- Nesu pagalvojusi... Na, ištekėti norėčiau ne anksčiau, kaip 25-erių metų. Pirmiausia reikia užbaigti mokslą. Esu sunkaus charakterio, manau, jog man tiktų ir patiktų studijuoti filosofiją arba psichologiją. Vyrui gal ir sunku bus gyventi su tokia žmona. Man nesvarbu, kokia bus jo profesija, svarbiausia – kad gerai uždirbtų. Norėčiau susilaukti trijų vaikų. Mes šeimoje esame dviese, trims būtų smagiau.

- Svarbiausia, kad visi būtume laimingi ir turtingi viskuo. Pirmiausia norėčiau įgyti gerą specialybę: norėčiau būti teisininke. Tai, manau, yra šeimos pamatas. Ištekėti užtektų ir kokių trisdešimties. Man nėra svarbu sutuoktinio specialybė, jis nebūtinai turėtų būti turtingas. Visų svarbiausia – kad su būsimu vyru sutaptų interesai. Ir dėl vaikų turėtume nuspręsti kartu. Aš norėčiau dviejų vaikų, nes vienas būna išlepęs.

- Turėsiu vyrą. Bet ištekėsiu tik 30 metų, nes noriu baigti studijas, įgyti darbą. Mėgstu dainuoti, tad norėčiau būti dainininke arba artiste. Mano vyras turi būti aukštas, gražus, geras. Bendrai, išorė gal ir nėra labai svarbi, bet jis turi mylėti vaikus. Būtų geriau, jeigu jis irgi būtų meno žmogus. Kad vyras nepyktų, į gastroles gal su visa šeima važiuočiau. Norėčiau turėti sūnų ir dukrą. Gali būti ir daugiau, tik ne vienturtis vaikas.

- Šeimoje esame keturiese: trys broliai pametinukai: vyriausiam – 15, man – 14, dar kitam – 13 metų, ir dar ketverių metukų sesutė. Mums yra gerai, bet gal per daug. Man užtektų dviejų savų vaikų. Tuoktis norėčiau kokių 18 – 19 metų. Juk ir susituokus, jei tik norisi, galima toliau mokytis.Norėčiau likti Kartenoj gyventi, bet žmona gali būti ir ne iš šių vietų. Norėčiau dirbti statybose, vidaus apdailos darbus, nes - geri uždarbiai. Bent šeimą galėčiau išlaikyti.

- Norėčiau turėti tik vieną vaiką. Mažiau rūpesčių. Geriau berniuką – jis nėra toks reiklus, kaip mergaitė. Turiu 16-metę sesę ir gerai žinau, ką sakau. Šeimą kursiu tik 25-27-erių metų, nes turiu susirasti gerą darbą. Ką norėčiau dirbti, dar neapsisprendžiau. Mano žmona turėtų būti protinga, graži. Man labiau patinka juodaplaukės. Norėčiau gyventi Lietuvoj, ne užsieny. Namo nestatysiu pats, galvoju, kad nemokėsiu statyti. Be to – brangu. Geriau gal butą pirksiu.

- Vyras ir žmona po savęs turi palikti po vieną vaiką. Tad norėčiau porelės. O dirbti - profesionaliu virėju. Nuo mažens šeimai gaminu valgį ir man tas labai patinka. Mamai sakau, palauk, kol grįšiu iš mokyklos ir pats paruošiu. Vakar gaminau kotletus, prieš kelias dienas – cepelinus. Galvoju, kad ne tik į vyro, bet ir į moters širdį einama per skrandį. Tad dėl žmonos vargo nebus. Esu padūkęs, norėčiau, kad ir žmona trokštų nuotykių. Bet iki 25-erių „nesiženysiu“ - turiu išsilakstyti.

- Gal tyčiojasi iš tų, kurie nemoka išsikovoti sau vietos po saule. Aš asmeniškai niekada nepatyriau jokių patyčių: matyt, nuo vaikystės mokėjau pakovoti už save. Manau, kad dažniausiai tyčiojamasi dėl moksleivio socialinės padėties: jei jis prasčiau apsirengęs ar šeima gyvena neturtingai. Arba dėl moksleivio stiliaus: jeigu jis rengiasi ne taip, kaip kiti. Bet būna, kad tyli kaip pelė po šluota: nieko nenori, niekas nepatinka. Tokį kartais ir mes „pakočiojam“ už nebendravimą.

- Manyčiau, tyčiojasi. Mūsų klasei nebūdinga tyčiotis iš tų, kurie neturi pinigų ar prasčiau rengiasi. Paauglystėje labiau vyrauja išorės kultas, o vyresnėse klasėse tai nebėra taip aktualu. Mes pykstam ant klasiokų dėl blogų pažymių: norim, kad klasė išlaikytų aukštą mokymosi lygį. Išvadinam tokį bemoksliu ar beraščiu. Aš, kai buvau mažesnis, mėgau kabinėtis prie vyresnių. Ir, aišku, gaudavau nuo jų „į dūdą“. Bet buvo už ką.

- Net labai tyčiojasi, jei vaikas yra silpnesnis, uždaresnis. Kartais gindamasis jis pasako kokį neapgalvotą žodį. Galvoja – praslys, bet už tai dažniausiai atsiima keleriopai. Aš už save nuo mažumės pakovoju. Dabar užgauna, kai atvažiuoji į kokius renginius Kretingos mokyklose, ir jau klijuoja etiketę: ai, jie – iš kaimo. O kai pamato, kokia mūsų mokykla, patys nustemba. Manau, kad ši negerovė neišgyvendinama: silpnesniems reikia tiesiog išlaukti, kol praeis paauglystė.

- Manau, patyčios yra būdingos kiekvienai mokyklai. Aš labiausiai nukenčiu dėl stiliaus, nes dauguma netoleruoja išskirtinumo. Jau prieš trejus metus pradėjau ieškoti savo stiliaus. Esu gotas. Mama nuo jaunystės pankavo. Tai, matyt, turėjo įtakos ir man. Dėl išskirtinumo man teko patirti ir fizinį smurtą - nuo moksleivių, bet ne mokykloje. Bet tai neatbaido nuo savitumo, nes palaiko tikri draugai. Su klasiokais dabar stengiuosi sutarti, ir jie nebesikabinėja dėl to, kad esu kitoks.

- Būna. Ant kitų „pavažiuoju“ kartais ir aš. Jei ant manęs „varo“ – neapsileidžiu. Bet tai, manau, yra savigyna, o ne puolimas. Būna, kad stumteliu kokį klipatą prie rūbinės, kai jis pusvalandį krapšto kuprinę. O klasėj tai visi „varo“ vienas ant kito, bet už akių. Ant manęs – irgi. Jie bijo pasakyti tiesiai, nes žino, kad už šmeižtą gaus. Man nepatinka neteisybė: yra vienas klasiokas, kurio sutrikęs vystymasis. Kai kiti jį apipuola, priverčiu juos atsiprašyti.

- Būna visokių atvejų. Dažniausiai tyčiojamasi iš atsilikusių, silpnesnio proto vaikų. Kodėl taip yra, nežinau. Sakoma, kad vaikai yra žiaurūs. Aš jei iš ko nors ir pasišaipau, tai tik juokais. Neprisimenu ir vaikystėj, kad būčiau kokią mergaitę pravirkdęs. Dėl turtinės padėties mūsų mokykloje nesišaipoma: pas mus nėra turčių ir visai „biednų“. Jei ir apsikuliame, tai tėvams nepuolame skųstis. Visi esame vydmantiškiai, - kaip atrodytų, jei „stukačintume“ ant saviškių?