerkvėje, dėsto kieme esančioje kunigų seminarijoje ir auklėja du savo paauglius vaikus.
Šventojiškio medalių meno kūrėjo reveransas Vilniui
Meno srityje kaip žmogus-orkestras žinomas Šventosios menininkas Petras Baronas – jis skulptorius ir dailininkas, bareljefų ir dekoracijų kūrėjas, plenerų organizatorius – pastarąjį dešimtmetį labiausiai paniręs į medalių kūrybą. Šiemet 70-metį švęsiančio menininko kūrybos kraitėje – gerokai per 100 medalių, kuriais įamžino garsias Lietuvos istorines asmenybes, tarp jų – Palangos kurorto kūrėjus ir Kretingos dvarininkų Tiškevičių giminę. Pastaruoju metu P. Baronas kuria medalius, skirtus šiemet švenčiamam Vilniaus 700 metų jubiliejui. Išskirtinumas – smulkios detalės Naujųjų medalių idėja siekia Vilniaus miesto įkūrėjo kunigaikščio Gedimino epochą: viename medalių, jo averse – pagrindinėje pusėje – P. Baronas iškalė fragmentą iš Gedimino laiškų, o kitoje pusėje – reverse – pavaizduotas to meto žemėlapis su miestais, upėmis, svarbiomis vietomis. Kitas medalis skitas Gedimino dukteriai Lenkijos karalienei Aldonai, kuri, menininko žodžiais, jį sudominusi tuo, kad buvusi garsi to meto menų mecenatė – į karališkąją aplinką ji įvedė muziką ir šokius. Vilniui menininkas dedikuos ir dabar kuriamą medalį, skirtą Barborai Radvilaitei: averse išgraviruos jos atvaizdą, o reverse perteiks stilizuotus Valdovų ir Radvilų rūmus su tuneliu po jais, kuriuo slapčia vaikščiojo ir susitikinėjo įsimylėjėliai valdovas Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė. P. Baronas, meno žinovų vertinamas kaip vienas garsiausių šalies medalininkų, įvaldęs išskirtinį savitą žemo reljefo su itin smulkiu vaizdu, kuriame matosi netgi smulkiausios personažų kūno ir veido detalės, braižą. Jo medaliuose dominuoja įvairiausi simboliai, netikėtos linijos ir jų sankirtos, kuriančios savitus, tik šiam menininkui būdingus, paveikslus. Pristato Lietuvą Lietuvai ir pasauliui Be šių, sostinės jubiliejui skirtų, darbų, P. Baronas, būdamas tarptautinės medalių kūrėjų organizacijos (FIDEMA) narys, jau rengiasi ir rudenį Florencijoje Italijoje įvyksiančiai tarptautinei medalininkų parodai, į kurią taip pat pateiks Barborai Radvilaitei skirtą kūrinį. P. Baronas 2020-aisiais dalyvavo FIDEMA parodoje Lenkijoje, skirtoje pirmojo lietuviško medalio 500 metų jubiliejui – pirmasis medalis buvo sukurtas 1520 m. Lietuvos valdovui Žygimantui Augustui. Šiai parodai, kuri pirmiausia buvo eksponuota Lietuvoje, šventojiškis savąjį medalį ir paskyrė iš Italijos kilusiai Bonai Sforcai ir jos sutuoktiniui Žygimantui Senajam. Menininko dirbtuvėse ant lentynų – anksčiau sukurtas Šventajai ir Palangai skirtų medalių ciklas, o jame – kurorto arba su juos susijusios įžymybės: menininkas Antanas Mončys, aviatorius Bronius Oškinis, Palangą eilėmis apdainavęs Maironis, Adomas Mickevičius ir kt. Jį traukia ir Lietuvos istorijai svarbios datos: P. Baronas yra sukūręs medalių, skirtų Durbės ir Žalgirio mūšių, Palangos krašto prijungimo prie Lietuvos metinėms pažymėti.
