Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugpjūtis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar jums įdomu, kodėl pykstasi rajono valdžia?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kuprinė

Savo kūrybinio gyvenimo potyriais pasidalino Vydmantų gimnazijos dvyliktokė Beta Rogačiovaitė (dešinėje) ir etikos mokytoja poetė Irena Grabienė.

Dažnai atrodo, kad dienos bėga akimirksniu. Nepastebimai liejasi į savaites, mėnesius ir, nors tu ką, kartais tiesiog negalime įvardinti, ką reikšmingo per tą laiką nuveikėme. Išliekamuosius pėdsakus kasdienybėje palieka kūryba. Ji neprivalo būti nei didi, nei pastebėta, svarbiausia – pats procesas, kuris teikia žmogui galimybę išsilieti, pabėgti ar atsipalaiduoti. Savo kūrybinio gyvenimo potyriais pasidalino Vydmantų gimnazijos XII klasės mokinė jaunoji menininkė Beta Rogačiovaitė ir etikos mokytoja poetė Irena Grabienė.

Akstinas kurti

Beta tapyti pradėjo Kretingos meno mokykloje, maždaug prieš dešimt metų. Iš pradžių tapyti merginai buvo tik pareiga, pamokos užduotis, tačiau vėliau pradėjus labiau domėtis meno pasauliu ir tapyba, tai jai tapo mėgstamiausiu užsiėmimu, su kuriuo dabar nori sieti savo ateitį.

Tapyti ir kurti moksleivę skatina pačios noras prasmingai praleisti laisvalaikį, taip pat patinka kitų žmonių reakcija į darbus. Beta jaučiasi motyvuota, kai žmonės pakomentuoja ar grožisi jos darbais. Ji tiki, kad kūrybos prasmė yra sukelti žmogui emociją, nesvarbu, kokia ji būtų.

Poetė I. Grabienė pritarė, kad kurti skatina artimų žmonių, šeimos, kolegų vertinimai: „Jie – mano skaitytojai ir kritikai. Jaučiu, kad mano eilėraščiai apsigyvena kitų žmonių širdyse, o tai skatina dar daugiau rašyti. Kūryba – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Ji kelia sumaištį mano galvoje tol, kol neužrašau. Ji kyla impulsyviai, iš nugirstos frazės, pamatyto vaizdo, gamtos grožio ir panašiai. Netgi tada, kai dirbu kasdienius darbus, būna, mintis atbėga netikėtai.“

Tinkamas laikas ir turinys

Kiekvienas kūrėjas ar menininkas yra unikalus savo kūrybos raiškos erdve. Nuo aplinkos gali priklausyti patys kūriniai, bet gali būti ir atvirkščiai.

„Kasdien kūrybai laiką paskirstau įvairiai, kartais, atrodo, per parą neužtenka 24 valandų, nes praleidžiu visą dieną dirbtuvėje, o kartais kūrybą į šalį nustumia kitos kasdienės veiklos. Esu linkusi kūrybinį laiką matuoti ne valandomis, o atlikto darbo rezultatu, nes kartais galiu darbą užbaigti per kelias valandas, o kartais tam prireikia ir kelių mėnesių“, – sakė B. Rogačiovaitė.

Savo darbuose ji vaizduoja buitišką, kasdienę aplinką, dalykus, kurie yra kiekvienam artimi, paprasti, tačiau ne visiems pastebimi. ,,Man patinka vaizduoti paprastas, netikėtas akimirkas, kurios niekam neatrodo ypatingos tol, kol nebūna nutapytos“, – kalbėjo ji.



Rasa ŽUTAUTAITĖ, Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazija:

– Mūsų kelias iki egzaminų truko 12 metų. Pasirengimas anglų kalbos egzaminui, labai ilgas ir kupinas visokiausių emocijų, atradimų ir nusivylimų. Egzaminas trumpas, o pasirengimui buvo įdėta labai daug pastangų. Egzaminas – lyg sapnas ar iliuzija, todėl labai sunku suvokti, kaip greitai tai praėjo. Todėl keista ir nesuvokiama yra kiti artėjantys egzaminai, nes tai – didelė atsakomybė. Kartais su draugais juokaujame, kodėl į egzamino patalpą nėra įleidžiami pašaliniai asmenys, kodėl nėra daromos nuotraukos iš egzamino, o gal visa tai – tik iliuzija.

