|
|
|
SmiltysJurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmenybei atskleisti pasirinko grafiką
Kretingos rajono kultūros centro Šukės skyriuje šiuo metu veikia telšiškio Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos absolvento grafikos dizainerio 23-ejų metų Mykolas Šimkevičiaus darbų paroda „Grafikos esė Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai“. Debiutavusi per Žolinę Kretingos katalikų bažnyčios galerijoje, ši paroda, kaip Jurgio Pabrėžos kultūros kelio dalis, pradėjo tolimesnę savo kelionę. Grafikos darbai – tai knygelės „Kaip tėvas Jurgis Ambraziejus Pabrėža gydė žemaičius Dievo žodžiais ir žolelėmis“ iliustracijos, kurios buvo pristatytos kaip bakalauro darbas baigiant Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją. „Laiko buvo nedaug – gal du mėnesiai. Dabar, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, daug ką daryčiau kitaip, nors iš esmės darbu esu patenkintas. Tik man neliko laiko išgryninti idėją, todėl pats įsivardinu, kad tai yra eskizai, prie kurių tikrai dar sugrįšiu ir kuriuos planuoju paversti grafine novele“, – teigė parodos autorius, šiuo metu dirbantis laisvai samdomu grafikos dizaineriu. Ir, nors didžiąją laiko dalį tenka skirti tiesioginiam darbui, Mykolas prisipažino dažnai prisėdantis prie piešinių ir kuria iliustracijų seriją „Lapino kelionės“, kuri, svajoja, ateityje taptų ir parodų, ir edukacijų medžiaga. „Lapino kelionės“ – visa, kad yra susiję su pačiu manimi, tai – labiau emociniai piešiniai, atskleidžiantys, kas tą dieną buvo aktualu ar kas šovė į galvą čia ir dabar“, – trumpai savo kūrybinius planus pristatė M. Šimkevičius. Vaikinas gimė ir užaugo Telšiuose, juvelyrės ir Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojo Astos ir Mindaugo Šimkevičių šeimoje, tačiau turi sąsajų ir su Kretinga, mat mama yra kretingiškė, šeima dažnai čia vieši, mielai bendrauja su katalikų parapijos nariais. „Taip ir nutiko, kad tėvų bičiuliai kretingiškiai man ir pasiūlė bakalauro temai rinktis Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmenybę“, – prisipažino Mykolas.
Juvelyrės kūryba panardina į akmenų gelmes
Prabangūs akmenų vėriniai, tarsi atkeliavę iš istorinių kino filmų ar muziejų. Puoštis skirti išskirtinio ryškumo, drąsioms moterims, o parodose eksponuojami įrėminti kaip atskiri meno kūriniai. Tokie yra 66-erių kaunietės Jūratės Kalvaitienės darbai, eksponuojami vienos dienos parodoje „Gelmės“, kurios pristatymas įvyks šiandien, kovo 8-ąją, 16 val., Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje. Vėriniai pasakoja savas istorijas J. Kalvaitienės paroda „Gelmės“, kurioje – keliasdešimt autorinių darbų, nuo 2021-ųjų jau apkeliavo kone visą Lietuvą, dar anksčiau buvo eksponuota Vilniaus meno galerijoje „Arka“, Kauno Raudondvario muziejuje. Galerijose eksponuotų kūrėjos autorinių darbų įsigiję viešnios iš Austrijos, Liuksemburgo, kitų Europos šalių, net kelis rinkinius – Sakartvelo ambasadorė Khatuna Salukvadzė. Apie J. Kalvaitienės kūrybinius pasiekimus savo paskutinėje laidoje „Ryto suktinis“ dar spėjo papasakoti šviesaus atminimo etnologė Zita Kelmickaitė. J. Kalvaitienės akmenų kūrybos kelias driekiasi visą pastarąjį dešimtmetį, kaskart vis labiau drąsesnis, spalvingesnis, kol galop atvedė į kolekciją, kurios ir pavadinimas – „Gelmės“ išreiškia juvelyrės išmonės ir susikurtojo stiliaus brandą. Juvelyrė sakė šia savo kolekcija siekianti meno kūrėjo statuso. J. Kalvaitienės vėriniai žaižaruoja įvairiomis spalvomis, skoningai parinktais jų deriniais, kur pusbrangiai akmenys – granatas, kvarcas, turmalinas, oniksas, koralas, špinelis, labradoritas, tanzanitas, o taip pat – gintaras ir upiniai perlai tarytum pasakoja tam tikras kūrinių istorijas. Vėrinių pavadinimai – „Kleopatra“, „Afroditė“, „Degantis miškas“, „Pieno puta“, „Kalėdų žvaigždė“, „Gintarinė pakrantė“, „Miško pasaka“, „Virš debesų“ – jiems suteikia tam tikros prasmės, atspindi ir autorės filosofinį požiūrį į gyvenimą. Kartu suvokiant, kad papuošalai nėra skirti juos dėvėti kasdien, tik – ypatingomis progomis, o parodoje pristatyti labiau kaip eksponatai. Kai kurie jų susiję su pačios autorės asmeniniais išgyvenimais: tamsių atspalvių vėrinys „Šokantys delfinai“ dedikuotas amžinybėn iškeliavusiam jos broliui Gyčiui – liūdnumu ir šalčiu jame dvelkia į vieną kūrinį sugulę labradoritas, dūminis kvarcas, tanzanitas ir perlai.
