|
|
|
KuprinėVėlinių ir Helovino ekologija
Nors daugelis žmonių ginčijasi, kad Helovino, kuris minimas spalio 31-ąją, nevalia švęsti prieš Visų šventųjų šventę, minima lapkričio 1-ąją, daugelis jaunimo vis dėlto švenčia Heloviną. Pagrindinis Helovino simbolis – išpjaustytas moliūgas, Vėlinių – žvakė. Kaip šie du simboliai gali pakenkti gamtai? Įvairus moliūgo panaudojimas Įprastai Helovino nuotaiką kuria išpjaustyti moliūgai. Vis dėlto per metus vien Didžiojoje Britanijoje 95 proc. išaugintų moliūgų nukeliauja į šiukšlinę, nes išpjausčius visa jų masė išmetama. Galiausiai, kai moliūgas supūva ir nebeteikia grožio, išmetamas ir jis. Kad taip nenutiktų ir Lietuvoje, moliūgą galima panaudoti keliais būdais. Moliūgų sėklose gausu proteino, cinko, taip pat jos yra turtingos įvairių vitaminų. Prekybos centruose galima išvysti pardavinėjamas moliūgų sėklas, jų galima pasidžiovinti ir namie: tereikia jas atskirti nuo moliūgo minkštimo, užberti druskos ir išmaišyti, įdėti į orkaitę, įkaitintą iki 150 laipsnių, ir kepti, kol jos gražiai paruduos. Dar vienu receptu pasidalino „Dvaro saldaininės“ konditeriai Lukas Jasinskas ir Justė Norvaišaitė, kviečiantys pasigaminti saldainių iš moliūgo. „Pirmiausia reikia susmulkinti moliūgus juostelėmis arba kubeliais, pagaminti cukraus sirupą iš cukraus, vandens, citrinų žievelių, apelsinų žievelių, cinamono. Tuomet reikia užmerkti smulkintus moliūgus į sirupą ir laikyti 10 valandų, praėjus laikui, moliūgus gerai nuvarvinti. Sirupą galima suvartoti prie blynų vietoj grietinės, uogienės arba cukraus. Nuvarvintus moliūgus dėti į elektrinę džiovyklę ir džiovinti, kol jie tampa kieti, sausi, kaip saldainiai arba guminukai“, – tikino konditeriai, teigiantys, kad skoniui išgauti reikia nemažai įdirbio. Kaip sumažinti taršą per Vėlines Vėlinių laikotarpis – sakralus metas, kai prisimename mirusiuosius, einame į kapus, jiems atminti uždegame žvakes. Deja, iš šios šventės, kaip ir iš kitų gražių tradicijų, verslininkai padarė komercinę šventę. Masiškai perkamos žvakės, dirbtinės gėlės nugula į sąvartynus, šimtams metų teršdamos mūsų planetą ir kenkdamos patiems žmonėms. Įprastai Kretingos kapinėse šiukšlės vežamos maždaug kartą per savaitę, tačiau Vėlinių laikotarpiu šiukšlės vežamos kasdien, kartais kelis kartus per dieną. Vis dėlto teisingai šiukšles išrūšiavus yra galimybė jas perdirbti. Ta pati medžiaga, kuri šimtus metų dūlėtų sąvartyne, perdirbta gali būti vėl naudinga žmogui. Keturi patarimai, kaip sumažinti gamtos taršą. Pirmasis – mažinti žvakių kiekį. Vėlinių esmė – atminti mirusįjį, o ne atnešti jam daugiau žvakių. Gyvas gėles, atskirtas nuo tekstilės, galima mesti į žaliųjų atliekų konteinerį, esantį netoli kapinių. Žaliosios atliekos greitai suyra ir irdamos nepalieka didelio taršos pėdsako. Daugkartinio naudojimo žvakės taip pat saugo gamtą, jose pakeičiama tik vidinė kapsulė. Tokiu atveju žvakės indas galės metų metus gaubti degančią žvakę. Neišvalytos ir parafinu užterštos plastikinės kapsulės negalima mesti į plastiko konteinerį. Tokiu atveju ji turi keliauti į mišrių atliekų konteinerį, tačiau, kapsulę išvalius, ją galima mesti į plastiko konteinerį ir taip jį panaudoti dar kartą. Galiausiai svarbu netingėti rūšiuoti. Stiklinę žvakę reiktų atskirti nuo metalinio dangtelio. Stiklinės žvakės indas be išdegusios žvakės likučių yra metamas į stiklo atliekų konteinerį, o metalas – į plastiko atliekų konteinerį. Plastikinės žvakės indą be išdegusio parafino likučių galima mesti kartu su metaliniu dangteliu, nes į plastiko konteinerį gali keliauti plastiko ir metalo atliekos. Plastikines gėles, atskirtas nuo tekstilės, taip pat galima mesti į plastiko konteinerį, tekstilę – į atskirą tekstilės konteinerį.