Sukūrė žaidimą atsižvelgiant į mokslinio tyrimo duomenis
Atsižvelgusios į mokslinio tyrimo duomenis, Klaipėdos valstybinės kolegijos dėstytojos kartu su partneriais iš Lietuvos, Latvijos ir Švedijos sukūrė stalo žaidimą, kurį žaidžiant sprendžiamos skirtingų kartų komunikacijos problemos. Šis žaidimas – tai vienas mokslinio tyrimo „Skirtingų kartų komunikacijos problemos turizmo organizacijose“, vykdyto pagal NordTournet-3 projektą „Solving Communication Problems of Different Generations in Tourism companies“, rezultatų. Tyrimą su parneriais iš Latvijos ir Švedijos viešosios įstaigos „Švietimo, tyrimų ir konsultacijų centras“ direktorės Julijos Šešeikos užsakymu atliko Klaipėdos valstybinės kolegijos docentė dr. Gita Šakytė-Statnickė ir lektorė Laurencija Budrytė-Ausiejienė. Sukurtas žaidimas turi populiariausių pasaulio žaidimų „Monopolis“ ir „Dixit“ bruožų. „Praktinė žaidimo nauda yra skatinimas spręsti problemas, kilusias dėl skirtingo amžiaus ir skirtingų įpročių. Tai yra būdas padėti žmonėms susikalbėti. Žaidžiant skatinamas kūrybiškumas, komandinis darbas, nes geriausi sprendimai gimsta ne pačiam vienam, o suvienijus jaunesnių ir vyresnių kartų gerąsias savybes, įgūdžius, žinias, potencialą“, – tvirtino viena žaidimo autorių L. Budrytė-Ausiejienė. Stalo žaidimo koncepcijai kurti kolegijos docentė dr. Gita Šakytė-Statnickė pasitelkė savo disertacijoje sukauptus duomenis apie kartų klasifikavimą ir kartų kertinius skirtumus. Pagal Kartų teoriją, išskirtos 4 šiuo metu darbo rinkoje veikiančios kartos: Kūdikių bumo karta (gimusieji 1943–1960 m.), X karta (gimusieji 1961–1981 m.), Y karta (gimusieji 1982–2000 m.) ir Z karta (gimusieji po 2000 m.). Kartos klasifikuojamos pagal gimimo metus, nustatant kartos formavimuisi įtakos turėjusius reikšmingus socialinius, ekonominius, politinius, kultūrinius ir kitokius pokyčius.
Kretingos vėliavą neša į plačius teatro vandenis
Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrui „Atžalynas vadovaujanti vyriausioji režisierė Auksė Antulienė, kuriai patikėtos ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentės pareigos, atstovavo Lietuvai Vilniuje įvykusiame Šiaurės Europos mėgėjų teatro aljanso (NEATA) susitikime, kuriame aptarė būsimus 5-erių metų darbus. Kretingiškė pasiūlė savo idėją Pasak A. Antulienės, kuri pastarajame susitikime vienintelė atstovavo Lietuvai, NEATA sudaro 9 valstybės: 3 Baltijos šalys, Suomija, Norvegija, Švedija, Danija, Islandija ir Farerų salos. Per teatrų festivalį 1998-aisiais Norvegijoje buvo nuspręsta, kad reikia susivienyti į aljansą, kuris kas dvejus metus rengiamas vis kitoje šalyje. Taip ratas ir įsisuko: dešimtasis aljanso ir pirmasis Lietuvoje 2000-aisiais įvyko Trakuose, o vėliau – 2018-aisiais, pabuvojęs kitose valstybėse, antrąkart Lietuvoje surengtas Anykščiuose. Ligi šiol šis festivalis yra didžiausias tarp Baltijos ir Skandinavijos šalių. Pernai buvo laimėtas Šiaurės Europos šalių kultūros fondo projektas, kad per 3 etapus aljanso atstovai galėtų susitikti ir aptarti penkerių metų ateities planus – kad jiems įgyvendinti gautų lėšų iš Europos fondų. Po pandemijos pernai 9 šalių atstovai susitiko Helsinkyje Suomijoje, o dabar – Vilniuje. „Svarstėme, kokius įdomius projektus galėtume įgyvendinti. Pasiūliau idėją, kad iš kiekvienos valstybės atrinktume bent po vieną aktorių, režisierių, scenografą, kompozitorių ir sukurtume bendrą spektaklį. Šio spektaklio premjerą galėtume rodyti visi kartu. Ir dar – panaudojus šiuolaikines technologijas galima būtų šį spektaklį vienu metu parodyti visose šalyse savomis kalbomis: tarkim, pradeda lietuviai, tęsia suomiai, o iš jų perima norvegai ir taip apima visų 9 valstybių kūrėjus“, – savo sumanymą atskleidė A. Antulienė. Trečiasis aljanso etapas numatytas spalį Rejkjavike Islandijoje, kur ir paaiškės, ar šalys pritars A. Antulienės idėjai. „Degu tuo sumanymu, laukiu nesulaukiu svarstymo rezultatų“, – atviravo režisierė.
