Pajūrio naujienos
Help
2025 Liepa
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke310172431
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Komentarų topas

Kuprinė

Grupės „12 akių“ nariai: būgnininkė Kornelija Lukošiūtė (iš kairės viršuje), vokalistė Ugnė Šopagaitė, bosistas Emilis Kusas (iš kairės apačioje) ir gitaristė Gabija Bertauskaitė

Grupės „12 akių“ nariai susitiko mokykloje – Palangos senojoje gimnazijoje, kur susibūrė balandžio mėnesį įvykusiam konkursui. „Aš, Ugnė ir Gabija kartu dalyvavome respublikiniame lietuviškos estradinės dainos konkurse „Draugai draugams 2025“ kartu su dar keliais kitais muzikos mokytojo išrinktais muzikantais. Tada apie mus išgirdo Palangos atviros jaunimo erdvės „Be stogo“ jaunimo darbuotoja Asta Tiškutė, kuri pakvietė pasirodyti per erdvės atidarymą. Tuomet prie mūsų grupės narių prisidėjo ir Emilis“, – pradžią prisiminė būgnininkė Kornelija.

Apie grupę

Grupę sudaro keturi nariai: vadybininkė ir būgnininkė Kornelija Lukošiūtė, vokalistė Ugnė Šopagaitė, bosistas Emilis Kusas ir gitaristė Gabija Bertauskaitė. Visi jie nuo pat vaikystės sieja gyvenimą su muzika, o šios grupės atsiradimas – tai būdas tobulinti šiuos gebėjimus ir užsiimti patinkančia veikla. 

Kolektyvo pavadinimas – netipinis, tačiau turintis reikšmę. „Pavadinimas kilo iš to, kad du mūsų nariai nešioja akinius, tai taip pajuokavome, kad jie turi po keturias akis. Pridėjom likusių narių akis ir iš viso gavosi 12 akių“, – grupės nariai prisiminė, kaip atsirado pavadinimas.   Grupė dar formuojasi, todėl savo sukurtų dainų kol kas neturi. „Kol kas tik perdainuojame dainas, ateityje norime kurti ir savo. Bet yra sudėtinga pasirinkti tinkamas dainas, kadangi trūksta dar vieno gitaristo ir mūsų visų muzikos skoniai – skirtingi, – kalbėjo Ugnė. – Kai nesutariame dėl dainų pasirinkimo, bandome pasikeisti instrumentais, mane moko groti būgnais, o Kornelija tuomet dainuoja. Taip eksperimentuojame ir ieškome savito stiliaus.“

Kadangi grupė susibūrė neseniai, jie dar nėra apsistoję ties vienu muzikos žanru, tačiau nori inkorporuoti daugiau roko dainų į savo grojaraštį. „Mes norime groti daugiau roko muzikos, tačiau dėl renginių, kuriuose grojame, pobūdžio, toks žanras ne visada tinka“, – paaiškino Emilis.


Gegužę Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje abiturientams nuskambėjo paskutinis skambutis.

Gegužės 23 d. rytas Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje prasidėjo ypatingai – šventiškai nusiteikę abiturientai žengė raudonu kilimu, lydimi šypsenų, gėlių ir plojimų. Juos pasitiko visa mokyklos bendruomenė – mokiniai, mokytojai, administracijos atstovai. Vyravo šilta ir jaudinanti atmosfera.

Paskutinis skambutis

Po iškilmingo sutikimo vienuoliktokai abiturientus pakvietė į netradicinę pamoką. Humoras, prisiminimai ir nuoširdūs palinkėjimai kūrė ypatingą ryšį tarp mokinių, o draugiškas pokalbis leido pasidžiaugti šilta bendravimo akimirka, sustoti ir įvertinti kartu praleistus metus. Po gimnazistų pamokos, įvyko jautri ir nepamirštama paskutinė pamoka su klasės auklėtojomis. Tylūs žvilgsniai, padėkos žodžiai, simbolinės dovanos ir jaudulį spaudžiančios ašaros atskleidė tikrąją šios dienos prasmę – atsisveikinimą ne tik su mokykla, bet ir su svarbiausiu gyvenimo etapu.

