|
|
|
Kuprinė
Tam, kad sektųsi mokslai, paslaptingos formulės nėra, – tereikia nuolat kruopščiai mokytis, skirti tam pakankamai laiko ir neieškoti būdų išsisukti. „Mokymasis nėra tradicinis pomėgis, bet man patinka mokytis“, – šypsojosi Pranciškonų gimnazijos devintos klasės mokinė Amanda Indrišiūnaitė, už pasiekimus neliekanti nepastebėta. Smagu sužinoti naujų dalykų Amanda – dažna įvairių konkursų, olimpiadų dalyvė, mat ji tikslingai mokosi ir siekia pademonstruoti savo žinias. Šiemet ji taip pat buvo viena mokinių, gavusių Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo stipendiją, teikiamą siekiant remti patriotišką ir katalikišką švietimą, skiriant lėšų Lietuvoje gyvenančių pavyzdingų moksleivių mokymuisi katalikiškose mokyklose ir gimnazijose. Tam, kad nusipelnytum šios stipendijos, reikėjo pademonstruoti savo įgūdžius rašant istorine tema. Kaip pripažino gimnazistė, stropiai mokytis ją skatina ateities tikslai. „Stengiuosi dabar, kad ateityje, siekiant karjeros aukštumų, būčiau jau susikūrusi tvirtą pagrindą“, – sakė ji. Ir čia pat atviravo, kad ją labiausiai domina tikslieji mokslai, pavyzdžiui, chemija. „O mano svajonių sritis, į kurią norėčiau pakliūti, – kardiologija“, – sakė mergina. Amanda supranta, kad kruopščiai mokytis ir mielai tai daryti nėra įprasta tarp šiuolaikinių mokinių. Priešingai, dažnas siekia išvengti mokymosi, nes tingi ar nori kitaip leisti savo laisvalaikį, pavyzdžiui, panirti į žaidimus. „Mokymasis – netradicinis pomėgis, tačiau jis man patinka. Man labai patinka sužinoti ką nors naujo. Mokslai mane netgi nuramina. Prisėsti ir išmokti kokios nors pamokos teoriją man labai lengva, netgi smagu, tikiu, kad visi taip gali, reikia tik noro“, – patirtimi pasidalino mergina.
Noras padėti žmonėms paskatino tapti policijos pareigūnu
Kokią profesiją pasirinkti – kiekvieno jaunuolio galvosūkis, bet, ko gero, geriausia paklausyti savo širdies balso. Taip nutiko ir 28-erių kretingiškiui Viliui Stonkui, kuris, supratęs, kad nori padėti žmonėms, nusprendė tapti policijos pareigūnu, o per šešerius savo darbo metus jau sugebėjo ir pakilti karjeros laiptais: jis dabar – Palangos policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkas. „Noriu paskatinti ir kitus pasirinkti šį kelią, nes tai prasmingas, reikalingas bendruomenei darbas“, – sakė jis. Mokymai praeina itin greitai Policijos pareigūnas atviravo, kad pasirinkti būtent šią specialybę paskatino toks itin paprastas dalykas – noras būti naudingam savo bendruomenės žmonėms. „Nors ir gali pasirodyti banalu, bet noras padaryti kažką prasmingo, padėti kitiems žmonėms buvo pagrindinė jėga, stumianti šitos profesijos link“, – prisipažino V. Stonkus. Kaip atrodo tas pirminis kelias, kurį reikia nueiti kiekvienam būsimam policijos pareigūnui? Vilius atskleidė – didelio vargo jis pats nepatyrė. „Mokymai trunka devynis mėnesius. Mokiausi Lietuvos policijos mokykloje. Kadangi mokymai ten labai aktyvūs, nespėji pajusti, kaip laikas ima ir praeina. Galiu patikinti, kad mokymai praėjo greičiau negu akies mirksnis. Po to jau policijos pareigūnai išsiunčiami savo žinias pritaikyti praktiškai, dirbant paskirtuose miestuose“, – pasakojo pareigūnas. Teorinės žinios skiriasi nuo praktinių Vilius, pradėjęs dirbti nuo 2017 metų rugpjūčio mėnesio, pastebėjo, kad didžiausias sunkumas, su kuriuo susiduria jauni pareigūnai, yra tai, jog teorinės žinios nuo praktinių labai skiriasi. „Kai mokaisi, atrodo, kad viską sužinai ir jau