„Žmonos ir vaikų akyse buvo nušautas kitos mašinos vairuotojas“, – prisimena Donecko gyventojas
Nors ukrainiečių kovos su agresoriais vyksta šešiuose šalies Rytų ir Pietų regionuose, šio karo likimą turėtų nuspręsti mūšiai Donbase. Šis regionas yra pats turtingiausias požemiuose glūdinčios anglies, aukso, deimantų, urano ir daugybės kitų brangių ir retų metalų. Jų išgavimas užtikrintų klestėjimą Ukrainai ir solidų iždo papildymą Rusijai. Apie tai, kodėl Rusijai 2014 m. pavyko atplėšti dalį Donecko regiono ir kokios problemos iškiltų jį ukrainiečiams atsikovojus, paklausiau trijų vietos gyventojų – teisininkų Igorio Kuzmenkos, Irinos Liash ir skaičiavimo mašinų technologės Lenos Komarenkos. „Kai aš girdžiu ką nors kalbant, kad 2014 m. įvykiai buvo spontaniškas Donecko ir Lugansko regiono rusakalbių sukilimas, mane ima siutas, nes buvau tų įvykių liudininkas ir pažinojau dalį „sukilimo“ aktyvistų“, – teigė penkiasdešimtmetis I. Kuzmenko. Šiuo metu vyras dirba Charkovo regiono Cirkunų apylinkės karo komendanto pavaduotoju, o prieš 2014 m. jis dirbo Donecko srities Gorlivkos miesto prokuratūroje. I. Kuzmenko atmintin visam gyvenimui įsirėžė diena, kai vos liko gyvi su šeima bėgdami iš šio miesto. „Maištą surežisavo ir vadovavo grupė Maskvos saugumiečių, kurie, norėdami pritraukti kovotojus, leido šiems plėšti ukrainietiškus bankus ir įmones, dalijo ginklus, todėl į maištininkų gretas plūstelėjo tiek mafijozai, tiek bedarbiai. Sužinojęs, kad maištininkai šaudo Ukrainai lojalius žmones ir tuos, kas nenori atiduoti mašinų ar pinigų, nusprendžiau iš čia kuo greičiau sprukti“, – pasakojo vyras. Jis liepė žmonai paimti iš mokyklos sūnų ir dukterį, ir šie visi patikros punkte pamatė, kaip buvo nušautas priekyje važiavusios mašinos vairuotojas. I. Kuzmenka iš išgąsčio verkiančiai žmonai telefonu liepė pradaryti užtemdytus mašinos langus, kad „žalieji žmogeliukai“ pamatytų vaikus.
Palanga rengiasi Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatui
Palangos miesto savivaldybės viešoji įstaiga „Palangos orkestras“ jau rengiasi kitąmet balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje kurorte įvyksiančiam prestižiniam Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatui (European Brass Band Championships 2024 ), kuris Baltijos šalyse rengiamas pirmąkart. Palangos miesto merui Šarūnui Vaitkui neseniai pasirašius sutartį su Europos varinių pučiamųjų orkestrų asociacija (EBBA), kitąmet kurortas taps savotiška šios muzikos Europos sostine. „Palangos orkestro“ vadovas Vygantas Rekašius su komanda Malmėje Švedijoje, kur čempionatas vyks šiemet, pristatys pasirengimą būsimam renginiui Palangoje. V. Rekašiaus žodžiais, Lietuva nuo 2012-ųjų ieškojo kelių, kaip surengti šį prestižinį renginį, kuris jau turėjo įvykti Palangoje 2020-aisias. Jam jau buvo pasirengta, tačiau likus mėnesiui, prasidėjo pandemija, ir renginį teko atšaukti. „Jau 11-a metų siekėme prisikviesti Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionatą į Lietuvą. Šis prestižinis renginys populiarus senojoje Europoje, ten turi gilias tradicijas, ir dar niekad nevyko Baltijos šalyse. Arčiausiai mūsų buvo surengtas Vokietijoje, Fraiburge, o dabar Malmėje“, – kalbėjo „Palangos orkestro“ vadovas. Jo žodžiais, EBBA suskaičiavo, kad čempionatas, į kurį įprastai suvažiuoja iki 30 jos šalių-narių-kolektyvų (orkestrantai, dirigentai, delegatai) – iš viso apie tūkstantis dalyvių ir antra tiek juos lydinčių gerbėjų. Vietos verslui šis čempionatas kaskart atneša apie 2 mln. eurų pajamų.
