|
|
|
Vakarų LietuvaDirigentas Tomas Ambrozaitis: „Man svarbūs žmonės, su kuriais einu į sceną“
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, kalbėdamas apie orkestro muzikantų darbą teigė, kad kiekviena muzikinė interpretacija reikalauja kruopštumo ir atsidavimo – juk ieškoma unikalių garsų ir naujų patirčių publikai. Naujoje KVMT scenoje atsivėrė nauji teatro simfoninio orkestro kūrybiniai siekiai ir iššūkiai. Persikėlus į modernias patalpas, orkestras turi platesnes galimybes tobulėti ir eksperimentuoti. Ši nauja erdvė leidžia atsiskleisti ne tik orkestrui, bet ir visam teatro kolektyvui pasiekti dar aukštesnį profesinį lygį, didina kultūrinį Vakarų Lietuvos regiono potencialą, nes atveria naujas galimybes pristatyti įvairesnius muzikinius projektus ir spektaklius. – Kaip rengiatės premjeroms? – Rengdamasis premjerai aš visada laukiu kažko naujo, įdomaus ir labai gražaus. Tai natūrali teatro kasdienybė. Kiekvienas kūrėjas į teatrą ateina su naujomis idėjomis, kurios mums įdomios. Tai, kas per premjerą vyks scenoje, nebus dviejų pasaulių susijungimas – mes visi kuriame ir siekiame bendro rezultato. – Dirigentas ir skirtingo žanro spektakliai: kuo skiriasi jūsų darbo specifika? – Muzika lydi visus spektaklius, tačiau, kai spektaklyje dainuoja solistai ir choras, orkestras labiau akomponuoja, o šokio spektakliuose mūsų laukia kiti uždaviniai. Kita vertus, šokio spektakliuose orkestrui tarsi skiriamas solo vaidmuo, nebūtina derinti dinamikos, galima laikytis kompozitoriaus nustatytų tempų ir svarbu į tą ritmą pataikyti. Kad nebūtų per lėtai ar per greitai. Visa tai – dirigento atsakomybė. – Orkestro muzikantai sako, kad grodami spektakliuose ne visada spėja juos pamatyti, nes sėdi orkestro ložėje... O jūs diriguodamas pasigrožite spektakliu? – Pritarsiu muzikantams – deja, dirbdamas spektaklio nepamatau. Išskyrus tuos momentus, kai laukiu mizanscenų, dekoracijų pakeitimo ar apšvietimo. Spektaklius pamatau tik atėjęs laisvu laiku, kai diriguoja mano kolegos. Tarkime, į operos „Kelionė“ premjerą ėjau palaikyti kolegės dirigentės Adrijos Čepaitės. Tai buvo jos debiutas. Šokis ir opera, operetė – skirtingose barikadų pusėse. Diriguoti operą – sunkiausia dirigentui galinti tekti užduotis. – O simfonijos? – Simfonija dirigentui diktuoja kitus uždavinius, tačiau svarbu tai, kad jos metu orkestras sėdi scenoje, o stresines situacijas, kurių būna, lengviau valdyti. – Kur būna daugiausia streso? – Didžiausią stresą dirigentas patiria diriguodamas solistams – vos baigiasi operos uvertiūra, prasideda stresas.
Kaip elektros energijos pardavėjai nutolo nuo vartotojų?
