|
|
|
SmiltysSurengta pirmoji ikonų kūrėjų paroda
Šią savaitę su Kretingos muziejumi atsisveikino pirmą kartą čia suorganizuota sakralinio meno paroda ID EST..., kurioje susitiko Kretingos krašto ikonų tapytojų darbai ir sakralinio liaudies bei profesionalaus meno pavyzdžiai iš muziejaus vaizduojamosios dailės rinkinio. Kiekvieną ikoną buvo galima identifikuoti per jos kūrėjo vardą ir pavardę, gi eksponuojami šventųjų paveikslai ar skulptūros dažniausiai – nežinomų autorių. „Taip ir buvo – retas autorius rėžė savo pavardę ar vardą. Meistrai paprasčiausiai arba gyveno tose vietovėse ir žmonės juos žinojo, arba jie keliavo iš vienos vietos į kitą, po savęs palikdami ir sakralių dirbinių. Kretingos kraštas buvo vienas amatų centrų, todėl ir turime gausų liaudies meistrų palikimą“, – kalbėjo Kretingos muziejaus istorikė parodos kuratorė Danutė Šorienė, kuri iš muziejaus fondų vis dėlto iškėlė ir žinomų krašto meistrų darbus: P. Kalendos „Nazarietį“, R. Idzelio „Šv. Mariją“, A. Lubio „Šv. Jurgį“, ekspoziciją papildė ir Audriaus Danilevičiaus paveikslai. D. Šorienė pasidžiaugė, kad parodoje pavyko parodyti ne tik XIX a. pab.–XX a. pr. liaudies meistrų, bet ir profesionalių menininkų drobes, o ir ikonos muziejuje dar niekada nebuvo eksponuotos.
Kalėdiniai atvirukai – lyg užkoduotos pasakos
Tarp atvirukų – ir pašto ženklai Šioms Kalėdoms J. Pečiulė sukūrė 8-ių šventinių atvirukų ciklą: 2 iš jų dalyvavo Lietuvos pašto surengtame pašto ženklų kalėdiniame konkurse, buvo nominuoti ir išleisti kaip pašto ženklai. Vienas šių pašto ženklų-atvirukų „Kalėdų širdis“ vaizduoja vieningos širdies sujungtą šeimą ir tėvynę, o piešinio interpretacijos gali būti kuo įvairiausios ir priklauso nuo kiekvieno asmeninio požiūrio, suvokimo. Pašto ženklas-atvirukas „Kalėdos 2022“ buvo sukurtas dar pernai. Kituose atvirukuose taip pat atsikartoja svarbiausių vertybių – šeimos, draugystės, meilės, tėvynės – motyvai. J. Pečiulė juos sukūrė mišria technika: eskizus piešė ranka, o spalvas užpildė specialia kompiuterine programa. Atvirukus spaustuvėje atspaudė ant specialaus popieriaus. Iš viso ji nupiešė keliasdešimt eskizų atvirukams, tačiau šventėms atspausdino tik kalėdinius. „Kūriau atvirukus kaip nebylias pasakas, kiekviename jų yra užkoduota tam tikra istorija. Manau, kad tas, kuris įdėmiau į juos pažvelgs, supras, kokią pasaką jie seka mums“, – kalbėjo kūrėja.
Kūrybos žaismėje juvelyriką nurungė žolynai
Savitu stiliumi, kurį itin paryškina pačios sukurti masyvūs metalo papuošalai, išsiskirianti 74-erių kretingiškė kūrėja, buvusi pedagogė Damilė Urbakonienė pastaruoju metu juvelyriką iškeitė į kitą kūrybos sritį – žolynų vainikų sukimą. Vainikuose – stilizuotos figūros Moteris atviravo, kad prieš 15 metų, artėjant laikui, kada reikėjo visam palikti darbą mokykloje, suradusi save papuošalų iš metalo kūryboje: „Patiko kalti, gręžti, sukti metalą. Patiriu tikrą relaksą: prieini prie lango, pamąstai, grįžęs „įkali“ mintį į papuošalą. Bet rankų darbo papuošalai yra brangūs, nes nepigios medžiagos, reikalauja nemažai laiko, jų moterys nedaug beperka“, – kalbėjo dabar jau ramia širdimi vietą kūrybai iš gamtinių medžiagų užleidusi Damilė. Nors retsykiais, sakė, dar gebanti suderinti abi šias kūrybos sritis. Damilės sukurtų vainikų pagrindas – šienas. Jie ne pinami, o sukami, formuojant paukštį, saulę, o artėjančiam adventui – Kalėdų žvaigždę. Paukštis, kūrėjos žodžiais, simbolizuoja ryšį tarp dangaus ir žemės, saulė – kūrinijos centrą, o kelrodė žvaigždė – Išganytojo gimimą ir kelią išganymo link. „Kiekvienas vainikas – skirtingas, jų neatkartotum nė norėdamas. Tarkim, paukštį pradedu sukti nuo snapelio, po to išsuku kaklą, o akis sudedu iš uogų. Gimsta jie tokie, stilizuoti, gal ne itin panašūs į gyvus paukščius, bet man jie – labai mieli“, – kalbėjo D. Urbakonienė. Jos vainikuose nėra eglišakių ar dirbtinių gėlių, o vien – džiovintos natūralios laukų, pievų, pamiškių žolės. Kūrėjai labai patinka smilgos, ramunės, bitkrėslės, kraujažolės ir netgi džiovintų bijūnų žiedai. Į vainiką dar prideda gilių, kaštonų, prieskonių. „Net jei gaminu verbą, aš nesakau, kad tai verba, nes šios būdingos aukštaičių kraštui ir yra rišamos, o aš tik kuriu velykines žolynų kompozicijas“, – teigė moteris.
Į gyvenimą paleido „Gerumą“
Vydmantuose bažnyčią statantis, o šiomis dienomis ypatingame darbų sūkuryje atsidūręs, mat artėjant žiemai suskubta užpildyti karkaso sienas, kūrybingasis šios parapijos klebonas Karolis Petravičius suranda laiko ir atokvėpiui – neseniai jis trimis formatais – CD, USB paprastąja jungtimi ir kortele – išleido savo įdainuotą muzikinį albumą „Gerumas“. „Atradęs stebuklą žmonėse – Gerumą, skubu dalintis su Tavimi. Teskamba gėrio pasaulis“, – tokiais žodžiais krištolinio skaidrumo balsu apdovanotas K. Petravičius albumo viršelyje kreipiasi į Kūrėją ir į kiekvieną klausytoją, savo dainomis ir giesmėmis dėkodamas už patirtą begalinį jų gerumą ir dosnumą, už jų darbus ir aukas, statant bažnyčią. Albume – 20 dainų ir giesmių, sukurtų paties kunigo Karolio įvairių autorių tekstais per pastaruosius 6-erius metus, iš esmės – per tą laiką, kai jis buvo paskirtas tarnystei į Vydmantus ir kai ėmėsi bažnyčios statybos. „Nors darbų – begalės, bet vis dėlto reikia rasti būdų, kaip paskrajoti gerumo pasaulyje. Aš liudiju, kad savo tarnystėje patiriu didžiulį žmonių gerumą, ir stengiuosi tai įprasminti. Albumo pavadinimui pasitarnavo Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Gerumas tas gyvenimas“: aš sukūriau muziką, o režisierė Inga Tamulienė pasiūlė nufilmuoti ir vaizdo klipą“, – kalbėjo K. Petravičius. Likimas jam lėmė būti šviesaus atminimo žinomų šalies atlikėjų Nelės ir Arvydo Paltinų muzikinio palikimo puoselėtoju – gyvenimo saulėlydyje jiedu dovanojo jam savo muzikos įrašų studiją. „Pasižadėjau Arvydui, kad instrumentai tarnaus žmonėms. Savo bičiulio Tauragės kultūros centre dirbančio Jono Matevičiaus dėka atnaujinome studiją: kai kuriems mikrofonams jau per 40 metų, atvykę muzikos specialistai pavydžiai į juos žiūri dėl kokybės“, – su šia atnaujinta technika K. Petravičius sakė ir įrašęs kompaktinį diską.
Kūrėją šlovina giesmėmis roko ritmu
Lietuvoje sparčiai populiarėjanti, džiaugsmingai Kūrėją ir jo kūriniją šlovinanti krikščioniškojo roko grupė „Gyvasis vynmedis“, neseniai pasirodžiusi ir Palangoje įvykusiame didžiausiame šalies krikščioniškos muzikos festivalyje „Sielos“, lapkričio 18-ąją minės 3-jų metų kūrybinės veiklos gimtadienį. Dauguma – profesionalūs muzikantai Grupės iniciatorius ir jos siela yra palangiškis, mušamaisiais grojantis Petras Petreikis. „Gyvasis vynmedis“ iš viso vienija 9 muzikantus, didžiuma jų – profesionalai: klavišiniais groja Vincentas Senkus iš Plungės ir Audrius Janonis iš Kretingos, elektrine gitara – Vidmantas Lūža iš Plungės, bosine gitara – kretingiškis Tomas Virbalis, o multiinstrumentalistas Jonas Petrauskas iš Klaipėdos groja net 13-ka instrumentų (saksofonu, fleita, akordeonu, armonika, bandonija, kontrabosu ir kt.), pritariančios vokalistės Svetlana Sokolovienė ir Ramutė Beivydienė. Pagrindinis vokalistas yra gitara grojantis brolis pranciškonas Paulius Vaineikis. Grupė trankiai ir entuziastingai atlieka įvairių autorių ir dainininkų dainas, giesmes, kurioms nebūna abejingų klausytojų, o brolis Paulius savo charizma geba juos įtraukti į šlovinimo procesą. „Iš viso būrio tik dviese su broliu Pauliumi esame be muzikinio išsilavinimo, o visi kiti – muzikos mokytojai, dėstytojai, kapelų ir ansamblių vadovai“, – tvirtino 40 metų profesionaliu barmenu dirbantis P. Petreikis. Kaipgi gimė ši grupė, kaip Petrui pavyko suburti šiandieną gana užimtus muzikus iš skirtingų Žemaitijos vietų savanoriškai – be jokio atlygio važinėti po parapijas, dalyvauti jų šventėse, festivaliuose ir kituose renginiuose? „Visi grupės atlikėjai esame tikintys žmonės, mus vienija muzika ir buvimas tarp bendraminčių. Mes nesiekiame tapti roko žvaigždėmis ir niekada nepardavinėsime bilietų. Mes kainuojame tik klausytojų dėmesį, kad kartu galime dėkoti Viešpačiui už gyvenimą, ir būname dėkingi, jeigu organizatoriai sumoka už kurą kelionei“, – atvirai kalbėjo P. Petreikis.
Rasa ir Gediminas Staškauskai: „Be meno nebus nieko – nei pasiekimų, nei taikos“
Tris dešimtis metų kūrybos ir bendro gyvenimo keliu einantys menininkai Rasa ir Gediminas Staškauskai ir meno žinovus, ir mėgėjus stebina savo universalumu ir išplėtotu kūrybos spektru: skulptūra, keramika, tapyba, edukaciniai susitikimai – visa tai sueina į bendrą visumą, kuri ir atskleidžia, koks įdomus ir prasmingas gali būti menas. Darbai be pavadinimų kvietė diskusijai Tai, ką sukūrė per pastaruosius kelerius metus ir ką jie veikė per tuos 30 bendrų kūrybos metų, R. ir G. Staškauskai pasidalino vakar, per Darbėnų gimnazijoje įvykusį jų darbų parodos atidarymą – vakarop pabūti kartu susirinko bendruomenės nariai, dieną su menininkais bendravo, jų darbus apžiūrėjo Darbėnų gimnazijos mokiniai. „Auginame meno žiūrovą. Jaunajai kartai norime parodyti, kaip tas menas kuriamas, ir formuoti požiūrį, kad be meno nieko nebus – nei pasiekimų, nei tobulėjimo. Taikos irgi“, – G. Staškauskas sakė kartu su žmona siekiantys, kad jų darbai įkvėptų kitus, palaikytų tvarumo idėją, kaip nevienadienį požiūrį į meno kūrinius. R. Staškauskienė, ieškodama sprendimų, kaip geriau eksponuoti parodai skirtus darbus, atkreipė dėmesį, kad prie jų nėra pavadinimų. „Nenorime sufleruoti, ką žiūrovas turėtų matyti, jausti. Man įdomu, kokios mintys parodos lankytojams kyla, žiūrint, vertinant mūsų darbus. Bendrausime, diskutuosime, ir kiekviena pastaba, išsakyta mintis mums yra kūryba, jos tęsinys“, – menininkė neslėpė, kad per edukacijas nepaprastai daug netikėtų minčių, idėjų ji pasisemianti ir iš vaikų. Į parodą Darbėnų gimnazijos aktų salėje iš menininkų dirbtuvių atvažiavo akmens, medžio, bronzos skulptūros, tapybos darbai, šamoto keramika, kuriai glazūrą per daugybę bandymų sukūrė pati Rasa. „Kol išgavau tokią spalvą, kuri man patiko. Niekur kitur tokios glazūros nerastumėte, – R. Staškauskienė paaiškino, kad šamoto – akmens masės – dirbiniai yra kaitinami 1 tūkst. 300 laipsnių temperatūroje, kuri yra gerokai aukštesnė už tą, kurios reikia molio dirbiniams. – Tokią aukštą temperatūrą ne kiekviena glazūra atlaiko, ir teko labai daug eksperimentuoti.“ Menininkų pora neskirsto kūrybos į „tavo-mano“, dirba, kas tuo metu atrodo malonu ar išpildys kilusią idėją. „Kalu ir aš akmenį, kai to norisi, Gediminas irgi tapo, kai jam to reikia. Gal tik keramikos man daugiau kliūva“, – Rasa, po to ir Gediminas akcentavo, kad mene vis dėlto svarbiausia yra ne materija – akmuo, medis, bronza, molis, dažai ar teptukas, o pirminė idėja, mintis, kuriai įgyvendinti parenkama ta medžiaga, kuri labiausiai ir tinka sumanymui atskleisti.
Kretingiškis nominuotas Nacionalinei kultūros ir meno premijai
Kretingiškis juvelyras Gražvydas Kasparavičius, kurio rankoms ir išmonei paklūsta metalas, o drauge su juo – kone visos natūralios gamtos medžiagos – gintaras, mineralai, ragai, kaulas, perlai ir kitos – Lietuvos dizaino asociacijos tarp 47 pretendentų yra nominuotas šių metų Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai. Šiųmetinis Kultūros ministerijai pateiktų pretendentų sąrašas – gana ilgas, palyginus su ankstesniais, pernai komisijos atrankai buvo pateikta 30 nominantų. Sąraše iš viso šiai premijai tėra nominuoti 2 juvelyrai, be G. Kasparavičiaus, dar – Sigitas Virpilaitis. Iš kone pusšimčio šiųmetinių nominantų komisija atrinks tik 6 laureatus, kurie bus apdovanoti LR Prezidentūroje Vasario 16-osios proga. Kasmet laureatams skiriama premija yra 800 socialinių išmokų dydžio ir siekia 32 tūkst. Eur. Pateikiant kūrėjų kandidatūras, yra vertinami jų 7-erių pastarųjų metų darbai ir pasiekimai, o taip pat kūriniai, sukurti per visą kūrėjo gyvenimą ir veiklą. Nominantų sąraše kretingiškio G. Kasparavičiaus vardas įrašytas greta tokių žinomų šalies kūrėjų, kaip: režisierius Gytis Padegimas, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, kostiumų dailininkai Sandra Straukaitė ir Juozas Statkevičius, poetė Violeta Palčinskaitė, aktorės Rasa Samuolytė ir Nijolė Sabutytė bei kiti.
Augalų pasaulis paviliojo kūrybon
Pasaulio grožį, kūrinijos subtilumą 45-erių kretingiškė Rūta Šalnienė pastebi visur, o ypač – augaluose ir gėlėse. Būtent augmenija, savaip pakerėjusi nuo vaikystės, šiandieną atkeliavo į laisvalaikiu moters kuriamus papuošalus, knygų skirtukus, atvirukus. Papuošalai su inkliuzais Vaikystėje, pasakojo Rūta, gėlės ir augalai buvo jos žaidimų objektas: rinkdavo juos vaizdingose Rietavo, kur gimė ir augo, apylinkių pievose, puošdavo savo žaidimų vietas, darydavo vadinamuosius „sekretus“ – kompozicijas po stiklu. Matė grožį visur. „Aš netgi sriuboj matydavau, kaip įspūdingai plaukioja rutuliukai, persikeičia vienas su kitu, išnyksta. Būdavo, namiškiai sakydavo, ką tu ten įsižiūrėjai, o man būdavo gražu, – prisimindama juokėsi pašnekovė. – Ligi šiol tebeturiu savotišką grožio ligą: pamatau ką nors tokio, kad ir spalvoto popieriaus skiautę, ir man norisi kažką iš jos padaryti – dėlioju, mąstau, kas gali iš to išeiti. Ir norisi tuo, ką sukuriu, dalintis.“ Taip gimsta spalvingi Rūtos atvirukai, kuriuose dominuojantis motyvas – paukštis, kaip laisvės simbolis, ir širdelės, kaip meilės ir bendrystės ženklas. Kitą R. Šalnienės rankdarbių kolekcijos, beje – gausiausios, dalį sudaro papuošalai – auskarai, pakabukai, apyrankės su augaliniais motyvais, o tiksliau su pačiais augalais jų viduje, savotiškais inkliuzais. Kiekviename kūrėjos sukurtame papuošale – ne vien sustingę augalai, bet per juos ir laikas: pradedant nuo pavasarį paržystančių neužmirštuolių, gudobelių, vidurvasarį džiuginančių laukinių morkų, česnakų žiedų iki rudeniop išsiskleidžiančių šlamučių, žiemą galvas iš po sniego keliančių kerpių ir amžinai žaliuojančių kadagių. Jų žiedynų dalis, miniatiūrines šakeles kretingiškė įkomponuoja savo į papuošalus, kuriamus iš epoksidinės dervos. „Technologinis procesas nėra jokia naujiena, kūrėjai dalijasi tuo internete. Tačiau, kiek įdėsi dažų, kad išgautum pigmentą, kokius augalus panaudosi, priklauso nuo kiekvieno kuriančiojo matymo, išmonės. Pati kuriu, ir nežinau, kas galutinai iš to išeis. Eksperimentuoju ir tai yra įdomiausia. Būna, kad sudžiovintas augalas papuošalo viduje per laiką pagelsta, vadinasi, kažkas nepavyko“, – atviravo kūrėja.
|
|
