Pajūrio naujienos
Help
2024 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar pasigendate naujų rajono Savivaldybės projektų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kuprinė

Vidmantė papasakojo, kad jai artima scena, kur ji puikiai save realizuoja vesdama renginius, artimieji netgi juokauja, kad ji tarsi gimusi scenoje.

Salantiškė vienuoliktokė Vidmantė Petrulevičiūtė – itin veikli ir turinti daug pomėgių. Gimnazistė pripažino, kad jai svarbu pasiekti pačių geriausių rezultatų, tad visada ji klasėje pirmūnė. Ir nors dažnai ją galima regėti vedant įvairius renginius, vis dėlto ateityje svajoja apie kitokią profesiją – psichiatriją.

Pasiekimai motyvuoja stengtis

Pasiteiravus, kaip gimnazistei sekasi mokslai, ji patikino, kad ji pirmūnė jau nuo pradinės mokyklos. „Mokslai sekasi tikrai labai gerai, nors šiemet ir pajutau sunkumų tiek dėl naujos ugdymo programos, tiek dėl to, kad 11-toje klasėje mokymosi pobūdis visai kitoks negu žemesnėse klasėse. Geri rezultatai man svarbūs, siekiu iš savęs išspausti visą galimą potencialą. Man tai malonumas, lyderystė mane „veža“, tad mokslams laiko ir pastangų skiriu nemažai“, – patikino mergina.

Vidmantė spėja ne tik puikiai mokytis, bet ir dalyvauti įvairių dalykų olimpiadose, konkursuose, kuriuose ji dažnai puikiai pasirodo.

„Kiekvienais metais dalyvauju įvairiausių dalykų olimpiadose, konkursuose, dar visai neseniai parašiau rašinį „Kalbų Kengūros lyderių turui“, lieka tik laukti rezultatų. Kartais pasiseka, kartais iki to pasisekimo trūksta visai nedaug. Save išbandžiau skirtingose srityse, beveik visuose dalykuose, labiau besisekančių dalykų olimpiadose patenku į rajono ar zonos etapus. Per visus tuos metus pavyko užimti ir įvairiausias prizines vietas, tačiau „šviežiausi“ laimėjimai turbūt reikšmingiausi“, – teigė Vidmantė.

Ji patikino, kad laimėjimai ir įvairūs pasiekimai reiškia, jog visas įdėtas darbas vis dėlto pasiteisino ir pastangos yra pastebėtos. „Manau, kiekvienam smagu, kai jų pastangos nenueina veltui ir įvertinamas jų įdėtas darbas, asmeninis laikas. Visi pasiekimai tikrai motyvuoja dar labiau stengtis, nes nesvarbu, kuo beužsiimčiau, pasiekti norimą rezultatą ar net aukščiau – didžiulė palaima“, – šypsojosi gimnazistė.


Smulkmenos

  • Kuprinė
  • 2023-12-29

Krištolo šukes surinko

Motinos švelni ranka,

Ant pajuodusio paminklo

Koją laužosi šaka.

Aukso dulkėmis papuošia

Vakarą bevardis gūsis,

Jūra nenurimsta – ošia,

Suvelia pušynui ūsus.

Net rasos mažiausias lašas

Atgaivina bitėms sielą,

Skulptorius piktai nutašo

Veidą visiškai nemielą.

O mažų dalykų saują

Surenku aš kuo skubiau,

Didžiuliai perpildo pasaulį

Bei suprasti juos sunkiau…

Sidas ČEPELEVAS

Pranciškonų gimnazijos mokinys


Jaunimo darbuotojai Vilijanda Žimontaitė ir Andrius Butkus kasdien vyksta vis į kitas rajono gyvenvietes ir ten organizuoja įvairias veiklas kartu su jaunimu.

Kretingos rajone nuo gruodžio pradžios startavo nauja iniciatyva: Kretingos atviro jaunimo centro darbuotojai pradėjo organizuoti mobilųjį darbą su jaunimu rajono gyvenvietėse. Jaunimo darbuotojai Vilijanda Žimontaitė ir Andrius Butkus kasdien vyksta vis į kitas rajono gyvenvietes ir ten organizuoja įvairias veiklas kartu su jaunimu.