Pastarąjį dešimtmetį pasikeitė elektros energijos pardavėjų bendravimas su vartotojais. Vieni skundžiasi ir nuogąstauja, kad trūksta žmogiško kontakto – šalyje uždaryta nemažai fizinių elektros pardavimo skyrių, skambinant telefonu tenka laukti ilgoje eilėje, o parašyti žinutę savitarnos sistemoje yra sudėtinga – neaišku, kur ir ką spausti. Kita vertus, yra vartotojų, kuriems skaitmenizacija nekelia sunkumų, ir jie lengvai išsisprendžia visus kilusius neaiškumus. Kokia yra reali situacija ir kas daro didžiausią įtaką visuomenės požiūriui? Rinkos liberalizavimo įtaka Norint aptarti elektros tiekėjų atitolimą nuo vartotojų, svarbu suprasti kontekstą ir rinkos formavimosi istoriją. Vienas reikšmingiausių veiksnių – elektros rinkos liberalizacija. Pradinis rinkos atvėrimas prasidėjo 2002 m., kai Elektros energetikos įstatymas padėjo pagrindą laisvai rinkai. Iš pradžių nepriklausomą tiekėją galėjo rinktis tik dideli vartotojai. Vėliau, nuo 2010 m., teisė laisvai pasirinkti tiekėją buvo suteikta verslo sektoriui. Galiausiai procesas pasiekė ir gyventojus – jų galimybės rinktis nepriklausomą tiekėją įsigaliojo etapais nuo 2021 iki 2023 m. Šie pokyčiai privertė vartotojus aktyviai įsitraukti į rinkos procesus, tačiau kartu atskleidė ir komunikacijos su tiekėjais trūkumus. Ar lengva susisiekti su tiekėju ir gauti aiškius atsakymus? Šis klausimas išlieka aktualus daugybei vartotojų, susiduriančių su neaiškumais pereinant prie naujų rinkos sąlygų. Bendravimas tapo sudėtingesnis Šiais laikais elektros pardavėjai dažniausiai naudoja automatizuotas klientų aptarnavimo sistemas, kurios dažnu atveju atrodo sudėtingos ir atitolusios nuo realaus žmogiško kontakto. Nors dėl technologinės pažangos ir įdiegtų savitarnos platformų galima lengviau stebėti elektros energijos suvartojimą, vartotojo įgalinimas ir savarankiškumas kelia nemažai sunkumų, todėl dalis jų jaučiasi palikti nuošalyje. Mažeikių rajono laikraščio „Santarvė“ redakcija, sulaukusi skundų dėl bendravimo su konkrečiu elektros pardavėju – „Ignitis“, kreipėsi į elektros energijos pardavėją ir Valstybės energetikos reguliavimo tarnybą (VERT). Skunde minima, kad, prisijungus į asmeninę paskyrą pas elektros energijos pardavėją?„Ignitis“, asmeninė paskyra taip organizuota, kad pranešimus atsiųsti ir įkelti?„Ignitis“?gali, o vartotojas parašyti?pranešimo negali. Teigiama, kad anksčiau tai buvo galima. Skundo autorius priduria, kad norint parašyti pranešimą, laišką reikia eiti į bendrą „Ignitis“?puslapį,?kurio?gale nurodyta spausti?„Rašykite mums“, bet ir čia negalima rasti, kur rašyti laišką ar žinutę.
Į dangų kilo moksleivių atliekamos sakralinės giesmės
„Paslėpk mane po savo sparnu, apkabink savam glėby“, – daugiau kaip pusantro šimto balsų jungtinio choro sugiedota giesmė „Paslėpk mane“ vainikavo antrą kartą Kretingoje, Pranciškonų gimnazijoje, surengtą Klaipėdos apskrities sakralinės muzikos festivalio „Didis Tu, mano Dieve“ koncertą, kuriame šiemet dalyvavo kolektyvai iš Kretingos ir Klaipėdos bendrojo ugdymo mokyklų. Giesmes giedojo trylika kolektyvų Vos tilpusius erdvioje Šv. Antano rūmų salėje festivalio dalyvius pasveikino ir jiems bei juos rengusiems mokytojams padėkojo Pranciškonų gimnazijos direktorius brolis Alvydas Virbalis, kartu su broliu pranciškonu Pauliumi Vaineikiu parengęs visiems muzikinę staigmeną. Prieš ją pateikiant, brolis Paulius priminė, kuo skiriasi giedojimas nuo dainavimo: dainos gali būti apie saulę, apie draugystę, o giesmė yra skiriama Dievui pašlovinti. „Nesakome: „Padainuokime Lietuvos himną“, sakome: „Pagiedokime Tautišką giesmę“. Giesmė – sakralu, didinga, galinga, tai – himnas, skiriamas Dievui“,– akcentavo brolis Paulius, kartu su A. Virbaliu pritariant festivalio dalyviams sugiedoję prieš daugiau negu 800 metų šv. Pranciškaus sukurtą „Saulės giesmę“. Ją šv. Pranciškus kūrė būdamas beveik aklas, tuo, kaip sakė gimnazijos direktorius, paliudydamas, kad žmogus regi Dievą savo širdies akimis, savo dvasinėmis akimis.
Brolių pranciškonų giesmės sukurtą nuotaiką perėmė renginį vedusių trečiokų gimnazistų Gabrieliaus Žiubrio ir Viliaus Šiaulio vienas po kito į sceną pakviesti kolektyvai ir atlikėjai. Klaipėdai festivalyje atstovavo Vyturio progimnazijos V–VIII kl. mokinių tradicinių kanklių ansamblis, vadovaujamas Almos Žukienės, Martyno Mažvydo progimnazijos V–VIII kl. merginų ansamblis (vad. Anastazija Vainoriūtė), Liudviko Stulpino progimnazijos vokalinis ansamblis „Vaivos juosta“ (vad. Deimantė Ylakė), Smeltės progimnazijos VII–VIII kl. jaunių choras (vad. Rūta Grybaitė), Aukuro gimnazijos miuziklo choras ir solistė Aurelija Virkietytė (vad. Diana Linkevičienė), Ąžuolyno gimnazijos mišrus vokalinis ansamblis (vad. mokyt. Jolanta Vyšniauskienė). Kretingai atstovavo Marijono Daujoto progimnazijos V–VIII klasių vokalinis ansamblis (vad. Milda Trušauskaitė) ir Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos solistas Matas Jedenkus (vad. Stasys Stončius). Gausiausią būrį atlikėjų parengė festivalio šeimininkai. Skambėjo giesmės, kurias giedojo penktokai ir šeštokai (vad. Dainora Šidlauskaitė), septintų moksleivių vokalinis ansamblis, aštuntokų vokalo studija ir solistas Kajus Stevens bei mišrus choras (solistai Vilius Kontrimas, Viktorija Reinikytė, Aleksandras Slušnys) – pastariesiems kolektyvams vadovauja festivalio „Didis Tu, mano Dieve“ sumanytoja ir įkvėpėja mokytoja metodininkė Jolanta Simaitienė.
Atnaujins ekspoziciją didikų Tiškevičių giminei įamžinti
Kretingos muziejus, kitąmet švęsiantis savo veiklos 90-metį, imasi iniciatyvos iš esmės atnaujinti ekspoziciją „Tiškevičių giminė, atvėrusi Kretingai Vakarų Europą“ trečiajame dvaro rūmų aukšte: ji bus interaktyvi ir pritaikyta įvairioms socialinėms grupėms, ypač – žmonėms, turintiems negalią. Tam Kultūros ministerija iš ES fondų skyrė 0,5 mln. Eur, dar 36 proc. šios sumos – apie 200 tūkst. Eur – prisidės Kretingos rajono savivaldybė. Užduotis muziejininkams – parengti medžiagą „Kretingos muziejus yra išskirtinis dėl savo vietos, išlikusio dvaro komplekso, Žiemos sodo. Tačiau rūmų ekspozicija seniai keista, nėra vieningos tematikos. Dabartinė ekspozicija nebeatitinka šio laikmečio, ji nepritaikyta technologiškai, o ir nėra tinkamų sąlygų. Todėl pirmiausia su muziejininkais, po to su specialistais aptarėme, kad būtina labiau išskirti šio dvaro valdytojų Tiškevičių giminės svarbą mūsų miestui ir Lietuvai“, – kalbėjo Kretingos muziejaus vadovas Romandas Žiubrys. Jis tęsė mintį: „Tiškevičiams XIX a. antroje pusėje atsikrausčius į Kretingą, buvo pasiekta visiškai kita miesto kokybė – įvesta pirmoji telefono linija, dvare naudota elektra, veikė ligoninė, vaikų prieglauda, įkurtas pirmasis Lietuvoje vaikų darželis. Ši giminė įtakinga, turtinga, dosni gerų darbų ir labai įdomi. Todėl, artėjant muziejaus 90-mečiui, ir ėmėmės kurti ekspoziciją pagal grafų Tiškevičių giminės liniją.“ Jis pasidžiaugė, kad konkurse jų paraiška buvo įvertinta labai gerai: „Gavome 100 balų. Dabar, žinant, kad skirta lėšų, kitas žingsnis – pirkti darbų projektą, o mūsų, muziejininkų, rūpestis – sutvarkyti medžiagą, ją išgryninti – surinkti eksponatus, aprašus, pasakojimus. Visa tai užtruks apie dvejus metus.