Iškilmingoji renginio dalis subūrė visus į vidinį gimnazijos kiemelį, kur abiturientus sveikino mokyklos direktorius Kęstutis Trakšelys, Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Asta Burbienė. Taip pat skambėjo nuoširdūs žodžiai, palinkėjimai drąsiai žengti į gyvenimą, siekti svajonių ir niekada nepamiršti savo šaknų. Šventę papuošė mokyklos mokinių atliekami muzikiniai kūriniai, šokiai ir pasirodymai, o labiausiai sušildė tėvų, draugų ir artimųjų sveikinimai – su gėlėmis, apkabinimais ir kartais nedrąsiomis, bet labai svarbiomis frazėmis: „Didžiuojamės tavimi“. Paskutinio skambučio šventė – tai ne tik tradicija. Tai – jausminga, simbolinė diena, kai laikas trumpam sustoja ir leidžia padėkoti, atsisveikinti, prisiminti.


Dvylikametė Auksė Gedvilaitė savo ateitį sieja su scena.

Auksė Gedvilaitė – dvylikos metų mergaitė, kilusi iš Kretingos rajono, Kurmaičių kaimo, kuri jau dabar ryžtingai žengia į ryškiomis šviesomis apšviestą sceną. Nors dar jauna, ji žino, ko nori: dainuoti, vaidinti ir dalintis savo emocijomis su publika.

Meilė muzikai atsirado natūraliai

Scena jai – ne tik pomėgis, bet ir vieta, kurioje ji jaučiasi tikrai gyva.  Pirmieji pasirodymai, pavyzdžiui, respublikiniame dainų konkurse „Dainų dainelė“, ne tik suteikė pasitikėjimo, bet ir padovanojo jai ypatingą patirtį – jausmą, kad gali būti išgirsta ir įvertinta už tai, ką patinka daryti. Tai, kas prasidėjo kaip vaikiška svajonė, pamažu tampa rimta kelione kupina iššūkių, laimėjimų ir tikros meilės scenai.

Auksės kelionė į sceną prasidėjo netikėtai – be didelio plano ar išankstinio pasiruošimo. Ji paprasčiausiai pasidavė vidiniam norui dainuoti ir išreikšti save. „Tai nebuvo primesta veikla – veikiau natūralus vidinis balsas, kviečiantis kurti, dainuoti ir būti matomai“, – tikino Auksė.  Ji prisiminė, kaip mokykloje buvo pastebėta pedagogų, o vėliau pakviesta pasirodyti renginiuose. Nors pradžioje jautėsi kukliai, netrukus suprato – scena jai artima. Tai tapo savotiška jos erdve, kurioje gali būti savimi.

„Dainų dainelė“ – įkvėpimas

Viena ryškiausių Auksės patirčių – pasirodymas respublikiniame dainų konkurse „Dainų dainelė“. Šis konkursas jai tapo tikru proveržiu – tiek emociniu, tiek kūrybiniu. „Tuomet laimėjau šį konkursą ir dovanų gavau planšetinį kompiuterį, kas mane dar labiau skatino tuo užsiimti“, – patirtimi dalijosi A. Gedvilaitė. 

Kurmaitiškė iki šiol prisimena, kokie žodžiai skambėjo jos galvoje, išgirdus, kad ji laimėjo konkursą: „Oho, aš tikrai galiu laimėti.“ 

Tačiau svarbiausia jai buvo ne prizas, o – patirtis. Ji jautėsi įvertinta už tai, ką jai labai patinka daryti – dainuoti. Šis pasirodymas, kuriame vilkėjo įsimintiną suknelę, įsirėžė į atmintį taip stipriai, kad tą suknelę saugo iki šiol, kaip simbolį pirmosios scenos ir pirmųjų pergalių.


Svečius iš Prancūzijos pasitinkant

Svečiai iš Prancūzijos

Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje apsilankė Erasmus+ projekto dalyviai – Prancūzijos Lycée Saint-Brieuc mokiniai ir mokytojai. Projekto tikslas – ne tik skatinti tarpkultūrinį bendravimą tarp Lietuvos ir Prancūzijos mokinių, bet ir suteikti gilių, prasmingų žinių aktualiais mūsų šalies geopolitiniais ir aplinkosauginiais klausimais.