Aurelija PLOKŠTYTĖ
„P. n.“ akademijos narė
Helovinas ir jo tradicijos Lietuvoje
Tikriausiai daugelis žino, kaip švenčiama Helovino šventė: kostiumai, baisios istorijos, posakis „pokštas ar saldainis“, žibintais paversti moliūgai ir t.t. Iš kur atsirado tokios tradicijos? Pats žodis „Halloween“ yra žodžio junginio „All Hallow’s Eve“ santrumpa – tai reiškia Visų šventųjų vakaras. Šiandien švenčiamos šventės šaknys tapatinamos su keltų naujaisiais metais, šie prasidėdavo lapkričio 1d. ir buvo rengiami keltų mirties dievo Samhaino garbei. Šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir rudens gėrybių gedimo sezono pradžią. Ilgainiui ši keltų šventė pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėjo, kad Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus, tačiau iš kur atsirado begalinis noras visus gąsdinti? Kadangi didžioji dalis amerikiečių į žemyną atvyko iš Europos, galima sakyti, kad jie tėra „svečiai“. Svečiai, kurie žiauriai elgėsi su čiabuviais indėnais. Taigi per Mirusiųjų pagerbimo ar Visų šventųjų dieną yra persirengiama baisiais kostiumais, gąsdinami aplinkiniai ir taip tikimasi, jog čiabuvių dvasios jų nepersekios. Nors Helovinas ir nėra lietuviška šventė, per pastaruosius dešimtmečius išsivystė keletas nuostabių šios dienos paminėjimų. Švėkšnoje jau kelintus metus vyksta moliūgų šventė, kurios metu visi norintys atsiveža moliūgų-žibintų ir tamsoje visą parką užlieja jauki, oranžinė šviesa. Mokyklose ar jaunimo kultūros namuose dažnai vyksta siaubo filmų vakaras. Vilniuje tikriausiai rastume daugiausiai veiklos, viena įdomesnių – zombių bėgimas, jame sportininkai bėga pasirinktą distanciją, o juos iš visų pusių apsupa zombiai. Šis renginys suteikia galimybę pamatyti apokaliptinį Vilnių, pasportuoti ir susipažinti su naujais žmonėmis. Dėl dabartinės situacijos patariama nesilankyti daug žmonių suburiančiose vietose, tačiau tai nereiškia, kad negalima smagiai praleisti šiurpadienio namuose. Susirask šiurpių filmų, išsikepk sausainių ar popkornų, papuošk kambarius heloviniškomis dekoracijomis ir turėsi galimybę „baisiai“ panaktinėti su šeima ar artimais draugais.