“ Šis procesas, jo manymu, bus labai dinamiškas ir įdomus muziejaus darbuotojams ir visuomenei. Paklaustas, ar bus rasta, įsigyta, iš fondų iškelta ar restauruota kažkas tokio, kas taps visos Tiškevičių giminės istoriją Kretingoje atspindinčios ekspozicijos „vinimi“, R. Žiubrys vylėsi: „Artimiausiu metu inventorizuosime tai, kas tiks šiai ekspozicijai. O kai pervėtomi klodai, išlenda tai, kas kartais padėta į šalį ir primiršta arba į kažką naujai pažvelgiama. Galbūt ir patys kretingiškiai, sužinoję, kad kuriama nauja ekspozicija, pasiūlys kažką netikėto.“ Įrengiant ekspoziciją, didelis dėmesys, anot vadovo, bus skiriamas universaliam dizainui, kad ekspozicija būtų patraukli ir įdomiai pateikta, kokybiškai pritaikyta įranga visoms amžiaus ir socialinėms grupėms, ypač – žmonėms su negalia. Projekto, kurio bendra vertė – apie 700 tūkst. Eur, įgyvendinimo laikas – treji metai, tad į atnaujintą rūmų ekspoziciją turėtume įžengti 2028-ųjų pradžioje.
Savanorystė – puikus būdas įprasminti save
Vydmantuose Kretingos rajone apsistojusi medikė Aušra Vitaitė šiandien gyvenimo prasmę mato savanoriaudama Pagalbos moterims linijoje, kuri emocinę paramą telefonu moterims teikia ištisą parą visą savaitę. Mintis apie savanorystę neatėjo staiga Gimusi ir augusi Žemaičių Kalvarijoje, vėliau šeimai persikėlus į Kaltinėnus, Aušra mokėsi Aleksandro Stulginskio gimnazijoje. Kaune baigusi bendrosios praktikos slaugos studijas A. Vitaitė šiuo metu gyvena ir savo ateitį kuria Vydmantuose. Laisvai žemaičių tarme šnekanti mergina, čia atsidūrusi paviliota meilės, greit pritapo ir šiame krašte. „Žemaičių kalba man yra gyva, nepamiršta ir nesvetima. Šeimoje šnekame plungiškių tarme, ir iki savo gimtųjų namų nėra tolimas kelias. Vydmantuose man viskas patinka, šalia jūra, ramybė. Nors savo gyvenimą planavau mieste, niekaip negalėdama įsivaizduoti savęs mažesniame miestelyje, bet man ši vieta labai artima, jauki, aplink draugiški, visuomet besišypsantys žmonės. Šioje bendruomenėje jaučiuosi saugi, užsimezgė nemenkas pažinčių ratas“, – kalbėjo Aušra, šiuo metu Klaipėdos universitete studijuojanti psichologiją ir čia pat ir dirbanti psichofiziologijos laboratorijos laborante. Praėję metai A. Vitaitei buvo gana intensyvūs – darbas Palangoje, LSMU Neuromokslų institute, kur naktį atlikdavo miego tyrimus, asistavimas ir pagalba neįgaliam žmogui kasdienybėje, įvairūs kursai, kilusios idėjos visiškai naujam, savarankiškam projektui ir savanorystės pradžia. „Darbas naktimis turi savo kainą visose gyvenimo srityse, tad norėdama skirti laiko studijoms universitete, papildomiems kursams, savanorystei ir kūrybai, jausdama poreikį ir norą sukurti pridėtinę vertę visuomenei, atsisakiau darbo“, – pasakojo pašnekovė, paminėjusi, kad savanorystė į jos gyvenimą neatėjo staiga. Mintis apie pagalbą moterims brendo seniai, tai buvo viena pirminių vaikystės svajonių, kuomet augančiam vaikui kyla mintys, kuo jis taps užaugęs. Besimokydama mokykloje ir matydama ją įkvėpusios psichologės pavyzdį, Aušra šią mintį nuosekliai brandino, bet merginai augant ir bėgant laikui, ją ėmė dominti medicinos sritis, todėl pirmoji kryptis ir buvo ten. Sakoma, gyvenimas vis tiek viską sudėlioja į savo vietas – šiuo metu ją traukia žmogaus, jau ne vien kaip fizinio kūno, bet ir gilesnis pažinimas per jo psichikos, emocijų, minčių, jausmų prizmę.