Kajus KUTELIS, Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazija:

– Jaučiuosi pasirengęs egzaminams, nes 12 metų nuosekliai mokiausi ir ruošiausi jiems. Taip pat dar yra laiko pasirengti ir gerai išlaikyti brandos egzaminus. Svarbiausia – mokėti susitvarkyti su jauduliu ir parodyti visas savo žinias. Savo bendraamžiams linkiu per likusį laiką pakartoti viską, ką mokėmės mokykloje, ir stengtis nugalėti jaudulį.

Augustė BENDIKAITĖ, Pranciškonų gimnazija:

– Jaučiuosi keistai, nes greitai pasibaigs šis dar ne tiek daug atsakomybių turintis laikotarpis ir prasidės suaugusio žmogaus gyvenimas. Taip pat jaudulį kelia artėjantys egzaminai, nes visada atrodė, kad jie dar toli, tačiau iš tikro jie labai arti.

Agnė IRKINAITĖ, Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazija:

– Artėjant egzaminams tikrai jaučiu daugiau nerimo. Pasidaro šiek tiek baisu, kai supranti, kad tuoj baigsi mokyklą. Svarbiausia, nors ir apsikrovus darbais bei knygomis, rasti laiko pailsėti. Norisi, kad viskas greičiau praeitų, nes prasidės naujas gyvenimo etapas ir įvairūs nauji iššūkiai.

Abiturientus kalbino Vaidas MAŽONIS

Nuotr. iš asmeninio pašnekovų albumo


Televizijos žaidime „Kas ir kodėl“ varžėsi bibliotekininkė Paulina Sutkutė ir bibliotekininkas darbui su jaunimu Mindaugas Orlovas (Dešinėje).

Nacionalinės bibliotekų savaitės proga šią savaitę televizijos žaidime „Kas ir kodėl?“ žaidė tik bibliotekininkai iš įvairių šalies bibliotekų. Į šį žaidimą pateko ir Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Paulina Sutkutė ir vyresnysis bibliotekininkas darbui su jaunimu Mindaugas Orlovas.

Kretingiškiai žaidime varžėsi atskirai, kovoti vienam prieš kitą neteko. Paulinai teko žaisti prieš Kauno rajono bibliotekos bibliotekininkes. „Galvojau, kad seksis blogiau. Išėjau į dienos finalą, bet jame vienu tašku pralaimėjau kolegei iš Kauno, – apie dalyvavimą kalbėjo P. Sutkutė. – Smagi patirtis dalyvauti tokiame žaidime. Labai gera atmosfera, nesijautė didelės įtampos, ir vedėjas, ir komanda gerai nuteikė.“

Dalyvauti žaidime patiko ir M. Orlovui. „Buvo labai smagu. Laimėjau puodelį ir arbatos rinkinį. Nejaučiau streso ar įtampos, tačiau jaučiausi labai susijaudinęs. Buvo įdomu pamatyti, kaip ten viskas vyksta“, – apie patirtį žaidime kalbėjo Mindaugas. Labiausiai kretingiškiui įsiminė organizuotas televizijos darbas: „Viskas vyko labai operatyviai ir sklandžiai.“

„Kuprinės“ informacija


Tarptautinės virtualios mokinių ir mokytojų kūrybinių darbų iniciatyvos-konkurso „Trapi taika“ dalyviai savo darbais palaikė Ukrainos tautos laisvės siekį.

Kretingos Simono Daukanto progimnazija, paskelbusi tarptautinę virtualią mokinių ir mokytojų kūrybinių darbų iniciatyvą-konkursą „Trapi taika“, sulaukė apie 200 mokinių ir mokytojų darbų. Su konkurso nugalėtojų darbais bus galima susipažinti jau šiandien, balandžio 29 d., Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje atidarytoje parodoje.