Grįžimas – geriausias veiklos įvertinimas

Kaip pastebėjo jaunimo darbuotojai, jauniems žmonėms labai reikia vietos, kur jie galėtų kažką nuveikti ar tiesiog šiaip pabūti. „Tik pastebėjome, kad iš pradžių labai skeptiškai į mus visi žiūrėjo, ne tik jaunimas. Kadangi visiems atrodė, kad atvažiavo kažkokios institucijos atstovai ir kažko reikalaus. Turėjome save pristatyti, supažindinti, kad esame jaunimo tarpininkai ir siekiame tik gero. Fizinis kontaktas labai daug keičia“, – pasakojo pašnekovai. Labai aiškiai pasimatė ir skirtumas tarp bendruomenių, miesto ir kaimo jaunimo poreikiai skiriasi, jie kitokie, bet miestiečiams reiktų dar ir pasimokyti iš mažesnių gyvenviečių gyventojų.

Žinoma, jaunimo darbuotojams tenka kaskart pasukti galvas, kaip jaunimą prikviesti, juos sudominti. Geriausia reklama, pašnekovai įsitikino patys, pačių bendraamžių perduodama žinia iš lūpų į lūpas.

O kai suprato jaunimo darbuotojų misiją, jaunuoliai labai greit priprato ir jie klausia, kada vėl juos pamatys ir, sugrįžus jaunimo automobiliui, sugrįžta ir jie – tai geriausias veiklos įvertinimas.

„Jie neprivalo pas mus ateiti. Bet, jeigu užsitarnauji jų pasitikėjimą, jie greit tampa tavo dalimi. Mes akivaizdžiai matome, kad griaunamas mitas, jog šiuolaikinis jaunimas yra blogas. Nėra blogas jaunimas. Net ir tie patys vadinamieji blogiukai, kurie kelia problemų mokyklose, mūsų aplinkoje nekelia jokių bėdų, nes čia yra neutrali vieta, jie patys ateina kalbėtis, jiems reikia dėmesio, juos mes matome visai kitokius. Mitas ir tai, kad jaunimas nieko nenori, nori jie visko, tik reikia juos tikslingai nukreipti, pasiūlyti veiklos“, – atkreipė dėmesį pašnekovai, patikinę, kad tokios vietos jaunuoliams dažniausiai ir padeda atsiskleisti, netgi atrandami ir talentai, apie kuriuos net ir tėvai nežino.


Dominyka Gudauskaitė spėja suktis įvairiose veiklose – tiek Pranciškonų gimnazijos mokinių savivaldoje, tiek teatre ir muzikos grupėje, todėl nelieka nepastebėta.

Pranciškonų gimnazijos mokinė Dominyka Gudauskaitė sukasi kaip vijurkas įvairiose veiklose. Ir turbūt kai kuriuos stebina savo aktyvumu – kaip ji visur suspėja. Tikra lyderė. Pelnytai tokia nominacija buvo ir apdovanota. Ji – Pranciškonų gimnazijos prezidentė, taip pat yra gimnazijos grupės „Domino efektas“ narė ir dar vaidina jaunimo teatre „Atžalynas“.

Prezidento postas – lyderystė, kuri įkvepia ir kitus

Nuo mažens Dominyka buvo labai veikli. Savo gatvėje ji buvo Olimpinių žaidynių organizatorė. Pirmojoje mokykloje, Simono Daukanto progimnazijoje, buvo klasės seniūnė, Mokinių savivaldos prezidentė. Pradėjusi mokytis Pranciškonų mokykloje, vėl buvo išrinkta klasės seniūne.

Su „Atžalyno“ vadove Aukse Antuliene dalyvavo „Erasmus“ projekte Čekijoje, kuriame mokėsi, kaip rašyti projektus jaunimo organizacijoms.

„Dėl noro kurti renginius mokiniams, įsitraukiau į mokinių savivaldos veiklą. Dvejus metus mokiausi iš Pranciškonų gimnazijos mokinių savivaldos prezidentų ir aktyviai dalyvavau savivaldos veikloje. Šių mokslo metų rugsėjį, organizuojant Mokytojų dienos šventę, pajutau, kad esu naujos mokinių savivaldos komandos lyderė. Mano režisuotas renginys, organizuotas komandos darbas parodė, kad aš galiu į mokytojų širdį atnešti džiaugsmą, juos prajuokinti, o mokinius padrąsinti veikti, lipti į sceną, kalbėti viešai ir iš širdies bei lyderiauti. Prezidento postas – lyderystė, kuri įkvepia ir kitus būti lyderiais!“ – sakė mokinė.


Pirmąją savo kolekciją Enrika pristatė pavasarį, o šią žiemą pristatyta ir antroji.

Šiais laikais jaunuolius galima suskirstyti į dvi grupes – tuos, kurie labai mielai savanoriauja įvairiuose renginiuose, visur dalyvauja, ir tuos, kurie net nenori pagalvoti apie tai. Palangos senosios gimnazijos vienuoliktokė Enrika Grybauskaitė pripažino, kad ji ėmėsi to nedrąsiai, o po to pamatė, kad tai labai jai padeda pačiai augti kaip asmenybei. O vėliau ėmėsi ir drabužių dizaino, o tai dar labiau sujaukė galvą – kam ruoštis ateityje, kuriuo keliu sukti?

Savanorystėje esama daug pranašumų

Enrika papasakojo, kad savanoriauti pradėjo dar devintoje klasėje, kai įsiliejo į Palangos senosios gimnazijos bendruomenę.

„Tuomet mano draugės savanoriavo, tai ir aš panorau pabandyti. Man svarbiausias dalykas yra patirtis, kuo daugiau jos gauti. Savanorystė mane paskatino išeiti iš komforto zonos. Visiškai pasikeičiau, kai pradėjau savanoriauti. Nepalyginsi, kokia buvau aštuntoje klasėje. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galėčiau taip drąsiai prieiti prie žmonių ar kalbėti prieš auditoriją“, – savanorytės privalumus vardijo Enrika.

Ji gavo ir papildomai retorinių žinių, kaip kalbėti prieš auditoriją, artikuliuoti žodžius ir panašių dalykų. „Savanorystė neabejotinai suteikia ir daug naujų pažinčių. Aš tiek daug žmonių pažinau, niekada nebūčiau tiek pažinčių užmezgusi kitu atveju. Išmokau dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, pildyti projekto sąmatas, ataskaitas. Tik užtenka pasakyti, kad nori kažko išmokti, ir visos galimybės bus suteiktos. Per vasarą vykdžiau savo projektą“, – apie atsivėrusias galimybes pasakojo gimnazistė.

Būna ir blogų patirčių, pripažino Enrika. Vasaros pabaigoje ji baigė jaunimo savanorišką tarnybą, kuri truko šešis mėnesius. Ten reikia kiekvieną mėnesį savanoriauti po 40 valandų ir gauni sertifikatą. Taip prisideda ir balas prie egzamino. „Aš pasirinkau savanoriauti darželyje ir supratau, kad su vaikais dirbti man labai nepatinka. Tuomet pakeičiau jaunimo erdvę ir savanoriavau ten, kur jau buvau save išbandžiusi“, – apie tai, kaip galima suprasti savo stipriąsias puses, kalbėjo E. Grybauskaitė. Dabar ji jau žino, kad vaikų erdvėse jai netinka savanoriauti ir iš anksto atsisako.


Viena pasirinktų veiklų – krepšinis, kuriame Aleksandras įžvelgia daug pranašumų.

Pranciškonų gimnazijos devintos klasės mokinys Aleksandras Slušnys gruodį išbandė savo jėgas laidoje „Tūkstantmečio vaikai“. Nors nelaimėjo, nenusiminė, priešingai, sakė, kad bandys ir dar kartą, nes tai užaugina dar didesnį norą stengtis labiau. Visose kitose veiklose jam ryžto taip pat nestinga. Jis žaidžia krepšinį, o kai vyksta visų dalykų olimpiados, jis nepraleidžia nė vienos, net jei kartais pristinga laiko joms ruoštis. Papildomo pasirengimo jam dažnai ir nereikia, nes jis puikiai mokosi.

Stengiasi išbandyti viską, kas siūloma

Pasakodamas apie save Aleksandras neslėpė, kad mėgsta bendrauti, būti žmonių būryje, tad jam patinka ir pačiam vesti renginius. Kiekviena veikla jam suteikia galimybę pažinti kuo daugiau žmonių.

„Dalyvauju meninio skaitymo konkursuose – man patinka stengtis perteikti mintį klausytojams. Labai patinka dalyvauti vadinamuosiuose protmūšiuose, nes ten susirenka daug bendraminčių, mezgasi draugystės.

„Aš esu labai draugiškas“, – šypsojosi pašnekovas, papasakojęs, kad projekto „Tūkstantmečio vaikai“ organizatoriai jį dalyvauti pakvietė jau antrą kartą, pirmąjį kartą jis ten buvo, kai mokėsi šeštoje klasėje.

Kaip papasakojo Aleksandras, apie šią laidą jis svajojo jau seniai. Jau penktoje klasėje besimokydamas užpildė anketą, bet tada prasidėjo koronaviruso pandemija, ir viskas nusikėlė vėlesniam laikui. „Visada norėjosi save išbandyti, nepraėjo noras ir vėliau. Man mama visada sakydavo, kad, jei tik yra galimybė kur nors dalyvauti, naują dalyką išbandyti, reikia nepabijoti, nes, jeigu patiks, bus galima tą veiklą tęsti. Tad aš jau nuo kokios trečios klasės šiuo patarimu naudojuosi ir išbandau viską, kas man yra siūloma, ir man tai labai patinka. Stengiuosi dalyvauti kuo daugiau olimpiadų, konkursų, kad sužinočiau, kas man labiau patinka“, – kalbėjo aktyvus Pranciškonų gimnazijos mokinys.


Emilija Dooling ilgai ieškojo, kur norėtų realizuoti save, bet nuo savo meniškos prigimties pabėgti nepavyko.

Dvidešimtmetė Emilija Dooling Kretingą vadina savo namais ir ta vieta, kur jai geriausia, nors gimė ir užaugo ji Amerikoje. Tad, kai reikėjo rinktis, kur gyvenimo kelias nuves, baigus mokyklą, abejonių nekilo – visa šeima susikrovė lagaminus, grįžo namo ir pradėjo mąstyti, kur mokytis Emilijai toliau ir kaip realizuoti savo svajones.

Apie įsikūrimą Lietuvoje galvojo seniai

„Man Lietuvoje visada patiko. Čia ir maistas skanesnis, ir mokslai pigesni, čia gyvena šeimos narių. Daug traukos dalykų“, – vardijo Emilija.

Emilijos mama Rasa, užsiminusi, kas galėjo dukros norui padaryti įtaką, prisiminė, jog 2019 metais buvo minimi Pasaulio lietuvių metai, tuomet Nidoje buvo suorganizuotas Pasaulio lietuvių lyderių suvažiavimas ir buvo paskelbta, kad pirmą kartą organizuojama Pasaulio jaunimo stovykla. Būtent šioje stovykloje pavyko sudalyvauti ir Emilijai. Prieš tai ji dalyvaudavo jaunimo mainų programoje, kad studentai galėtų pažinti Lietuvą iš vidaus ir stažuotis pagal savo specialybes.

Po Pasaulio jaunimo stovyklos, Rasa papasakojo, dukra grįžo pakylėta, atrodė, kad tai padarė didžiulę įtaką. „Ten tikrai buvo labai smagu, bet norą kurti gyvenimą Lietuvoje turėjau jau ir prieš šią stovyklą. Man čia visada atrodė patogi vieta. Tad pradėjau čia žvalgytis ir studijų“, – sakė Emilija.

O jos studijų pasirinkimai buvo labai įvairūs. Dar gyvendama Amerikoje ji buvo įsitikinusi, kad studijuos animaciją, jau ir universitetų tam žvalgėsi. O kai sumąstė, kad širdis traukia Lietuvos link, pasikeitė ir studijų norai. Iš pradžių mergina galvojo apie odontologiją, o vėliau sugalvojo, kad jai galėtų būti įdomi komunikacija.

„Visada linkau prie menų, man labai patinka piešti. Norėjau mokytis meno mokykloje, bet paaiškėjo, kad mano darbų aplankas nėra pakankamai platus, nes mano taikoma technika nebuvo tokia įvairi. Bet mano darbai yra gražūs, techniškai viskas išpildyta“, – apie savo polinkius pasakojo Emilija, pripažinusi, kad jai labiausiai patinka piešti veidus.

Mergina prisipažino, kad po šio įvykio jai sumažėjo motyvacija siekti savo svajonės menų pasaulyje, tad ji ir ėmė galvoti apie odontologiją.


„Metų jaunimo organizacijos“ nominacija atiteko jaunimo teatrui „Atžalynas“.

Lapkričio 17 dieną Kretingos rajono kultūros centre paskelbti šių metų Kretingos rajono jaunimo apdovanojimų laimėtojai. Šiemet buvo skelbta dešimt nominacijų.

Sukūrė puikią atmosferą

Vakarą pradėjo Pranciškonų gimnazijos mokinių grupė „Domino efektas“, o visą vakarą geras emocijas dovanojo kretingiškis renginių vedėjas Artūras Ženčius bei kretingiškė dainininkė Indrė Juodeikienė. Gražia vakaro staigmena tapo netikėtas dainininko Vido Bareikio pasirodymas, kuris tą vakarą Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus bibliotekoje pristatinėjo savo knygą.

„Kai išgirdau, kad už keliasdešimties metrų, kur dalyvavau savo knygos pristatyme, renkasi pats nuostabiausias Kretingos jaunimas, negalėjau neateiti. Sveikinu visus nominantus ir laimėtojus. Vien tai, kad esate minimi tokiuose apdovanojimuose, tai yra labai svarbu, nes, vadinasi, jūs esate žmonės, kurie įkvepiate kitus, einate teisingu keliu. Nesustokite“, – linkėjo V. Bareikis, visiems padovanojęs ir savo pasirodymą.

Itin spalvingai prieš kiekvieną nominaciją statulėles įnešdavo jaunimo teatro „Atžalynas“ aktorės. Būtent šio teatro atstovams įteikta nominacija „Metų jaunimo organizacija“.

„Dėkojame nuostabiausioms režisierėms Auksei Antulienei ir Karolinai Moncevičienei, kurios augina stebuklingus teatro vaikus. Aš esu jo stebuklas!“, – sakė viena iš teatro atstovių Dominyka Gudauskaitė.

Dėmesys vienintelei mokinių grupei

Beje, Dominyka, kuri taip pat yra Pranciškonų gimnazijos prezidentė, džiaugėsi ir asmenine nominacija – „Metų jaunimo lyderis“.

„Visiškas sapnas, iš kurio dar nepabudau! – iškart po apdovanojimų sakė ji. – Trys statulėlės! Dėkoju Kretingos Simono Daukanto progimnazijai, kurioje pradėjau lyderės kelią, kai ketverius metus buvau Mokinių savivaldos prezidentė. Dėkoju dabartinei mano mokyklai – Pranciškonų gimnazijai, jos administracijai, visiems mokytojams ir Mokinių savivaldos komandai, kurie mane palaiko, skatina mano lyderystę ir šiemet išrinko mane būti prezidente.“ Pranciškonų gimnazijos mokinių grupė „Domino efektas“, vienintelė jaunimo grupė Kretingoje, susikūrusi 2021 m., pelnė nominaciją „Metų jaunimo nata“.

Viena iš grupės narių – D. Gudauskaitė padėkojo grupės vadovui Audriui Janoniui bei muzikos šeimai: Filomenai Stonkutei, Gabrieliui Žiubriui, Edgarui Lūžai, Viliui Ko.


Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos abiturientė Viltė Orlokaitė atskleidė savo meniškąją pusę visai mokyklose bendruomenei, nustebindama net ir mokytojus.

Jaunoji kretingiškė menininkė Viltė Orlokaitė Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijoje surengė savo meno parodą. Paroda sulaukė daug teigiamų atsiliepimų. Menininko gyslelę, merginos teigimu, ji turi nuo mažens. Visada patikdavo piešti, dailės pamokos jai buvo ir yra iki šiol atsipalaidavimas.