Svečiai susipažino su gimnazija, lankėsi Kretingos mieste, dalyvavo anglų kalbos pamokoje apie vardus ir išmoko pagrindinių lietuviškų frazių. Lankydamiesi Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institute, klausėsi paskaitos apie Baltijos jūros taršą, rinko šiukšles Melnragėje, dalyvavo edukacijose STEAM centre ir aplankė Klaipėdos senamiestį. Vyko integruotos geografijos, istorijos, anglų kalbos, ekonomikos ir verslumo pamokos gimnazijoje. Svečiai dalyvavo mokomosios bendrovės „Bee Cozy“ užsiėmime, lietuviškų dainų ir šokių popietėje, taip pat apsilankė Kretingos rajono savivaldybėje, dalyvavo Talentų vakare, pabuvojo Kretingos muziejuje, Žiemos sode, Plungės Šaltojo karo muziejuje, Gintaro muziejuje Palangoje. Vizitas vainikuotas švente ir diskoteka. Džiaugiamės užsimezgusia draugyste tarp Kretingos ir Saint-Brieuc miestų. Projektas suvienijo aktyvius mokytojus, mokinius ir visą gimnazijos bendruomenę. Ši draugystė ne tik praturtino visus dalyvius, bet ir atvėrė duris tolimesniam bendravimui ir bendriems tarptautiniams projektams ateityje.


Šešiolikmetė Mėta Maciūtė savo kūryba viešai pirmą kartą pasidalino talentų vakare „Tik aukštyn“.

Viena jaunimo talentų vakaro „Tik aukštyn 2025“ dalyvių buvo šešiolikmetė Mėta Maciūtė, kuri renginyje skaitė savo kūrybos poemas, kurių ji yra parašiusi ne vieną.

Kaip viskas prasidėjo

Mėta poemas pradėjo rašyti dar vaikystėje, tačiau tai darė norėdama dalyvauti konkursuose arba leisdama laisvalaikį su savo mama. Iš pradžių, kaip įvardino pašnekovė, jie buvo vaikiški ir nerimti. Vėliau ją įkvėpė ir poemas rašyti paskatino Mėtos draugė Amanda, kuri tikino, kad nereikia bijoti atskleisti savęs.

Mergina pasakojo, kad iš pradžių kurti jai nesisekė, sukurtos poemos nepatikdavo ir nesirimuodavo. „Vėliau supratau, kad nereikia mokėti gerai rašyti, svarbu, kad pajustum tekstą ir pačiam patiktų tai, ką darai“, – pradžią prisiminė pašnekovė.

M. Maciūtė savo eiles vadina poemomis, nes jos dažnai nesirimuoja. Vis dėlto pasidalino, kad mėgsta paeksperimentuoti su įvairiomis eilių rašymo rūšimis.

Emocijos perteikiamos tekste

Mėta sakė, kad būdama laiminga poemų ji nerašo, nors būna, kad kartais vis dėlto parašo ir apie meilę. Anot jos, visos stiprios emocijos dažniausiai kyla tada, kai jai būna liūdna.

Kadangi M. Maciūtė naudojasi viešuoju transportu, nemaža dalis kūrinių gimsta būtent važiuojant autobusu. Savo poemose ji „paliečia“ pasaulio problemų, per greit bėgančio laiko temas ir savo ateitį.

Kuriant viena tema neretai jaunuolei įsipina ir kitos, netikėtos temos. „Dažnai būna, kad parašau apie savęs ieškojimą, bandymą suprasti, kas esu, koks mano kelias. Manau, kad kuriu apie tai, su kuo susiduria dauguma mano bendraamžių“, – apibendrino šešiolikmetė.

M. Maciūtės manymu, paauglystė daro didelę įtaką rašant eiles, nes tai yra pokyčių metas. „Jaunas žmogus šiuo laikotarpiu išreiškia ir patiria daugiausiai emocijų, nes per paauglystę žmogus keičiasi, o tai pat ir jo mintys“, – kalbėjo pašnekovė.

Rašymas ir kūryba moksleivei ir yra vienas būdų išreikšti save ir „susidoroti“ su kylančiais sunkumais. „Man asmeniškai kūryba padeda atsiskleisti ir išgyventi šį paauglystės laikotarpį“, – paaiškino kūrėja, mananti, kad šiuo metu poezija tarp paauglių yra gan populiari.


Akimirka iš profesoriaus Liudo Mažylio paskaitos Pranciškonų gimnazijoje.

Pranciškonų gimnazijoje lankėsi profesorius ir politologas Liudas Mažylis. Susitikimas su profesoriumi tapo išskirtiniu įvykiu mokyklos bendruomenei. Gimnazijos aktų salėje susirinkę mokiniai ir mokytojai turėjo progą išgirsti ne tik apie Vasario 16-osios Akto istorinę reikšmę, bet ir apie intriguojantį paties dokumento radimą. Pasakojimą profesorius pradėjo Didžiojo karo įvykiais ir kaip tai paveikė Kretingos kraštą, Lietuvą.

Lietuvos valstybės atkūrimas neatsiejamas nuo Pirmojo pasaulinio karo – konflikto, kuris keitė valstybių sienas ir likimus. Būtent per karą, 1917-aisiais, Vilniuje susirinkusi lietuvių konferencija išrinko Lietuvos Tarybą, kurios pagrindinis tikslas buvo atkurti nepriklausomą valstybę.

Po ilgų svarstymų ir politinių diskusijų 1918 m. vasario 16 d. dvidešimt Tarybos narių pasirašė istorinį dokumentą – Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Šis aktas skelbė, kad Lietuva atsistatydina nuo visų valstybinių ryšių, buvusių su kitomis tautomis. Tačiau pats dokumentas po karo pasimetė – ilgus dešimtmečius niekas nežinojo, kur yra originalas. Viltis jį rasti blėso. Ir štai – 2017-aisiais politologas, VDU profesorius Liudas Mažylis atliko istorinį žygdarbį. Naršydamas Vokietijos diplomatiniuose archyvuose Berlyne, jis rado Vasario 16-osios Akto originalą.

Šis susitikimas parodė, kad istorija nėra vien vadovėliuose – ji gali „ateiti“ į klasę, įgyti veidą, balsą ir asmeninį liudijimą. Vasario 16-osios Aktas, rastas po šimtmečio, įkvepia šiandienos jaunimą tikėti savo jėgomis. O Liudo Mažylio pavyzdys priminė – kiekvienas žmogus gali atrasti ką nors, kas pakeis mūsų visų istoriją.

„Gimnazijai linkiu nepamiršti tarpdiscipliniškumo. Kiekvienam linkėčiau pasirinkti aiškų savo gyvenimo kelią – vieną profesiją, kuri teiktų džiaugsmą. Jeigu kartais iš pirmo karto nepavyktų ir profesiją reikėtų keisti, linkiu rasti drąsos naują veiklą pradėti nuo nulio, svarbiausia, kad toji veikla teiktų džiaugsmą. Štai toks mano palinkėjimas jauniems žmonėms, kuriais, visada labai pasitikiu – mano artimiausioje komandoje dirbančių žmonių vidutinis amžius yra 30 metų ir mažiau“, – gimnazistams linkėjo prof. Liudas Mažylis.

Aistė PAŠKAUSKAITĖ

IG klasės mokinė


Savanorystei pasirinko Dienos veiklos centrą

  • Edita KALNIENĖ
  • Kuprinė
  • 2025-04-25

Pranciškonų gimnazijos devintokė Fausta Gedrimaitė nusprendė save išbandyti pusę metų savanoriaudama Kretingos dienos veiklos centre.

Pranciškonų gimnazijos devintokė Fausta Gedrimaitė pusę metų nusprendė paskirti savanorystei Kretingos dienos veiklos centre. Sausio pabaigoje savanoriauti pradėjusi mergina tikino, kad tai jai buvo iššūkis, suteikęs daug žinių, išmokęs valdyti įvairias situacijas ir emocijas.

Skiria daug laiko

Įstaigą, kurioje šešiolikmetė norėtų išbandyti save savanoriaudama, pasirinkti nebuvo sudėtinga. „Ankščiau joje dirbo mano mama, kuri ir paskatino ateiti čia, – kalbėjo Fausta. – Taip pat rinktis savanorystę norėjosi ir dėl papildomo 0,25 balo stojant į aukštąsias Lietuvos mokyklas.“

Jauni žmonės, savanoriaujantys 6 mėnesius, vidutiniškai 40 valandų per mėnesį, pasirinktoje akredituotoje organizacijoje, kaip pavyzdžiui, Dienos veiklos centras, turi galimybę gauti 0,25 stojamojo balo. „Fausta apie tai pagalvojo tikrai anksti. Nėra žinoma, ar tuomet, kai ji stos, ši tvarka dar galios, tačiau šiuo metu tokia tvarka yra“, – atkreipė dėmesį centro socialinė darbuotoja savanorių kuratorė Ieva Bendikienė.