Lukrecija GABRĖNAITĖ
„P. n.“ akademijos narė
Meteorologijos ir hidrologijos studijos – netikėtas pasirinkimas
Kristina Viršilaitė buvo įsitikinusi, kad studijuos humanitarinius mokslus. Nuo pradinių klasių mergina daug rašė, dalyvavo rašinių konkursuose, tačiau paskutiniais metais besimokydama Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje ji nutarė rinktis kitos srities studijas – šiuo metu 21-erių mergina yra Vilniaus universiteto meteorologijos ir hidrologijos ketvirto kurso studentė. Žavėjo geografija ir kalbos K. Viršilaitė prisiminė, kad jai mokykloje įdomiausia buvo gamtinė geografija, o visuomeninė didelio susidomėjimo nekėlė. „Per visuomeninės geografijos pamokas taip pat mokydavausi ir stengdavausi, bet tuo pačiu norėdavau, kad jos greičiau praeitų. Neneigiu, kad nereikia išmanyti visuomeninės geografijos, tačiau gamtinė geografija buvo ta sritis, kuri man labiausiai patiko“, – tikino pašnekovė. Geografija kretingiškę masino nuo vaikystės – vyresnės sesers paliktus pratybų sąsiuvinius pašnekovė vartydavo ir skaitydavo su pasimėgavimu, nagrinėdama įvairius žemėlapius, brėžinius ir schemas. Kai pati mokykloje pradėjo mokytis geografijos, K. Viršilaitė kasmet laukdavo naujos informacijos ir detalesnio gilinimosi, tačiau apie ateities perspektyvas, susijusias su geografija, studentė nemąstė iki paskutinių metų gimnazijoje. Tuo metu ji svarstė studijuoti lietuvių ar užsienio kalbas. Merginai patiko tekstų, literatūros analizė, filosofija. K. Viršilaitei sekėsi visi dalykai – ir kalbos, ir matematika, ir geografija, ir visa kita. Vis dėlto literatūros pamokos, anot kretingiškės, buvo desertas sielai. „Nežinau, kas įvyko paskutiniaisiais gimnazijos metais. Galbūt toks dėsningas ėjimas humanitarinės krypties link pasirodė gana nuobodus? Norėjosi iššūkių, netikėtumo ir perversmo“, – patirtimi dalijosi studentė. Prasidedant paskutiniesiems mokslo metams mokyklos suole, K. Viršilaitė lankėsi Melnragėje ir svarstė apie gyvenimo pasirinkimus, o tada pagalvojo apie uostų inžineriją. Skaitydama studijų programos aprašą, pašnekovė aptiko meteorologijos programą, kuri sudomino. Galiausiai mergina pasirinko studijas Vilniuje, o ne Klaipėdoje. Pasak pašnekovės, patirti sunkumai išsikrausčius toli nuo namų ugdė savarankiškumą ir suteikė pasitikėjimo savimi.
Septintokas mokysis su vienuoliktokais
Trylikametis Pranciškonų gimnazijos septintokas Emilijus Latakas šį mėnesį pradėjo mokytis su gabiausiais šalies vienuoliktokais. Moksleivis atrinktas dalyvauti Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vyksiančioje Lietuvos ir Izraelio rengiamoje gabiems vaikams skirtoje programoje „Gifted“. E. Latako motina Ieva Latakienė tikino, kad užregistruoti sūnų dalyvauti šioje programoje paskatino jos teta pedagogė. „Programos aprašymas visiškai tiko Emilijui, todėl pasvarstę nutarėme užpildyti paraišką. Šiemet pagal programą buvo kviečiami trečiokai ir vienuoliktokai, tačiau nenuleidome rankų ir programos kuratorius įtikinome suteikti Emilijui galimybę dalyvauti atrankos procese su vienuoliktokais“, – pradžią prisiminė I. Latakienė. Nustebino nestandartiniu mąstymu Moksleivis jau yra skaitęs ne vieną aštuntos, devintos ar dešimtos klasės vadovėlį ir daugybę literatūros anglų kalba, todėl žinių patikrinimo testui, jo teigimu, pernelyg nesirengė. Testo metu trys vertintojai iš Lietuvos ir Izraelio stebėjo, kaip per 45 minutes kandidatai atliko penkiolika įvairių, nestandartinį mąstymą skatinančių užduočių, kuriose buvo matematikos, geografijos ir filologinių klausimų. „Vienoje užduotyje reikėjo perbraižyti pateiktas geometrines figūras. Kadangi neturėjau liniuotės, vietoj jos panaudojau kitą rašiklį, kitoje – įvardyti, kokios geometrinės figūros pavaizduotos. Kad geriau suprasčiau, į brėžinį žiūrėjau vis jį pasukdamas“, – tvirtino E. Latakas. Tokie veiksmai neliko vertintojų nepastebėti – pašnekovo atliktos užduotys įvertintos maksimaliai, o motyvacinio pokalbio rezultatas patvirtino, kad E. Latakui suteikiama galimybė mokytis su vienuolika gabiausių Lietuvos vienuoliktokų. Pašnekovo motinos teigimu, sūnus, būdamas penkerių, jau pradėjo skaityti įvairias enciklopedijas, tačiau labiausiai jį sudomino astronomija. „Ketverių Emilijų nusivežėme į Molėtų observatoriją ir Etnokosmologijos muziejų, penkerių jis išmoko planetų pavadinimus ir jų išsidėstymą Saulės sistemoje. Taip