|
|
|
Vakarų LietuvaAntano Mončio muziejui pakeitus pavadinimą koncepcija išliko nepakitus
„Mūsų muziejus pakeitė pavadinimą ir nuo šių metų vadinasi nebe Antano Mončio namai-muziejus, o Antano Mončio meno muziejus, tačiau pati jo koncepcija išliko nepakitusi“, – paaiškinusi, kad tiesiog atėjęs laikas pakeisti 1999 liepos 10 d. Palangoje atidaryto muziejus pavadinimą patikino jo direktorė Loreta Birutė Turauskaitė. Namai-muziejus tapo meno muziejumi L. B. Turauskaitė priminė, kad Mončių kaime Kretingos rajone gimęs, 1944 m. į Vakarus pasitraukęs Freiburge ir Paryžiuje skulptūrą studijavęs vėliau Prancūzijos sostinėję gyvenęs ir kūręs garsusis skulptorius Antanas Mončys (1921–1993) 1989 metais viešėdamas Palangoje būtent šiam Lietuvos miestui nusprendė padovanoti savo kūrinių kolekciją. 1998-aisiais, kai buvo priimtas sprendimas Palangoje atidaryti muziejų, jam buvo suteiktas Antano Mončio namų-muziejaus pavadinimas. „Tuo metu viešųjų įstaigų, kuriose būtų kūrėjų dovanotos kolekcijos, Lietuvoje buvo vienetai. Ir tada buvo nuspręsta, kad ši įstaiga neturėtų būti vien muziejus, į kurį žmogus atėjo ir, apėjęs ekspoziciją, išėjo. Norėjosi, kad čia nuolat būtų veiksmas, kad vyktų judėjimas ir gyvenimas kaip namuose. Šitą sumanymą mes įgyvendinome ir pavadinimą pateisinome. Bet pastaruoju metu atėję lankytojai vis dažniau klausdavo: o ar čia Mončys ir gyveno? Ar čia Mončio gimtieji namai? O kai perskaitėme svečių iš Rusijos atsiliepimus, kurie muziejuje neva matė netgi lovą, kurioje buvo pradėtas Mončys, supratome, kad senasis muziejaus pavadinimas jau nebeatitinka realybės ir veiklos. Nes čia visų pirma yra pristatomas menas – ir ne tik A. Mončio menas, jo kūryba, visas jo kūrinių rinkinys, bet ir kitų menininkių sukurtas įvairus menas. Todėl visuotiniame dalininkų susirinkime nuspręsta, kad pats geriausias pavadinimas būtų Antano Mončio meno muziejus“,– akcentavusi, kad dabar niekam jokių klausimų nebekyla, sakė muziejaus direktorė.
Stebuklingų akimirkų smulkmenos
Darbėnų gimnazijoje Ikimokyklinio ugdymo skyriuje mokytoja dirbanti, Kurmaičiuose Kretingos rajone gimusi, augusi ir čia gyvenanti Daiva Katkutė savo kasdienybės neįsivaizduoja be gamtos, fotografijos ir kelionių. Vienoje išvykoje telpa kelios kelionės „Keliauju tiek, kiek leidžia mano galimybės, ir esu jau labai nemažai pamačiusi“, – sakė Daiva, kurios kelionių kraitelėje puikuojasi Slovakija, Kroatija, Austrija, Sakartvelas, Škotija, Omanas, Marokas, Lenkija, Ispanija. Renkantis pažintinių kelionių maršrutą svarbiausias kriterijus – kalnai. Planuodama keliones, pašnekovė taip susidėlioja maršrutą, kad vienoje jos suplanuotoje išvykoje tilptų kelių kelionių įspūdžiai. Keliaudama D. Katkutė daug fotografuoja, išryškindama net menkiausias smulkmenas, kurios telpa sustabdytoje akimirkoje: „Vaizdas, kurį pamatau, nėra vien vaizdas – tai mažos detalės, kurias aš parsivežu namo. Ir žmogus iš gyvenimo pasiima tik smulkmenas. Regis, koks smulkus ir juokingas tas žodis – smulkmena, bet juk iš jų viskas ir susideda“, – pasakojo Daiva ir prisipažino suvokusi, kad tokia smulkmena, kaip priešoperacinė narkozė jos organizmui buvo sunkiai pakeliama. Vieną po kitos patyrusi dvi operacijas