„Šiuo metu netyla kalbos apie karą Ukrainoje, o klasėse mokomės iš dabar vykstančių globalinių procesų. Mokiniai, mokytojai, mokyklų bendruomenės nerimauja, bijo, smerkia. Tad, organizuodami konkursą „Trapi taika“, užplūdusias emocijas pasiūlėme perkelti į kūrybinius darbus“, – kalbėjo dailės mokytoja Simono Daukanto progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Živilė Sabaliauskaitė.


Jaunieji maltiečiai savo veiklą pradėjo dar 1993 m. Šiandien jaunuoliai savanorystei buriasi 25 Lietuvos miestuose ir miesteliuose bei vienija apie 500 savanorių. Savo veiklą jaunieji maltiečiai aktyviai vykdo ir Kartenoje.

Patinka savanoriauti

Pasak Kartenos jaunųjų maltiečių vadovės Vidos Tamošauskienės, Kartenoje maltiečiai šaknis įleido 1996 m. lapkritį, ir tai – viena seniausių grupių Lietuvoje.

Šiuo metu Kartenoje yra beveik dešimt jaunųjų maltiečių savanorių. „Džiaugiuosi, kad savanorystė Lietuvoje kasmet vis populiarėja ir kad mūsų mažame miestelyje atsiranda jaunuolių, kurie nori savanoriauti ir padėti kitiems“, – V. Tamošauskienė pasidžiaugė norinčiais dalyvauti maltiečių veikloje.

Viena tokių savanorių Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro aštuntokė Gabrielė Mataitytė, jaunųjų maltiečių veikloje dalyvaujanti maždaug 2–3 metus. „Veikloje pradėjau dalyvauti netikėtai. Jau nuo pradinių klasių mačiau, kaip vyresnių klasių mokiniai vaikšto mėlynais maltiečių džemperiais. Pradėjus mokytis vyresnėse klasėse, vadovė Vida pasiūlė pamėginti šią veiklą. Ir man patiko. Patiko jų užsispyrimas, jų noras kažką veikti“, – patirtimi dalijosi mergina.

Paklausta apie tai, ką jai duoda savanorystė, Gabrielė sakė: „Man savanorystė padeda suprasti, kas man patinka ir nepatinka. Pavyzdžiui, jeigu nežinai, ką daryti šiuo laikotarpiu gyvenime, tai manau, reiktų pamėginti savanoriauti. Jeigu ne maltiečių organizacijoje, tai kažkur kitur.“


Praktiškais patarimai, kaip pasirinkti dalykus dešimtoje klasėje dalijosi Vydmantų gimnazijos pavaduotoja Bronė Kietelytė.

Artėjant vasarai ir baigiant dešimtą klasę mokiniams tenka pasirinkti, kokiu keliu toliau eiti: tęsti mokslus, rinktis profesiją ar baigti mokyklą. Negana to, jiems dar reikia nuspręsti, ką studijuos baigę dvylika klasių, nes turi pasirinkti, kokias pamokas vienuoliktoje klasėje lankys.

Tokio pasirinkimo akivaizdoje daugelis jaunuolių jaučiasi pasimetę ir neužtikrinti. Dažnai šalia nėra žmogaus, su kuriuo būtų galima pasikonsultuoti. Įžvalgomis ir nuomone apie pasirinkimus dešimtoje klasėje pasidalino Kretingos rajono švietimo centro psichologė Vika Gridiajeva, praktiškų patarimų davė Vydmantų gimnazijos pavaduotoja Bronė Kietelytė.

Įtaigūs ir perspektyvūs laikai

Vienas dalykų, sujaukiančių žvilgsnį ateitin, yra kaip niekada plačios galimybės. „Esame neapibrėžtumo situacijoje, – teigė psichologė V. Gridiajeva. – Tokia pasirinkimo laisvė turi didelį atsakomybės svorį: ar teisingai elgiuosi? Ko man klausyti: savo vidinio balso ar 10 nuomonių aplink? Savo nuomonėmis dalinasi visi, kas netingi: tėvai, draugai, merginos, vaikinai, mokytojai, nuomonių formuotojai. Dažnai tenka susidurti su pasimetusiais jaunais žmonėmis, kuriems mokytojai sako, kad jis gyvenime turi daryti kažką susijusio su matematika, biologija ar kalbomis. O jis galvoja sieti gyvenimą su visai kita kryptimi.“