pat sūnus greitai išmoko pasaulio valstybių vėliavas, jų sostines ir populiacijas“, – tikino I. Latakienė. E. Latakas labai nori dalyvauti įvairiuose konkursuose ir olimpiadose – per dvejus mokymosi Pranciškonų gimnazijoje metus jis dalyvavo Diktanto konkurse Kretingos rajone ir laimėjo I vietą, matematikos rajoninėje olimpiadoje – taip pat pirma vieta. Penktoje klasėje moksleivis respublikinėje gamtos mokslų (biologijos) olimpiadoje iškovojo pirmą vietą. Pastarosios olimpiados metu pašnekovas, pasitelkęs nestandartinį mąstymą ir kūrybiškumą, su minimaliomis priemonėmis atliko laboratorinį eksperimentą. „Buvo klausimas, kuri medžiaga nesimaišo sus vandeniu, ir pateikti keturi variantai – druska, cukrus, kreida ir rašalas. Žinojau, kad druska ir cukrus tirpsta vandenyje, o dėl rašalo ir kreidos abejojau. Teko matyti keletą ekperimentų, kai gėlė sugeria rašalą, tačiau nežinojau, kaip šis procesas atliekamas. Kadangi su savimi turėjau vandens buteliuką, į jo kamštelį įsipyliau šiek tiek vandens, rašiau rašaliniu rašikliu, todėl įlašinau kelis rašalo lašus į kamštelį, pieštuko galiuku pamaišiau ir gavau atsakymą – kreida. Manau, kad šio bandymo rezultatai ir lėmė mano pergalę“, – atskleidė E. Latakas.
Per Kretingą nuaidėjo „Jaunimo apdovanojimai“
Rugsėjo 18 dieną dešimtąjį kartą kretingiškius subūrė tradiciniai Kretingos rajono savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos rengiami „Jaunimo apdovanojimai“. Aštuoniose skirtingose nominacijose apdovanojami Kretingos miesto ir rajono jaunuoliai ir jų bičiuliai bei jaunimo organizacijos. Kretingos rajono savivaldybės meras Antanas Kalnius sakė, kad malonu jaunimą apdovanoti už prasmingas veiklas, o mero pavaduotojas Dangiras Samalius akcentavo, kad šie apdovanojimai – it vaisių raškymas rudenį. Renginio metu apdovanojimai įteikti Metų jaunimo organizacijai, Metų savanoriui, Metų jaunimo ambasadoriui, Metų jaunimo iniciatyvai, Metų garbei, Metų kūrybinei sielai, Metų šeimai ir Metų jaunimo partneriui-rėmėjui. Metų jaunimo organizacija paskelbta Vydmantų gimnazijos „Sniego gniūžtė“, vykdanti savanorišką prevencinę veiklą, ugdanti jaunimą laiką leisti be žalingų įpročių, Metų savanore paskelbta tinklaraščio „Laukinė komanda“ įkūrėja, gyvūnų prieglaudos „Nuaras“ savanorė Aurelija Plokštytė; Metų jaunimo iniciatyva – automobilių „Audi“ susitikimas, organizuotas Renato Bumblio. Metų kūrybinės sielos apdovanojimą pelnė jaunasis kūrėjas Linas Daugėla; Metų jaunimo ambasadoriumi išrinktas vaizdo įrašų platformoje „Youtube“ išgarsėjęs Haroldas Zenkovas, Jaunimo garbe paskelbta Veronika Šiaulinskienė, paskatinusi kovoti už nelegaliai laikomų gyvūnų teises, Metų šeima tapo Dovilės ir Andriaus Byčių šeima, Kretingoje subūrusi jaunuosius skautus, Metų jaunimo rėmėju pripažinta įmonė „Centro pica & kebabai“. Anot D. ir A. Byčių, laimėti šios nominacijos jie nesitikėjo, nes jaunųjų skautų veiklą pradėjo neseniai – 2019 metų pavasarį. Skautų organizacijos idėja gimė apsigyvenus Kretingoje, nes tokios veiklos tuo metu nebuvo, be to, Dovilė ir Andrius ir patys yra skautai, todėl šeima jaučia pareigą tęsti šį judėjimą. Dalyvauti organizacijos veikloje šeima ypač kviečia paauglius, ieškančius savęs ir neapsisprendžiančius, ką gyvenime norėtų veikti. D. ir A. Byčiai akcentavo, kad jiems svarbu ne tik padėti kitiems, bet ir keisti žmonių gyvenimus. „Šiuo metu skautai renkasi į sueigas, stovyklauja, rengiami žygiai. Skautiška veikla – vertybių sistema, besiremianti pagarba Dievui, tėvynei ir artimui“, – tvirtino A. Byčius. Haroldas Zenkovas teigė, kad visada malonu būti įvertintam, ypač gimtajame mieste. Jis visada jautė, jog turi atiduoti duoklę Kretingai. Kurti vaizdo įrašus H. Zenkovas pradėjo 2014 metų pabaigoje – nufilmavo motyvacinį video, tikėdamasis, kad jis įkvėps žmones kitaip pažvelgti į save ir savo kasdienybę. Pašnekovas pripažino ir dabar sulaukiantis komentarų, žinučių ar žmonių reakcijų peržiūrėjus video. Kūrėjas ragino keliauti po pasaulį, tačiau niekada nepamiršti savo šaknų. „Apdovanojimai – puiki proga pažvelgti, kiek talentų ir potencialo turime“, – mąstė H. Zenkovas. Renginyje susirinkusius kretingiškius savo atliekama muzika ir dainomis džiugino jaunoji solistė Gita Vaikėnaitė, vaikinų grupė „Brass dudes“, roko, džiazo muzikantas Jokūbas Jankauskas. Apdovanojimus vainikavo hiphopo grupės „8 kambarys“ koncertas.