ji galvojo, kad daugiau nebepamatys dukters ir pasaulio. Sunkiai atsigavusi po paskutinės operacijos ir išvydusi vaiskiai žydrą rugpjūčio dangų, ji iškėlė rankas į viršų ir už gyvenimą padėkojo Kūrėjui. Grįžusi namo, prisirinko kraitelę obuolių ir supratusi, kad jos nepakels, tiesiog sode, ant žolės iš raudonskruosčių vaisių pamėgino išdėlioti žodį gyvenimas. Regis, smulkmena, bet sudėlioti tokio ilgo žodžio nepavyko. Sudėjusi anglišką žodį LIVE, Daiva pajuto, kad kas benutiktų, ji turi gyventi, turi eiti, pamatyti, keliauti. „Tik labai artimas ratas žmonių žino, kokia tikroji, ne finansinė, mano kelionių kaina, kiek iššūkių tuo metu patiria mano organizmas, – atviravo pašnekovė ir pridūrė, kad ir kaip tai skausminga jos kūnui, ji renkasi gyventi. – Kelionės – tai ne tik kalnai, tai gamta, sutikti žmonės, bendravimas, kurio daug net nereikia, užtenka trumpos pažinties ir užsimezgusio trapaus tos akimirkos ryšio.“
Laukia pokyčiai pensijų kaupime: ko tikėtis?
Konstitucinis Teismas (KT)paskelbė, kad Pensijų kaupimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai ir dėl svarbių priežasčių žmonėms turi būti numatyta galimybė pasitraukti iš II pakopos pensijų kaupimo. Šiuo metu rengiamos pataisos, kuriomis bus nustatyta, kokios priežastys laikomos svarbiomis, numatytos palankesnės įtraukimo į pensijų kaupimą sąlygos. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) susilaikė nuo išsamesnių komentarų apie vykstančius pokyčius, kadangi teisės aktų projektai dar derinami tarpinstituciniu lygiu. Pensijų kaupimo pokyčius pakomentavo Seimo narė Laima Nagienė ir Socialinės politikos ir viešojo sektoriaus ekonomikos dėstytojas, profesorius Romas Lazutka. Inicijavo reikšmingus pokyčius L. Nagienė akcentavo, kad senatvės pensijų ir pensijų kaupimo klausimas yra be galo sudėtingas, nes turi sąsajų su visa daugiasluoksne šalies socialinio draudimo sistema. „Nuo II pakopos pensijų kaupimo sistemos sukūrimo pradžios, dar 2004 metais įžvelgdama daugybę šios sistemos trūkumų, buvau itin skeptiška, vienareikšmiai neigiamai nusiteikusi visos šios sistemos atžvilgiu ir išskirtinai tam tikrų šios sistemos aspektų atžvilgiu. Gavusi žmonių pasitikėjimą ir tapusi Seimo nare, tuo pačiu gavau ir galimybę aktyviau spręsti II pakopos pensijų kaupimo teisinio reguliavimo sistemos problemas“, – akcentavo opozicinės Seimo Demokratų „Vardan Lietuvos“ frakcijos narė, kuri kartu su kitais parlamento nariais kreipėsi į KT dėl esamos tvarkos II pensijų kaupimo pakopoje. Mažeikiškė Seimo narė pridūrė, kad KT nutarimas yra išties reikšmingas dėl to, kad jis tapo naujos diskusijos parlamente pagrindu: „Šiuo atveju paminėtas nutarimas sudarė galimybę inicijuoti Pensijų kaupimo įstatymo pataisas.“
Teisė moralės nereguliuoja
Visuomenė nepaliauja domėtis vadinamuoju čekiukų skandalu ir laukia jo baigties. Dalis atomazgos – Seimo gana spėriai įtvirtinta apmokėjimo savivaldybių tarybų nariams už jų darbą tvarka. Kas toliau? Ar vietos politikai, piktnaudžiavę rinkėjų pasitikėjimu ir mokesčių mokėtojų pinigais, sulauks atpildo, o gal viskas jiems – kaip vanduo nuo žąsies? Įžvalgomis apie „čekiukų“ skandalą ir politikų atsakomybę su „Vakarų Lietuvos“ skaitytojais pasidalino advokatas dr. Algimantas Šindeikis. – Kaip apskritai vertinate visuomeninę iniciatyvą imtis tirti, kaip panaudojamos savivaldybių tarybų narių veiklai skirtos lėšos. Ar tai reiškia, kad valstybinės institucijos nebuvo pajėgios to padaryti? Ir kokia būtų buvusi neteisėto lėšų panaudojimo baigtis, jeigu ne ši visuomeninė iniciatyva? – „Vakarų Lietuva“ paklausė A. Šindeikio. – Tai, kad piktnaudžiavimą valstybės ir biudžeto lėšomis ištyrė ir paviešino visuomenininkas Andrius Tapinas, o ne, pavyzdžiui, Valstybės kontrolė ar savivaldybių vidiniai auditoriai, rodo, kad politikų finansinės veiklos kontrolė nėra nei pakankama, nei efektyvi. Bet reikia džiaugtis tuo, kad šią spragą užpildė visuomenininkas. – Ar įžvelgiate įstatyminių spragų, kai kalbama apie „čekiukų“ skandalą. Kas buvo ne taip iš pat pradžių, ar įstatymai tiesiog „suklupo“ prieš savivaldybių politikų nesąžiningumą? – Politikai patys susikuria žaidimo taisykles, t. y. biudžeto lėšų naudojimo ir atsiskaitymo mechanizmus. Tie mechanizmai leido šį neteisėtą, kaip paaiškėjo po teismų nuosprendžių, – ir nusikalstama lėšų naudojimą, ilgai nuslėpti. Tai pavyko tol, kol visuomenininkas Andrius Tapinas blaiviu žvilgsniu pažvelgė į tai, kaip ir kam tos lėšos yra faktiškai naudojamos. Ir paaiškėjo, kad jos naudojamos ne taip ir ne tam, kam jos skirtos, o pateikiamos ataskaitos ir atsiskaitymo dokumentai yra klastojami.
Verslas po atviru dangumi
Prieš septynerius metus įsigiję pirmąsias keturias karves Monika ir Raimondas Pareigiai iš Genčų Medsėdžių kaimo Kretingos rajone greičiausiai nė nesitikėjo, kad gana greitai jie valdys nemenką galvijų bandą ir taps „MR. Ūkio“ įkūrėjais. Gyvuliai į ūkį įnešė stabilumo „Buvome visiški maksimalistai, – pradėjo pokalbį Monika, pati kilusi nuo Švėkšnos Klaipėdos rajone. – Per karantiną, kai visi išėjo neplanuotų atostogų, kartu su vyru ir įkūrėme „Misterį Ūkį“, kuriame iš esmės dirbame dviese, retsykiais į pagalbą pasikviesdami Raimondo tėvą.“ Idėja užsiimti gyvulininkyste kilo abiem suvokus, kad ūkis turi būti mišrus, tuomet jis yra ir stabilesnis, ir daugiau naudos nešantis. „Tiesioginė produkcija klientui turi būti kiekvieno ūkio siekiamybė“, – į pokalbį įsitraukė ir Raimondas, pridurdamas, kad jie augina ne tik jaučius, bet ir grūdines kultūras, kas yra ypač svarbu, žinant, kokie nenuspėjami gali būti metai. Vienais metais – sausros, kitais – liūtys, ir metai tampa nuostolingi grūdus auginantiems ūkininkams. Anot pašnekovo, gyvuliai, įnešdami stabilumo, kažkiek amortizuoja patirtus nuostolius. Durpynai, visai netikę augalininkystei, puikiai tiko pievoms, tad pradėję nuo keturių karvių, jaunieji ūkininkai labai greitai suprato, kad ten, kur keturios, visai neblogai bus ir keturiasdešimčiai, o po to, žiūrėk, jau ir visas šimtas ganosi. Kokybiškai mėsai paruošti reikia trijų aspektų Pradėję mąstyti, kad pomėgis sparčiai pereina į verslą, Monika ir Raimondas suprato, kad augindami mėsinius galvijus jų mėsą gali tiesiogiai parduoti žmonėms. Pirmąją partiją mėsos pardavę supirkėjams ir paklausę kur ji nukeliaus, sutuoktiniai išgirdo, kad tokios geros kokybės mėsa keliauja į užsienį, nes lietuviai čia jos neperka arba neįperka. Pasidomėję, kokios kokybės jautiena yra prekybos centruose, „MR. Ūkio“ įkūrėjai suprato, kad būtent kokybiškos mėsos ten labai sunku rasti. „Palaipsniui žmonės jau pradeda suprasti, kas yra geros kokybės jautiena, išmoksta ją paruošti ir po truputį mokosi ją valgyti“, – pastebėjo Raimondas. Tik pradėję ūkininkauti, apie gyvulininkystę pora nelabai ką žinojo, tiesa, Monikos tėvai augino gyvulių, bet jiedviem tikrų, gilių žinių labai trūko. „Nežinojome, kaip tais gyvuliais rūpintis, kaip karvės veršiuojasi – vis eidavome ir eidavome žiūrėti, – prisiminimais dalinosi Monika, pridūrusi, kad dabar yra įrengtos vaizdo kameros, per kurias neišeidami iš namų jie gali stebėti, kas vyksta ūkyje. Porai labai svarbi ne tik kiekvieno gyvulio fizinė sveikata, bet ir psichologinė būsena: „Kaip tu prižiūri gyvulį, tokią grąžą ir gauni. Reikia ir vaistų, ir geros priežiūros, ir kokybiško pašaro. Savo gyvulių sveikatą perprantame iš elgsenos, jau atpažįstame, kada kuriam kažkas blogai.“ Anot pašnekovų, kokybiškai mėsai paruošti reikia trijų aspektų: gerai užauginti, gerai išpjaustyti ir gerai iškepti. Nors vieną iš šių aspektų sugadinus – kokybiško produkto nebus.
„Erasmus+“ projektai užaugina sparnus
Skuodo amatų ir paslaugų mokykla kasmet dalyvauja „Erasmus+“ projektuose ir semiasi profesinės patirties įvairiose Europos šalyse. Šiais metais dešimt būsimų apdailininkų visą mėnesį stažavosi Graikijos sostinėje Atėnuose. Į Atėnus darbo stebėjimo vizito ir pasisemti patirties taip pat savaitei buvo išvykę šeši mokytojai. Neįkainojama patirtis ir savarankiškumo mokykla Būsimieji apdailininkai – Kamilė Sabakonytė, Rimvydas Poškys, Karolis Venskus, Artūras Viršilas, Valentas Gricius, Danielius Rubys, Enrikas Banys, Monika Uznytė, Justinas Jakumas, Deimantė Pauliukėnaitė – profesinę praktiką atliko vienoje Atėnų statybų įmonių, kur kasdien, penkias dienas per savaitę, ardė sienas, tinkavo, špakliavo bei darė įvairius kitus su apdaila susijusius darbus. Ne tik profesinio tobulėjimo ir darbinės patirties sėmėsi, bet, pasak mokyklos direktorės Egidos Skurdauskienės, „Erasmus+“ projektai suteikia mokiniams kelionės patirties, galimybę pažinti kitų šalių kultūrą, kalbą, istorines vietoves, mokiniai gauna dienpinigius. Savaitgaliais jie apsilankė Atėnų istorinėse vietose, muziejuose, atrakcionų parkuose bei susipažino su vietos gyventojais ir jų kultūra. Mokyklos vadovė akcentavo, kad tokių užsienio šalyse atliekamų praktikų metu mokiniai ugdosi savarankiškumo įgūdžius, nes lydintysis mokytojas kartu būna tik vieną savaitę, o likusias tris jie ten gyvena ir grįžta namo vieni – įgyja labai svarbios keliavimo patirties, išmoksta orientuotis dideliame mieste, naudotis metro, nuvykti iš taško A į tašką B, patobulina anglų kalbos įgūdžius. Direktorė E. Skurdauskienė teigė, kad pastaruosius dvejus metus tokioms mokinių stažuotėms daromos atrankos, nes norinčių vykti yra daugiau negu galimų vietų skaičius, tad mokiniai atrenkami pagal mokymosi rezultatus, anglų kalbos mokėjimo lygį. Pasak vadovės, patys mokiniai, sugrįžę dalydamiesi savo įspūdžiais, sakę, kad tai buvusi nuostabi patirtis, suteikusi didelį motyvacinį postūmį toliau siekti savo tikslų pasirinktos profesijos srityje.