Priimant pirmą tokį svarbų sprendimą, anot specialistės, kritika skaudina. Ne vien šeima, bet šiuo metu – ir socialiniai tinklai, verčia manyti, kad tik puiki karjera atneša laimę. Pasak V. Gridiajevos, kai pradedama kalbėti apie tai, kas yra laimė – paaiškėja, kad tai – noras įrodyti visiems, jog vis dėlto iš tavęs gali kas nors būti. Tokia aplinkos įtampa sukuria visą jausmų ir situacijų amplitudę.

Viena tokių situacijų yra nenoras studijuoti. Priežasčių tam atsiranda įvairiausių, tačiau svarbu atskirti, iš kurios pasąmonės pusės jos kyla. Tai baimė dėl pokyčių ar paprasčiausiai tingėjimas? Šią tendenciją psichologė yra linkusi vadinti „sustingimu“. Atsakomybė šiais itin komfortiškais laikais tampa atgrasi. Tai veikiau yra šeimos aplinkos ir auklėjimo problema. Psichologė sakė, kad pasaulyje įsivyravusi tendencija vaikus auginti taip, lyg jie būtų visatos centras, vietoje to, kad augintų su meile ir ugdant įgūdžius. Tėvams reikia ne kurstyti problemas, o kartu spręsti jas su savo atžalomis. Radus bendrą kalbą, jaunuoliai vis plačiau pravers duris į savo vidinį gyvenimą ir dalysis juo su tėvais, taip padėdami tėvams geriau juos suprasti, užjausti, duoti taiklesnius patarimus. Kritiką galima keisti į smalsumą.


25-erių kretingiškė Dovilė Tarasevičiūtė džiaugiasi po aštuonerių metų į Kretingą sugrįžusi iš Jungtinės Karalystės.

25-erių kretingiškė Dovilė Tarasevičiūtė, mokydamasi Pranciškonų gimnazijoje, svarstė apie mokslus, susijusius su finansais, kadangi mėgo tiksliuosius mokslus. Taip pat manė, kad žais krepšinį, nes kurį laiką tuo laisvalaikiu užsiėmė. Vis dėlto mergina, būdama penkiolikos metų, išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę, bet po aštuonerių metų ji grįžo į gimtąjį kraštą.

Įgijo patirties

Išvykusi į užsienį D. Tarasevičiūtė mokėsi anglų kalbos, dirbo. Koledže (College of West Anglia) ji pasirinko verslo vadybą, nes manė, kad ši profesija gana paklausi, apima klientų aptarnavimą, restoranus, logistiką. Mokydamasi Dovilė tuo pačiu „kopė karjeros laiptais“ dirbdama viešbutyje. Po mokslų koledže, kretingiškė studijavo teisės bakalaurą universitete (Anglia Ruskin University).

„Man labai patiko švietimo sistema. Turėjau laisvę interpretuoti įvairiuose darbuose, rašydama esė. Nors žmonių nuomonės atliktuose darbuose išsiskirdavo, tačiau visi būdavo teisūs. Džiaugiuosi, kad turėjau laisvę išreikšti save“, – apie studijas kalbėjo D. Tarasevičiūtė, sakydama, kad iki šiol nepamiršo įgytos patirties.

Dėl asmeninių priežasčių grįžusi į Lietuvą ir apsigyvenusi gimtajame krašte Dovilė pajautė skirtumą – čia, pajūryje, mažiau šurmulio negu buvo užsienyje, daugelyje sričių – lėtesnis tempas, išskyrus darbą.

„Užsienyje žmonės buvo labiau atsipalaidavę, linkę leisti laiką su draugais ar šeima, gyvenime mažiau rutinos. Čia, Lietuvoje, žmonės labiau pasinėrę į buitį“, – pastebėjimais dalinosi pašnekovė. Ji atviravo, kad norėtųsi susipažinti su kitais žmonėmis, pabendrauti.


Prasidėjus karui Ukrainoje, Vilniuje įvyko palaikymo Ukrainai akcija „Laisvė šviečia“. Jos metu eisenos dalyviai, pasidabinę Lietuvos ir Ukrainos atributika, nešini Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis, žygiavo nuo Seimo iki Boriso Nemcovo skvero Vilniuje, kur vyko palaikymo akcijos koncertas.

Parengė Linas DAUGĖLA


„Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ filmavimuose kartu su laidos vedėju Robertu Petrausku (antras iš kairės) įsiamžino ir abiturientą Tomą Perkumą (antras iš dešinės) lydėjo bendraklasis Mindaugas Tamošiūnas ir istorijos mokytoja Dalia Šimonienė.

Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos abiturientas Tomas Perkumas – aktyvus jaunuolis. Šiuo metu gimnazistas groja birbyne Kretingos meno mokykloje ir Klaipėdos krašto tautinių instrumentų orkestre „Trimitatis“. Taip pat vaikinas dalyvauja „Auksinio proto“ žaidimuose Kretingoje, laisvalaikiu domisi istorija ir muzika, dažnai dalyvauja įvairiuose projektuose, renginiuose, pats juos organizuoja. Visai neseniai dvyliktokas vyko į LRT transliuojamos laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ filmavimą.

– Jau ne pirmą kartą dalyvavai laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Kodėl nusprendei išbandyti savo jėgas ten?

– Kiekvieną sekmadienį stebėdavau laidas, todėl nusprendžiau, kad ir pats norėčiau dalyvauti. Socialiniuose tinkluose pamačiau, kad vyksta atranka, tad nedelsdamas užpildžiau registracijos anketą. Visa tai įvyko prieš trejus metus.

– Pasidalink savo pirmąja patirtimi laidoje.

– Pirmą kartą filmuojantis buvo neįprasta labai greitai spausti mygtuką norint atsakyti, tačiau to galima greitai išmokti. Kai dalyvavau pirmą kartą, su manimi vyko visa klasė. Ji buvo nuostabi palaikymo komanda ir tai labai padėjo žaidžiant. Per filmavimą įdomu tai, kad, įsitraukus į žaidimą, nebejauti, jog tave stebi daugybė kamerų.

– Šiemet ir vėl nusprendei filmuotis laidoje. Kas dabar lėmė tavo sprendimą? Kuo šis kartas skyrėsi nuo praėjusio dalyvavimo?

– Mokausi dvyliktoje klasėje ir tai paskutiniai metai, kai galiu dalyvauti šiame nuostabiame projekte, tad net nedvejodamas nusprendžiau išnaudoti šansą. Kai prasidėjo karantinas, į filmavimus nebeįleisdavo daug žmonių, tad šįkart negalėjo atvykti didelė palaikymo komanda. Dėl šios priežasties žaidimai tampa mažiau emocingi, tačiau vis tiek įdomūs.

– Ar manai, kad jaunam žmogui svarbu stengtis būti aktyviam ir save realizuoti įvairiose srityse?

– Taip, manau, kad jaunas žmogus turi būti aktyvus, dalyvauti įvairiuose renginiuose, projektuose. Visa tai ugdo jauno žmogaus pasaulėžiūrą, žmogus gali atrasti patinkančias veiklas ir susieti ateities planus su jomis.

– Kokiuose dar konkursuose dalyvavai šiemet?

– Dalyvavau etninės kultūros olimpiadoje. Regioniniame etape laimėjau II vietą ir atstovausiu Žemaitijai respublikiniame etape.

– Kokie tavo ateities planai?

– Planuoju baigti gimnaziją ir universitete studijuoti politikos mokslus.

---

Lietuvos tūkstantmečio vaikai – LRT visuomeninis TV projektas, V–XII klasių moksleivių žinių viktorina. Mokiniams pateikiami klausimai iš įvairių sričių (pvz., geografijos, biologijos, istorijos, literatūros, muzikos, politologijos). Klausimai apima ir bendrą žaidėjų išsilavinimą, jų pilietinį smalsumą, domėjimąsi šiandienos Lietuvos ir pasaulio aktualijomis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas