- Jau nebedarau. Su sese keičiamės dovanomis, tad viena kitos paprašome ko nors konkretaus. O vaikystėje ir atvirukus pati gamindavau, ir kitokių dalykų prisigalvodavau. Iki šiol atsimenu pačios padarytą vazą – iš medžiagų skiaučių ir lipalo. Gaila, persikraustant ji kažkur dingo. Dabar dovanas perku. Svarbu jas pirkti su meile ir su šiluma padovanoti.

- Gaila, bet tokiems dalykams nelabai lieka laiko. Kiek pamenu, vaikystėje stengdavausi pats tėvams padaryti atvirukų – piešdavau, klijuodavau. Šv.Kalėdos mano šeimoje – pati svarbiausia šventė, visada gauname dovanų. Kadangi pačiam daryti dovanas pritrūksta laiko, jas perku. Tačiau stengiuosi, kad jos būtų romantiškos, originalios – juk dovanoju brangiems žmonėms.

- Lengviau yra nupirkti. Ypač, kai žinai, ko žmogus nori, kas jam patinka. Praėjusiais metais mamai medinį katiną nupirkau. Vaikystėje esu dovanojęs savo paties pieštą paveikslą. Manau, jis ir dabar kažkur namie tebėra padėtas. Ir pirktinė dovana gali būti tokia pat maloni, kaip ir paties daryta. Ir nebūtinai dovanos turi būti brangios. Svarbiausia - išsiaiškinti, kas žmogui patinka.

- Kaip kada. Dažniausiai pats darau atvirukus. Vaikystėje tai būdavo pačios mieliausios dovanos mamai ir tėčiui. Svarbu ne tai, kaip atvirukas atrodo, o tai, kas jame parašyta. Visada stengiuosi parašyti ką nors mielo ir šilto. Jei atvirukas atrodo įspūdingai ir sukuri gražų tekstą – nebereikia daugiau jokių dovanų, tuo labiau - brangių.

- Praėjusiais metais dariau, šią žiemą dar nieko nesugalvojau. Praėjusių metų dovana ir naujovė buvo eglė iš makaronų, apipurkšta įvairių spalvų dažais. Atrodė tikrai įspūdingai. Pačios darytos dovanos man visada siejasi su mama ir tėčiu. Juk jiems mieliau gauti vaiko padarytą dovaną negu parduotuvėje pirktą daiktą. Kita vertus, jei žmogus tau mielas – bet kokia jo dovana bus puiki.

- Pačios darytos dovanos – vaikystės prisiminimas. Dabar nebeturiu tam laiko ir galbūt sugebėjimų. Dovanas visada renku pagal žmogų – noriu, kad dovanotas daiktas būtų pirktas su meile ir mielas. Todėl dovanas visada kaip nors ypatingai supakuoju, nors perku paskutinę akimirką. Nors pati dovanų nedarau, norėčiau gauti rankų darbo staigmeną.

- Mėginčiau atkalbėti, nes man rūpi draugų sveikata. Jei man nepavyktų, draugui būtų sunku apsispręsti ir liautis, pasikalbėčiau su jo tėvais, mokytojais. Man dar nė karto neteko susidurti su žmogumi, vartojančiu narkotikus. Tačiau esu girdėjusi, kad tokių ateina į diskoteką Kultūros centre. Apie narkomaniją turėtų būti daugiau kalbama per pamokas, nes mokiniams informacija pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina.

- Nutraukčiau draugystę ir visiškai atsiribočiau. Narkotikus vartojančio draugo kompanija nėra pati tinkamiausia – tai gali ir patį įtraukti. Jei narkotikus vartotų tikrai geras draugas, gal praneščiau mokytojams, pats bandyčiau padėti. Nors nemanau, kad tai įmanoma. Nebent žmogus dar neįklimpęs į narkomanijos liūną. Pačiam yra tekę susidurti su narkomanu – ne itin malonus jausmas.

- Nustebčiau ir supykčiau. Tačiau jokiu būdu nenusigręžčiau ir stengčiausi padėti. Manau, į tokią bėdą pakliuvusį žmogų palikti likimo valiai būtų nežmoniška ir neteisinga. Draugą palaikyčiau morališkai, patarčiau. Jei tai nepadėtų, kreipčiausi į jo tėvus, kad gydytų savo vaiką. Mokykloje daug kalbama apie rūkymo žalą, bet aplinkui – pilna rūkalių. Apie narkomaniją mokykloje taip pat kalba, bet gal per mažai.

- Iškart nebedraugaučiau ir pasakyčiau tėvams. Mus mokykloje moko, kad narkotikų vartoti negalima, kad tai labai pavojinga sveikatai. Apie tai namuose kalbuosi ir su tėvais, jie papasakoja daug dalykų, apie narkotikų žalą kalba per žinias. Man pačiam visiškai nesmalsu pabandyti narkotikų. Puikiai žinau, kad net pabandžius tik vieną kartą, prie narkotikų galima priprasti. O tai kenkia sveikatai, mąstymui ir bendravimui.

- Padėčiau kovoti su žalingu įpročiu. Jei tai nepadėtų, kreipčiausi į mokyklos socialinę darbuotoją. Ji žinotų, į kokias institucijas ar gydymo įstaigas nukreipti narkotikus vartojantį moksleivį. Per pamokas mums pakanka informacijos apie narkomaniją. Tačiau svarbu ne tai, ką mums sako mokytojai, o tai, kaip mes tą informaciją priimame.

- Bandyčiau atkalbėti nuo narkotikų – gal padėtų. Tėvams nesakyčiau, mokytojams taip pat – jie mokinį paskųstų tėvams. Neteko nė karto bendrauti su žmogum, vartojančiu narkotikus. Tačiau esu girdėjusi, kad Kretingoje yra vartojančių narkotikus ir kad jų galima įsigyti mūsų mieste. Vienas iš narkomanijos problemos sprendimo būdų – pateikti kuo daugiau informacijos mokyklose. Žinios yra ne tik naudingos, bet ir veiksmingos.