Poezijos ir prozos kalba prabilo apie savo norus
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) narė, literatė, dailininkė Odilė Norvilaitė savo kūrybos gerbėjams turi gerų žinių – vienoje uostamiesčio leidyklų spaudai parengta pirmoji Odilės poezijos ir prozos knyga „Kalbėsiu apie norus“. Leidinys iliustruotas pačios autorės anksčiau sukurtais grafikos ir tapybos kūriniais, o intarpai – eilės lenkų kalba, autorės teigimu, yra tarsi duoklė jos protėviams, kilusiems iš Varšuvos. Kalbėdama apie savo literatūrinę patirtį, O. Norvilaitė priminė, kad kartu su savo mama Irena Norviliene bendru slapyvardžiu Raganaitė Cija yra sukūrusios pasakų knygelę „Šiuolaikinės originaliosios pasakos“, taip pat ji – savo vyro Gedimino Bytauto knygos „Vizijos“, ne vieno tarptautinio almanacho bendraautorė, kūrėja reiškiasi ir spaudoje. „Kodėl lig šiol esu tik bendraautorė“? – klausia O. Norvilaitė ir atsako: „Manau, kad tai nulėmė mano beribis atsidavimas artimiesiems – kitų kūryba man atrodė svarbesnė negu mano pačios, kas ir pakišo koją.“ Kūrėja prisipažino išgyvenanti sudėtingą gyvenimo laikotarpį: vyksta skyrybų procesas. „Mano 250 puslapių rankraščių juodraščių liko vyro kompiuteryje. Buvome sutarę, kad, man padėjus sutuoktiniui pasiekti tikslų – tapti LNRS, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, leisti jo albumus, kurti paveikslus parodoms, gauti meno kūrėjo statusą – ateis laikas ir mano kūrybai. Tačiau taip neatsitiko: vyras savo tikslų pasiekė, o mano – pamiršo. Dabar, vykstant skyryboms, jo advokatės teigimu, mano juodraščiai – ne derybų objektas“, – atviravo Odilė, pripažinusi, kad jai tai – gera pamoka. Todėl dabar ji sau kelianti tikslą konsoliduotis, susikaupti ir pagaliau padirbėti dėl savęs.
Tapo siūlu – ne teptuku
Kretingos rajono kultūros centre eksponuojama kretingiškės 66-erių Laimos Einienės meninio siuvinėjimo paroda „Tapyba siūlu“. Joje – įvairiais gyvenimo tarpsniais siuvinėti paveikslai, kuriuose atsiskleidžia natūralus gamtos grožis visais metų laikais, portretai, gyvenimiški siužetai, architektūra. Parodos lankytojo akį darbai patraukia siūlais ir jų spalvomis išgauta tapyba – įspūdis toks, lyg visa tai būtų nutapyta dailininko teptuku. Darbų autorė prisipažino, kad niekada nesimokė menų, niekas nemokė ir derinti spalvų. „Jas reikia pajausti pačiam“, – įsitikinusi ji. Pagal profesiją L. Einienė – medikė, dirbusi ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, vaikų konsultacijoje. „Tai nebuvo mano svajonių darbas – labai norėjau tapti bibliotekininke arba vokiečių kalbos mokytoja. Tačiau gyvenimas viską surikiavo savaip, – sakė moteris, į Kretingą atvykusi iš Aukštaitijos, Panevėžio, o Kretingoje apsigyvenusi nuo 1981-ųjų. – Savęs, kad ir gyvenu Kretingoje per 40 metų, tikra kretingiške nelaikau – labai noriu sugrįžti į gimtąjį Panevėžį.“ Pomėgis rankdarbiams užsimezgė dar vaikystėje, kai mokydamasi VI klasėje iš seno megztinio išardytų siūlų nusimezgė sau palaidinę – tada tai buvęs didelis džiaugsmas. „Mezgė mano močiutė, mezgė mama – visada jas matydavau kažką veikiant. Tad po palaidinės sekė pamoka, kaip išmegzti kojinės kulną. Tos žinios labai pravertė, kai augo vaikai, o dabar ėmiausi virbalų – dviem anūkams paeiliui mezgu megztinius“, – pašnekovė parodė net ant pirštų susidariusią nuospaudą nuo virbalų.
Ženklai Palangai – lyg kūrėjos suverti gintaro karoliai
Šiandien, vasario 9 dieną, 16 val. Palangos kurorto muziejuje atidaroma menininkės, grafikės, Palangos miesto garbės pilietės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės sukurtų logotipų, herbų, kitokių ženklų, kuriais džiaugiasi įvairios kurorto įstaigos ir organizacijos, paroda. Ji taip ir pavadinta – „Ženklai Palangai“. Menininkė, save labiau realizuojanti tapybos ir grafikos srityje, kurios pamėgtos darbų temos – dažniausiai baltiškąja tema arba susijusios su gamta, šįkart save pristatys visai kitokiame amplua. Į parodą ji pateikė 30 įvairių ženklų, vėliavų, herbų, sukurtų kurorto kultūros įstaigoms, trims darželiams, Šventosios vidurinei mokyklai, Birutės parkui, etnografiniams ansambliams, tarp jų – „Mėguvai“. Grafikė taip pat atnaujino ir Palangos miesto herbą. Pasak G. Oškinytės-Eimanavičienės, šie ženklai sukurti per pastaruosius tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius. Vaikščiodami po Palangą, nė nesusimąstome, kad dauguma kurorte šiandieną matomų ir atpažįstamų ženklų, yra sukurti būtent šios menininkės. Miesto ženklai yra meniški ir subtilūs, lyg gintaro karoliai suverti į vieną Palangos ženklų vėrinį. Palangos miesto savivaldybės taryba 2016-aisiais už aktyvią kultūrinę, visuomeninę veiklą ir svarų indėlį Palangos miestui, kuriant bendruomenės kultūrinę gerovę, dailininkei G. Oškinytei-Eimanavičienei suteikė Palangos miesto Garbės pilietės vardą.
Į fotografijos gelmes panardino įspūdžiai iš Nepalo
Palangoje gimusi augusi, pastarąjį dešimtmetį su šeima Kretingoje gyvenanti 45-erių Laura Galdikė savo spalvinga kūryba pamažėl atsiskleidžia mūsų krašto žmonėms: ji kuria papuošalus iš gintaro, ieško saviraiškos žodinėje kūryboje, daug keliauja po pasaulį fotografuodama. Surengti pirmąją fotografijos parodą „Nepalas. Kai kažko ieškoma, kažkas ir atrandama“ Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos erdvėse ją ir inspiravo kelionė po šią savito grožio Pietų Azijos šalį.
Žavėjo natūralumas ir spalvosŽmonės judesy. Veidai. Kalnų peizažai. Visa tai sieja paprastumas, natūralumas, bet kartu – ir kalnų paslaptingumas, būties ir išgyvenimo filosofija, nuo ko mes, civilizacijos pavilioti europiečiai, atrodytų, esame nutolę šimtmečiais. Tokia yra pagrindinė kone dvidešimties L. Galdikės į parodą atrinktų fotografijų ciklo pagrindinė dominantė. Kiekvieno žmogaus, o ypač seno, veidai kažką kalba: vaikų veiduose švyti džiaugsmas, o gilios raukšlėtos senolių šypsenos byloja apie išmintį, gyvenimiškas patirtis. „Būnant Nepalo kalnų kaimuose, mūsų akys mato skurdą, tačiau greta jo – tokį neapsakomą paprastumą ir natūralumą. Žmonės, jų gana ryški, spalvinga buitis, amatai, gyvuliai yra tarsi viena. Atrodytų, laiko ratas atsisukęs 100 metų atgal ir matai, kaip kaime gyveno mūsų senoliai. Vyrauja natūralus piemenavimas: vaikai prižiūri ėriukus, vyresni ligi senatvės gano karvių bandą. Žmonės tai priima natūraliai – jokio draskymosi, konkurencijos. Jie gyvena tuo, ką turi šiandieną. Senoliai šypsosi, sveikinasi, vaikai krykštauja – jaučiasi, kad jie yra laimingi. Keliautojus aplimpa vaikai, o mūsų vedlys sakė: geriausia jiems padovanoti pieštuką ir sąsiuvinį, ne vien saldainį. Nes jie ir to stokoja. Yra savanorių mokytojų, kurie eina per kaimus ir moko vaikus rašto“, – įspūdžiais, kurių didžiuma sugulė į nuotraukas, pasidalijo fotomenininkė.
Kūrybos linija – iš plukės molyje
Vaizdingos Minijos pašlaitėje Kartenoje su šeima – vyru Mindaugu ir dvejų metų dukra Gilme – gyvenanti ir savo namų dirbtuvėse kurianti menininkė keramikos papuošalų kūrėja 39-erių Austė Kazbarienė žinoma originalia savo kūrybos linija, kuriai suteikė įsimintiną pavadinimą „Plukė moly“. O tai ir yra nuoroda į jos savitą braižą, kad papuošalai – auskarai, pakabukai, segės – sukurti iš molio ir yra dekoruoti gamtiniais motyvais: gėlėmis, augalais, paukščiais, netgi – mini peizažais. – Miela Auste, papasakokite apie save, kur Jūsų kūrybos ištakos. – Prieš aštuonerius metus metėme gyvenimą didmiesčiuose ir atsikraustėme į Kartenos apylinkes. Buvau miesto vaikas: gimiau Vilniuje, užaugau Klaipėdoje, tačiau bemaž visas vaikystės vasaras praleidau viename Suvalkijos kaimų. Mano prosenelis, kaip mama pasakojo, buvęs labai nagingas ir tokias įdomias lazdas su visokiais velniais vietoj bumbulo iš medžio droždavęs. Galbūt iš ten mano kūrybinis genas ir atkeliavęs. Mano tėvai – architektai, brolis Matas taip pat baigęs dailės studijas. O aš po mokyklos išvykau studijuoti į Vilnių. Anuomet šis miestas man atrodė fantastiškas. Prisimenu paauglystėje, kai traukiniu riedėdavau į sostinę pasisvečiuoti pas senelius – apimdavo toks malonus virpulys tamsoje išvydus geltonus Vilniaus gatvių žiburius. Tuomet svajodavau – kaip norėčiau čia gyventi. Ir gyvenau 12 metų: čia sutikau būsimą vyrą geologą, čia įvyko ir mano pirmoji pažintis su keramikos amatu. Iš pradžių jokių minčių apie keramiką net nebuvo. Krimtau inžinerinės architektūros mokslus, vėliau – inžinerinės geologijos studijas Vilniaus universitete. Dirbau keliose architektūros įmonėse, kol galiausiai pajutau, kad toks darbas vis dėlto – ne man. Sykį draugė pakvietė padėti vienai keramikei – ši tuo metu ieškojo pagalbininkės rengtis mugėms. Pasisiūlė pamokyti lipdyti. Aš, žinoma, sutikau. Taip ir pradėjau: iš pradžių nuo smulkių darbelių – karoliukų, vėliau leido imtis stambesnių dirbinių, indų, leisdavo ir pačiai eksperimentuoti. Taip aš, galima sakyti, senoviškai – būdama už mokinę pas meistrą – ir įgijau keramikos pradžiamokslį.
Muziejus kviečia pažinti Kazio Varnelio kūrybos pasaulį
Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus, po renovacijos duris lankytojams atvėręs pernai rudenį, surengė pirmąją parodą „Kazio Varnelio kūryba: tapatybė ir forma“. Muziejininkai laukia kuo gausiau lankytojų, norinčių susipažinti su vienu įdomiausių Lietuvos ir išeivijos dailininkų ir kviečia į apžvalgines ekskursijas – jose laukia kelionė į dailininko tapytojo Kazio Varnelio oparto darbų, o tuo pačiu – ir Lietuvos etnografinės tekstilės pasaulį. Kazio Varnelio oparto – optinio meno, kuriame naudojamos optinės iliuzijos, kaip šiandieną sakytume, 3 D efektai – darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Tai tarsi šuolis per epochas. Kazio Varnelio tapyba artima neįvardintiems liaudies dailininkams, ypač – audėjoms, kurios amžiams bėgant iš kartos į kartą lovatiesėse, staltiesėse, vadinamuosiuose divonuose tūkstančius kartų atkartojo tuos pačius ornamentus. K. Varnelio darbai – tarsi dialogas su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. Šalia Kazio Varnelio žymiausių XX a. 7–8 dešimtmečiais sukurtų optinių kompozicijų, sukeliančių gilumos, judėjimo, pulsavimo, mirgėjimo įspūdį, sujungiančių atskiras ritmiškai besikartojančias geometrines figūras į raibuliuojančius raštus, bus galima pamatyti sodrius dvispalvius audinius, įvairių audinių mozaika leis susikoncentruoti į drobių fragmentus ir pasigrožėti geometrinių raštų, audimo technikų įvairove.
|
|