„Kuprinės“ informacija
Keliaujanti „Žemaičio gitara“ – darbėniškių roko grupėje
Darbėnų gimnazijos moksleivių suburta grupė „All forever“ praėjusį savaitgalį Vilniuje renginio „Tautų mugė“ metu savo muzika džiugino sostinės gyventojus ir svečius, o vienam grupės įkūrėjų Povilui Valičkai įteikta pereinamoji keliaujanti „Žemaičio gitara.“ Trylikametis moksleivis teigė, kad troškimas groti jį lydi nuo ankstyvos vaikystės – septynerių jaunuolio tėvas parodė pagrindinius gitaros akordus, po kurio laiko vaikinas savarankiškai išmoko groti gitara, nuo tada šis instrumentas tapo Povilo gyvenimo dalimi. Šiuo metu jis taip pat mokosi groti akordeonu Kretingos meno mokykloje. Septintokas atskleidė, kad mintis kurti savo roko grupę kilo kartu muzikuojant su sese Ieva ir bičiuliu Džiugu: „Mums patiko kartu groti, todėl kreipėmės į mokyklos neformalaus ugdymo mokytoją Aivarą Bružą, kuris sutiko būti vadovu.“ Šiuo metu į roko grupę ,,All forever“ susibūrę keturi moksleiviai – elektrine gitara grojantis Povilas Valička, bosine gitara – trylikametis Džiugas Sukuras, vokalistė šešiolikmetė Ieva Valičkaitė, dvylikametis būgnininkas Benas Bružas, kuris taip pat perkusijos mokosi Kretingos meno mokykloje. Anot P. Valičkos, grupė daugiausia atlieka kitų kūrėjų dainas, tačiau moksleiviai yra parašę ir du savo kūrinius. Vieną jų, pavadintą „Nesvarbu“, galima rasti vaizdo įrašų platformoje „Youtube“ kanale „All forever LT“, antroji daina – „Hi again“ ką tik sukurta, ją artimiausiu metu taip pat bus galima išgirsti šiame kanale. Dalyvauti pereinamosios gitaros konkurse P. Valičką paskatino Darbėnų gimnazijos direktorė Sonata Litvinienė. „Renkant, kas galėtų iš jaunimo šiais metais Kretingos rajone perimti keliaujančią „Žemaičio gitarą“, pasiūlėme Povilą ir konkurso komisijai nusiuntėme vaizdo įrašą su pirmąja grupės savos kūrybos daina. Kadangi konkurse gali dalyvauti 14–24 metų jaunimas, Povilui buvo padaryta išimtis ir nuspręsta pereinamąją gitarą įteikti jam“, – tvirtino S. Litvinienė. Anot jos, šie keturi gimnazijos moksleiviai labai anksti susibūrė į grupę. Noras tobulėti ir groti skatina juos judėti pirmyn ir kelti sau naujus tikslus: „Visi keturi mokiniai gyvena muzika – tai užima didelę jų laisvalaikio dalį. Visą vasarą jie repetavo mokykloje, skirdami savo atostogų laiką, paprašė leisti įkurti savo muzikos studiją mokyklos sandėlyje.“
Chemijos mokytoja mokykloje labiausiai nemėgo chemijos
Išmaniųjų technologijų pripildytame pasaulyje beveik visa informacija yra internete, ne išimtis ir mokinių įvertinimai. Dėl šios priežasties popierines pažymių knygeles prisimena retas moksleivis. „Šiais laikais pagalvoti apie pažymių knygelę būtų kiek sunkoka. Mokiniai turi elektroninius dienynus, ir rezultatus stebėti yra kur kas paprasčiau. Vis dėlto gyvename visai kitokiame pasaulyje nei XX amžiaus pabaigoje”, – nuomone dalinosi