esi pasiruošęs, bet nieko panašaus, nes išėjęs į gatvę patruliuoti, susiduri su tiek situacijų, kurių net įsivaizduoti negalėtum“, – juokėsi pareigūnas. Pasak jo, tarp išmoktos teorinės dalies ir realaus įgūdžių įgyvendinimo slypi didžiulė patirties bedugnė. „Nėra taip paprasta susieti išmoktas taisykles, užrašytas ant lapo, su realybe, ir tai parodo tikrąjį tavo meistriškumą ir gebėjimą pritaikyti žinias“, – sakė Vilius. Tačiau galiausiai tas patirčių krepšelis pildosi ir viskas darosi aiškiau. Tik atsakomybės našta gal auga. „Juk esi atsakingas ne tik už save, bet ir už savo partnerį ar kitus kolegas. Kiekvieną situaciją reikia įvertinti individualiai“, – pastebėjimą išsakė V. Stonkus.
Spalio 20-ąją Palangos senojoje gimnazijoje nuvilnijo tradicinė, šiemet jubiliejinė – 25-oji – šventė „Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“, vienijanti kuriančius jaunuolius iš viso Žemaitijos regiono. Šiemet puikiai sekėsi kretingiškiams – net trys Pranciškonų gimnazijos ugdytiniai užėmė prizines vietas. Pirmoji vieta – Pranciškonų gimnazijos mokinei Šiemetinėje moksleivių poezijos šventėje, kurią kuruoja lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė, dalyvavo ne tik moksleiviai, kurie kuria dabar, bet ir buvę mokiniai, pirmieji poezijos šventės dalyviai. Vienas jų šiemet vertino jaunųjų poetų kūrybą – tai vaikų rašytojas Tomas Dirgėla, pats pradėjęs savo kūrybinį kelią Palangos senojoje gimnazijoje. Poetai galėjo rinktis, kiek savo poezijos pristatys – vieni skaitė po kelis savo eilėraščius, o kiti – po vieną. Tad ir apdovanojimai buvo paskirstyti į dvi kategorijas. Vieno eilėraščio kategorijoje trečiąsias vietas užėmė Palangos senosios gimnazijos mokinė Beata Volkovaitė (mokytoja J. Galinauskienė) ir Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokinys Benediktas Motuzas, antrosiomis vietomis dalinosi palangiškės Smiltė Šiurkutė (mokytoja A. Šeštokienė) ir Ugnė Stirbytė (N. Šakinienė), o pirmoji vieta atiteko Kretingos pranciškonų gimnazijos ugdytinei Dominykai Viršilaitei, kurią parengė lietuvių kalbos mokytoja Irma Šedienė. „Aš poeziją naudoju vidinei refleksijai. Poezija atsirado mano gyvenime neplanuotai, negalvojant, kad norėčiau tuo užsiimti, ir pasiliko. Tai atsitiko visai neseniai, praėjusiais metais. Nežinau, kaip bus ateityje, ar vis dar norėsis kalbėti tokia kalba, bet tikiu, kad poezija jau manęs neapleis. Norėčiau būti rašytoja, bet nesu tikra, ar ant to pastatyčiau visą savo gyvenimą. Kūryba dažnai būna įnoringa ir nelinkusi tavimi dalintis su kitomis veiklomis“, – sakė Dominyka, parsivežusi ąžuolo lapų vainiką už savo kūrybinius ieškojimus. Per menišką žodį gali būti atviresnis Kitoje kategorijoje trečiosiomis vietomis pasidalino Pranciškonų gimnazijos mokinys Sidas Čepelevas, kurį taip pat ruošė mokytoja I. Šedienė, bei Palangos senosios gimnazijos mokinė Elsė Uršulė Stanelytė (mokytoja J. Galinauskienė). „Poezija man yra priemonė, padedanti išreikšti mintį, neatskleidžiant paslapties. Per menišką žodį galima pasakyti daug labiau atviriau. Paprastu žodžiu negali tiek pasakyti, kiek kūryba“, – sakė Sidas. Įkvėpimas, anot Sido, aplanko netikėčiausiose vietose ir visiškai neplanuotai. „Kartais būna tokių dienų, kai gali nieko neparašyti, o būna tokių, kai per vakarą parašai net kelis. Pavyzdžiui, tokiuose renginiuose būnant gali kilti nemažai minčių“, – atskleidė jaunasis poetas, kuris papasakojo, kad jau yra išleidęs savo kūrybos knygelę mažu tiražu.