Fausta išbandyti save Dienos veiklos centre panoro ne vien dėl papildomo balo, bet ir noro praplėsti savo akiratį: „Norėjau išmokti bendrauti su įvairiais žmonėmis, įgyti patirties, iš esmės tobulinti savo asmenybę, stiprinti save, sugebėti valdyti įvairias gyvenimiškas situacijas.“

Pirmieji žingsniai savanorystėje F. Gedrimaitei buvo nedrąsūs. „Man labai padėjo tarptautinis savanoris Yago, kuris mane palaikė, viską paaiškino, buvo šalia“, – patirtimi dalijosi ji, įvardinusi, kad priprasti prie naujos veiklos prireikė savaitės.


Drąsina jaunus kūrėjus

  • Kuprinė
  • 2025-04-25

Kretingiškis atlikėjas Jokūbas Jankauskas pristatė nuotaikingą pavasarinę dainą „Pabandyk“ ir pasidalino keturiais žingsniais, kuriais padrąsina kitus jaunus kūrėjus nebijoti pabandyti.

Daugelis pradedančiųjų vokalistų savo repertuarą linkę dėliotis iš kitų dainininkų kūrinių: jų tikisi publika, o kartu tai yra puiki treniruotė susipažįstant su skirtingais stiliais, tembrais, charakteriais ir ieškant artimiausio savajam. Vis dėlto, pats aktyviai dainas – tiek jų žodžius, tiek muziką, rašantis Jokūbas siūlo pabandyti ir kuo daugiau kurti patiems: nebūtinai iš karto siekiant pripažinimo, tačiau tiesiog nuoširdžiai atsiveriant bent jau sau. „Sėskite prie pianino ir išliekite širdį, niūniuokite, improvizuokite, užrašykite sukurtus fragmentus ir tada juos plėtokite“, – kalbėjo J. Jankauskas.

Pats ne vieno muzikinio stiliaus paslaptis krimtęs ir galiausiai į klasikinio roko vandenis nuklydęs kretingiškis mano, kad neretai net gerus duomenis turintys talentai per ilgai neatranda savo didžiausių galimybių, nes bijo išbandyti kažką naujo, pakeisti muzikos mokytoją ar mokyklą. „Mano atveju irgi taip buvo: kad galiu gerai dainuoti, supratau tikrai ne iš karto, o tik po daugybės ieškojimų, kas tinka mano balsui“, – prisiminė jaunas atlikėjas.


Seserys Viltė (kairėje) ir Ugnė Šiaulytės neseniai pradėjo šokti duete ir šią patirtį laiko neįkainojama.

Vydmantiškės seserys Ugnė ir Viltė Šiaulytės šoka nuo vaikystės, tačiau kartu šokti pradėjo tik prieš dvejus metus, kai Viltė lankė išplėstinį šokių kursą Kretingos meno mokykloje. Noras lankyti šokius merginom atsirado savaime, niekas jų to nevertė daryti.  „Mūsų niekas nestumia šokti. Užsiimame tuo dėl savo malonumo ir nieko kito“, – tikino U. Šiaulytė.

Šokių reikšmė

Reikšmes rasti šokyje gerokai sudėtingiau negu meno kūriniuose ar muzikoje, kur reikšmė pažodžiui išdainuojama. Prasmę žiūrovas turi pajusti iš šokėjo judesių ir jo sinchronizavimo su muzikiniu takeliu. „Aš tiesiog šoku. Reikšmė pati atsiskleidžia šokio eigoje, bet ji visada atsiranda“, – sakė keturiolikmetė Viltė. 