Užleista peties trauma gali išsivystyti į negalią
Šiaulių krašte puikiai žinomas gydytojas ortopedas-traumatologas Žydrūnas Vitkauskas prieš kelerius metus, per pandemiją, „atrado“ jaukų Kretingoje įsikūrusį medicinos centrą „Northway“. Pažinęs Vakarų krašto pacientus čia ir liko – medicinos centre „Northway“ gydytojas iki šiol konsultuoja ir atlieka operacijas. Ko neparodo rentgeno tyrimas? Kasdieniame darbe gydytojas Ž. Vitkauskas dažnai susiduria su sportinių, buitinių traumų pasekmėmis. Šaltuoju metų laikų šią pacientų kategoriją tradiciškai papildo paslydusiųjų ir parkritusiųjų gretos. Tiesa, ne visi patyrę tokias traumas suskumba kreiptis į ortopedą-traumatologą. Kai kurie gydytojo duris praveria praėjus metams ar net keleriems po traumos. Nugriuvo, susitrenkė petį, po kelias savaites trukusių skausmų kreipėsi į gydytoją, tačiau rentgeno tyrimas lūžio neparodė. Sulaukęs patarimo mankštinti petį, žmogus dažniausiai toliau kenčia skausmą. „Rentgeno tyrimas parodo tik rimtas ir kritines traumas – kaulo lūžį arba išnirimą, o štai vidutinio ar lengvo stiprumo traumų, tokių, kaip plyšusios sausgyslės ar pažeisti peties raiščiai, šis tyrimas neatskleidžia, nors jų negydant žmogus gali tapti ir neįgalus“, – paaiškino gydytojas Ž. Vitkauskas. Medicinos centre „Northway“ galima atlikti modernius rentgenologinius ir magnetinio rezonanso tomografijos tyrimus. Pasak ortopedo-traumatologo, tokios galimybės leidžia nustatyti tikslesnę diagnozę.