Spalvingoje animacinių filmukų personažų parodoje – paslėpta žinutė
Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje visą spalį parodų erdvėje eksponuojama Palangos „Baltijos“ pagrindinės mokyklos mokinio Astijaus Zastarto lipdinių iš plastilino paroda. Šios parodos keliavimo po Lietuvą iniciatyvos ėmėsi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programos „Stipri šeima“ savanorė Neringa Užomeckienė. Ji ir papasakojo apie šią iniciatyvą. Kūryboje atrado džiaugsmą ir nusiraminimą Astijaus lipdiniai – itin spalvingi jo mėgstamiausi animacinių filmukų veikėjai. Kaip pats sakė, lipdyti iš plastilino ir piešti jis galėtų nors ir visą dieną, nes tai yra veiklos, kurias jis labai mėgsta. O jo mėgstamiausias personažas – ežiukas Sonikas. Astijus turi autizmo spektro sutrikimą, todėl jis džiaugėsi radęs veiklą, kuri jam padeda nusiraminti, ir gali tuo tiesiog mėgautis. Neringa ir parodą parengti padėjusi mokytoja Monika Bušmaitė akcentavo, kad paroda siekiama atkreipti dėmesį į autizmo spektro sutrikimą turinčio vaiko ypatingus gabumus kurti. Pomėgis lipdyti – nuo ankstyvos vaikystės Su parodos autoriumi Neringa susipažino būtent mokykloje, pradėjusi dirbti mokytojos padėjėja. „Tai buvo pats pirmasis mokinys, kuriam aš suteikiau pagalbą per pamokas ir su kuriuo artimai susidraugavome“, – teigė N. Užomeckienė. Taip ji sužinojo ir apie jo pomėgį. Paaiškėjo, kad Astijus iš plastilino lipdo nuo ankstyvos vaikystės, o lankymas darželį laisvalaikiu mėgo žiūrėti įvairius animacinius filmukus ir įdėmiai įsiminė visus jų personažus. „Vieną dieną, pasibaigus pamokoms, Astijus atsinešė plastilino ir savo noru, niekieno neprašomas pradėjo lipdyti ežiuko Soniko personažą. Aš, sėdėdama šalia jo, žavėjausi kaip kruopščiai yra lipdomos kiekvienos, net ir pačios smulkiausios detalės – rankos, pirštai, batai, batų raišteliai, plaukai, – apie kurias dažnas kurdamas nė nesusimąstome, – pasakojo Neringa. – Bėgant laikui, kiekvieną dieną stebėdama Astijų, lipdantį įvairius Soniko personažus, mačiau, kad lipdymas – neatskiriama Astijaus dienos dalis, ir paklausiau jo, ar jis galėtų nulipdyti ir kitų personažų? Astijus atsakė „taip“. Tuomet pradėjo lipdyti kitus, parodoje eksponuojamus personažus.“
Kad kuprinė būtų patogi ir ne per sunki