Pasak pašnekovės Ugnės, šokių mokytoja Kristina Gudelytė visada išaiškina šokio esmę prieš jį kuriant: „Jai labai svarbu, kad mes žinotume, ką šokame.“ Šokis Ugnei ne tik pomėgis, bet ir aistra. „Kai šoku, jaučiu dar didesnį užsidegimą šokti. Norisi daugiau ir daugiau“, – patirtimi dalijosi ji.  Viltei šokis – tai ir būdas atsikratyti įtampos kūne: „Man šokis – tai būdas pralinksmėti. Po šokių treniruotės visas stresas palieka kūną, ir jauti palengvėjimą, iškrovęs energiją.“

Dalyvavo Talentų vakare

Seserys Ugnė ir Viltė taip pat dalyvavo Kretingos jaunimo talentų vakare „Tik aukštyn“ Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje. Jame jos pasidalino savo šokiu „Veidrodis“. Merginas parengė jų mokytoja K. Gudelytė.

Šokis buvo sukurtas seserims. „Mokytoja sakė, kad šokyje turi atsiskleisti dvi pusės: šviesioji ir tamsioji. Turėjome atskleisti dvi asmenybės puses. Viena – užslėpta, o kita – kurią rodai žmonėms“, – atskleidė aštuoniolikmetė Ugnė.

Renginyje dalyvavo beveik 150 dalyvių „Žinojau, kad smagus renginys skirtas jaunimui, bet dėl to buvo tik baisiau. Prieš bendraamžius šokti mažiau drąsu negu prieš vyresnius,“ – vieną iššūkių įvardino V. Šiaulytė. 

Urtė šoka nuo ketverių metų, Viltė – nuo šešerių, bet iki šio vakaro dar nebuvo pasirodžiusios dviese kaip duetas, todėl, pasak Urtės, tai buvo ypač įsimintina. „Labai smagi patirtis šokti duete su savo seserimi. Abi tiek daug laiko praleidžiame šokdamos, buvo ypatingas jausmas pasirodyti duetu“, – kalbėjo šokėja.


Darbėnų gimnazijoje įvyko renginys, skirtas stiprinti mokyklos bendruomenės vienybę. Per šį „Sniego gniūžtės“ stovyklos renginį mokinių tėvai galėjo susipažinti su veiklomis, kuriomis užsiima jų vaikai, ir geriau suprasti mokyklos gyvenimą.

Ypatingas dėmesys buvo skirtas ilgametės tradicinės stovyklos „Sniego gniūžtė“ veikloms, su kuriomis tėvai galėjo susipažinti iš arčiau. Jie patys išbandė darbą grupėse, bendradarbiavimo pratimus, kūrybiškumo lavinimo užduotis, šokius, improvizuotus pasirodymus scenoje. Tačiau neapsiribota vien linksmybėmis – buvo nagrinėjamos ir rimtos temos, susijusios su bendruomenės problemų sprendimu, prevenciniais klausimais, psichologinės sveikatos ugdymu.

Tėvai kartu su mokiniais savanoriais dirbo grupėse, aptarė gimnazijos ir miestelio problemas, svajonių projektus. Kalbėdami apie mokyklą, tėvai akcentavo, kad reikėtų didesnės aktų salės, atnaujinti stadioną, kokybiško maitinimo, dažnesnių diskotekų ir jaunimui, ir suaugusiesiems. Miestelyje pasigendama paštomato, stovėjimo aikštelės prie vaikų darželio. Susirinkusieji ne tik iškėlė problemas, bet ir aktyviai ieškojo sprendimų, kuriuos vėliau visiems ir pristatė. Tai sukėlė gyvas diskusijas apie tai, kaip būtų galima gerinti mokyklos ir bendruomenės aplinką.

Vakaro susitikimo dalis buvo ypač emocinga – tėvai stebėjo mokinių meninius pasirodymus, kurie, kaip sakė gimnazijos mokinių prezidentas Edvinas Petrauskas, parodė tai, apie ką kalbėti yra labai svarbu. Vaidinimai be žodžių atskleidė gilią alkoholio ir narkotikų žalą, patyčių pasekmes, emocinį skausmą. Šokiu ir scenine kalba mokiniai sujaudino visus juos stebėjusiuosius. Vėliau tėvai dalijosi savo įspūdžiais, aptarė, kokį poveikį jiems padarė pasirodymai ir kaip jie privertė susimąstyti apie jaunimo išgyvenimus.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas