|
|
|
KuprinėSalantiškis Vidas ieškojo atsakymo, kiek jame yra Herkaus Manto
Salantų gimnazijos aštuntos klasės mokinys Vidas Juras Žabinskas nuo mažumės mėgo rašyti įvairių žanrų kūrinius ir dabar nevengia pačiupti rašiklį. Šis užsidegimas padėjo jam pelnyti laureato titulą ir esė konkurse „Kiek manyje yra Herkaus Manto?“ Laimėjimų esama ir kitose srityse Vidas papasakojo, kad, be rašymo, jis dar lanko porą sporto būrelių, praėjusiais metais baigė meno mokyklą. „Laiko papildomoms veikloms, pavyzdžiui, esė, dėl kurios buvau nominuotas laureatu, turiu. Tačiau laiko vis tiek pritrūksta. Užimtumas gal ir nedidelis, tačiau reikalų atsiranda ir už mokyklos ribų“, – šypsojosi Vidas. Kaip pripažino pašnekovas, skaityti jam gal net patinka labiau nei rašyti. „Rašyti patinka, kai pavyksta į rašinį įsijausti. Tada pasimiršta problemos, kiti reikalai, ir visiškai įsitraukiu į rašymą. Tokių momentų pasitaiko, tikriausiai nedaug, tačiau jais iš tikrųjų mėgaujuosi, kad ir kaip retai jie pasitaikytų“, – atskleidė vaikinas. O rašydavęs jis daug ir visko. „Vaikystėje kurdavau daineles, seneliai jas užrašydavo. Paskutiniu metu rašau tik mokyklos reikmėms. Čia yra pirmas rašinio konkursas, kuriame dalyvavau. Tačiau, jei kalbama apskritai apie laimėjimus, tai su kvartetu, orkestru esu patyręs ne kartą laimėjimo jausmą muzikos konkursuose. Prizinės vietos tarptautiniuose akordeonų konkursuose. Šiuo metu suskaičiuoju daugiau negu 20 diplomų, kuriuose užfiksuotos prizinės vietos“, – papasakojo Vidas, atskleidęs, kad vis dėlto jam svarbiau pasitobulinimas negu laimėjimas, nors ir tai pradžiugina dėl įdėtų pastangų.
Platus Metų jaunimo lyderio Edvino Petrausko veiklų spektras
Darbėnų gimnazijos abiturientas Edvinas Petrauskas suspėja ne tik spręsti mokinių problemas, mat jam patikėtas mokinių prezidento postas – jis dar dalyvauja pilietiškumo, gamtosaugos projektuose ir skatina tai daryti kitus. „Kai mes patys dalyvaujame istorinio atminimo renginiuose, mums tai tampa svarbu“, – įsitikinęs Edvinas. Suplanuotos veiklos Edvinas – itin aktyvus, jis suspėja dalyvauti įvairiose veiklose. Jis papasakojo, kad savanoriauja Darbėnų gimnazijos „Sniego gniūžtės“ komandoje, vadovauja gimnazijos Mokinių parlamentui. „Gimnazijoje esu atsakingas už Gamtosauginių mokyklų programos įgyvendinimą, esu Gamtosauginio komiteto pirmininkas. Taip pat esu atsakingas už mokomosios mokinių bendrovės „Taškas“ veiklą, esu šios bendrovės direktorius“, – vardijos pašnekovas. Pasiteiravus, kuri veikla jam patinka labiausiai, jis patikino, kad arčiau širdies jam būtų turbūt „Sniego gniūžtės“ ir Parlamento veiklos, nes jos skatina mokinių saviraišką ir aktyvumą, bendrystę. Iškilus klausimui, kaip viskam atrasti laiko ir ar mokslai dėl veiklų kiekio nenukenčia, Edvinas atskleidė, kad jis planuoja savo veiklą. „Stengiuosi planuoti laiką, esu susikūręs savo dienotvarkės planavimo modelį, kurį naudoju jau trejus metus. Žinoma, kažkas iš mokslų nukenčia, bet visada stengiuosi surasti laiko pasidomėti savarankiškai, kad neliktų taip vadinamų spragų“, – sakė abiturientas. Svarbiau, kad tikėtų Pasiteiravus, ar visada jis turėjęs lyderio savybių, Edvinas patikino, kad jos labiausiai išryškėjo, kai pradėjo dalyvauti gimnazijos veiklose. Jis užima Darbėnų gimnazijos prezidento postą. Šiame poste, kaip teigė Edvinas, iššūkių būna įvairių, pradedant renginiais ir baigiant mokinių iniciatyvos veikti trūkumu. „Kaip aš mėgstu sakyti, gyvenu vien dėl to, kad šioje gimnazijoje mokiniams būtų gera mokytis. Man svarbu, kad mokiniai manimi pasitikėtų, bet svarbiau, kad tikėtų. Problemų būna įvairių, tokių, kaip uniformų dėvėjimo klausimas ar klasių veiklų vykdymo problemos“, – pasakojo apie iššūkius E. Petrauskas.
Iš Šeduvos – su nugalėtojų vardais ir I vietos taure
Kretingos Pranciškonų gimnazijos merginų tinklinio komanda, vadovaujama ir treniruojama Vaido Mackevičiaus, dalyvavo „Lapkričio taurės 2024“ turnyre, kuris įvyko Šeduvoje. Turnyre susitiko 4 komandos iš įvairių Lietuvos miestų. Pranciškonų gimnazijos tinklininkės varžėsi su Rokiškio, Telšių ir Radviliškio komandomis. „Visas komandas kretingiškės be didelių sunkumų įveikė rezultatu 2:0 ir namo parsivežė pirmos vietos taurę“, – pasidžiaugė treneris V. Mackevičius. Komandos kapitonė – Perla Turskytė, geriausia žaidėja pripažinta Gabija Jašinskaitė. „Esame dėkingi, kad turnyro organizatoriai mus pakvietė, sulaukėme jaukaus priėmimo. Džiaugiamės turėdami galimybę dalyvauti įvairiuose turnyruose ir susipažinti su skirtingų miestų komandomis“, – komandos vadovas akcentavo, kad jo auklėtinės dalyvauja Lietuvos tinklinio U-19 čempionato varžybose. Vakar kretingiškės Kretingos sporto centre susitiko su komanda iš Plungės.
„Kuprinės“ informacija
Meno kūrinys, kuriame norėtų gyventi Dominykas
Lapkričio pabaigoje paskelbti šių metų rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės vardo trumpojo rašinio konkurso nugalėtojai. Dešimtą kartą įvykusiame konkurse VIII–XII kl. moksleiviai savo rašiniuose dalijosi mintimis apie tai, kuriame meno kūrinyje norėtų gyventi. Geroji naujiena atskriejo į Palangą – geriausiu 2024 m. konkurso rašiniu išrinktas Palangos senosios gimnazijos vienuoliktos klasės moksleivio Dominyko Povilonio kūrinys, jo mokytoja Jūratė Galinauskienė. Pati konkurso iniciatorė K. Sabaliauskaitė Dominyko darbą pakomentavo taip: „Palangiškio Dominyko Povilonio rašinys papirko tuo, kad jis tik iš pirmo žvilgsnio labai paprastutis. Parašytas labai taupiai, bet talpiai (vien ko verta aliuzija į Kafką!), jis išsiskyrė pas mus dar retu gebėjimu pasakoti istoriją – taip ir atsidūriau tame Palangos viešbutyje, lyg regėčiau viską savo akimis. Rašinys ne vien apie Da Vinčio kūrinį, jis – apie kai ką daugiau.“ „Kuprinė“ siūlo susipažinti su Dominyko Povilonio rašiniu.
„Kuprinės“ informacija
Meniškumo nestokojantis Augustas geba spręsti ir painius uždavinius
Pranciškonų gimnazijos septintokas Augustas Galdikas – tikras savo krašto patriotas. Jam patinka žemaičių tarmė, kurią jis atskleidžia ir tokio pobūdžio konkursuose. Įdomiausia tai, kad namuose Augusto šeima žemaitiškai nekalba. Žinoma, Augustas ne tik tikras žemaitis, kuris tuo didžiuojasi ir lavina savo tarmę galimybei atsiradus bei nori tai parodyti – jis dar sukasi ir kitose veiklose, pavyzdžiui, itin mėgsta Rubiko kubą. Nuo mažens atrado tinkančią veiklą Augustas I vietą V–XII klasių grupėje laimėjo ir gimnazijos garbę gynė Žemaitijos regiono skaitymuose, jį parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Raimonda Gumbaragienė. Ne per seniausiai įvyko ir regioninis etapas, kuriame gimnazistui nepasisekė laimėti aukštos vietos, bet tai tikrai ne paskutinis bandymas. Augustas jau dalyvavo ir anksčiau šiame konkurse, tuomet savo grupėje gimnazijoje laimėjo III vietą, o šiemet jau pakilo iki pirmosios, tad tereikia užsidegimo, kurio jam iki šiol nestigo, ir jis pakils ant aukštesnio laiptelio. Vaikinui visuomet patiko skaityti, nestigo gebėjimo skaityti su intonacija, aiškiai nuo mažumės deklamuoti eilėraščius. Mokytoja tada juokais stebėjosi, kad, jeigu visi skaitys taip, kaip Augustas, ką reiks daryti. „Mes namuose kalbame bendrine kalba, bet Augustui postūmį suteikė darželio priešmokyklinės grupės mokytoja, kai paskatino suvaidinti Lašininį ir jam tada labai gerai pavyko kalbėti žemaitiškai, tą pajuto ir jis pats, ir mokytoja“, – papasakojo mama Aušra. Be šios veiklos, Augustas dar dalyvauja jaunimo ir vaikų teatro „Atžalynas“ veikloje, mokosi groti Kretingos meno mokykloje akordeonu. Iš visų veiklų, Augustas prisipažino, labiau traukia „Atžalynas“, kurį lanko jau ketvirtus metus. Kaip atskleidė jo mama, Augustas jau darželyje minėjo, kad „jis ne prie sporto, o labiau prie meno“. Nors buvo ir toks laikotarpis, kai jis šoko ir net pats skatino mergaites jungtis. Visos jo veiklos pripratino septintoką prie scenos. Jam nebėra baisu nei skaityti viešai, nei vaidinti. „Daugiau baimės būna prieš premjerą. Taip pat mažiau baimės, kai esi ne vienas scenoje“, – atskleidė Augustas, kuris jau turėjo galimybę atlikti ir pagrindinius vaidmenis. O tai, kad jam geriau scenoje būti aktyviam, patvirtino ir Augusto mama. „Meno mokykloje kasmet rengiami gražūs kalėdiniai koncertai, ir kažkuriais metais Augustui teko pasyvesnis vaidmuo, kur teko tik pasėdėti. Išėjo nusiminęs, klausiu, o ko toks. Tai jis atsakė, kad geriau jau būtų grojęs negu šiaip pasėdėjęs. O aš jam priminiau, kad jaudulys tuomet didesnis, o jis man atsakė, kad užtat po to – geras jausmas“, – šypsojosi mama.
Pergalė Europos čempionate atpirko visą triūsą
Palangos senosios gimnazijos dešimtosios klasės mokinė Karolina Radžiūnaitė galėtų savo pasiekimais įkvėpti ne vieną nedrąsų vaiką, kuris dar ieško savęs. Ji pati buvo tokia, o dabar gina karatė čempionės vardą. Vaikystė ir karatė pradžia Karolina prisiminė, kaip viskas prasidėjo: „Pradėjau lankyti karatė antroje klasėje. Buvome „Akropolyje“, kur vyko treniruočių pristatymai. Tada pirmą kartą pabandžiau karatė smūgius. Grįžusi į mašiną pasakiau tėčiui, kad noriu lankyti karatė.“ Pasiteiravus, ar ji svajojusi kada nors tapti sportininke, ar tiesiog pabandė ir, kaip jaunimas sako, „užsikabino“, Karolina prisipažino, kad tokių svajonių neturėjusi. „Ne, anksčiau nesportavau. Su tėčiu dažnai vaikščiodavome, bet buvau labai baikšti ir nedrąsi. Karatė pakeitė požiūrį į viską“, – pasakojo pašnekovė. Treniruotėse būna ir sunkesnių akimirkų, ir tokių, kurių laukiama. „Man labiausiai patinka kovos. Bet sunkiausia – prisiversti nueiti į treniruotę. Bet, kai jau nuvykstu, viskas pasikeičia – atsiranda motyvacija ir energija“, – sakė Karolina. Ritualai prieš varžybas Karolina turi savo unikalių ritualų. „Prieš kiekvieną kovą užsidedu rožančių ir grandinėlę, kurią turiu nuo vaikystės. Ji man teikia pasitikėjimo ir sėkmės“, – atskleidė pašnekovė. Paklausus, kaip ji susitvarko su baime ir stresu prieš varžybas, mergina pasakojo, kad iš pradžių buvo labai sunku. „Iki gegužės mėnesio net verkdavau prieš išeidama į kovą. Tačiau dabar jaučiu didesnį pasitikėjimą – stresas nebėra toks stiprus“, – su džiaugsmu dalinosi Karolina.