„Dalis pacienčių atsiveria tik prisipažinus, jog kare netekau vyro“
, psichologai, esame pažeidžiami lygiai taip pat, kaip ir visi žmonės – kai žuvo sutuoktinis, aš išgyvenau depresiją, pusę metų duše bei darbe žliumbiau, ir tik namie prieš vaikus vaidinau stiprią“ , – atviravo 33 metų Jevgenija Čistikova. Psichologė su vyru Igoriu, aštuonerių metų sūnumi ir trylikos metų dukra gyveno naujame devynaukščiame name arčiausiai Rusijos pasienio esančiame Saltovokos mikrorajone. Jį okupantai apšaudyti ėmė jau pirmą karo dieną, todėl dauguma kaimynų skubiai išsibėgo. Tačiau kai kurie nusprendė rūsyje pralaukti, nes nenorėjo palikti be priežiūros naujai įrengtus butus. Jevgenijos vyras Igoris mirė jos akivaizdoje, po to, kai trys bombos skeveldros pataikė į širdį, plaučius ir galvą. Tragedija nutiko aštuntąją karo dieną Charkive, kai Igoris su kaimynų grupe pakilo iš rūsio pažiūrėti, ar nedega jų namas po galingo raketų apšaudymo, kai tinkas ant galvų biro net rūsyje. Vos vyriškiai išėjo iš rūsio, vėl pasigirdo bombų sprogimai, ir skeveldros suvarpė šešis iš jų – du mirtinai. „Po sprogimo Igoriui negrįžtant,išbėgau į viršų žiūrėti kas atsitiko. Lauke buvo pilna dūmų, priešais esantis namas degė, o mūsiškiame nebebuvo langų. Pamačiau ant žemės gulintį Igorį, suklupau prie jo. Sutuoktinio akys buvo atmerktos, jis alsavo, tačiau nereagavo į klausimus, o palei ranką sruveno kraujas. Klykiau pagalbos, bet niekas neatbėgo. Išgyvenau šoką, nes greta gulėjo pusę galvos netekęs, prasivėrusiais smegenimis kaimynas, kuris dar judėjo ir prašė padėti, o palei namo sieną klykė vyriškis, kuris nebuvo sužeistas, bet viskas įvyko jo akyse ir šį ištiko isterija“, – pasakojo Jevgenija. Moteris atsitokėjo tik tada, kai iš rūsio pakilęs kaimynas priminė, kad apačioje jos laukia du pasimetę vaikai, ir paragino susiimti, pažadėjo iškviesti greitąją pagalbą. Tačiau medikai pasakė, kad greit neatvyks, nes keliai yra užversti medžiais, cemento nuolaužomis, šiukšlių konteineriais. Kaimynai išnešė vaistinėles, tvarstė sužeistuosius. Po kiek laiko vėl pasigirdo apšaudymas, ir vyrai visiems nurodė grįžti į rūsį bei dėl saugumo uždraudė eiti į lauką. Po kelių valandų atvykusi greitoji sužeistus žmones išvežė, o mirusieji liko kieme gulėti dvi savaites, nes morgai buvo perpildyti, o artimieji neturėjo galimybės atvykti jų pasiimti. Apie tai, kada ir kaip buvo palaidotas Igoris, psichologė sužinojo iš jo brolių, jau būdama Bulgarijos mieste Plovdive.
Ukrainoje sužeisti penki lietuviai teigė pajutę mirties alsavimą
„Sveikas. Patekom Pokrovske į apšaudymą, visi gyvi, tik aš praradau koją, iki, nebegaliu kalbėti, seselė liepia atiduoti telefoną“. Tokį sakinį telefono ragelyje išgirdęs apmiriau ir puoliau skambinti kitiems keturiems lietuviams savanoriams, su kuriais dieną anksčiau mačiausi Charkive. Nervinausi, nes jų telefonai tylėjo. Po kiek laiko visgi vienam pavyko prisiskambinti. Šis paprašė apie juos ištikusį įvykį informacijos neviešinti nei socialiniuose tinkluose, nei žiniasklaidai, nes tai esą gali pakenkti artimųjų sveikatai. Tuo pačiu patvirtino, kad vienam jų skubiai buvo operuojama koja, antram skeveldra nesunkiai sužeidė delną, kiti yra apsvaigę bei apkurtę nuo sprogimo, nesijaučia gerai. „Mirties šmėkla aplenkė mane, praėjus vos trims dienoms nuo gimtadienio, o taip jau sutapo, kad paskutinius tris gimtadienius sutikau Ukrainoje“, – pasakė vienas iš penkių lietuvių savanorių, gulinčių Dnipro ligoninėje. Rusams apšaudžius Pokrovsko miestą Donecko regione, žuvo penki civiliai, o tarp jų iš 60 sužeistųjų buvo penki mūsų tautiečiai. Nelaimę atnešė dvi galingos „Iskander“ raketos. Per antrą sprogimą nukentėjo vien lietuviai, tuo metu nuošalioje vietoje iškrovę vaistus bei kitus daiktus, atvežtus kariškiams. Pirmas sprogimas įvyko pusvalandžiu anksčiau ir arčiau gyvenamų namų, todėl pasėjo daugybę aukų. „Iš mūsų nieko nebūtų likę, jei ne mūrinė siena, už kurios bomba ir sprogo. Kai išgirdome siaubingą griausmą, akimirksniu visi kritome ant žemės, nuo krūmų šakų susibraižydami veidus ir rankas. Ausyse spengė, jaučiausi apkurtęs, aplink tiršti juodi dūmai. Apsigraibiau savo kūną – sveikas, tik ant rankos keli kraujo lašeliai. Ėmėme šaukti vienas kito vardus, visi atsiliepė, o kai išgirdome balsą „koja, mano koja“ supuolėm gelbėti jį“, – tęsė pasakojimą bičiulis. Jam skeveldra pataikė į delną, tačiau laimingai – nepažeidė sausgyslių ir po operacijos veiks kaip veikusi. Kitam bendram bičiuliui užtat nepasisekė – skeveldra taip sužalojo koją, jog ją teko amputuoti.
Ir Kretingoje yra kur skaniai pavalgyti
Vasaros pradžioje Lietuvoje pirmąkart lijo Michelin žvaigždėmis, po Michelin žvaigždę gavo net 4 restoranai ir visi jie yra sostinėje Vilniuje. Tačiau ir provincijos miestai, miesteliai turi kavines, kuriose noriai lankosi vietiniai, kurias rekomenduoja svečiams. Viena tokių kavinių jau tris dešimtmečius veikia įstabioje Kretingos vietoje, grafų Tiškevičių rūmų Žiemos sode – tai kavinė „Pas grafą“. „Produktų kokybė, iš jų gaminamų patiekalų skonis, geras aptarnavimas, ir būtina augti kartu su klientu“, – vardijo kavinės „Pas grafą“ virtuvės šefė Violeta Lazauskienė, paklausta, ko reikia viešojo maitinimo įmonės geram vardui užsitarnauti ir jį išlaikyti. Šį verslą prieš tris dešimtmečius įsuko Violetos brolis Rimantas Valentukonis. Atvertusi storą klientų atsiliepimų knygą, Violeta tvirtino, kad klientai yra svarbiausi jos ir komandos darbo vertintojai. Tiesa, šiandieną užuot rašę atsiliepimus, žmonės už gerą maistą, aptarnavimą dažniau dėkoja elektroninėmis, telefono žinutėmis ar paskambindami. „Nesiekiame gaminti įmantrių patiekalų, svarbiausia, kad būtų skanu, sveika, sotu, o kainos „nesusipykusios su protu“ ir paviešėjus norėtųsi vėl grįžti“, – apie iškeltus tikslus kalbėjo Violeta, akcentavusi, kad dauguma svečių net neatvertę valgiaraščio žino ką valgys. Štai tokie klientų pamėgti patiekalai, kaip grafienės Sofijos salotos, grafienės vištienos krūtinėlės kepsnys populiarumo nepraranda metų metais. Kretingos dvarą valdęs grafas Juozapas Tiškevičius buvo aistringas medžiotojas, mėgo patiekalus iš žvėrienos, grafui atminti kavinės meniu yra ir jo kepsnys, šiandieną dažniausiai ruošiamas iš elnienos, kartais – šernienos. Kavinė „Pas grafą“ savo valgiaraštį iš esmės atnaujino po karantino, tai sutapo su Žiemos sodo-oranžerijos renovacijos pabaigtuvėmis. „Valgiaraštyje yra otas, anties krūtinėlė su bruknių padažu ir juodųjų alyvuogių plutele“, – sakė Violeta apie tai, ką renkasi išrankesni klientai.