Programa 100 pilotų Lietuvai baigėsi, bet mokymai tęsiasi
Rugsėjį–lapkritį Vakarų Lietuvoje sėkmingai įgyvendinta iš dalies Lietuvos krašto apsaugos ministerijos lėšomis finansuota programa „100 dronų pilotų Lietuvai“, per kurią net 109 dalyviai įgijo bepiločių orlaivių (BO) piloto kvalifikaciją. Programa buvo siekiama ne tik skatinti visuomenės susidomėjimą dronų technologijomis, bet ir prisidėti prie įgūdžių, skirtų krašto gynybai, stiprinimo. Rezultatas – per 100 kvalifikuotų pilotų Per mokymus, surengtus Klaipėdoje, Kretingoje, Mažeikiuose ir Juodkrantėje, programos dalyviai įgijo A1/A3 atvirosios kategorijos bepiločio orlaivio piloto pažymėjimus. Be to, 12 entuziastų gilinosi į FPV tipo dronų pilotavimo ir konstravimo pagrindus. Programoje aktyviausiai dalyvavo jaunimas nuo 16 iki 29 metų, tačiau taip pat sulaukta susidomėjimo iš jaunesnių negu 16 metų moksleivių ir vyresnių nei 40 metų dalyvių. Pagrindiniai tikslai ir pasiekimai Programos metu buvo peržiūrėtos ir pritaikytos mokymo programos, skirtos BO pilotams ir FPV pilotams, taip pat pagerinta mokymo priemonių bazė, leidžianti efektyviau organizuoti teorinius ir praktinius užsiėmimus. Buvo parengti šeši papildomi savanoriai instruktoriai, kurie įgijo reikalingų kompetencijų prisidėti prie būsimų mokymų. Programos dalyviai įgijo A1/A3 kategorijos piloto sertifikatus, o dalis jų susipažino ir su FPV dronų konstravimo bei pilotavimo pagrindais. Įgyvendinant programą, buvo organizuoti teoriniai ir praktiniai mokymai, taip pat viešas renginys, kuriame pristatyta dronų svarba ir jų taikymas Ukrainos kare, savo patirtimi dalijosi Ukrainoje kariaujantis savanoris Arūnas Kumpis ir „Blue/Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohman. Programos metu įsigytos mokymo priemonės ir parengta metodinė medžiaga bus aktyviai naudojamos ateities mokymuose, o įgyta savanorių patirtis užtikrins, kad panašios iniciatyvos galėtų būti įgyvendintos dar efektyviau.
Šiauliuose prisiminė fotografą dokumentalistą Vaidotą Kisielį
Fotografijos muziejuje, Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje, įvyko renginys iš ciklo „Naujos pažintys su senais pažįstamais“, skirtas vieno Lietuvos fotografijos mohikanų, buvusio ilgamečio Fotografijos muziejaus vadovo, Kretingoje gyvenančio Vaidoto Kisielio kūrybinei veiklai prisiminti ir su ja supažindinti visuomenę. ,b>Kretingoje gimęs augęs, po studijų Vilniaus universitete V. Kisielis pradėjo dirbti „Aušros“ muziejuje, o nuo 1977 metų ėmėsi vadovauti Fotografijos muziejui ir dirbo vadovaujantį darbą 16 metų. „Tuomet buvau labiau biurokratas, negu menininkas, atsakingas už eksponatų rinkimą ir tvarkymą, nuolatinės ekspozicijos formavimą, tuo pačiu – parodų organizavimą, fotografijos festivalių rengimą, rašiau publikacijas“, – kalbėjo 71-erių kūrėjas dokumentalistas, į meninę fotografiją paniręs tuomet, kai išėjo į užtarnautą poilsį. „Dabar, kai vartau savo fotografijas, atrandu labai įdomių dalykų: fiksavau Atgimimo pradžios įvykius, svarbias varžybas, 1987-aisiais buvau surengęs vieną ryškiausių parodų „Superfinalas 87“ apie Kauno „Žalgirio“ pergalę Maskvoje prieš CSKA“, – prisiminė fotomenininkas. Jo objektyvas fiksavo beveik visus Atgimimo laikotarpio įvykius Lietuvoje, dalyvavo „Sąjūdžio“, Lietuvos Tautinio olimpinio komiteto atkūrimo suvažiavimuose ir kituose svarbiuose to meto įvykiuose. V. Kisielis dar vadovavo Kultūros liaudies universiteto Fotografijos meno ir istorijos fakultetui, kuriame kartą per mėnesį buvo rengiami užsiėmimai fotomėgėjams – juose paskaitas skaitydavo žinomiausi to meto Lietuvos fotografai bei teoretikai Povilas Karpavičius, Virgilijus Juodakis, Algimantas Macijauskas, svečiai iš Latvijos, Estijos, kitų šalių.
Vaišėms – obuolių gardėsis pagal danus
Kretingiškiai menininkai Rasa ir Gediminas Staškauskai, šį rudenį dalyvavę Silkeborgo mieste Danijoje surengtose atvirose meno dienose, nuolat imasi naujų projektų, sumanymų ir jau su Darbėnų gimnazijos moksleiviais rengiasi įžymaus kraštiečio iš Mončių kaimo kilusio skulptoriaus Antano Mončio 105-ųjų gimimo metinių paminėjimui. Skulptorių svajonė – surengti menininkų plenerą, kad Darbėnų šviečiančių sūpynių parką papuoštų skulptūros kraštiečiui menininkui modernistui atminti. Savo kūrybinę erdvę Rasa ir Gediminas Staškauskai yra susikūrę netoli Darbėnų, nuošaliame gamtos kampelyje, kuriame stengiasi išsaugoti gamtos natūralumą. Menininkus supa per 30 natūraliai išaugusių ąžuolų, pačių iškastas tvenkinys, gėlynai, sodas. Čia jie kuria ir galeriją, kurioje eksponuojami naujausi menininkų darbai ir kuriuos progą apžiūrėti turi sodybos svečiai. Senas greičiausiai ne vieną šimtmetį skaičiuojantis ąžuolynas kaip niekada šiemet buvo turtingas gilių derliaus – jų tiek prikrito, kad kojos nebuvo kur pastatyti – storu storiausiu sluoksniu miško žemė jomis buvo nuklota. Parūpo, gal ąžuolyno šeimininkai ir gilių kavą yra pamėgę? „Vieną kartą prisidžiovinome gilių, pabandėme, bet kažkaip ta gilių kava mums susižavėjimo nesukėlė, tad gilių nerenkame – paliekame miško gyventojams, tegu sėjasi ir nauji ąžuolai“, – tvirtino Rasa ir Gediminas, kuriems ąžuolynas – poilsio, ramybės ir kasmet švenčiamų Joninių vieta, kur susirenka šeimos nariai, draugai, bičiuliai. Apskritai skulptoriai keramikai R. ir G. Staškauskai labiau yra žinomi užsienyje – Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, negu Lietuvoje. Menų jie mokėsi Vokietijoje, dažnai vyksta į kūrybines keliones, turi daug bičiulių, o bendrystė neretai pamėtėja ir įvairių kulinarinių idėjų.
Rusijos Sudžoje teko sprukti nuo persekiojančios skraidyklės
Nuvykus į ukrainiečių užimtą teritoriją Rusijos Kursko srityje labai akivaizdžiai pasimatė, kokias baisybes neša karas. Greta esantys kaimai, kuriuos skiria vien pasienio ružas ir kurių gyventojai daug šimtmečių bičiuliavosi, dabar Ukrainos pusėje buvo pavirtę griuvėsių krūva, o Rusijoje gyveno kaip gyvenę. Tiesa, tris pastaruosius mėnesius tenykščiai Rusijos gyventojai irgi patiria maisto trūkumą, elektros ir telefono ryšio nebuvimą ir kitokius suvaržymus. Tačiau ukrainiečių kariai rusų civilių nekankina, neprievartauja, neapiplėšia, namų nedegina ir negriauna – taip elgiasi į Ukrainos teritoriją įsiveržę Rusijos kariai. Kad ukrainiečių kariai Rusijoje neplėšikauja, o veža maistą, vaistus ir padeda civiliams, paliudijo ir patys rusai. Sumų regiono sostinė Sumai nuo pasienio su Rusija yra nutolę 40 m, ir vaizdas, artėjant prie kaimynų teritorijos, kas kelis kilometrus blogėja. Mat beveik trejus metus ukrainiečių kaimai buvo apšaudomi, ir kuo arčiau pasienio, tuo labiau. Spėjama, kad Rusija Ukrainos pasienio kaimus terorizuoja tam, kad gyventojai išsibėgtų, ir vėliau būtų lengva tą teritoriją užimti, nes sugriautuose namuose ukrainiečių kariai neturi, kur pasislėpti. Paskutinėje didesnėje Ukrainos pasienio gyvenvietėje Junakivka vaizdas labai niūrus – sugriauta net mokykla ir cerkvė, o keliai vos pravažiuojami per duobes, likusias po bombardavimų.
|
|