Savanorystė atvėrė daug galimybių veikti
Palangos senosios gimnazijos mokinė Austėja Brazauskaitė – ypač veikli mergina. Austėja pradėjo savanoriauti Palangos jaunimo erdvėje „Be stogo“ praėjusių metų spalį, kurio pabaigoje buvo rengiamas Helovino vakarėlis. Ir tai buvo tarsi tramplinas, nuo kurio nušokus atsirado daug galimybių įsitraukti į veiklas ir save realizuoti. Paviliojo puikus kolektyvas „Pradėjau savanoriauti, nes reikėjo užsidirbti socialinių valandų ir tai buvo greičiausias būdas jų gauti“, – pripažino ji. Bet po kiek laiko ji įsitraukė į kolektyvą ir pradėjo lankytis erdvėje vis dažniau. „Pamažu pradėjau savanoriauti dėl to, kad padėčiau su renginiais ir pabūčiau su kolektyvu, o maistas buvo bonusas“, – juokėsi ji. Labiausiai erdvėje patinkantis dalykas jai ir yra šauni bendruomenė, kuri sugrąžina ją ten kiekvieną kartą. „Erdvė labai patinka dėl to, nes čia smagus kolektyvas: jaunimo darbuotojos ir kiti savanoriai. Taip pat jauki patalpa, ypač, kai sienos išdažytos visokiais paveiksliukais“, – pasidalino savanorė. Savanorystė apima daug dalykų Jaunimo erdvės savanoriai neužsiima tik viena veikla: jie rengia renginius, planuoja veiklas, padeda su dekoracijomis, rūpinasi patalpų buities darbais ir taip toliau. Man, kaip savanorei, tiesiog reikia padėti bet kur ir bet kada. Savanoriauti juk niekas neverčia, o pareigos priklauso nuo renginio ir pasiskirstymo“, – apie pareigas pasakojo ji. Iš tikrųjų, jaunimo erdvė „Be stogo“ organizuoja labai daug renginių, atvirų visam jaunimui nuo 14 iki 29 metų. Vien spalio 31 dieną vyko „Šiurpnaktis“, kurio metu buvo galima dalyvauti orientaciniame žaidime, pabėgimo kambaryje, makiažo ir laikinų tatuiruočių dirbtuvėse, diskotekoje ir filmo peržiūroje – ir tai per vieną vakarą! Taigi savanoriai negali nuspėti, kabins šiurpą keliančias dekoracijas patalpoje ar padės jaunuoliams su veido dažais – jų savanorystė apima daug dalykų.
Kai nori, viską galima suspėti – tokį posakį puikiausiai gali patvirtinti Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro septintokas Jonas Lipinskas. Jis vaidina, groja baritonu, dar puikiai mokosi, spėja „sukrimsti“ ir ne vieną knygą, o savo žinias jau antrą kartą pademonstravo populiarioje vaikų televizijos laidoje „Tūkstantmečio vaikai“. Antrasis kartas Jonui buvo sėkmingesnis, jis užėmė garbingą antrą vietą, o tai jam suteikė daug džiaugsmo ir dar didesnio noro nenuleisti rankų. Gamtos mokslai – mylimiausi „Aš visada noriu laimėti. Suprantu, kad svarbu dalyvauti, bet, jeigu dalyvauju, tai noriu ir laimėti“, – pripažino šypsodamasis Jonas, mėgstantis išbandyti save įvairiuose konkursuose. Jis papasakojo ir apie turimus laimėjimus. Pavyzdžiui, jis su savo mokyklos mokiniais dalyvavo respublikinėje gamtos mokslų olimpiadoje ir beveik iš šimto ten dalyvavusių mokyklų jie pateko į geriausiųjų dešimtuką – užėmė devintą vietą. Taip pat Klaipėdos rajone dalyvavo biologijos olimpiadoje ir užėmė pirmą vietą. „Man labai patinka gamtos mokslai. Nors sekasi visi dalykai, bet mieliausi yra būtent gamtos mokslai. Man patinka suprasti, sužinoti, kaip veikia visas pasaulis, iš ko viskas padaryta. Dar daug reikės sužinoti“, – šypsojosi Jonas, prisiminęs, kad jo smalsumas ėmė ristis kaip sniego gniūžtė dar tada, kai jis buvo šešerių. Tuomet jis pamatė laidą apie chemijos eksperimentus ir jį tai labai sužavėjo. Jonas tuomet nusipirko chemijos enciklopediją aštuntai klasei ir viską perskaitė, nors ir ne viską suprato, bet vis tiek buvo labai įdomu. Pašnekovas pasidžiaugė, kad, jeigu iškyla kokių klausimų, jam puikiai pagelbsti tėtis Dovydas, kuris yra fizikas ir kuris, kaip teigė Jonas, turi ir pedagoginių gabumų. Beje, abi močiutės, Jonas pasakojo, yra pedagogės.