Kasmet mokslo metų pradžioje pasitikrinama, ar mažieji į mokyklą nesineša per sunkių kuprinių. Ir sulaukia patarimų, kokios kuprinės turėtų būti, kad būtų patogu. Tokias akcijas pradinių klasių mokiniams kasmet organizuoja visuomenės sveikatos priežiūros specialistai. Kaip papasakojo visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Irena Vaitkevičienė, kuruojanti Pranciškonų gimnaziją, kuprinių svėrimo akcija: „Kiek sveria mano kuprinė?“ buvo vykdoma pirmose klasėse. Akcijos tikslas – atkreipti dėmesį į mokinių nugaros sveikatą ir nustatyti, ar ne per sunkios mokinių kuprinės. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė padėjo mokiniams išsiaiškinti, ar tinkamo svorio vaikų kuprinės, priminė kuprinių nešiojimo taisykles. „Džiugu, kad iš akcijoje dalyvavusių mokinių, dauguma nešioja kuprines, kurių svoris neviršija 10 proc. moksleivio svorio. Taip pat visi mokiniai turi kuprines su dviem diržais ir nešioja jas taisyklingai ant abiejų pečių“, – rezultatais pasidalino I. Vaitkevičienė. Specialistė akcentavo, kad pradinių klasių mokinių tuščių kuprinių svoris neturi viršyti 700 g, o vyresniems neturi būti didesnis nei 1 kg. Pilnos kuprinės svoris turėtų sudaryti ne daugiau kaip 10 proc. mokinuko kūno svorio. Patogiausia kuprinė, kurios diržai 3,5–4 cm pločio ir paminkštinti pečių juostoj. Kad mokiniui kuprinę patogu būtų nešioti, sunki
„Kuprinės“ informacija
Pirmasis įspūdis – puikus Kaip pasakojo Sterre, pats pirmasis įspūdis, atvykus į Kretingą, buvo puikus. „Visi labai draugiški. Kai tik atvykau, manimi labai rūpinosi nuo pat atvykimo pradžios, net ir apie smulkmenas pagalvojo, ko man galėtų prireikti. Ir tokie atviri, šilti pasirodė, atvėrė savo namų duris visapusiškai. Bet, žinoma, kaip ir esu kalbėjusi su kitais tarptautiniais savanoriais, suprantama, kad yra ir gerų emocijų antplūdžio, bet esama ir prastesnių. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę (kalbėjomės spalio 17-ąją – aut. past.) švenčiau savo gimtadienį, mane aplankė toks jausmų mišinys. Galvojau, taip, visi labai mieli, atnešė man tortą, buvau apsupta dėmesiu, bet tą akimirką supratau, kad ilgiuosi namų. Būtent tada pirmą kartą pajutau namų ilgesį“, – atviravo tarptautinė savanorė Sterre, Kretingoje atšventusi 23-iąjį gimtadienį. Bendraamžė Mari, atvykusi vėliau nei Sterre, pripažino, kad jai susidarė toks pat malonus įspūdis, kad yra laukiama, maloniai buvo sutikta, nepatiko tik vienintelis dalykas – mūsų šalti orai. „Čia tikrai šalta, pas mus taip pat visokių orų būna, bet tiek daug nelyja ir mažiau šaltų dienų, bet žmonės tikrai labai malonūs. Su jaunimu taip pat sekasi rasti bendrą kalbą, nors ir galima pastebėti, jog esama įvairių brendimo problemų. Man gal kiek lengviau, nes puikiai kalbu rusiškai, čia esama žmonių, kurie labiau supranta rusų kalbą“, – nusišypsojo ji. Merginos pripažino, kad itin puikų įspūdį paliko aplankyta jūra, joms buvo staigmena, kad ji – visai šalia. „Toks grožis, kad net norėjosi verkti“, – nusišypsojo Mari.
