|
|
|
Vakarų LietuvaKretingą ir Ukrainos Novovolynską susiejo bendrystė
Praėjusį penktadienį Kretingos muziejuje tarp gausybės lankytojų – mat, buvo paskelbta nemokamo lankymo diena – viešėjo ir ypatinga delegacija: grafo Juozapo Tiškevičiaus darbo kabinete pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Kretingos ir Ukrainos miesto Novovolynsko. Sutartį parašais sutvirtino Kretingos rajono savivaldybės meras Antanas Kalnius ir Novovolynsko miesto meras Borisas Karpus. Ukrainiečių delegacijoje dar buvo Novovolynsko valdžios atstovai Nina Šumska ir Olesia Soslovska, o išvien su mūsų rajono meru A. Kalniumi delegaciją lydėjo vicemerės Vaida Jakumienė ir Vilija Venckutė-Palaitienė, administracijos direktorė Vilma Preibienė. Novovolynskas yra pirmasis Ukrainos miestas, su kuriuo draugaus Kretinga. Novovolynskas – tai miestas Voluinės srityje, netoli sienos su Lenkija. Miestas – gana jaunas, įkurtas 1951 m., pramoninis, išsidėstęs Lvovo-Voluinės anglių baseine. Novovolynske skaičiuojama per 50 tūkst. gyventojų. Kol svečiai apžiūrinėjo istorines Kretingos muziejaus, įkurdinto senajame grafų Tiškevičių dvare, erdves ir ekspoziciją, „Pajūrio naujienos“ pasiteiravo mero A. Kalniaus, kaipgi susiėjo mūsiškių keliai būtent su šiuo jaunu Ukrainos miestu. „Kretingiškių bendrystė su Ukraina nebėra naujas reiškinys: ji užsimezgė anksčiau – nuo karo pradžios vežėme labdarą. Tačiau šiuokart įsipareigojome ilgametei bendrystei su konkrečiu miestu. Novovolynską mums pasiūlė europarlamentaras Paulius Saudargas, šį miestą, jo vadovus pristatęs kaip patikimą partnerį. Dabar įvyko tik pirmasis oficialus susitikimas – bendrystės startas, nuo kurio ir prasidės tolimesnis kelias“, – kalbėjo A. Kalnius.
Kai motobolas įaugęs į kraują
Nelengvą, tačiau įdomų sezoną baigė Kretingos motobolo klubas, kuriam vadovauja Raimondas Alseika. Klubo vadovo pareigas bendraminčiai jam patikėjo prieš metus, tačiau Raimondas – ne tik vadovauja, bet ir kaip vartininkas žaidžia komandoje. Šį sezoną įtampos netrūko „Motobolas stipriai įtraukia. Atėjau į komandą ir – nesustoju. Buvo vienas periodas, kai nežaidžiau – porai metų buvau išvykęs padirbėti į Ameriką, bet grįžęs vėl įsiliejau į klubo gretas“, – neslėpė 17-a metų šiam sportui paskyręs Raimondas, kuriam tapti klubo vadovu buvo nemenkas iššūkis. Vis dėlto didelę savo gyvenimo dalį besisukantis motobolo pasaulyje Raimondas sakė pažįstąs šio sporto virtuvę ir visus jos užkulisius. „Žinau, ką ir kaip reikia daryti, ką keisti, ką naujai įnešti, tad su laiku, tikiuosi, viskas eis sklandžiai. Šie metai klubui buvo tikrai neblogi: buvome suorganizavę daug varžybų, per sezoną iš esmės neturėjome laisvų savaitgalių – toks buvo įtemptas varžybų ir turnyrų grafikas“, – džiaugėsi klubo vadovas, pridūręs, kad šią vasarą varžybų buvo pakankamai, klubas žaidė ir namų aikštėje, ir turėjo išvykų. Kretingos motobolo klube žaidžia dvi jaunimo komandos, vienoje jų – tie, kurie šiais metais sulaukė pilnametystės, kitoje vaikinai nuo 14-kos iki 18-kos metų. Taip pat yra jaunesnių –12–13 metų paauglių, kurie treniruojasi ir rengiasi didžiajam sportui. Pirmoji, aštuoniolikmečių komanda, dalyvaudama varžybose, jau žaidžia ir su suaugusiaisiais. Pasak vadovo, keturi vyresni jaunimo grupės žaidėjai jungiasi prie vyrų motobolo komandos. Vienas svarbiausių šios vasaros įvykių – Europos čempionate jaunimo rinktinės užimta II v.
Nuo molinukų – iki NATO erdvių priežiūros
Kretingiškio verslininko, bendrovės „Raguvilė“ vadovo, 48-erių Virginijaus Brazausko gyvenimo kelias paženklintas stipriais išbandymais: kone tuo pat metu prasidėję vidiniai nuopuoliai ir išgirsta diagnozė – vėžys. Tačiau būtent šie iššūkiai jam ir tapo didžiuliu postūmiu išeiti iš aukos vaidmens ir įveikti ligą. Šiandieną, džiaugėsi V. Brazauskas, jo dvasinė ir fizinė sveikata veda jį ir į verslo sėkmę.
V. Brazauskas, prieš kelis dešimtmečius pradėjęs molio dirbinių verslą savo gimtajame Raguviškių kaime, išmoko verslo abėcėlę, vėliau bandė ūkininkauti, tapo rajono politiku. Ilgainiui veiklos spektras plėtėsi: 2015-aisiais jo vadovaujama įmonė įėjo į rinką kaip biokuro gamintoja, kurios produkcija pasiekia ir Skandinavijos šalis. Pernai „Raguvilė“ tapo viena pagrindinių įmonės „Klaipėdos energija“ tiekėjų, šildė Palangą ir Kretingą.
„Supratome, kad verslą reikia dar labiau išplėtoti – perėjome į krantotvarkos sritį: ėmėmės tvirtinti Palangos ir Kuršių nerijos kopas, prižiūrėti paplūdimių infrastruktūrą – kloti takus, įrengti laiptus, informacinius stendus“, – apie tai, kaip kilo verslas, pasakojo V. Brazauskas, šiandieną vadovaujantis 80 žmonių kolektyvui, o „Raguvilė“ veiklą vykdo dar keliomis kryptimis.
Viena pagrindinių yra miestų viešųjų erdvių – gatvių, skverų, aikščių – tvarkymas, jų priežiūra. „Raguvilė“ rūpinasi 6 Lietuvos miestų – Klaipėdos, Mažeikių, Telšių, Plungės, Šilutės ir Alytaus – švara ir tvarka. Nėrė ir į visiškai atskirą švaros sritį – skystųjų atliekų tvarkymą, inžinerinių tinklų ir valyklų, požeminių trasų priežiūrą. Tarp stambiausių įmonės prižiūrimų objektų – Karinių jūrų pajėgų, tankų bataliono aikštelių prižiūra. Prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje „Raguvilei“ buvo patikėta pasirūpinti saugumu – patikrinti, išplauti, filmuoti visą LITEXPO, kur vyko susitikimas, teritoriją.
Nespėjome soduose surinkti obuolių derliauS, kai beveik visuose valdžios – Seimo, Vyriausybės, ministerijų bei joms pavaldžių institucijų – koridoriuose prasidėjo rudeninis „viščiukų“ skaičiavimas. Viščiukai dažniausiai minimi, kai norima pasakyti, jog dar galime neskubėti, nes viskas bus nulemta rudenį. Dabar tikras ruduo, nors ir šiltas, bet jau stipriai įsibėgėjęs. Tad apie rinkimus kalbėti dar ne vėlu, juo labiau kad ir agitacinis laikotarpis dar nesibaigė.
Sunku viską apibendrinti ir būti objektyviu, nes ir aš turiu savo nuomonę, supratimą, simpatijas – nuo jų pabėgti nėra lengva. Bet pasistengus galima.
Kadangi mūsų šalyje rinkimai į Seimą vyksta partiniu ir individualiu principu, kas įprasta pasaulyje, pirmiausia reikėtų pakalbėti apie partijas, komitetus ir koalicijas. Matome, kad prieš kiekvienus rinkimus gimsta vis nauji politiniai dariniai. Nėra taip sunku surinkti du tūkstančius balsų ir užregistruoti partiją.
Kas tuo užsiima? Dažniausiai jau bent šiek tiek žinomi politikai, spėję iškristi iš kurio nors politinio vežimo. Kas prisideda? Tokie pat, tik iš kito vežimo iškritę, arba įsitikinę, kad niekuo nenusileidžia, o gal ir lenkia organizatorius. Kas balsuoja? Tie, kurie kažko nori ir į kurių norus savo pažadais ir taiko nauja partija. Tokių partijų tik padaugės, jei bus priimtas įstatymas visus politinius darinius prieš rinkimus apdalinti valstybės dotacijomis.
Vadinamos tradicinės (t. y. ne vienoje kadencijoje ir ne vienuose rinkimuose dalyvavusios) partijos tokius naujus darinius vadina populistiniais, prorusiškais, o kartais dar aštriau – antisemitiniais ar profašistiniais. Negražiai išvadintieji tuoj atsikerta esantys antisisteminiai, kovojantys prieš vagis ir už taiką, o labiausiai – už šeimą. Blogai, kai ta priešprieša pernelyg suveši ir pasigirsta raginimų bausti ar net šaudyti kitaip mąstančius, dar blogiau, kai tokie raginimai pasigirsta iš garsių žmonių lūpų.
Mano galva, geriausias partijos prisistatymas yra ankstesni jos darbai ir solidi rinkiminė programa. Tik kad gyva bėda su tom programom ir partijų pažadais.
Vienos partijos visut visutėlius kaimo žvyrkelius išasfaltuotų, kitos mokinius nuo informacijos apie „kitokius“ apsaugotų, trečios tą pačią dieną, kai tik laimės rinkimus, karą Ukrainoje užbaigtų ir Kinijos už kažką atsiprašytų. Dar kitos visus migrantus iš Lietuvos išvarytų ir padarytų, kad tik lietuvaičiai maistą išvežiotų, taksi vairuotų, toliareisininkais dirbtų ir programuoti mokėtų. Yra ir tokių, kurie „Ignitis“ akcijas atimtų, brandos egzaminų medžiagą be klaidų paruoštų ir vienos verslininkės privačias mokyklas į valstybines paverstų.
Vasarą Kretingos muziejuje eksponuotą parodą „Išsaugota“, kurioje buvo pristatyti ilgametės Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto dėstytojos Adelės Genovaitės Zinkevičiūtės (1933–2022), jos kolegų ir studentų Žemaitijos kapinių paminklinių kryžių tyrimai, palydėjo pilietinė akcija – talka senosiose Kretingos kapinėse.
Čia darbavosi VDA Telšių fakulteto profesorė Laima Kėrienė su kolegomis ir talkininkai – Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos trečiokai gimnazistai su savo istorijos mokytoja Dalia Šimoniene.
A. G. Zinkevičiūtės pradėtus tyrinėjimus tęsianti profesorė sakė, kad jos ir kolegų tikslas buvo knyga, kurioje būtų fiksuoti ir aprašyti dar išlikę metaliniai kapinių kryžiai. „Suvokėm, jeigu tai bus tik knyga – ji gulės lentynose, o kryžiai nyksta akyse. Mes netenkame mūsų protėvių sukurto kraštovaizdžio. Čia kaip gaisras – reikia greitai daryti viską, kad tai, kas dar yra, išsaugotume. Ten, kur vyko parodos, Plungėje, Telšiuose, Klaipėdos rajone, mes su savanoriais sutvarkėme apie 70 kryžių“, – pasakojo Laima Kėrienė. Kretingoje ji su kolegomis planavo restauruoti apie keturias dešimtis bešeimininkių metalinių kryžių.
Talkininkai šveitė nuo jų rūdis, kerpių apnašas, dažų likučius. Paskutiniame etape, pasak iniciatorių, kryžiai bus kaitinami, kol išsiskirs drėgmė, o tada jau konservuojami specialia restauracine alyva. Ji apsaugos metalą mažiausiai 10 metų.
Žemaitijos kapinių metalinių kryžių išsaugojimo entuziastai ragina šeimas, ant kurių kapaviečių esama senųjų kryžių, taip pat pasirūpinti jų apsauga ir išlikimu. „Metaliniai kryžiai yra regimi ir apčiuopiami mūsų istorijos artefaktai. Priemonių, galinčių juos apsaugoti nuo sunykimo, yra, reikia tik noro“,– pasirūpinti protėvių palikimu ir taip prisidėti prie krašto paveldo išsaugojimo vietos gyventojams kvietė prof. L. Kėrienė.
Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centras šventiškai paminėjo šalia šios mokymo įstaigos esančio stadiono remonto pabaigtuves. Buvusi žalia pieva virto moderniu sporto aikštynu, kuris, Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro direktorės dr. Dalios Martišauskienės žodžiais, neabejotinai ne tik papuoš uostamiestį. „Sudarėme sąlygas sportuoti mūsų profesinio centro mokiniams, šalia esančių mokymo įstaigų auklėtiniams, sporto mėgėjams ir šalia esančioms bendruomenėms“, – sakė ji, akcentuodama, kad stadionas bus atviras ir prieinamas visiems norintiesiems sportuoti.
Stadiono remonto darbai užtruko vienerius metus – pradėti 2023 m. vasarą jie rangovo uždarosios akcinės bendrovė „Grantana“ ir jos direktoriaus Antano Grikšo pastangomis buvo užbaigti šiemet, iki prasidedant naujiesiems mokslo metams. Buvusi sportuoti netinkama erdvė virto šiuolaikišku sporto aikštynu, kurį sudaro visų išmatavimų natūralios vejos futbolo aikštė, krepšinio, tinklinio aikštės, lauko gimnastikos zona. Visas aikštes juosia 340 m ilgio bėgimo takas, kuris grįstas specialia sportine guma. Tokia pat guma išklotos ir krepšinio, tinklinio aikštelės, lauko gimnastikos zona. Visas aikštyno plotas sudaro 10 tūkst. 200 kv. m. „Kad jaunimas turėtų, kur sportuoti, kad tenkintume ir šalia esančių bendruomenių poreikius, investavome 514 tūkst. eurų“, – D. Martišauskienė pasidžiaugė, kad profesinio mokymo centro iniciatyvai turėti šiuolaikišką sporto aikštyną pritarė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, skyrusi dalį lėšų idėjai įgyvendinti.
Bendradarbiavimo ir bendrų pastangų svarbą gerinti profesinio mokymo centro infrastruktūrą, kuri turi didelės įtakos mokinių sveikatai, užimtumui, prasmingam laisvalaikiui, akcentavo ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Administravimo departamento direktorius Tomas Gedminas, neabejodamas, kad šiuolaikiškas sportuojančiųjų poreikius atitinkantis sporto aikštynas padės bręsti naujai sveikai jaunimo kartai, ir linkėdamas profesinio mokymo centrui tęsti prasmingus darbus tobulinant šios mokymo įstaigos infrastruktūrą.
Vis garsiau mūsų šalyje diskutuojama apie tai, kad vaistai vartojami neracionaliai. Kai kurie žmonės griežtai paiso gydytojo nurodymų, kiti nebaigia gydymo kurso, o dar kiti patys nusprendžia, kokių vaistų jiems reikia, ir juos perka bei vartoja be gydytojo konsultacijos. Draugų rekomendacijos taip pat turi didelę įtaką. Neišsemiama tema – žmonės nežino, kur dėti pasenusius ar nebereikalingus medikamentus. Šia aktualia tema pakalbinome Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovę spaudai Aistę Tautvydienę.
– Kokia yra dabartinė vaistų vartojimo situacija Lietuvoje? Ar vis dar stebima tendencija, kad žmonės vartoja per daug vaistų? Kokios priemonės yra taikomos siekiant reguliuoti ir kontroliuoti medikamentų vartojimą?
– Vaistų suvartojimas yra apskaičiuojamas pagal Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtintą ATC/DDD metodologiją (ATC – anatominė-terapinė-cheminė klasifikacija, DDD – nustatyta paros dozė), kai duomenys išreikšti nustatytų paros dozių skaičiumi 1 tūkst. gyventojų per parą. Trumpiau tariant, šis rodiklis leidžia įvertinti, kiek asmenų iš 1 tūkst. kasdien vartojo vaisto nustatytą paros dozę (pavyzdžiui, vaisto suvartojimas 10 DDD 1 tūkst. gyventojų per dieną parodo, kad šį vaistinį preparatą kasdien vartoja 1 proc. populiacijos).
Palyginus atskirų vaistų grupių suvartojimą 2022 ir 2023 m., matyti, kad vaistų suvartojimo tendencijos pastaruosius kelerius metus išlieka panašios.
Kalbant apie racionalų medikamentų vartojimą, norisi atkreipti dėmesį, kad „plikas“ skaičius, rodantis, kiek medikamentų buvo suvartota, dar nieko pats savaime nereiškia. Didesnis tam tikros vaistų grupės suvartojimas gali rodyti ne vien tik sergamumo padidėjimą, bet ir geresnę diagnostiką, platesnes kompensavimo galimybes, geresnį gydymo prieinamumą.
Vaistai turi būti vartojami racionaliai, tiek, kiek paskyrė gydytojas.
Išgirdus onkologinę diagnozę ar jau gydantis ligą iškyla begalė klausimų, kuriuos ne visada sugebama užduoti gydytojui. Sergantysis ieško atsakymų visur. Ligonių gidas – tai žmogus, kuris, remdamasis savo asmenine patirtimi, atsako į daugelį rūpimų klausimų, duoda patarimų, nuramina ir padeda onkologine liga sergančiam žmogui susigaudyti nežinomybės ir informacijos gausoje.
Žemė išslysta iš po kojų
„Onkologinė liga nėra nuosprendis, tai tik gyvenimo tarpsnis, kartais net priverčiantis perdėlioti gyvenimo prioritetus“, – teigė Kretingoje gyvenantis Almantas, šiuo metu tapęs savanoriu onkologinių ligonių gidu POLA (Pagalbos onkologinių ligonių asociacija) organizacijoje ir padedantis jiems eiti onkologinės ligos keliu.
„Visuomenėje apie onkologinius ligonius, jų likimus dažniausiai girdime liūdnas pasekmes, o apie pasveikimo atvejus kalbama labai mažai. Apie žmones, įveikusius vėžį, tėra vienetai istorijų, nes pasveikusieji tiesiog neišdrįsta apie tai kalbėti viešai. Išgirdus vėžio diagnozę dažnas prilyginame tai „bilietui“ į aną pasaulį. Nors manoji istorija pozityvi, dauguma žmonių, sužinoję onkologinės ligos diagnozę, ją slepia, nes ji sukelia baimės, o gal net gėdos ar pasmerktojo jausmą“, – kalbėjo Almantas, pridūręs, kad ligos nepasirinksi – ja susirgti gali bet kurio amžiaus, profesijos ar luomo žmogus. Ši liga, anot pašnekovo, tiek ligoniui, tiek jo artimiesiems sukelia tik rūpesčius, liūdnas mintis, galbūt todėl ne visi išdrįsta pasisakyti ja susirgę, ypač, kai šioji užprogramuoja baimę, nežinią, skausmą.
„Sužinojus onkologinę diagnozę dažnam iš po kojų išslysta žemė, labai sunku būna pranešti artimiesiems, o dar sunkiau būna jiems ją išgirsti. Jei pats dar gali save suvaldyti, tai pranešdamas artimiesiems kartu jiems tarsi perduodi skausmo ir nežinios naštą. Jų reakcija visada būna skausminga, todėl tuo metu turi būti stiprus pats, rodyti pasitikėjimą savimi ir būti pasirengęs nuraminti namiškius, o ne laukti jų paguodos“, – kalbėjo kretingiškis, tarp savo likimo draugų turintis ir tokių, kurie ligą slepia nuo vaikų ar tėvų, nenorėdami sukelti jiems skausmo ir sielvarto.
Pirmosios pagalbos įgūdžiai kasdien kažkam gelbsti gyvybes, nes, nutikus nelaimei ar sutrikus sveikatai, pirmosios minutės yra kritiškai svarbios – šalia esantys žmonės gali padėti. Be to, pirmosios pagalbos įgūdžių svarba įgauna dar didesnio svorio ir neramaus geopolitinio konteksto fone.
Apklausos rodo, kad absoliučiai daugumai šalies gyventojų (93 proc.) yra svarbu, kad jų šeimos nariai, žmonės artimoje aplinkoje ir bendradarbiai mokėtų suteikti pirmąją pagalbą incidento ar nelaimingo atsitikimo atveju.