Respublikinėje moksleivių poezijos šventėje – pajūriečių triumfas
Tradicinė šventė „Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“ šiemet vyko jau 26-ąjį kartą ir į ją kasmet atvyksta jaunieji poetai iš viso Žemaitijos regiono. Šiemet ji buvo dedikuota netikėtai amžinybėn iškeliavusiam palangiškiui rašytojui Rolandui Rastauskui.
Pagarbą atidavė puikiems poetams Į Palangą šiemet savo poezijos pristatyti atvyko jaunieji poetai iš Klaipėdos, Mažeikių, Gargždų, Plungės ir, žinoma, nemažas būrys palangiškių. Įvertinti jaunųjų poetų kūrybą buvo pakviestas poetas, dramaturgas Gintaras Grajauskas. Svečias perskaitė savo naujausius eilėraščius iš būsimos knygos „Vandens skonis“, kuri pasirodys kitų metų pradžioje. Susirinkę svečiai džiaugėsi, kad šis renginys ne tik puoselėja poetinę tradiciją, bet ir skatina jaunimą kurti, dalintis savo kūriniais su bendruomene. Mokiniams suteikiama galimybė ne tik pristatyti savo darbus, bet ir gauti vertingų atsiliepimų iš mokytojų, svečių. Tuo pačiu – tai ir proga prisiminti puikius poetus, tokius, kaip R. Rastauskas, kuris, beje, mokėsi toje pačioje gimnazijoje. Palangos senoji gimnazija iki šiol yra išsaugojusi R. Rastausko rankraščius, nuotraukas iš tų laikų, kai jis dar buvo moksleivis. Spalio 13-ąją R. Rastauskas būtų šventęs 70 metų sukaktį. Moksleivių poezijos šventė įvyko beveik tą pačią dieną.
Marta neįsivaizduoja savo pasaulio be šokio
Palangos senosios gimnazijos dešimtos klasės mokinė Marta Ulskytė stebina savo entuziazmu šokiui ir užsibrėžtais tikslais. Vos pradėjusi šokti, ji pasiryžo atiduoti viską, ką tik sugebės, ir pirmasis konkursas, kuriame jai teko sudalyvauti, tapo dar didesniu motyvaciniu varikliuku pasiekti daugiau. Šokiai tapo gyvenimo dalimi Martos kelias į šokius prasidėjo dar vaikystėje, kai darželyje pradėjo šokti. Tuo metu į šokius nežiūrėjo rimtai ir galiausiai jų atsisakė. Tačiau po penkerių metų pradėjo ilgėtis šokių ir nusprendė į juos grįžti jau su rimtesniu požiūriu bei tikslais. Marta atviravo, kad įkvėpimą grįžti į šokius rado laidoje „Šok su manim“. „Mėgau tą laidą žiūrėti nuo pat mažens. Ji man suteikė daug motyvacijos. Taip pat pamažu pradėjau rinktis mėgstamiausias šokėjas ir įsivaizduoti, kad kažkada aš irgi būsiu tokia, kaip mano ikonos. Būtent tuomet, kai buvau 14 metų, pradėjau rimčiau užsiimti šokiais „Svivelio“ šokių studijoje. Ir mano sesuo su vyru buvo sportinių šokių šokėjai, kas man irgi tapo postūmiu“, – pasakojo Marta. Pradžios sunkumai Į šokių pasaulį atėjusi kiek vėliau negu kiti, Martai buvo be galo sunku pritapti. „Kiti jau buvo pažengę, o aš tik pradėjau mokytis pagrindų“, – dalinosi prisiminimais Marta. Iš pradžių buvo sunku psichologiškai prisitaikyti prie aplinkinių požiūrio, tačiau laikas ir treniruotės padėjo įveikti šiuos iššūkius. O tuomet reikėjo išbandyti save. „Vos po kelių mėnesių įvyko mano pirmasis konkursas, kuriame pavyko užimti pirmąją vietą. To nė nesitikėjau“, – kalbėjo šokėja. Tai buvo Lietuvos solo Latino pirmenybės ir čempionatas. Išgirdusi iš komisijos, kad jai pavyko iškovoti pirmą vietą, Marta labai nudžiugo ir pasijautė lyg sapne. Pradėjusi šokti ji jau nebegali įsivaizduoti, kad galėtų veikti ką kita. Šokiai užima didelę jos gyvenimo dalį. O ir ateityje ji planuoja šokti, gal net iš to gyventi.
Vakarė KANIAVAITĖ
Luka ADOMAVIČIŪTĖ
„P. n.“ akademijos narės
|
|