Salantų gimnazijos chemijos mokytoja Kristina Vaicekauskienė. Uoliai mokėsi K. Vaicekauskienė mokykloje mokėsi stropiai, ji buvo viena labiausiai susitelkusių mokinių. „Būdavo naktų, kai iki antros ar trečios valandos mokydavausi. Kadangi buvau iš tų, kurie nemėgo gauti blogų įvertinimų, tekdavo pasistengti“, – teigė pedagogė. Paradoksalu, tačiau chemijos mokytoja, sėdėdama mokyklos suole, labiausiai nemėgo chemijos. Jos teigimu, ši disciplina ją baugino, atrodė kaip tamsus miškas. „Kurį laiką sunkiausiai sekėsi chemija, man buvo sudėtinga suprasti šį dalyką. O ir mokytojos paprašyti pagalbos bijojau, net nežinau, kodėl. Vis dėlto, vieną dieną, sutelkusi visas jėgas, išdrįsau paprašyti mokytojos pagalbos. Ir štai dabar pati mokau chemijos kitus. Kai nori, viskas yra įmanoma“, – sakė ji.
Dėl vaikų galima virsti net pliušiniu meškučiu
Ši vasara buvo kitokia ir neįprasta, tačiau net neabejoju, kad tai buvo geriausia mano vasara. Visai netikėtai sugalvojau, kad šią vasarą noriu išbandyti save naujoje srityje. Kadangi esu universalus, mėgstu užsiimti įvairiausiomis veiklomis – nuo rašymo iki šokių ant parketo – „Balsių stovyklos“ vadovo pareigos man buvo nauja patirtis ir sena neįgyvendinta svajonė. Vaikai – man neapsakoma laimė, džiaugsmas ir tiesiog galimybė būti savimi. Gera, kai gali save išlaisvinti ir pajusti tarp vaikų tvyrantį tikrumą, emocijas, visas sėkmes ir nesėkmes. Nėra jokių apkalbų, apsimetinėjimo, tik tyras juokas ir nuoširdi vaikystė, žibančios didelės akys. Vadovo patirtis „Balsių stovykloje“ suteikė neišdildomų prisiminimų, išmokė vertingų pamokų, jaučiuosi ūgtelėjęs morališkai per kelis mėnesius labiau gal nei kiti per visą gyvenimą. Neslėpsiu, pradžioje buvo keista ir nejauku, kai visi vaikai žiūri į tave kaip autoritetą, klauso ir nori su tavimi praleisti kuo daugiau laiko. Išlikti vaikų draugu man padėjo natūralumas, džiaugiuosi, kad visos stovyklos metu buvau savimi, dovanojau vaikams savo šypseną, o jų man šimteriopai grįžo atgal. Kiekvieną rytą keldavausi su mintimi, kad laukia vaikai, kuriems reikia mano meilės ir dėmesio, tai labai paskatindavo kilti iš lovos. Su vaikais susibendraudavome tiek, kad paskutinę, dešimtąją, stovyklos dieną būdavo net sunku išsiskirti, nuriedėdavo ne viena ašara. Mintis, kad su vaikais, kurie tapo lyg mano mažesni broliai ir sesės, galėsiu pasimatyti tik kitais metais, arba tai buvo tik vienintelis ir paskutinis susitikimas, neretai priversdavo susigraudenti. Esu laimingas, kad galėjau pabendrauti su įvairaus amžiaus vaikais: stovyklautojų buvo nuo 7-erių iki 18-kos. Kiekviena amžiaus grupė įdomi, reikalaujanti vis kitokio dėmesio, priežiūros ar padrąsinančio pokalbio. Labiausiai įsiminė vienos gabios šokėjos istorija. Kadangi pats esu sportinių šokių šokėjas, stovykloje vesdavau šokių pamokas, pamokų dalyvius stengdavausi visada padrąsinti.
