|
|
|
SmiltysAugalų pasaulis paviliojo kūrybon
Pasaulio grožį, kūrinijos subtilumą 45-erių kretingiškė Rūta Šalnienė pastebi visur, o ypač – augaluose ir gėlėse. Būtent augmenija, savaip pakerėjusi nuo vaikystės, šiandieną atkeliavo į laisvalaikiu moters kuriamus papuošalus, knygų skirtukus, atvirukus. Papuošalai su inkliuzais Vaikystėje, pasakojo Rūta, gėlės ir augalai buvo jos žaidimų objektas: rinkdavo juos vaizdingose Rietavo, kur gimė ir augo, apylinkių pievose, puošdavo savo žaidimų vietas, darydavo vadinamuosius „sekretus“ – kompozicijas po stiklu. Matė grožį visur. „Aš netgi sriuboj matydavau, kaip įspūdingai plaukioja rutuliukai, persikeičia vienas su kitu, išnyksta. Būdavo, namiškiai sakydavo, ką tu ten įsižiūrėjai, o man būdavo gražu, – prisimindama juokėsi pašnekovė. – Ligi šiol tebeturiu savotišką grožio ligą: pamatau ką nors tokio, kad ir spalvoto popieriaus skiautę, ir man norisi kažką iš jos padaryti – dėlioju, mąstau, kas gali iš to išeiti. Ir norisi tuo, ką sukuriu, dalintis.“ Taip gimsta spalvingi Rūtos atvirukai, kuriuose dominuojantis motyvas – paukštis, kaip laisvės simbolis, ir širdelės, kaip meilės ir bendrystės ženklas. Kitą R. Šalnienės rankdarbių kolekcijos, beje – gausiausios, dalį sudaro papuošalai – auskarai, pakabukai, apyrankės su augaliniais motyvais, o tiksliau su pačiais augalais jų viduje, savotiškais inkliuzais. Kiekviename kūrėjos sukurtame papuošale – ne vien sustingę augalai, bet per juos ir laikas: pradedant nuo pavasarį paržystančių neužmirštuolių, gudobelių, vidurvasarį džiuginančių laukinių morkų, česnakų žiedų iki rudeniop išsiskleidžiančių šlamučių, žiemą galvas iš po sniego keliančių kerpių ir amžinai žaliuojančių kadagių. Jų žiedynų dalis, miniatiūrines šakeles kretingiškė įkomponuoja savo į papuošalus, kuriamus iš epoksidinės dervos. „Technologinis procesas nėra jokia naujiena, kūrėjai dalijasi tuo internete. Tačiau, kiek įdėsi dažų, kad išgautum pigmentą, kokius augalus panaudosi, priklauso nuo kiekvieno kuriančiojo matymo, išmonės. Pati kuriu, ir nežinau, kas galutinai iš to išeis. Eksperimentuoju ir tai yra įdomiausia. Būna, kad sudžiovintas augalas papuošalo viduje per laiką pagelsta, vadinasi, kažkas nepavyko“, – atviravo kūrėja.
Per medžio raižinius patiria Dievo malonę
Palangoje gyvenančios tautodailininkės Irenos Kvedarienės medžio raižiniai Klaipėdos regiono konkurse-liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ buvo įvertinti aukščiausia – pirmąja – vieta. Pati menininkė šio laimėjimo nesureikšmino. „Parodose dalyvauju tikrai ne dėl laimėjimų“, – kalbėjo ji. Menininkės pastebėjimu, dalyvauti parodose – vadinasi, plėsti savo akiratį, turėti galimybę pabendrauti su kolegomis tautodailininkais. Klaipėdos regiono konkursui-liaudies meno parodai „Aukso vainikas“ I. Kvedarienė eksponuoti pateikė 5 medžio raižinius. Visi jie – šventųjų tematika: Paskutinė vakarienė, Maloningoji Mergelė, šv. Elena, šv. Agota, Marija Sopulingoji. Tautodailininkė neslėpė, kad, norint pavaizduoti šventąjį, reikia daug domėtis, įsigilinti į simbolius. „Tarkim, vien kiek šv. Agota turi simbolių: duona, ugnis, o dar – kankinė... Ir reikia gerai pagalvoti, kaip tai būtų galima išreikšti medžio raižiniu, kuris, nors ir yra grafikos darbas, tačiau jo atlikimo technika neleidžia „išsmulkėti“ – vis dėlto dirbama kaltu“, – I. Kvedarienė paaiškino, kad visų pirma medžio raižinys turi užgimti ant medžio lentelės, dažniausiai – liepos, nes ji minkštesnė kalti, o tada jau – dažai, popierius ir labai daug rankų darbo. Mat menininkė laikosi senosios tradicijos, nenaudoja naujoviškų įrenginių ir spaudinį išgauna popierių prie raižinio spausdama aliumininiu šaukštu. „Tai reikia padaryti labai greitai, nes dažai sparčiai džiūna, – I. Kvedarienė prisipažino, kad medžio raižiniams reikia daug fizinės jėgos, stiprių rankų. – Dirbant būna ir taip, kad šaukštas tiek užkaista, jog ranka pradeda degti.“
Kūrėjos paveikslai labiau primena vitražus
Kretingiškiams 50-metė Rūta Valaitytė labiau žinoma kaip pedagogė: pastaruosius kelerius metus ji moko anglų kalbos Marijono Daujoto progimnazijoje, anksčiau dėstė dailę Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje. Tačiau gerokai spalvingesnė yra R. Valaitytė kaip profesionali menininkė, menininkų klubo „PINX“ narė: ji geba dekoruoti sienas, lieti akvarele, tapyti ant šilko, o jos sukurti paveikslai, kuriuose dominuoja spalva ir grafika, labiau primena vitražus. I Iš dailės pradžiamokslio – į rimtas studijas R. Valaitytė sakė, kad piešti pamėgo dar vaikystėje, jos gebėjimus pirmieji pastebėjo tėvai Stanislava ir amžiną atilsį Sigitas Valaičiai,– abu pedagogai. Tuomet ji draugavusi ir su Neringa Šakinyte, kurios tėvas garsus krašto menininkas Juozas Šakinis vadovavo Kretingos meno mokyklai. Dailės mokytis įstojo ir ji, dailės pradmenų ją mokė pedagogės Jūratė Jonauskienė ir Regina Rapalytė. Tolesnis gyvenimo kelias vedė Rūtą į mokslo pasaulį – baigtos 2-jos bakalauro ir magistrantūros studijos: pirmiausia ji įstojo mokytis dizaino į Vilniaus dailės akademijos Telšių filialą, vėliau paniro į teologijos studijas Vytauto Didžiojo universiteto Šv. Antano religijos studijų institute Kretingoje, dar vėliau baigė pedagogiką Klaipėdos universitete. Gyvenimas su šeima – vyru fotomenininku mėgėju Gediminu ir dabar jau abiturientu sūnumi Gustu – kaip ir daugumą tautiečių, buvo nubloškęs ir į užsienį – Daniją, Norvegiją, kur sunkmečiu buvo lengviau užsidirbti.
Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis sulaukė pilnametystės
Šį rugsėjį Plungės Mykolo Oginskio festivalis garsius šalies atlikėjus, vietinius žmones ir svečius iš visos Žemaitijos į muzikinę dvaro aplinką pakvietė jau 18-ąjį kartą ir, kaip atidarymo šventėje juokavo jo organizatoriai – Žemaičių dailės muziejaus vadovas Alvidas Bakanauskas ir Plungiškių draugijos prezidentas Liudas Skierus – jau sulaukęs pilnametystės. Tradiciškai festivalio renginiai – šį rudenį surengti 5 koncertai ir žirgų konkūro varžybos šio festivalio taurei laimėti – vyksta buvusiame dvaro žirgyne, kur įrengta erdvi koncertų erdvė, ir jo prieigose, o atlikėjai kasmet pasveikina susirinkusiuosius garsiu kūriniu – Mykolo Kleopo Oginskio polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“. Šiemet rugpjūčio 26-ąją polonezą atliko pirmieji šio festivalio dalyviai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kurio vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas. Koncertą vedė žinomas šalies muzikologas Viktoras Gerulaitis – jis, beje, ir nuolatinis šių festivalių vedantysis, – nuotaikingai apibūdinęs kiekvieną kūrinį, jo autorių ir papasakojęs su jais susijusias smagias istorijas. Atidarymo šventėje prie žirgyno, iš kur priešais atsiveria vaizdas į prabangius Lietuvos Versaliu vadinamus Oginskių rūmus, fontaną ir puoselėjamus gazonus, trimis patrankų salvėmis – už tėvynę Lietuvą, kunigaikščius Oginskius ir jų vardo tarptautinį muzikos festivalį, Plungę ir jos žmones – pasveikino Kauno karybos paveldo klubo šauliai.
Egidijaus Radžiaus teatras dalyvavo tarptautiniame projekte
Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatras vasarą užbaigė išvyka į Latviją, kur Brocenu mieste išvien su jo teatro grupe ir Mažeikių kultūros centro mėgėjų teatro trupe „VISAVI“ dalyvavo bendrame kūrybiniame projekte – parodė spektaklį „Eglė – žalčių karalienė“, sukurtą mažeikiškės režisierės Daivos Gedvilienės. Kretingiškiai – pagrindiniuose vaidmenyse Pasak Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiojo režisieriaus Nerijaus Gedmino, spektaklis vyko netradicinėje aplinkoje – palei paplūdimį, žiūrovai sėdėjo kalvos papėdėje, tad pati aplinka prisidėjo kuriant žemėje ir jūroje vykstančią dramatišką atmosferą. O dar gamtos metamorfozės – lietus nustojo pliaupęs, likus 5 minutėms iki spektaklio pradžios, ir staiga nušvitusi saulė suteikė mistiškumo, kuris būdingas šiam lietuvių liaudies kūriniui, savaip interpretuotam D. Gedvilienės. Jungiamąja grandimi spektaklyje tapo ne vien Eglės ir Žilvino personažai, bet ir į jų tragiškos meilės istoriją sekančios jūros, žemės, vėjo Motės – savotiški pačios Eglės prototipai. Pagrindiniai vaidmenys atiteko kretingiškiams aktoriams: Eglę vaidino Julija Train-Serapinienė, Žilviną – Rolandas Normanas, dar vaidino: Karolina Mažrimaitė – Drebulę, o Liuda Grikpėdienė, Vida Slavinskė, Loreta Jonutytė įsikūnijo į Jūros motes. Pažintis užsimezgė festivalyje „Spektaklis vyko lietuvių kalba, tačiau prieš jo pradžią buvo papasakotas siužetas, nes mūsų mitologija latviams nėra gerai žinoma, kaip, beje, ir jų – mums. Režisierei D. Gedvilienei teko pasukti galvą, kaip ir kam išdalinti užduotis, o patys latviai, vadovaujami režisierės Vandos Strogonovos, praturtino spektaklį folkloro kolektyvų programa“, – apie pasisekusį projektą kalbėjo N. Gedminas, užsiminęs, kad dar sieks jį realizuoti Mažeikiuose ir Kretingoje. Paklausus, kaip kilo mintis sukurti šį projektą, N. Gedminas sakė, kad jau senokai jų teatras draugauja su mažeikiškiais, nuolat būna kviečiami į jų rengiamus Žemaitijos regiono teatro festivalius „Invazijos“, kur dažnai dalyvauja latvių ir estų kolektyvai, stebinantys ne vien šiuolaikiškumo dvasia, bet drąsa sugrįžti prie klasikos – ir šiemet latviai parodė Henriko Johano Ibseno dramą „Lėlių namai“. Šiemet po festivalio, kuriame kretingiškiai parodė savo populiariąją Vaižganto dramą „Žemės ar moters“, bendraujant per vakaronę, D. Gedvilienei ir kilusi mintis į savo sukurtą spektaklį įraukti dar du kolektyvus. „Rezultatas, manau, pateisino ir spektaklio režisierės, o ir mūsų visų lūkesčius“, – tvirtino N. Gedminas.
Karpiniais papuošė daugiabučių sienas Palangoje
Dviejų menininkių tandemas – karpinių meistrė iš Skuodo 47-erių Elvita Šeputaitė ir marijampolietė sieninės tapybos meistrė 33-jų Ieva Voroneckytė – besibaigiant vasarai Palangą papuošė bendru masyviu kūriniu – meniškai ant daugiabučio sienos Vytauto gatvėje Nr. 81 iš karpinio perkeltu darbu, skirtu kurorto 770-ajam jubiliejui. Tai – jau antroji šių menininkių dovana Palangai. Šiųmetinis darbas – sudėtingesnis Pernai nutapyta siena ant daugiabučio namo Saulėtekio take Nr. 11 stilizuotai, spalvingai atvaizduoja saulės, besiritančios į jūrą, taką, o šiemet I. Voroneckytė pasirinko tokį E. Šeputaitės karpinį, kuris primena senosios medinės Palangos architektūros ornamentiką. Pastarasis darbas, menininkių teigimu, buvęs gerokai sudėtingesnis, kiaurapjūvis, jam būdinga simetrija, saikingesnis dekoras. E. Šeputaitės kūryba kretingiškiams žinoma: pedagogė ir tautodailininkė Kretingos kultūros centre per neilgą laiką surengė keturias karpinių parodas, – pastarąją Vasario 16-osios proga kartu su savo mama šiaudinių sodų kūrėja Birute Šeputiene. O nuo šiol skuodiškės kūrėjos darbai bus eksponuojami viešai. Elvitos karpiniai jau ir ligi šiol „apsigyvenę“ ne vien popieriuje, bet iškeliauja po pasaulį ant lino – išvien su seserimi Edita Gajauskiene jos sukūrė drabužių liniją „Maži dideli“, siuva ir karpiniais dekoruoja sukneles, kostiumėlius, nešykles kūdikiams.
Operos dainininkės mama: „Mes lamingi, kad ji yra mūsų gyvenime“
Jaunosios kartos operos solistė 30-metė Gabrielė Kupšytė, dainuojanti Londono Karališkajame operos teatre, gimė ir užaugo Baubliuose, Eleonoros ir Sauliaus Kupšių šeimoje. Koks buvo dainininkės kelias nuo Kretingos iki karjeros aukštumų Londone, kokios charakterio ir prigimtinės savybės padėjo to pasiekti, mintimis apie savo dukterį su „Smilčių“ skaitytojais pasidalino operos solistės mama Eleonora Kupšienė. Be Gabrielės, šeimoje augo ketveriais metais už seserį vyresnė Valdonė. „Abi mergaitės augo gražioje sodyboje, gamtos turtingoje aplinkoje, lankė Baublių pagrindinę mokyklą ir važinėjo į užsiėmimus Kretingos meno mokykloje, dukteris mokė chorinio dainavimo mokytoja Violeta Andruškevičienė. Nors meno mokyklą lankė ir baigė abi dukterys, vyresnėlė pasirinko ekonomikos studijas, jas sėkmingai baigė Lietuvoje ir Danijoje, kur pasiliko dirbti ir gyventi. Gabrielė pasuko išskirtinai muzikos keliu“, – prisiminė E. Kupšienė. – Koks vaikas buvo Gabrielė, kokia buvo jos vaikystė? – „Pajūrio naujienos“ paprašė papasakoti Gabrielės mamos. – Gabrielė nuo vaikystės buvo išskirtinis vaikas. Visada siekė savo tikslo, stebėdavo suaugusiuosius, klausydavosi muzikos, viskuo domėjosi, visko klausinėdavo, turėjo savo stilių ir pasirinkimą. Jai buvo įdomūs visų atlikėjų pasirodymai, tarp jų – ir popmuzika, ir klasika, vėliau – vaidyba ir pagaliau – opera. Mums, tėvams, tada dar buvo sunku suprasti, apie ką duktė svajoja ir ko nori gyvenime, nes buvo dar maža. – Kas pastebėjo mergaitės talentą dainuoti, kokie mokytojai ją mokė? Kokių gabumų, be dainavimo talento, ji dar turi? – Gabrielės talentą pirmoji pastebėjo muzikos mokytoja Judita Viluckienė, kai duktė dar lankė darželį. Po to mergaitę išleidome į Kretingos meno mokyklą, kur ji chorinio dainavimo mokėsi pas Violetą Andruškevičienę. Kretingos meno mokykla atvėrė vaiko norą dainuoti. Mes, tėvai, pastebėjome, kaip ji nekantriai laukia, kada reikės vykti į mokyklą. Dar pradinėse klasėse ji buvo ir norėjo būti savarankiška – nenorėjo būti lydima į mokyklą ar iš jos, pykdavo ant manęs ir sakydavo, kad esu „seklė Morka“ ir kad ji pati kuo puikiausiai žino kelią namo. Vėliau duktė įstojo į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, baigusi ją – mokėsi Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, po to sekė mokslai Londono Karališkojoje akademijoje. Gabrielė turi ir kitų gabumų: ji gražiai piešia, tapo ant drobės, domisi psichologija, daug skaito, analizuoja situacijas.
Įkvepianti fotomenininko žinia po 7-erių metų vienatvės
„Atiduokite man mobiliuosius ir pradėkime iškilmingąją dalį“, – 67-ojo gimtadienio proga į renginį „menu“, kuriame eksponavo savo inicijuotiems ir organizuotiems renginiams sukurtus autorinius fotoplakatus, instaliacijas bei meno objektus, juokavo į Palangos miesto viešosios bibliotekos parodų salę gausų būrį bičiulių pasikvietęs palangiškis fotomenininkas, asociacijos „Fotobienalė LT“ įkūrėjas Adas Sendrauskas.
|
|
