- Gal tyčiojasi iš tų, kurie nemoka išsikovoti sau vietos po saule. Aš asmeniškai niekada nepatyriau jokių patyčių: matyt, nuo vaikystės mokėjau pakovoti už save. Manau, kad dažniausiai tyčiojamasi dėl moksleivio socialinės padėties: jei jis prasčiau apsirengęs ar šeima gyvena neturtingai. Arba dėl moksleivio stiliaus: jeigu jis rengiasi ne taip, kaip kiti. Bet būna, kad tyli kaip pelė po šluota: nieko nenori, niekas nepatinka. Tokį kartais ir mes „pakočiojam“ už nebendravimą.

- Manyčiau, tyčiojasi. Mūsų klasei nebūdinga tyčiotis iš tų, kurie neturi pinigų ar prasčiau rengiasi. Paauglystėje labiau vyrauja išorės kultas, o vyresnėse klasėse tai nebėra taip aktualu. Mes pykstam ant klasiokų dėl blogų pažymių: norim, kad klasė išlaikytų aukštą mokymosi lygį. Išvadinam tokį bemoksliu ar beraščiu. Aš, kai buvau mažesnis, mėgau kabinėtis prie vyresnių. Ir, aišku, gaudavau nuo jų „į dūdą“. Bet buvo už ką.

- Net labai tyčiojasi, jei vaikas yra silpnesnis, uždaresnis. Kartais gindamasis jis pasako kokį neapgalvotą žodį. Galvoja – praslys, bet už tai dažniausiai atsiima keleriopai. Aš už save nuo mažumės pakovoju. Dabar užgauna, kai atvažiuoji į kokius renginius Kretingos mokyklose, ir jau klijuoja etiketę: ai, jie – iš kaimo. O kai pamato, kokia mūsų mokykla, patys nustemba. Manau, kad ši negerovė neišgyvendinama: silpnesniems reikia tiesiog išlaukti, kol praeis paauglystė.

- Manau, patyčios yra būdingos kiekvienai mokyklai. Aš labiausiai nukenčiu dėl stiliaus, nes dauguma netoleruoja išskirtinumo. Jau prieš trejus metus pradėjau ieškoti savo stiliaus. Esu gotas. Mama nuo jaunystės pankavo. Tai, matyt, turėjo įtakos ir man. Dėl išskirtinumo man teko patirti ir fizinį smurtą - nuo moksleivių, bet ne mokykloje. Bet tai neatbaido nuo savitumo, nes palaiko tikri draugai. Su klasiokais dabar stengiuosi sutarti, ir jie nebesikabinėja dėl to, kad esu kitoks.

- Būna. Ant kitų „pavažiuoju“ kartais ir aš. Jei ant manęs „varo“ – neapsileidžiu. Bet tai, manau, yra savigyna, o ne puolimas. Būna, kad stumteliu kokį klipatą prie rūbinės, kai jis pusvalandį krapšto kuprinę. O klasėj tai visi „varo“ vienas ant kito, bet už akių. Ant manęs – irgi. Jie bijo pasakyti tiesiai, nes žino, kad už šmeižtą gaus. Man nepatinka neteisybė: yra vienas klasiokas, kurio sutrikęs vystymasis. Kai kiti jį apipuola, priverčiu juos atsiprašyti.

- Būna visokių atvejų. Dažniausiai tyčiojamasi iš atsilikusių, silpnesnio proto vaikų. Kodėl taip yra, nežinau. Sakoma, kad vaikai yra žiaurūs. Aš jei iš ko nors ir pasišaipau, tai tik juokais. Neprisimenu ir vaikystėj, kad būčiau kokią mergaitę pravirkdęs. Dėl turtinės padėties mūsų mokykloje nesišaipoma: pas mus nėra turčių ir visai „biednų“. Jei ir apsikuliame, tai tėvams nepuolame skųstis. Visi esame vydmantiškiai, - kaip atrodytų, jei „stukačintume“ ant saviškių?

- Man atrodo, kad jo nėra. Iš kur sužinojau? Na, ir mokyklos, ir kiemo draugai kalbėjo, kad tėvai padeda dovanas. Buvau gal kokių šešerių ar septynerių metų, kai jau nebetikėjau Kalėdų seneliu. Užtat niekad jam ir nerašiau jokių laiškų. Bet vis vien dovanų pernai gavau. Šiemet, hmm – nežinau, ar buvau geras, bet gal vis tiek dovanų atneš. Tai jau priklausys nuo tėvų.

- Tikras. Jis yra su didele barzda, - užsiaugino, kad gražiau atrodytų. Kad vaikams padarytų didesnį įspūdį. Be to, senelis yra storas. O stori žmonės – visuomet geresni už sudžiūvusius. Paprastai dovanas senelis atneša pro kaminą. Man pernai net motorolerį įgrūdo. Senelis yra toks geras, kad nereikia stengtis būti nei geram, nei blogam – visiems Kalėdos yra dovanų metas.

- Mano reikalai dėl Kalėdų senio – neblogi. Dovanų iš jo esu gavęs ir namų kiną, ir muzikinį centrą. Aš manau, kad tėvai nusprendžia, ko reikia vaikui, ir sudaro sandėrį su Kalėdų seniu. Jei senelis kitiems vaikams teatneša kuklią dovaną, ar jos išvis neatneša, manau, kad patys tėvai nebuvo geri. Dar daržely sužinojau, kad senelis – netikras, bet neliūdėjau, nes jis vis vien aplanko.

- Tikras. Kalėdų naktį senelis žino, ko vaikui reikia, kokios dovanos jis nori. Tai ir yra tikrų tikriausias stebuklas. O teisybę apie Kalėdų senelį sužinojau būdamas kokių dešimties. Tiesiog pasekiau jį. Sykį šventėm Kalėdas kaime, o man labai norėjosi sužinoti, kur senelis nuėjo toliau. Ėmiau jį ir pasekiau. Tada nusivyliau ta pasaka. Bet ji – nuostabi, nes praskaidrina kasdienybę.

- Iš tikrųjų Kalėdų senelio nėra, nors norėtųsi, kad jis būtų. Apie jį gražiai rodo per reklamą, jis gražiai piešiamas atvirukuose. Bet seniai juo netikim abi su sese, nes pamatėme, kad tėvai perka dovanas. Ir dabar dar tėvai atneša dovaną ir meluoja, kad sutiko Kalėdų senelį. Mes ginčijamės, bandom įtikinėti – tėvai nepasiduoda. Pernai dovanų gavau „Vaikišką enciklopediją“.