Studentų būsto paieškos – bendrabutis ar butas?
Vilnius – vienas daugiausiai kasmet pirmakursių sulaukiančių miestų. Baigus mokyklą ir pasirinkus tęsti mokymąsi aukštojoje mokykloje, kuri yra toli nuo gimtojo miesto, kyla klausimas, kur gyventi. Viena didžaiusių dilemų renkantis naują gyvenamąją vietą – nuomotis butą ar dalintis kambariu su kitais studentais bendrabutyje. Dažnai įvardijama, kad bendrabučiuose gyventi nėra patogu – bendri dušai ir tualetai, beveik kasmet kylantis pasipiktinimas dėl kambarių būklės. Vis dėlto, kai kuriems studentams pavyksta gauti kokybišką ir minimaliai komfortišką bendrabučio kambarį. „Kambarį gavau tikrai gerą, erdvų ir su balkonu“, – teigė Vilniaus universitete mediciną studijuojanti pirmakursė Julija Grigaitytė. Anot jos, daugelis gyvenimą bendrabutyje renkasi dėl to, kad tokio kambario nuoma yra gerokai mažesnė, dažnai bendrabutis yra šalia fakulteto, tačiau dauguma studentų bendrabučių gyvenimo sąlygomis nėra patenkinti ir išsikraustydami juokais naujiems gyventojams palieka nuodų tarakonams naikinti. Bendrabučio kambarį kartu su dviem bendrakursėmis besinuomojanti studentė Julija Grigaitytė patarė, kad ateityje kambarį besinuomojantiems studentams reikėtų atidžiai klausti apie interneto ryšį: „Čia nėra bevielio wi-fi ryšio, o į mano kompiuterį interneto laidas neįsikiša.“
Tėvas pedagogas: privilegija ar pareiga?
Mokinių ir mokytojų santykiai įvairūs: vienų dalykiški, draugiški, kitų – konfliktiški. Tačiau kokie santykiai susiklosto, jei mokinio mokytojas dar ir jo tėvas? Vienuoliktokas Pranciškonų gimnazijos mokinys Jurgis Adomaitis atskleidžia, ką reiškia turėti tėvą mokytoją Vilių Adomaitį, toje pačioje ugdymo įstaigoje dėstantį geografiją. „Tėvas pedagogas – puikus asmuo šeimoje, kuris mėgsta mokyti, bendrauti, nuolatos atskleidžia kažką naujo. Tai lemia, kad šeimoje daugiau bendraujame, diskutuojame apie įvairius reiškinius ar problemas, dažnai keliaujame“, – tikino pašnekovas. Jo teigimu, tai tam tikra paskata mokytis, ypač jei tėvas dirba toje pačioje mokykloje ar net dėsto tau pamokas. „Kitų dalykų mokytojai dažnai greičiau mane įsimena, kažko tikisi. Man tai padeda siekti aukštesnių mokymosi rezultatų. Na, o turėti blogą pažymį iš dalyko, kurio moko mama ar tėtis, man būtų nepatogu prieš juos pačius. Todėl abu aspektai skatina siekti aukštesnių rezultatų“, – dalijosi jaunuolis. Jurgis nei jaunesniame, nei vyresniame mokykliniame amžiuje tikino nejautęs, kad aplinkiniai reaguotų teigiamai ar neigiamai, jog jo tėvas yra mokytojas. Jis pripažino, kad visuomenė dažnai mano, jog mokytojų vaikai turi mokytis gerai, būti ramūs, tačiau šiuos stereotipus jaunuolis retai išgirsta iš aplinkinių lūpų. „Manau, kad turėti tėvą mokytoją yra privilegija. Visų pirma, mokytojai visą laiką žino apie mokykloje vykstančius įvykius, renginius, kuriuose gali paskatinti dalyvauti ir mane. Taip pat ir moksleiviui, ir pedagogams svarbu, kad tėvai gerai sutartų su mokytojais. Šiuo atveju, tai labai paprasta, kai vienas iš jų jau ir taip yra pažįstamas su visais mokytojais. Galiausiai, tai privilegija, nes mokytojai yra itin protingi, mylintys vaikus žmonės, turėti tokį tėvą tikrai nėra skausminga pareiga“, – atviravo J. Adomaitis.
|
|
