|
|
|
KuprinėJaunasis aktorius: „Žmogus negalėtų gyventi be kūrybos“
Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Sidas Čepelevas jau antrus metus yra vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ jaunasis aktorius. Jis savo gyvenimo neįsivaizduoja be kūrybos: „Žmogus negalėtų gyventi be jos.“ Svajojo nuo mažens Sido gyvenime teatras jau buvo nuo mažens. „Dar pradinėse klasėse svajojau apie tai, kaip penktoje klasėje pradėsiu lankyti teatrą „Atžalynas“, apie kurį man papasakojo mama“, – prisiminė vaikinas. Jaunuolis teatrą lankyti pradėjo 2016 m., bet lygiai po metų šią veiklą jam teko palikti. Vaikinas bandė lankyti teatrą mokykloje, bet nesėkmingai – šis nustojo veikti po maždaug pusės metų. Dešimtoje klasėje iš draugės gavęs pasiūlymą apsilankyti „Atžalyno“ spektaklyje „Haroldas ir Modė“ suprato, kad galbūt vėl norėtų pradėti lankyti teatrą. „Maniau, kad vienuoliktoje klasėje tai daryti būtų nelabai logiška, ir pamąsčiau, kad toks trumpas mano apmąstymas tokiu ir liks. Tačiau apie teatrą pagalvodavau vis dažniau, o dar ir ta pati draugė man siūlė ten sugrįžti – ji taip pat „Atžalyną“ su manimi lankė 2016-aisiais“, – galiausiai apsisprendęs dar kartą išbandyti teatro veiklą jaunuolis nedrąsiai į ją sugrįžo rugsėjį ir teatre – jau dvejus metus. Sidas džiaugėsi, kad gali būti šio kolektyvo dalimi, kuriame visi iki vieno, kaip jis pats įvardino, yra nepakartojami. Jaunuolio manymu, sunkumų kyla labai retai, kadangi kolektyve visi gerai sutaria, vienas kitam padeda, kilus problemoms suranda išeitį ir džiaugiasi puikia režisiere Aukse Antuliene, kuri ne tik turi nuostabių idėjų ir sugebėjimų, bet yra ir šiltas, įdomus žmogus. „Visa tai sukuria jaukią ir malonią atmosferą, tad manyčiau, kad mums visiems kartu kurti ir dirbti yra lengva“, – tikino S. Čepelevas.
Kaip pamažu ekranai keičia nuomones
Šeimos nariai, mokytojai ar draugai dažnai įvardijami kaip pagrindiniai žmonės, darantys įtaką jaunuoliams, formuojantys jų pasirinkimus ar pomėgius. Į šį sąrašą vis dažniau patenka ir nuomonės formuotojai, vadinamieji influenceriai, kurių kuriamas turinys užpildo populiariausius socialinius tinklus. Specialistų teigimu, būtent influencerių kuriamas turinys yra viena labiausiai visuomenę veikiančių reklamos formų, o jų reklamuojami produktai ar paslaugos dažnai atsiranda norų sąrašuose. Apie influencerių kultūrą iš esmės sutiko papasakoti „Influenceriai.lt“ agentūros komandos vadovė Aistė Stalmokaitė. Seniai įsišakniję stereotipai Internete dažnai manoma, kad influencerio darbas yra parduoti savo gyvenimą kaip produktą. A. Stalmokaitė mano, kad tokia nuomonė susiformavo ne be reikalo, nes rinkoje tikrai yra nuomonės formuotojų, kurie dalinasi kartais ypač intymiomis savo asmeninio gyvenimo akimirkomis. Vis dėlto kiekvienas nuomonės formuotojas gali pasirinkti, kur nori nubrėžti ribą tarp savo gyvenimo ir suburtos auditorijos. Lietuvoje turime gausybę pavyzdžių, kuomet influenceris pernelyg atvirai nesidalina asmeninėmis gyvenimo peripetijomis, tačiau vis tiek išlieka aktualus ir sėkmingas turinio kūrėjas. Dažnai influencerio sąvoka internete sutinkama abejingai. Kodėl? Kalbant apie visuomenės vertinimą, iš tiesų jaučiama, kad influencerio sąvoka turi neigiamą konotaciją ir nemaža nuomonės formuotojų bendruomenės dalis pati vengia šios sąvokos. Lietuvoje influenceriais iš esmės galima pavadinti visus žinomus ir mažiau žinomus asmenis, kurie kuria turinį socialiniuose tinkluose ir į jį integruoja prekių ženklų reklamas. Natūralu, kad tokioje didelėje bendruomenėje atsiranda ir tokių asmenų, kurių vardai yra linksniuojami įvairiuose skandaluose ar kituose, visuomenei nepriimtinuose kontekstuose.
Vienuoliktokė surengė savo pirmąją darbų parodą
Savarankiškai išmokusios piešti Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokės Kotrynos Čičiūnaitės darbai jau sulaukė dėmesio – visą balandžio mėnesį jie eksponuojami asmeninėje parodoje „Tyrumas ir Ramybė“ Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje. Mokėsi savarankiškai Nors Kotryna piešti mėgo nuo pat mažens, tačiau didžiausią aistrą dailei pajuto būdama dvylikos metų. „Švenčiau savo gimtadienį, per kurį netikėtai gimė svajonė išmokti piešti. Taigi nuo to laiko ėmiau po truputį dirbti šios svajonės išsipildymo link“, – teigė jaunoji dailininkė. Kotryna jokių dailės pamokų meno mokykloje nelankė, todėl tikrai nebūtų buvę apsieita be asmeninio užsispyrimo. „Pamačiusi, kad galiu kurti, pasiryžau dirbti, treniruotis, kad išmokčiau piešti dar geriau“, – tikino menininkė. Merginos teigimu, taip pat itin svarbus jai buvo tėvų palaikymas. „Kai tik jie pamatė, kaip aš piešiu, iškart ėmė mane nuoširdžiai skatinti ugdyti šį talentą“, – pasakojo ji. Artimiausias realizmas Svarstydama apie savo darbų tematiką, dailininkė pripažino, kad jai artimiausi realistiniai tapybos principai. „Patinka kurti realistinius personažus, tikrovišką gamtos įspūdį, įkvėptą natūralios, mane supančios aplinkos“, – sakė mergina. Kurdama darbus Kotryna naudoja skirtingas technikas: tapybą, klasikinį piešimą, spalvotus pieštukus, akvarelę, markerius, skaitmeninį piešimą, todėl vienos mėgstamiausių išskirti negalėtų. „Kai viena atsibosta, imuosi kitos“, – teigė ji. Vis dėlto balandžio mėnesį Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje eksponuojami jaunosios dailininkės darbai yra sukurti naudojant tik akrilo dažus.
Kurti skatinanti frazė
Noriu, bet negaliu Ilgi laiptai, tamsus trečio aukšto licėjaus koridorius, socialinės pedagogės kabinetas. Ne ne, esu čia ne dėl savęs, o dėl sūnaus Alesandro. Daugeliui tėvų tokie apsilankymai keltų nerimą, susierzinimą, bet man po šitiek metų jau nei šilta, nei šalta. Rūškanas, išraudęs socialinės pedagogės veidas – tai toks pat įprastas vaizdas, kaip grikių košė pirmadienį. Šį kartą mažojo Alesandro dienyne radau (tiksliau licėjaus vadovybė rado, nes aš sau nervų dėl tokių dalykų negadinu) italų kalbos mokytojos pastabą, kad manasis berniukas per kalbėjimą mažumėle sumaišė kalbos registrą... Tiksliau... Supažindino gerbiamą mokytoją su Ferarri šeimos žodynu... Žinoma, jis ne silpnų nervų žmonėms, bet vadinti jį necenzūriniu – išpūstas burbulas... Išklausiau socialinės pedagogės valandos moralą ir galvoju: „Už ką man tokia kančia?“ Negana to, ta madona dar drįso pareikšti, kad nesugebu auklėti savo atžalos! Aš?! Į šeštą dešimtį įkopęs vyras nesugebu auklėti savo sūnaus?! Nesąmonė! Gal paprasčiausiai Ferarri šeimoje puoselėjamas spartietiškas vertybes be jokios cenzūros ne visiems lemta suprasti, a? Laimei, sugedusią nuotaiką praskaidrina ateinantis pavasaris ir gražiausios šio metų laiko šventės. Ne ne, kalbu tikrai ne apie šv. Velykas. Jau greitai Venecijos mero rinkimai. Tikiu, kad mano miestui reikia manęs. Turiu reikiamos patirties: nesuskaičiuojami apsilankymai pas licėjaus administraciją dėl mažojo Alesandro mane užgrūdino bet kokiai priešininkų opozicijai. Turbūt kažkas klaus, kaip aš, Lorenzo Ferrari, galiu valdyti Veneciją, jei nesugebu auklėti sūnaus? Bet gi koks skirtumas! Anksčiau ar vėliau Venecija vis vien atsidurs po vandeniu...
Tomas VALIŪNAS
Noras išsaugoti savo tėvynės žemę, tradicijas, kalbą
Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos gimnazistas aštuoniolikmetis Danielius Lengvinas yra jaunasis šaulys, aktyviai dalyvaujantis Vakarų (jūros) šaulių 3-iosios rinktinės 305 kuopos veikloje. Gailisi neįstojęs anksčiau Danieliaus gyvenime šaulių veikla atsirado netikėtai. Prieš pusantrų metų dalyvauti šioje veikloje jį paskatino ir motyvavo viena pažįstama mergina. „Mane sudomino jos pasakojimai. Po savaitės jau stovėjau rikiuotėje“, – pradžią prisiminė D. Lengvinas. Vaikinas atviravo, kad gailisi anksčiau neįstojęs į jaunųjų šaulių gretas. Jaunuoliui dar prieš dalyvaujant jaunųjų šaulių sąjungoje nebuvo tekę pažinti savanorystės. Anot pašnekovo, ši organizacija jam davė ir duoda didesnį pasitikėjimą savimi, padeda atrasti naujas pažintis. Aplinkiniai Danieliaus sprendimą tapti jaunuoju šauliu palaikė ir neprieštaravo. „Dauguma mano pažįstamų tarnavo ar tarnauja šiuo momentu kariuomenėje, tad kažkokių neigiamų emocijų apie mano sprendimą tapti šauliu nebuvo“, – teigė vaikinas.
Interviu žemaičių tarme pelnė antrą vietą
Kretingiškė Pranciškonų gimnazijos abiturientė Kamilė Venckutė, didžiuodamasi žemaičių tarme ir tradicijomis, garsina Kretingos kraštą respublikiniuose konkursuose. Aukšti rezultatai Vasarį K. Venckutė dalyvavo respublikiniame mokinių kūrybiniame konkurse „Mūsų kalbinis kultūrinis kraštovaizdis“, skatinančiame mokinius tirti savo gyvenamosios vietos kalbą ir kultūrą, pasitelkiant gatvių pavadinimus, vietovardžius, kultūros paminklus. Nors konkurse dalyvavo pirmą kartą, tačiau jai pavyko pasiekti aukštų rezultatų – laimėta antra vieta. Kalbėdama, kodėl nusprendė dalyvauti konkurse, mergina tikino, kad ypač sudomino siūlomos darbų temos. „Pagalvojau, kad būtų puiki mintis parodyti, kokių išskirtinių asmenybių turi Kretingos kraštas ir kokia nuostabi yra žemaičių tarmė“, – teigė Kamilė. Parengė interviu žemaitiškai Konkurso organizatoriai suteikia galimybę dalyviams darbus pateikti įvairiais būdais: fotografijomis, tekstu arba filmu. Kamilė nusprendė parengti interviu formato filmuką tema „Mano krašto kultūros asmenybė“. Nors merginai iššūkių ieškant pašnekovo kuriamai laidai kilo, tačiau galiausiai pavyko prikalbinti karteniškę Sigitą Dirmeitienę. „Tai išties nepaprasta Kretingos krašto asmenybė, nuolat puoselėjanti tautos tradicijas, papročius, o svarbiausia – žemaičių tarmę“, – šiltai apie savo pašnekovę atsiliepė Kamilė. Abiturientė, pati puikiai mokėdama žemaitiškai, nusprendė interviu rengti būtent savo gimtojo krašto tarme. Vis dėlto mergina nepamiršo pasirūpinti, kad nufilmuotą pokalbį suprastų lietuviai ir iš kitų etnografinių regionų. „Nors tai pareikalavo nemažai darbo, bet laidai sukūriau bendrinės lietuvių kalbos subtitrus – norėjau, kad visi Lietuvos žmonės turėtų galimybę pažinti išskirtinį žemaitišką būdą“, – pasakojo kretingiškė. Bibliotekoje – nauja jaunimo darbuotoja
Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje esančiose jaunimo erdvėse „Savas kampas“ jau dirba nauja bibliotekininkė darbui su jaunimu Inga Mažeikienė. Ji pakeitė prieš tai su jaunimu bibliotekoje dirbusį Mindaugą Orlovą. Turi patirties 37-erių baubliškė Inga prieš tai 4-erius metus dirbo taip pat bibliotekoje – Baublių filiale. „Ten taip pat teko dirbti ir su vaikais, ir su jaunuoliais. Rengdavome susitikimus, organizuodavau ir edukacijas, kūrybinius užsiėmimus“, – sakė ji, atkreipusi dėmesį, kad dabar jai teks dirbti su kiek vyresniais jaunuoliais. I. Mažeikienė yra baigusi pedagogikos studijas. Ji taip pat dirbo mokytoja Baublių mokykloje-daugiafunkciniame centre, po to – Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokykloje-daugiafunkciniame centre. „Suskaičiavau, kad pedagoge buvau apie 10 metų. Dirbau su penktų–dešimtų klasių mokiniais, turėjau ir auklėtinių klasę, su jais vykdžiau įvairias užklasines veiklas. Manau, kad dirbti su jaunais žmonėmis turiu patirties“, – kalbėjo Inga. Dirbti su jaunimu bibliotekoje moteris pradėjo šių metų kovo 8 d. „Dabar tik pradedu apsiprasti su naujomis pareigomis, susipažįstu su erdvėse apsilankančiais jaunuoliais. Bibliotekoje dirba labai draugiškas kolektyvas, todėl prireikus man visi padeda. Kol kas džiaugiuosi tokiu pasirinkimu. Niekada nebuvau nutolusi nuo jaunimo, bet dabar esu ir būsiu labai arti jo“, – sakė I. Mažeikienė. Šis darbas, anot jos, didelis iššūkis: „Darbas tikrai nelengvas, reikalaujantis ne tik daug žinių, pavyzdžiui, psichologinių, sugebėjimo bendrauti, bet ir vidinio pajautimo, kaip prieiti prie jauno žmogaus. Kartais prireikia nemažai laiko, kad su jais atrastum tą „jungiantį tiltą“. Ar man pavyks, nežinau, bet stengsiuosi būti šalia jų ir su jais.“
„Pasimatavome“ žurnalisto profesijos batus
Grupė jaunųjų žurnalistų, Palangos senojoje gimnazijoje lankančių neformaliojo ugdymo užsiėmimą „Praktinė žurnalistika“, su mokytoja Rasa Gedvilaite apsilankė laikraščio „Pajūrio naujienos“ redakcijoje ir „Vakarų Lietuvos“ spaustuvėje. Taip buvo suteikta galimybė gyvai pasižvalgyti vietoje, kur spausdinamos naujienos ir sužinoti, kokie žmonės už to slypi. Pirmiausia viešėjome „Pajūrio naujienų“ redakcijoje, kur susipažinome su jos darbuotojais, jų darbais – pradedant nuo laikraščio direktorės Vitalijos Vitkauskienės, redaktorės Audronės Puišienės iki skelbimų ir reklamos skyriaus darbuotojų. Sužinojome, ką iš tikrųjų reiškia būti žurnalistu, su kokiais sunkumais šioje profesijoje susiduriama. Laikraščio redaktorė papasakojo, kad žurnalisto kelias nėra lengvas, nes reikia išmanyti įstatymus, jais vadovautis, bet tuo pačiu ir labai įdomus, nes suteikia daug galimybių plėsti savo akiratį ir kasdien – vis kitoks. Taip pat sužinojome apie „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademiją, kuri leidžia priedą „Kuprinė“. Jis kiekvieną mėnesį pasirodo laikraščio puslapiuose. Apie tai papasakojo „Kuprinę“ kuruojanti žurnalistė Edita Kalnienė. Smagu buvo sužinoti, kad kiekvienas jaunas žmogus, svajojantis apie žurnalisto kelią, gali save išbandyti tiesiogiai dirbdamas su profesionalais, mokantis visų subtilybių ir tampant autoriumi, kurio straipsnius spausdina. „Niekada neverčiame atėjusių jaunųjų žurnalistų dirbti, jie turi tam jausti potraukį, toks darbas turi suteikti malonumą. Būta visokių jaunų žmonių – tokių, kurie bijojo prieiti prie žmogaus, sunkiai vystė mintis. Tačiau laikas parodo, kad viskas įmanoma, jei tik yra noro. Atėję į akademiją ne visada tampa žurnalistais, tačiau turime ir tokių, kurie pasirinko šį kelią. Žurnalisto praktika praverčia daugelyje darbų, nes išmokstama bendrauti, komunikuoti, perteikti savo mintis, jaunuoliai tampa laisvesni. O tai padeda ir laikant egzaminus“, – kalbėjo E. Kalnienė. Pabuvę redakcijoje ir pasipildę žinių bagažą, patraukėme į „Vakarų spaustuvę“. Ten sužinojome, kaip atsiranda įvairūs laikraščiai ir žurnalai, kaip tam skirta tvarka sudedami puslapiai ir parenkamos spalvos. Taip pat pamatėme triukšmingą, bet įdomų patį laikraščio spausdinimo procesą. Savo mintimis po apsilankymo redakcijoje, spaustuvėje pasidalino ir Austėja: „Apsilankymas redakcijoje praplėtė mano žinias. Anksčiau galvojau, kad žurnalisto profesija yra blanki, kupina rutinos, bet sužinojau, jog galima dirbti skirtingose srityse, pavyzdžiui, rašyti apie politiką, aplinkosaugą, sportą ar net važiuoti į įvykio vietas, kuriose įvykdytas nusikaltimas. Manau, kad žurnalisto profesija yra labai plati ir joje sau vietą gali atrasti kiekvienas žmogus, kurį domina ši profesija.“
Izabelė Marija KAMINSKAITĖ
Nuo statybos inžinerijos – iki renginių pasaulio
Kretingoje gimęs augęs 35-erių Artūras Ženčius – gerai Lietuvoje žinomas renginių vedėjas, kuris, kol tapo tuo, kas dabar yra, perėjo ilgas savęs paieškas. Vyras išbandė ir statybos inžineriją, ir režisūros studijas. Mokykla padėjo pamatus A. Ženčius baigė Marijono Daujoto progimnaziją, kurioje įgijo gerus pamatus ateičiai. „Mokykloje buvau geras mokinys, siekiantis idealo, aukštų rezultatų, nesvarbu, kurioje srityje – sporte ar moksle“, – sakė jis. Pašnekovas sakė ne tik siekęs gerų rezultatų, bet ir buvęs aktyvus, dalyvaudavęs bendruomenės veikloje – taip prasidėjusi ir jo pažintis vesti renginius. Dar pradinėse klasėse dalyvaudavo skaitovų konkursuose, įvairiuose renginiuose. „Iš pradžių man būdavo baisu, turėjau didelę scenos baimę. Pamenu, kaip „lūžinėdavo“ balsas, kaisdavo žandai, prieš lipant į sceną kartais net ašara nuriedėdavo. Nerimaudavau, kad visi mane stebi ir gali išjuokti“, – pirmąjį santykį su scena prisiminė Artūras. Išgyvenęs tokias emocijas, kretingiškis, praėjus kuriam laikui, scenoje ėmė jaustis kitaip. Tam įtakos turėjo pradinėse klasėse kartu su mokytoja Raimunda Viskontiene, dabartine progimnazijos direktore, pastatytas vaidinimas „Katės namai“. „Šis spektaklis mums pavyko“, – kalbėjo A. Ženčius. Ateities sprendimams įtakos turėjo ir lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Račinskienė. „Ji man patiko kaip žmogus, jos požiūris į gyvenimą“, – tikino Artūras, įvardinęs, kad ši mokytoja padarė įtaką studijoms pasirinkti. Pašnekovas įgijo teatro bakalaurą Klaipėdos universitete menų fakultete. Per studijas teko susipažinti ir su režisūra, ir aktoryste.
Pasirinko kunigo tarnystę
Prieš ketverius metus kretingiškis Ignas Šopaga priėmė svarbų sprendimą – įstojo į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją. Sužavėjo Tibiriados broliai Ignas pirmą kartą apie dvasininko kelią pagalvojo būdamas vos vienuolikos metų, susipažinęs su Tibiriados ordino broliais, kurie buvo grįžę iš piligriminės misijos Konge. „Nežinau, tuo metu sugundė kelionės galimybė ar pati dvasininko tarnystė, bet ši perspektyva mane išties sužavėjo“, – tikino jis. Tačiau seminaristas prisipažino, kad vėliau kiek atitolo nuo Dievo. „Paauglystėje visiškai negalėjau savęs įsivaizduoti dvasininku – kunigystė man atrodė liūdna, vieniša, taigi tikrai ne tai, ką norėčiau veikti visą likusį gyvenimą“, – pasakojo Ignas. Jaunuolio teigimu, atėjus laikui, impulsą tokiam svarbiam sprendimui davė tikinčių bendraminčių bendruomenė, kurios apsupty jis augo. „Tuomet gyvai ir asmeniškai sutikau savo gyvenime Kristų, galėjau dalintis ir augti tikėjime – taip šis pasirinkimas ir subrendo“, – dalinosi prisiminimais dvasininko tarnystę pasirinkęs jaunuolis. Tarsi nuotykis Prieš įstodamas į kunigų seminariją, vaikinas mokėsi profesinėje Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokykloje suvirintojo profesijos. „Šis darbas, tiesą sakant, labai patiko, tačiau mano ateities planai niekada nebuvo susiję su studijomis. Troškau vieno – keliauti ir pamatyti pasaulį“, – teigė pašnekovas. Vis dėlto, jau spėjęs pažinti dvasininko gyvenimą iš arti, Ignas šiuo pasirinkimu labai džiaugiasi. „Įstojęs į seminariją jaučiau tokį pilnatvės ir vidinio džiaugsmo jausmą, kokio nebuvau jautęs niekada ankščiau – tai buvo tarsi patvirtinimas, kad verta leistis į šį įdomų nuotykį“, – džiaugėsi jaunuolis.
|
|
