|
|
|
Vakarų LietuvaPalanga, kuri liko širdyje: Benjaminovičių šeimos istorija
Palangos žydų bendruomenė pasidalino jaudinančia istorija apie iš šio miesto kilusią žydų tautybės Benjaminovičių šeimą. Tai pasakojimas apie kasdienį gyvenimą pajūrio mieste, apie namus, darbą, bendruomeninius ryšius ir likimus, kuriuos dramatiškai pakeitė XX a. istorijos lūžiai. Benjaminovičių šeimos istorija atskleidžia ne tik vienos giminės patirtis, bet ir platesnį Palangos žydų bendruomenės paveikslą – žmones, kurie kūrė miesto ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, augino vaikus, puoselėjo tradicijas ir jautėsi neatsiejama miesto dalimi. Tai – pasakojimas apie tai, kas buvo prarasta, bet kartu ir apie pareigą prisiminti konkrečius žmones, jų vardus ir gyvenimus. Palangoje nuo XVII a. pradžios iki pat 1941 m. gyveno ne viena Benjaminovičių šeima. Vieni šių šeimų palikuonys – Mejeris (gim. 1950 m.), Simonas (gim. 1953 m.) ir Leiba (gim. 1956 m.) – šiandien gyvena Ašdodo mieste Izraelyje. Nepaisant geografinių atstumų, jie palaiko ryšį su Palangos žydų bendruomenės nariais, domisi savo šeimos šaknimis ir prisideda prie gyvo atminimo išsaugojimo. Šių trijų brolių tėvas Preidė Leizeris Benjaminovičius gimė 1922 m. rugpjūčio 21 d. Palangoje. Jis augo gausioje šeimoje – turėjo vyresnįjį brolį Mošę (1910–1982) ir tris seseris: Rahilę (1912–1977), Etą (~1916–2005) ir Libalę (1920–1941). Jų tėvai buvo Simonas Benjaminovičius (~1882–1941) ir Altė Odesaitė-Benjaminovičienė, Palangoje gerai žinomi bendruomenės nariai. Pasak Mejerio Benjaminovičiaus, kartu su šeima gyveno ir Simono Benjaminovičiaus tėvas Aba Benjaminovičius. Jis vertėsi krosnių dėjimo amatu – buvo meistras, kurio darbas buvo svarbus tiek šeimai išlaikyti, tiek vietos gyventojų kasdienybei. Po didžiojo Palangos gaisro 1938 m. gegužės 10 d. Benjaminovičių šeima nuomojo būstą pas žinomą palangiškį, gydytoją Liudą Vaineikį. Tėvo Preidės Leizerio vyriausias brolis Mošė Benjaminovičius dirbo brigadininku pas statybos inžinierių Meirą Gutmaną, jie statė Palangos mokyklą Kretingos gatvėje – dabartinę Palangos Vlado Jurgučio progimnaziją. Ji atidaryta 1938 m. gruodžio 15 d. Mokyklos atidarymas buvo iškilmingas, jame dalyvavo Palangos miesto burmistras Jonas Šliūpas, kuris taip pat prisidėjo prie šios mokyklos įkūrimo ir statybos projekto įgyvendinimo.
Penktų karo Ukrainoje metų išvakarėse – nauji rusų karių nusikaltimai
Prasidėjus penktiems karo metams Ukrainoje jų išvakarėse Maskvos kraugeriai vėl demonstravo savo žiaurumą. Dnipro regione okupantų skraidyklė atakavo pašto mašiną ir užmušė dviejų vaikų mamą, o Černihovo regione skraidyklė pražudė greitosios medicinos pagalbos automobiliu važiavusius keturis asmenis ir sunkiai sužeidė vairuotoją. Šostkos miesto greitoji buvo iškviesta į Čigino kaimelį gelbėti 17 ir 24 metų brolių, kurie užlipo ant okupantų paspęstos minos ir sužeisti kraujavo. Grįžtant į Šostką ties Uralovo kaimeliu dronas atakavo greitosios medicinos pagalbos automobilį. Žuvo ir broliai, ir juos gelbėjusi 25 metų medikė Kristina Slavska bei ją lydėjęs 32 metų sutuoktinis policininkas Sergejus Slavskis. Charkivo regione, kaimelyje netoli Kupiansko, okupantų skraidyklė pražudė automobilyje su užrašu „Baltieji angelai“ važiavusius du savanorius – 23 metų Juliją Keleberdą ir 37 metų Jevgeną Kalganą. Abu jie buvo policininkai, laisvalaikiu kartu su kitais savanoriais vykę gelbėti civilių, išvežant juos iš pafrontės kaimų, prie kurių artėja priešas. Per ketverius karo metus okupantų elgesys nepasikeitė – jie ir toliau visam pasauliui demonstruoja savo žiaurumą. Bombarduoja namus, ant kurių vartų dažais užrašyta „Čia gyvena vaikai“, sprogdina ligonines, mokyklas, senelių prieglaudas. Taip elgėsi karo pradžioje, kai iš pykčio, jog nepavyko įvykdyti V. Putino nurodymo per tris paras užimti Kyjivą, šaudė nekaltus gretimos Bučos miestelio žmones. Taip elgiasi ir dabar, kai rusų puolimas įstrigo, o jų kariai iš pykčio sprogdina šilumines elektrines ir verčia civilius kentėti šaltuose namuose ir be elektros. Iš pykčio žudo ir niekuo dėtus paštininkus, elektrikus, medikus, gaisrininkus, žurnalistus.
Šviesuolį Jurgį Ambraziejų Pabrėžą siekiama paskelbti palaimintuoju
Balandžio 12-ąją Kretingoje Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius oficialiai paskelbs itin retą teisinį procesą – kunigo, botaniko, švietėjo, liaudies gydytojo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) beatifikacijos bylos pradžią. Įvyks oficiali ceremonija, bus duodamos priesaikos. J. A. Pabrėža Lietuvoje būtų pirmasis palaimintuoju paskelbtas pranciškonas. Šio sudėtingo beatifikacijos proceso bylos postulatoriumi paskirtas Panevėžio vyskupijos kancleris kunigas Vitalijus Kodis. Procesą pristatė kretingiškiams Postulatorius V. Kodis, atstovaudamas ieškovui – Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijai, pateikė Telšių vyskupui A. Jurevičiui prašymą oficialiai pradėti beatifikacijos bylą dėl „Dievo tarno kunigo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos gyvenimo, dorybių, o taip pat dėl šventumo garso ir dėl patirtų malonių per Dievo tarno užtarimą“. Vyskupas kreipėsi į specialiąją Romos kurijos įstaigą – Vatikano šventųjų dikasteriją – dėl oficialaus beatifikacijos bylos pradėjimo ir gavo patvirtinimą, kad tam neprieštaraujama. Pranciškonų bendruomenės pakviestas V. Kodis viešėjo Kretingoje ir, susitikęs su visuomene M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje, pristatė J. A.Pabrėžos beatifikacijos proceso eigą, jo etapus, lydimas parapijos klebono Sauliaus Pauliaus Bytauto apsilankė pas rajono merą Antaną Kalnių. Paklaustas, kodėl svarbu palaimintuoju paskelbti J. A. Pabrėžą, nuo kurio mirties jau praėję kone 200 metų, postulatorius nedvejojo: „Pabrėža turi šventumo garsą. Ant jo kapo nuolat dega žvakės, o melsdamiesi žmonės ir šiandieną patiria malonių per šią asmenybę – kunigą ir liaudies gydytoją, žmonių nuo seno šventuoju vadintą. Norėčiau paraginti, kad žmonės patirčių nelaikytų vien savo širdyse, o praneštų, nes mums tie liudijimai yra labai svarbūs“. J. A. Pabrėžos paskelbimo palaimintuoju procesą dar prieškariu buvo inicijavusi pranciškonų brolija, tačiau sutrukdė karas ir sovietų valdžia. Prie šios iniciatyvos pranciškonai grįžo, palaikomi Panevėžio vyskupijos vyskupo Lino Vodopjanovo ir Telšių vyskupijos vyskupo Algirdo Jurevičiaus.
Iniciatyva „Niekieno vaikai“: gydo žmogaus buvimas šalia
Kas nutinka, kai ligoninės palatoje pravirksta kūdikis, o skubančios slaugytojos neturi galimybės jo priglausti? Kas paima už rankos vaiką, kurio tėvai dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų negali būti šalia? O kas padeda tėvams, kuriems emocinės paramos reikia ne mažiau negu jų atžaloms? Iniciatyva „Niekieno vaikai“ gimė tam, kad sunkiausiomis akimirkomis žmogus neliktų vienas. „Jaučiu visa širdimi, kad abipusė trumpalaikė ar ilgalaikė patirtis su vaikeliu palieka vidinės prasmės. Juk pažinti kitą žmogų, pajausti jo sielą yra nuostabiausias dalykas pasaulyje“, – savo istorija dalijosi iniciatyvos savanorė Kristina Juozapavičienė. Šiandien taip jaučiasi daugiau negu 400 savanorių iš įvairių miestų. Kasdien dalydamiesi savo laiku, dėmesiu ir šiluma jie jau padėjo daugiau negu 1 tūkst. 600 vaikų nelikti vieniems ligoninėse ar krizių centruose. Vaiko žvilgsnis, virtęs iniciatyvos pradžia „Niekieno vaikai“ įkūrėja Indrė Vileitė prisimena, kad pradinis impulsas veikti kilo prieš vienuolika metų, kai, dirbdama kitoje organizacijoje, ji užsuko į vaikų ligoninę. Eidama koridoriumi, pro stiklinį langelį pamatė verkiantį kūdikį, kuris gailiai žiūrėjo į duris ir, rodos, laukė pro jas įeinančio žmogaus. Sužinojusi, kad mažylis yra iš globos namų ir neturi tėvų, Indrė pajuto stingdantį suvokimą, jog vaikas paliktas vienas ir niekas jam neturi laiko. „Toks mažas ir visiškai vienas, be jokio artimo suaugusio žmogaus šalia. Nudiegė širdį, o verksmas palatoje tik stiprėjo – visi aplinkui atrodė užsiėmę savais reikalais. Supratusi, kad niekas nežada ateiti nuraminti to vaikelio, pati užėjau į vidų, pradėjau jį švelniai kalbinti“, – pasakojo Indrė. Nors tąkart mažylį nuraminti pavyko, išeiti buvo nepaprastai sunku: „Supratau, kad, kai kitą kartą jis verks, pas jį greičiausiai ir vėl niekas neateis, nebent koks atsitiktinis praeivis kaip aš. Tą vienišo vaiko žvilgsnį į palatos duris iki dabar labai gerai atsimenu.“ Po šio įvykio moteris pradėjo domėtis vienišų vaikų ligoninėse problema ir, sužinojusi apie renkamus savanorius nevyriausybinėse organizacijose, patikėjo, kad jos užtikrins reikiamą globą tėvų paliktiems vaikams. Tačiau po kelerių metų, kai jos artima draugė ligoninėje vėl pamatė vienišą mergaitę, Indrė suprato, kad situacija nepasikeitė. „Šį kartą jau netikėjau, kad tai padarys kiti. Pati ėmiausi iniciatyvos – pasiūliau draugei burti savanorių tinklą ir tokiu būdu pačioms pasirūpinti vienišais vaikais“, – „Niekieno vaikų“ pradžią prisiminė įkūrėja. Netrukus į pagalbą atėjo organizacijos „Savanoriai vaikams“ vadovė Ieva Šuipė, kurios psichologinės žinios padėjo suformuoti stiprų pasirengimo pagrindą visiems iniciatyvoje panorusiems dalyvauti savanoriams.
Kretingos „Atžalyno“ triumfas – kvietimas į Pasaulio vaikų ir jaunimo teatrų festivalį
Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“, vadovaujamas vyriausiosios režisierės Auksės Antulienės, vienintelis iš Lietuvos šį rugpjūtį yra pakviestas dalyvauti Pasaulio vaikų ir jaunimo scenos menų festivalyje „Louder together“ („Kartu garsiau“), kuris įvyks Belgijoje, Antverpene. Kretingiškiai parodys šviesos šešėlių spektaklį „Kretingos istorija vaikų pasakose“, jų pačių sukurtą prieš trejus metus gimtojo miesto 770-mečio proga. Šį atnaujintą spektaklį kretingiškiai šiandien, antradienį, parodys ir Panevėžio Juozo Miltinio teatro scenoje vykstančiame Respublikiniame vaikų ir jaunimo teatrų festivalyje „Aitvarai 2026“. Tarsi kultūrinė olimpiada Pasak A. Antulienės, Pasaulio mėgėjų teatro asociacija (AITA / IATA) vienija 95 narius – suaugusiųjų ir vaikų-jaunimo teatrus – iš daugiau negu 40 pasaulio šalių, o festivaliai pakaitomis – suaugusiųjų ir vaikų-jaunimo – vyksta vis kitoje šalyje: pernai Monake įvyko suaugusiųjų, o šiemet Antverpene rengiama vaikų ir jaunimo fiesta. „Žinau, kad šio festivalio atrankiniam konkursui 40 pasaulio šalių pristatė per 80 spektaklių, o atrenkama vos 15–18 spektaklių: iš vienos šalies – tik vieną spektaklį. Įsivaizduojate, kokį džiaugsmą išgyvenome sužinoję, kad komisija atsirinko būtent mūsų šešėlių spektaklį“, – džiaugėsi A. Antulienė, kurios darbas ir iniciatyvos Lietuvos ir užsienio kolegų, beje, taip pat įvertinti itin aukštai – ji dar yra ir Šiaurės Europos šalių mėgėjų teatrų aljanso (NEATA), vienijančio 9 šalis, atstovė Lietuvai, o prieš du mėnesius ji buvo išrinkta Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidente. Į festivalį Antverpene išvyks 12 atžalyniečių, ir, kaip jie patys sakė, atstovauti pasaulyje ne sau ir ne vien Kretingai, o Lietuvai – kokia jiems tenkanti garbė ir atsakomybė. Atžalyniečiams tai – ir didžiulė teatro mokykla, į kurią suvažiuos kolektyvai iš skirtingų kontinentų, su savitomis tautų kultūromis ir teatro tradicijomis. „Įsivaizduokite, tai – tarsi kultūrinė olimpiada: per miestą su šalių vėliavomis eina eisena, šalių vardai skamba visur – festivalio programose, renginiuose, tarp žiūrovų ir dalyvių. Didesnio masto teatrų renginio, kaip šis, jau nebėra“, – džiugesiu dalijosi A. Antulienė.
Ką pilietinis karas Jungtinėse Amerikos Valstijose reikštų pasauliui
Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) šiandien susiduria su momentu, kai vidinis politinis konfliktas gali pakirsti ne tik jų pačių konstitucinę sanglaudą, bet ir tarptautinės sistemos, kurią jos palaikė nuo 1945 m., pamatus. Politinė ir socialinė situacija JAV išgyvena didelę įtampą. Poliarizacija jau neapsiriboja retorika ar rinkimine konkurencija – ji virto kova dėl teisėtumo, valdžios ir vykdomosios galios ribų. Institucijos, kurios anksčiau sugerdavo konfliktus per procedūras ir precedentus, vis dažniau įtraukiamos į atvirą konfrontaciją, silpninant neformalias normas, ilgą laiką palaikiusias Amerikos valdymo stabilumą. Vienas pagrindinių šios eskalacijos veiksnių – išaugęs federalinės prievartos galios naudojimas. Imigracijos kontrolės ir muitinės tarnybos vykdomos operacijos iš politinių debatų paraščių persikėlė į jų centrą. Mirtini incidentai per reidus, taip pat plačiai nuskambėję vyresnio amžiaus žmonių ir nepilnamečių sulaikymai, deportacijos, sukėlė ilgalaikius protestus ir teisines kovas didžiuosiuose miestuose. Nors federalinės institucijos šiuos veiksmus pristato kaip teisėtą įstatymų vykdymą, jų bendras poveikis tapo itin provokuojantis. Žūtys virto nacionaliniais simboliais, o vaizdai, kuriuose vaikai ir pagyvenę asmenys sulaikomi šeimose, sukėlė reakciją, gerokai peržengiančią imigracijos politikos ribas. Didelė visuomenės dalis federalinę prievartą vis dažniau suvokia ne kaip neutralią teisės taikymo formą, o kaip prievartinį vykdomosios valdžios pratęsimą su menkstančia atskaitomybe. Šią dinamiką lydi augantis nerimas dėl konstitucinių ribų. Nuolatinės viešos spekuliacijos apie kadencijų ribojimų perinterpretavimą ar konstitucinių suvaržymų apeidinėjimą, net jei teisiškai menkai tikėtinos, pakeitė politinę atmosferą. Konstitucija, ilgą laiką laikyta nekintamu arbitru, kai kurių jau traktuojama kaip sąlyginė. Šis poslinkis svarbus ne tiek dėl teisinių argumentų, kiek dėl psichologinio poveikio. Kai konstitucinės ribos pradedamos laikyti derybų objektu, nyksta pasitikėjimas instituciniu pastovumu. Susirūpinimą dar labiau sustiprino nepotizmo apraiškos ir šeimos narių, artimųjų įtaka politiniams ir komerciniams sprendimams, kas neramina net dalį Respublikonų partijos elito, tradiciškai jautraus instituciniam santūrumui ir konstitucinei tvarkai.
Pacientas tarp dviejų frontų: kur dingsta nemokamas gydymas?
Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje pastaraisiais dešimtmečiais išaugo privačių medicinos įstaigų tinklas ir jų vaidmuo. Valstybė nuosekliai skatino privačios medicinos plėtrą – per pastarąjį dešimtmetį privačiam sektoriui finansavimas išaugo 4 kartus, o viešajam – vos daugiau negu dvigubai. Šiandien pacientai, mokantys privalomojo sveikatos draudimo įmokas, dažnai neturi kitos išeities, kaip greitos pagalbos ieškoti privačiame sektoriuje, mat viešajame pas kai kuriuos specialistus eilės siekia ir pusmetį. Kalbintų pašnekovų vertinimu, privatus sektorius labiausiai vilioja kardiologus, neurologus, endokrinologus, vaikų ligų specialistus, o dermatologų privačiame sektoriuje gali būti net apie 95 proc. Klaipėdos medikai laiko norma, kad skubios ambulatorinės konsultacijos esant nemaloniems simptomams gali tekti laukti dvi savaites. Ir nors privačių gydymo įstaigų finansavimo tempą valstybė mažina, sistemą stabdo ir medikų darbas per kelias įstaigas, ir valstybės nenoras finansuoti pavyzdines ligonines. Finansavimas – keturgubas Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) „Vakarų Lietuvai“ pateiktais duomenimis, per dešimtmetį viešųjų ir privačių gydymo įstaigų finansavimas ir santykis stipriai pasikeitė. 2016 m. valstybė per Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF) finansavo 269 viešąsias ir 519 privačių įstaigų. 2025 m. jų skaičius pasikeitęs: viešųjų sumažėjo iki 193, privačių išaugo iki 568. Privačios sudaro jau beveik 75 proc. visų finansuojamų įstaigų. Panaši tendencija matyti ir per piniginę išraišką: 2016 m. privačios įstaigos gavo tik 9,6 proc. PSDF lėšų, o 2025 m. – jau 15,8 proc. Vadinasi, jų finansavimas išaugo daugiau kaip keturis kartus – nuo 96 mln. iki 394 mln. Eurų paskutiniais metais. Tuo metu viešųjų įstaigų finansavimas augo maždaug 2 kartus – nuo 900 mln. iki 2,1 mlrd. eurų, tačiau jų dalis bendrajame pyrage sumažėjo nuo 90 proc. iki 84 proc. Higienos instituto duomenimis, šalyje veikia apie 3 tūkst. privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų. Didžiausią jų dalį sudaro odontologijos klinikos – apie pusę visų privačių įstaigų skaičiaus, šeimos gydytojų centrai, psichoterapijos ir reabilitacijos paslaugas teikiančios įstaigos. Didžiausios privačios sveikatos priežiūros įstaigos pagal pajamas ir plėtrą yra „InMedica“, „Northway“ medicinos centrai, Hila medicinos diagnostikos ir šeimos medicinos centrai, taip pat „Antėja“. „Affidea“. Privatus sektorius teikia įvairias paslaugas – nuo šeimos medicinos iki dienos chirurgijos. Tiesa, ligoninės paslaugas teikiančių privačių įstaigų yra apie 15, absoliuti dauguma – slaugos. SAM: už paslaugų prieinamumą atsako įstaigos Anot SAM, šios Vyriausybės programoje viešojo sveikatos sektoriaus stiprinimas įvardytas kaip viena pagrindinių krypčių. Todėl 2025 m. lapkritį Seime priimtas Sveikatos sistemos įstatymo pakeitimas aiškiau reglamentuoja priemokų tvarką. Įstatyme nurodoma, kad visos valstybės laiduojamos paslaugos valstybinėse įstaigose turi būti teikiamos nemokamai. Papildomi mokėjimai galimi tik tuo atveju, jei pacientas pageidauja brangesnių medicinos priemonių ar komforto paslaugų. Taip esą siekiama suvienodinti sąlygas viešam ir privačiam sektoriui.
Kretingos jaunimas ir senjorai virtuvėje kuria ne tik patiekalus
Kretingos atvirame jaunimo centre jau nuo praėjusių metų vasaros kvepia ne tik maistu – kartą per savaitę prie bendro stalo čia susitinka dvi kartos – jaunuoliai ir Kretingos trečiojo amžiaus universiteto senjorai. Šįkart virtuvėje jie kartu minkė tešlą cepelinams, ruošė brusketas ir kepė sausainius, tuo pačiu dalindamiesi istorijomis, juoku ir kasdienybės patirtimis.
Šalčiausią naktį – solidarumo nakvynė „vilko“ urve
Šių metų žiemą, kai šaltis Lietuvoje išbando net patyrusio žygeivio ištvermę, vienas kretingiškių ryžosi neįprastam iššūkiui: Matas Mizgiris – žmogus, kuriam gamta ne tik aplinka, bet ir gyvenimo mokykla. Jis pasirinko praleisti naktį savo rankomis iškastame urve, kai termometrai lauke rimtai „kandžiojo“, o tamsa ir speigas lyg iššūkis kvietė išeiti už komforto zonos ribų.
Palangoje planuojama rekonstruoti buvusį kino teatrą „Jaunystė“
Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus savo asmeninėje socialinių tinklų paskyroje pasidalijo žinia apie, jo tikinimu, ilgai lauktus pokyčius J. Basanavičiaus gatvėje. Palangos miesto savivaldybė išdavė statybos leidimą rekonstruoti buvusį kino teatro „Jaunystė“ pastatą, kuris pastaraisiais metais buvo tapęs rimtų problemų židiniu.
|
|