Sudaryta nauja Jaunimo reikalų taryba
Kretingos atvirajame jaunimo centre įvyko išvažiuojamasis Kretingos rajono savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos posėdis, per kurį suorganizuoti nauji tarybos rinkimai – paskirtieji tarybos nariai Kretingos rajono jaunimui atstovaus dvejus metus. Kaip pasakojo Kretingos rajono savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė Inga Biliūnaitė-Rušinskė, įprastai Jaunimo reikalų tarybos pirmininką ir jo pavaduotoją išrenka Jaunimo reikalų tarybos nariai per pirmąjį naujos kadencijos tarybos posėdį. Jaunimo reikalų tarybos pirmininku išrinkus Savivaldybės tarybos ar Savivaldybės administracijos atstovą, Jaunimo reikalų tarybos pirmininko pavaduotoju turi būti išrinktas jaunimo atstovas, ir atvirkščiai. Jaunimo reikalų tarybos nariui Vaidui Kupreliui pasiūlius, kad pirmininkės pareigas galėtų užimti Kretingos rajono savivaldybės vicemerė Vaida Jakumienė, susirinkusieji neprieštaravo. Pavaduotoju išrinktas Kretingos rajono jaunimo nevyriausybinių organizacijų asociacijos „Apskritasis stalas“ atstovas Tomas Perkumas. Jaunimo reikalų tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Jaunimo reikalų tarybos narių balsų dauguma. Esant lygiam balsų skaičiui, sprendžiamąjį balsą turi pirmininkas. Kretingos rajono savivaldybės jaunimo reikalų tarybą taip pat sudaro Kretingos rajono jaunimo nevyriausybinių organizacijų asociacijos „Apskritasis stalas“ atstovai Živilė Bružaitė, Mykolas Daračius, Kretingos rajono savivaldybės tarybos nariai Mindaugas Černeckis, Vaidas Kuprelis, Vilma Preibienė, Kretingos jaunimo teatro „Atžalynas“ atstovė Ula Gaubė, Kretingos rajono savivaldybės švietimo skyriaus vyr. specialistė Lina Jadenkuvienė, Žemaitijos skautų organizacijos Kretingos Šv. Antano skautų draugovės draugininkė Agnė Račkauskaitė. Per posėdį taip pat svarstyta dėl jaunimo apdovanojimų datos. Jie įprastai būdavo organizuojami rugpjūčio mėnesį, bet šiemet to padaryti nepavyko dėl Kretingos rajone įvykusios Jaunimo vasaros akademijos. Nuspręsta, jog jaunimo apdovanojimai vyks lapkričio mėnesį.
„Kuprinės“ informacija
Už geriausius rašinius – Juozo Giedraičio fondo stipendijos
Viešoji įstaiga Pranciškonų gimnazija nuo 2013 m. bendradarbiauja su Juozo Giedraičio fondo steigėjais. Kaip ir kasmet, mokiniams pasiūlyta padirbėti – parašyti rašinį pateikta patriotine tema. Šio fondo tikslas – remti patriotišką ir katalikišką švietimą skiriant lėšų Lietuvoje gyvenančių pavyzdingų moksleivių mokymuisi katalikiškose mokyklose ir gimnazijose. Pranciškonų gimnazijos mokiniams, puoselėjantiems krikščioniškas ir patriotiškas vertybes, rugsėjį įteiktos Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo stipendijos. Kaip pastebėta, šiais metais Juozo Giedraičio fondo organizuoto rašinio konkurso tema „Okupacinės sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 30 metų sukaktis“ buvo įdomi įvairaus amžiaus gimnazijos mokiniams. Keturi gimnazijos mokiniai – ketvirtokas gimnazistas Tomas Valiūnas, trečiokė Brigita Pilybaitė, pirmokės Amanda Indrišiūnaitė, Karolina Strakšaitė – gavo JGF stipendijų pažymėjimus, liudijančius, kad Juozo Giedraičio fondo komitetas skiria jiems metinę stipendiją. Už geriausius rašinius I vieta atiteko Tomui Valiūnui, II vieta – Brigitai Pilybaitei. Mokiniams pasiruošti konkursui padėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Irma Šedienė ir Raimonda Gumbaragienė.