„Klaipėdos istorijos ženklai“ – Klaipėdos miesto švietimo įstaigų keramikos projektas
Klaipėdos miesto savivaldybės švietimo skyriaus iniciatyva praėjusiais metais startavo projektas „Klaipėdos istorijos ženklai“, kuriuo buvo siekiama įprasminti 770-ąjį Klaipėdos miesto jubiliejų. Projekte dalyvavo 14-a ugdymo įstaigų ir 300 mokinių. Projektą koordinavo Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro keramikos mokytojos Vida Daukšienė ir Romana Kulik, projekto partneris – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Visi norintys dalyvauti projekte galėjo kurti keraminius reljefus, kuriuos degė centro degimo krosnyse. Plytelės buvo lipdomos iš specialaus šamotinio molio, kuris yra tvirtesnis ir atsparesnis aplinkos poveikiui. Šis sprendimas buvo priimtas galvojant apie galutinę projekto dalį – Kalvystės muziejaus lauko sienos dekoravimą. Dekoruota siena taptų dar vienu turistų ir klaipėdiečių traukos objektu, prie kurios būtų galima ne tik fotografuotis, pasigrožėti Klaipėdos mokinių kūryba, bet ir susipažinti su Klaipėdos miesto istorija. Prasidedant pavasariui, Kalvystės muziejuje atidaryta sukurtų keraminių reljefų paroda. Tai vienas paskutinių projekto etapų. Čia eksponuojama per 100 dirbinių. Mokiniai savo rankomis lipdė ir atspindėjo svarbiausius Klaipėdos istorijos ženklus. Mokinių darbuose galima rasti net tik Klaipėdos senamiesčio atvaizdų, bet ir karalienės Luizės portretą, žinomiausias miesto skulptūras, tokias, kaip Katinas seno džentelmeno veidu ar Vaiduoklis. Keramikos technologija nėra tokia paprasta, kaip gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti. Nulipdytus darbus pirmiausia reikėjo gerai išdžiovinti. Tam centras turi specialias džiovinimo krosneles, ir tik po to darbai buvo degami. Procesui paspartinti buvo įsigyta nauja degimo krosnis, kuri palaiko aukštą 1200 laipsnių degimo temperatūrą. Tik gerai išdžiovinus darbus, atliekamas pirmas degimas, kuris gali užtrukti iki 12 valandų. Tiek pat laiko darbai turi vėsti. Po to jie glazūruojami specialiomis glazūromis, kurios būtų skirtos šamotiniam moliui ir pritaikytos aukštai degimo temperatūrai. Tada darbai degami antrą kartą. Dėl sudėtingo proceso ir būtino laiko darbams atlikti, projektas užsitęsė kiek ilgiau negu buvo planuojama, tačiau galutiniu rezultatu liko patenkinti ne tik projekto dalyviai, bet ir organizatoriai. Atidarant parodą Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys pasidžiaugė ir negailėjo gražių žodžių projekto dalyviams, įvertino mokinių kūrybiškumą. Tikėtina, kad naujai dekoruota siena jau greitai džiaugsis klaipėdiečius ir miesto svečius.
Sandra BRADAUSKIENĖ ir Violeta ČUMAK
Klaipėdos moksleivių saviraiškos centras
Susitikimas su praeities liudininkais – gyvoji istorijos pamoka
Šiemet, kovo 15-ąją, Lietuva pirmąkart paminėjo Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, kuri į atmintinų dienų sąrašą įtraukta praėjusių metų pabaigoje. Minėdami šią dieną Darbėnų seniūnijos ir Darbėnų gimnazijos Kretingos rajone atstovai apsilankė pas Laukžemės kaime gyvenančią Zitą Aldoną Danielienę – kai ji dar buvo vaikas, jos tėvai trejus metus slėpė žydų tautybės vyrą Mošę Blochą ir taip išgelbėjo jam gyvybę. Pasibaigus karui, toje pačioje daržinėje įrengtame bunkeryje Aldonos tėvai Barbora ir Kazimieras Lukošiai slėpė ir Lietuvos partizanus, o 2015-aisiais Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žydų genocido atminimo dienos proga jau po mirties B. ir K. Lukošius apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, kurį atsiėmė jų duktė Z. A. Danielienė. Kartu su Darbėnų seniūnu Alvydu Poškiu, Darbėnų gimnazijos direktore Sonata Litviniene pas Z. A. Danielienę viešėjo ir gimnazistės, kurioms šis susitikimas – tai gyvoji istorijos pamoka, per kurią jos išgirdo tikrąją M. Blocho išgelbėjimo nuo nacių žiaurumų istoriją. Ji tebėra gyva ir žydų gelbėtojų dukters atsiminimuose, ir leidinyje, kuris buvo parengtas prieš įteikiant Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius žydus gelbėjusiems asmenims. Jame rašoma: „Didelės darbėniškių Mordechajaus ir Rozos Blochų šeimos, kaip ir daugumos Darbėnų miestelio žydų, likimas Holokausto metais buvo tragiškas. Šeimos galva Mordechajus Blochas buvo pirmasis Darbėnų žydas, nacių viešai nužudytas miestelio centrinėje aikštėje. Kazimiero ir Barboros Lukošių dėka išsigelbėjo vienintelis šios šeimos narys Darbėnų žydų mokyklos mokytojas Mordechajaus ir Rozos Blochų sūnus – Mošė Blochas.
Pusmetį Rusijos nelaisvėje praleidęs ukrainietis karys: „Normaliu žmogumi vargu ar betapsiu“
Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio „Azovstal“ gynėju 23-ejų metų Andrejumi Milleriu likimas suvedė svečių namuose Dniepre, kur keturias paras teko dviese gyventi viename kambaryje. Tuose svečių namuose beveik visi gyventojai buvo kariškiai. Dauguma jų atvyko iš ligoninių ar fronto, kad netoliese esančiame kariniame komisariate medikų komisija įvertintų, ar jie po patirtų sužeidimų gali tęsti kovą fronte. 200–250 km nuo fronto vietovių Donecko, Zaporižės, Chersono nutolęs Dniepras šiame kare atlieka labai svarbų logistinį vaidmenį: per jį keliauja kariškiai, ginkluotė, šaudmenys, maistas Ukrainos kariams, tuo pačiu čia vežami sunkiai sužeisti kovotojai. Į Andrejų atkreipiau dėmesį, vos tik šiam įėjus į svečių namus, mat tuo metu pusryčiavau poilsio kambaryje, kuriame stovi ir administratorės staliukas. Pro lauko duris įėjęs aukštas vaikinas nedrąsiai priėjo prie administratorės ir paklausė, ar galės pratęsti rezervaciją, jei jam čia patiks ir jei medicininis patikrinimas užtruks ilgiau negu tris dienas. Po to vaikinas uždavė gan keistoką klausimą – ar kambaryje naktį galės laikyti įjungtą šviesą ir ar dažnai mieste pradingsta elektra. Administratorei pareiškus, kad dėl elektros trūkumo ji yra kasdien išjungiama po 4–6 valandas, bet ne naktį, ir paaiškinus, kad šviesa kambariuose po 23 val. turi būti išjungiama, tačiau nedraudžiama užsidegti lemputę virš lovos, vaikinas susimokėjo pinigus ir išėjo. Tada dar nežinojau, kad aukštaūgis buvo apgyvendintas mano kambaryje, tad naktį prabudau piktokas, nes į akis žibino įjungta šviesa. Rytą anksti prabudęs nustebau, kad šviesa kambaryje tebedega. Žvilgtelėjęs į kaimyno lovą atpažinau aukštaūgį, kuris ne tik kad nebuvo užsitraukęs lovos užuolaidėlės, bet ir buvo įžiebęs virš galvos esančią lemputę. Jau vėliau, jaunuoliui prabudus, sužinojau, kad jis grįžęs iš nelaisvės Rusijoje įstengia užmigti tik degant lempai. Buvo nekalbus, bet po to paaiškėjo, kad vaikinas kartu su kitais „Azovstal“ gynėjais Mariupolyje pateko į priešo nelaisvę, o po pusmečio buvo iškeistas į ukrainiečių sučiuptus rusų karius. Po nelaisvės jaunuolis tris mėnesius praleido ligoninėse ir namų reabilitacijoje, o dabar atvyko į karinę komisiją. Karys leido jį fotografuoti ir įrašyti pašnekesį, tačiau į klausimus atsakinėjo glaustai, buvo nepatiklus.
Elektroninės cigaretės – paauglių kasdienybė
Nors elektronines cigaretes pagal įstatymą įsigyti galima tik nuo 18-os metų, neretai jos matyti nepilnamečių rankose, kartais net – besimokančiųjų pradinėse klasėse. Paaugliai yra linkę gudrauti, moka apeiti įstatymus, kad įsigytų bei vartotų elektronines cigaretes. Kad yra tokių problemų, pripažįsta ir specialistai. Problema – didelė Elektroninių cigarečių rūkymas tarp nepilnamečių – didelė problema visoje šalyje: į specialistus dėl rūkančių ar net jau priklausomybę patiriančių nepilnamečių kreipiasi ir jų tėvai, ir patys vaikai. Problema aštrėja, nes elektroninių cigarečių griebiasi ir pradinių klasių mokiniai. „Būna, kad, jeigu I–II klasėje rūko bent vienas mokinys, tai visa klasė bent jau pabando, o kiti ir pasirenka šią negerovę“, – situaciją nusakė tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Kretingoje Lina Bruzdeilynienė. Tokio tipo rūkalai yra labai lengvai prieinami ne tik suaugusiesiems, bet ir nepilnamečiams. „Šių rūkalų nepilnamečiai įsigyja įvairiai – internetu, mažesnieji – iš vyresnių ir pan. Kiek teko bendrauti su nepilnamečiais, visi jie vienbalsiai tikino, kad elektroninės cigaretės yra lengvai prieinamos“, – kalbėjo koordinatorė. Jaunuoliai perka ne tik elektronines cigaretes, bet ir jiems skirtus papildymus, kuriuose – ne tik tabakas, bet neretai – ir narkotinės medžiagos. „Nepilnamečiai papildymus įsigyja nelegaliai, todėl nė patys nežino, ką rūko ir nuo ko tampa priklausomi. Atlikę tokių papildymų tyrimus, esame juose radę ir narkotinių medžiagų“, – sakė L. Bruzdeilynienė. Todėl nepilnamečiai tampa priklausomi ne tik nuo tabako, bet ir narkotinių medžiagų. „Turime situacijų, kai į mus kreipiasi III–IV pradinių klasių mokinių tėvai, kurių vaikai jau yra priklausomi. Yra mokinių, kurie sako, kad rūko jau nuo 6-erių“, – įvardijo specialistė. Vaikai elektronines cigaretes įsigyja iš santaupų, dienpinigių, per gimtadienį gautų pinigų, nemažai nepilnamečių turi ir prieigą prie elektroninės bankininkystės, dėl ko šių rūkalų gali įsigyti internetu. „Kai vaikai nebeturi pinigų, jie pradeda slapta jų pasiimti iš senelių, tėvų. Iš pradžių – mažomis sumomis, po to vis daugiau ir daugiau“, – iš kokių pinigų vaikai įsigyja rūkalų, atskleidė L. Bruzdeilynienė. Rūkymas, kaip problema, dažniausiu atveju prasideda šeimose. „Suaugusieji elektroninių cigarečių rūkymo nevertina kaip išties rimtos ir ilgainiui blogas pasekmes sukeliančios problemos. Yra atvejų, kai tenka matyti tėvus, kartu berūkančius su savo vaikais, būna, kad ir tėvai elektronines cigaretes perka vaikams kaip dovanas, – kur neretai glūdi tokio nepilnamečių elgesio šaknys, pasakojo L. Bruzdeilynienė, atkreipusi dėmesį, kad elektronines cigaretes vartoja ne tik socialinės rizikos šeimose gyvenantys vaikai. – Jas išbando dauguma vaikų, nepriklausomai, kokioje šeimoje jie gyvena.“
|
|