Valstybinių miškų urėdija – akcinė bendrovė. Keisis tik statusas ar ir pats ūkininkavimo miškuose būdas?
Valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija (VMU) pertvarkoma į akcinę bendrovę. Šis teisinio statuso keitimas numatytas šiemet gruodžio 31 dieną. Pasak Valstybinių miškų urėdijos generalinio direktoriaus Valdo Kaubrės, tai – nuoseklaus valstybės valdomų įmonių pertvarkymo proceso dalis. Pakeitus teisinį statusą, miškai išliks valstybės nuosavybė. Vis dėlto ir miškininkų, ir visuomenės nerimas nėra atsitiktinis – kokia ateitis po dar vienos reformos laukia Lietuvos miškų ir miškininkų? Ar keisis tik statusas, ar ir pats ūkininkavimo miškuose būdas? Primiršta, bet buvusi nebaigta reforma Prieš septynerius metus skubiai parengta „miškų reforma“ praūžė lyg viesulas. Tik vietoje medžių išretino miškininkų gretas, o visuomenėje sukėlė cunamio dydžio nepasitenkinimą, įsikūrė judėjimai ir įvairios visuomeninės miškų gynimo organizacijos. Tuomet daugelis šalies miškininkų vietoje padėkos sulaukė priekaištų, ne vienam teko palikti darbą, o kodėl staiga prireikė tokios reformos ir kokia bus valstybinių Lietuvos miškų ateitis, visuomenei tiksliai nebuvo paaiškinta. Beje, kaip ir dabartinis teisinio statuso keitimas, kam jis reikalingas ir naudingas. Dar kurį laiką visuomenė piktinosi naujai brėžiama miškų valdymo ir naudojimo reforma. Kilo daugybė įtarimų, kas slypi po jos vykdymu. Ilgainiui ši reforma prisimiršo, aistros nurimo. Pernai miškų ateičiai neabejingus žmones vėl sujudino Aplinkos ministerijos parengtas valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų metinių normų planas, numatantis kitus penkerius metus dar labiau didinti miško kirtimo normas, nes, anot ministerijos, metinis medienos prieaugis viršija iškertamos kiekį. Tačiau, sutikusi didžiulį pasipriešinimą, Aplinkos ministerija po ilgų debatų nusileido ir kitiems penkeriems metams leistinų kirtimo normų nepadidino. Medienos poreikis auga greičiau už mišką
Medienos poreikio augimą skatina ir pati Aplinkos ministerija, be kitų dalykų, nurodydama naujose statybose vietoje betono ir metalo naudoti daugiau medžio konstrukcijų.
Visa su vienokiu ar kitokiu medienos naudojimu susijusi pramonė taip pat reikalauja vis daugiau žaliavos. Jos reikia ir užsienio pramonei. Ne paslaptis, kad ne viena miškinga šalis savo miškus mieliau pataupo, o trūkstamą medienos kiekį įsiveža iš eksportuoti šią produkciją siūlančių šalių.
|
|