Saugiau neramiu laiku
Kas penktas Lietuvos gyventojas (19 proc.) yra pagalvojęs apie pirmosios pagalbos įgūdžių atnaujinimą ar įgijimą dėl neramios geopolitinės padėties karo Ukrainoje kontekste. Tokią statistiką atskleidė „Lietuvos draudimo“ atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa. Didžiausią įtaką geopolitinis nestabilumas daro jauniems (26–35 metų amžiaus) respondentams, rodo tyrimo rezultatai.
Aurelijos Kazlauskienės, „Lietuvos draudimo“ Strategijos, klientų ir marketingo departamento direktorės, pastebėjimu, galimybė įgyti pirmosios pagalbos įgūdžius gali padėti gyventojams jaustis saugiau neramiu laikotarpiu.
„Kaip parodė mūsų atliktas tyrimas, net penktadalis Lietuvos gyventojų yra susimąstę apie pirmosios pagalbos įgūdžių įgijimą arba atnaujinimą karo Ukrainoje kontekste. Galima numanyti, jog šių įgūdžių turėjimą gyventojai sieja su galimybe jaustis saugiau. Atsidūrę situacijoje, kurioje šie įgūdžiai būtų reikalingi artimiausios aplinkos žmonėms, jie galėtų imtis būtinųjų pagalbos veiksmų“, – sakė A. Kazlauskienė.
„Lietuvos draudimo“ atstovei pritarė ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus psichologė Jovita Kriukelytė. Anot jos, nestabili geopolitinė situacija ir aplink tvyrantis nerimastingas emocinis fonas neretai žmogui kelia nesaugumo jausmą, nerimą, bejėgiškumą, kadangi žmogus jaučiasi negalintis kontroliuoti savo gyvenimo.
„Sudėtinga priimti tai, kad negali apsisaugoti, pasiruošti galimoms grėsmėms. Bejėgiškumas neabejotinai yra viena sunkiausių būsenų žmogui, tad natūralu siekti jo išvengti. Deja, kai grėsmė nėra aiški, neaišku, ir kokių apsaugos veiksmų reiktų imtis. Vienas būdų palengvinti savo būseną ir taip kontroliuoti nerimą – dalyvavimas pirmosios pagalbos mokymuose. Įgyti šiuos įgūdžius vertinga ne tik dėl grėsmingos geopolitinės situacijos, jie gali praversti bet kuriuo gyvenimo metu“, – teigė psichologė.
Šią vasarą ir rudens pradžioje Kretingos muziejus išbando naujovę: Akmenos upe paleido nedidelį elektrinį laivą, kuriuo plaukiant galima pažinti senąjį miestą ir tuo pačiu pasigrožėti pakrantėmis, moderniomis sodybomis, o vietomis – net egzotika alsuojančiais gamtos vaizdais.
Laivu išplaukiama iš Kretingos muziejaus teritorijoje esančios prieplaukos, maršrutas užtrunka apie pusantros valandos, plaukiant Kurmaičių užtvankos ir kaimo turizmo sodybos „Vienkiemis“ link ir atgal per miestą, ligi Birutės tilto ir miesto užtvankos.
Plaukiant į „Vienkiemio“ pusę labiau atsiveria gamtos grožis. „Gamta čia kai kur panaši į džiungles, atrodytų, visiškai neliesta žmogaus rankų: išvartos, sąžalynai, meldai, natūralūs rieduliai upėje. „Eismą reguliuoja“ šių vietovių šeimininkas garnys, nardo antys, kirai, gulbės susisukusios gūžtas. Galima išvysti laivą lydinčių ūdrų, bebrų“, – pasakojo Kretingos muziejaus muziejininkė ir gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė.
Plaukiant priešinga puse, atsiveria senoji Kretinga: „Čia galima atsekti, kaip kūrėsi miestas, kairėje Akmenos pusėje atsiveria grafų Tiškevičių rūmai, kiti dvaro sodybos pastatai. Tolumoje matosi parapijos kapinės, Šv. Antano rūmai, bažnyčia ir vienuolynas, o pakalnėje – renovuotas prieškario Vartotojų kooperatyvo Kretingoje įkūrėjo Juozo Pabrėžos namas. Plaukiant toliau – prieškario žydų apgyvendintas kvartalas, pakrantėse džiugina miestelėnų sodybos“, – maršrutą apibūdino D. Jomantaitė-Jonaitienė.
|
|