Saksofonu skinasi kelią į didesnes scenas
Kūlupėniškis Donatas Vizgaudis retai paleidžia iš rankų savo išsvajotąjį, kaip pats sakė, instrumentą – saksofoną. 22-ejų muzikantas džiaugėsi, kai yra kviečiamas pagroti įvairiuose renginiuose, o itin nustebino neseniai gautas pakvietimas sudalyvauti televizijos laidoje „Lietuvos talentai“. Nors į antrą etapą Donatas nepateko, tačiau žada taip lengvai nepasiduoti ir nosies dėl to nenukabino. – Donatai, papasakokite ką veikiate šiuo metu? – „Kuprinė“ paklausė muzikanto. – Šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Klaipėdos fakultete studijuoju saksofono specializaciją. Šie metai man yra ypatingi, nes esu bakalauro IV kurse ir artėja finišo tiesioji. Baigęs šias studijas, įgysiu pedagogo kvalifikaciją. Gyvenu Kretingos rajone, Kūlupėnų kaime, bet per studijas tenka pagyventi ir Klaipėdoje. – Nežinojusieji, kas toks yra Donatas Vizgaudis, sužinojo, pažiūrėję „Lietuvos talentų“ laidą. Tad kaip ten atsidūrėte? Kaip sugalvojote, kad reikia parodyti savo talentą?
– „Lietuvos talentuose“ atsidūriau ne savo noru. Į atrankas mane pakvietė sudalyvauti „Lietuvos talentų“ kūrybinė komanda. Iš pradžių labai nustebau gavęs tokį pakvietimą, bet po to, gerai pamastęs, nusprendžiau išbandyti savo jėgas „Lietuvos talentų“ didžiojoje scenoje. Deja, bet patekti į antrą etapą nepavyko, bet esu labai laimingas dalyvavęs tokiame šou projekte. Manau, dar tikrai ten kažkada sugrįšiu su trenksmu. – Kiek laiko grojate saksofonu ir kodėl būtent šis instrumentas? – Šiuo ypatingu instrumentu groju jau 12 metų. Kodėl būtent groju saksofonu, negaliu atsakyti. Nuvažiavęs pirmą sykį į muzikos mokyklą, nebuvau apsisprendęs šimtu procentų, kokiu instrumentu norėsiu mokytis groti, tai atsitiktinai nusprendžiau pasirinkti būtent šį instrumentą, ir dabar esu labai laimingas grodamas saksofonu. Dabar tai – mano didžioji svajonė.
Palaikymo šokėjų komandos – svarbi ir tiesiog neatsiejama krepšinio dalis. Nors krepšinio varžybose visas aistringų sirgalių dėmesys sutelktas į komandos žaidimą, bet ne ką mažiau dėmesio visuomet sulaukia ir palaikymo šokėjos. Pranciškonų gimnazijos mokinė Karolina Strakšaitė pasirinko būtent šią sritį ir tobulina savo įgūdžius šokdama BC „Kretinga“ palaikymo komandoje. Tačiau 15-metė pripažino, kad šis užsiėmimas ją lydės iki tol, kol lankys mokyklą, paskui galvos apie kažką kita. Nors aktyvų gyvenimo būdą mergina propaguoja jau ilgokai – beveik penkerius metus. Labiausiai sudomino palaikymo šokėjos veikla Paklausta, kada ėmė lankyti šį užsiėmimą, Karolina atskleidė, kad beveik prieš penkerius metus. Tuomet jai buvo vos dešimt metų, ir tiesiog norėjosi viską išbandyti. Pašnekovė prisipažino, kad tikrai buvo idėjų daryti kažką kita, kaip, pavyzdžiui, lankyti plaukimo treniruotes, tinklinį ar badmintoną.
„Nors buvo kilusių minčių ką kitą galėčiau daryti, ši sporto šaka man patiko labiausiai, todėl aš nusprendžiau tobulėti ir eiti toliau“, – sakė Karolina.
|
|