Gamta leidžia išreikšti įvairiausias nuotaikas

Abiturientė Viltė neneigia, jog ji yra kūrybinga asmenybė. Jos kūrinių idėjos dažniausiai kyla iš gyvenimo platybių ir to, ką ji sugeba įžvelgti gamtoje ar savo aplinkoje. Kartais merginai galvoje idėjos pasiberia kaip žirniai ir net nespėja jų įgyvendinti. Viltės teigimu, mieliau tapytų gamtos vaizdinius, nes gamtoje labai gerai sugeba parodyti tiek žmogaus, tiek pasaulio atsivėrimą. ,,Plati spalvų gama gamtoje leidžia išreikšti įvairiausias nuotaikas, taigi, su mielu noru aš tęsčiau gamtos bei peizažų kūrimą“, – teigė V. Orlokaitė.

Tapybos metodų Viltė nėra išbandžiusi daug. Daugiausiai ji užsiima paprastąja tapyba teptukais. Yra bandžiusi liejimo techniką, kuri jai patiko, tačiau visada norėjo išbandyti kažką naujo ir siekti tobulybės.

Svajoja apie grafinio dizaino karjerą

Mergina yra dalyvavusi su savo meno darbais ir dailės olimpiadoje. Tačiau tada nebuvo tiek patobulėjusi, nes tai buvo visai neseniai. Prizinės vietos nepasisekė laimėti ir dėl šio įvykio ji buvo nuliūdusi ir norėjo viską mesti. Tačiau supratusi, kad visi menininkai krenta ir vėl kyla, ši mintis Viltę skatino kurti ir toliau.

Visgi ateityje piešimą ir dailę savo gyvenime įsivaizduoja tik kaip pomėgį. Po mokyklos gimnazistė nori siekti grafinio dizaino karjeros. Bet ten jai prireiktų įgūdžių iš meno ir dailės sferos, ir Viltė juos turėdama, puikiai panaudos.


Jolita Mikolaitytė, suradusi savo pašaukimą, žiniomis dalinasi ir su kitais: tai jai teikia ramybę, kurią pajusti linki ir kitiems.

Lapkričio viduryje neįprastoms pamokoms Kretingos jaunimą kvietė sapnų gaudyklių kūrėja Jolita Mikolaitytė. Jai pačiai šis pomėgis padėjo rasti sielos ramybę, kurios taip reikėjo sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu. Dabar ji perduoda savo žinias ir kitiems, ypač jauniems žmonėms, kurie nusiramina kurdami, panyra į sapnų gaudyklių magiją ir pamiršta visas bėdas. O sapnų gaudyklės ne tik nubaido blogus sapnus, bet ir pildo svajones, užsimena pašnekovė.

Padėjo išgyventi sunkų laikotarpį

Kaip papasakojo kūrėja, sapnų gaudyklės į jos gyvenimą atėjo prieš beveik aštuonerius metus. „Tuo metu mano emocinė būklė buvo labai prasta. Nejaučiau gyvenimo prasmės, nes buvau po artimo žmogaus netekties. Sunku buvo susitvarkyti su mintimis ir emocijomis, tad kuomet nebūdavau darbe, sėdėdavau užsidariusi namuose ir žiūrėdavau tik serialus ir filmus“, – pasakojo moteris.

Kartą, ji pasakojo, tiesiog netyčia „YouTube“ platformoje iškrito videopamoka, kurioje kažkas buvo tiesiog kuriama rankomis (kaip vėliau ji suprato, tai buvo sapnų gaudyklė).

„Pajutau impulsą tai atkartoti ir sukurti. Susiradau kartono bei siūlų ir pradėjau kurti. Iš pat pirmo karto labai aiškiai ir stipriai pajutau, jog visas procesas mane atpalaidavo. Pirmą kartą po ilgo laiko suvokiau, jog nebegalvojau apie skausmą ir nebesimurkdžiau jame. Man tai buvo kažkoks atradimas. Pasijutau rami, – prisipažino Jolita. – Kai dabar atsigręžiu į praeitį, suvokiu, kad jos atėjo ne veltui. Nes po netekties buvo užsiblokavę mano sapnai. Laikui bėgant ir bekuriant sapnų gaudykles, besidomint jų reikšme, sapnai pagaliau grįžo. Visuomet juos sapnuoju spalvotus ir man jie labai svarbūs. Tuo metu kai jie buvo dingę suvokiau, kad kažkas yra ne taip.“

Jolita savo veiklai suteikė pavadinimą „Coliukės sapnų gaudyklės“ ir ji jau tęsiasi dvejus metus. Iki tol tai buvo tiesiog hobis sielos ramybei.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas