|
|
|
SmiltysSostinėje – Antano Mončio meniniai pasisveikinimai
„Meniniai pasisveikinimai“ – taip pavadinta iš Kretingos rajono kilusio ir didžiąją savo gyvenimo dalį Paryžiuje kūrusio skulptoriaus Antano Mončio paroda, atidaryta Vilniuje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namuose, iki balandžio 6 dienos kviečia susipažinti su šio iškilaus lietuvių išeivijos kūrėjo darbais. Rado sąsajų Parodos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) gyvenime pats likimas jam pasiūlė ankstyvą progą „meniniam pasisveikinimui“ su Čiurlioniu: 1946 metais, būdamas karo pabėgėlis, jis tapo M. K. Čiurlionio ansamblio, įsikūrusio netoli Tiubingeno, nariu. Šoko, grojo dūdele, dainavo. Prancūzų zonoje įsikūrusioje Freiburgo dailės ir amatų mokykloje prasidėjo ir jo meninio augimo kelias, greitai atvedęs iki Paryžiaus ir XX amžiaus skulptūros legendos Osipo Zadkine studijos. Talentingas žemaitis netrukus užkariavo meno kritikos ir profesionalų kolegų dėmesį bei pasitikėjimą: bendravo su žinomu meno kritiku, būsimu Guggenheimo muziejaus parodų kuratoriumi Edward F. Fry, dirbo su Marku Šagalu, broliais dvyniais Jo?liu ir Janu Marteliais, dizaineriu Francis Turbili, dalyvavo parodose su XX amžiaus modernizmo klasikais Hans Arp, Jean Paul Laurens, Max Ernst ir kt. Išvaizdus žemaitis tapo Jano Martelio žentu, vedė jo dukrą Florence. Praėjusio šimtmečio 3–4 dešimtmečiais Europoje išgarsėjusių skulptorių dvynių Martelių namas-studija Paryžiuje, broliams leidus, tapo nedidelės Paryžiaus lietuvių bendruomenės kultūrinio bendravimo vieta: čia repetuodavo A. Mončio 1953 metais suburtas lietuvių tautinių šokių kolektyvas, rateliuose sukosi Perkūnas Liutkus, Ričardas Bačkis, Ugnė Karvelis, žinoma, ir Antanas su Florence – meniniai pasisveikinimai pavirto tarptautiniais.
Kraštiečių kūryba suskambėjo vertimuose
Maskvoje gyvenanti, tačiau dažnai Lietuvoje ir Latvijoje viešinti filologė vertėja poezijos kūrėja Jelena Pečerskaja ir šįsyk pas savo bičiulius lietuvius literatus atvyko ne tuščiomis: mūsų krašto poetų vertimai pasirodė Maskvos rašytojų sąjungos leidinyje – almanache „Literatūrinės pažintys“ („Literaturnyje znakomstva“). J. Pečerskajai, kuri taip pat yra Maskvos rašytojų sąjungos narė, šiame almanache patikėta rubrika „Gintaro lašai“ („Kapli jantaria“), kuri papildo almanacho leidėjų sumanymą, įvardintą kaip „Kultūra be sienų“ („Kultura bez granic“). Pristatydama naują almanacho rubriką J. Pečerskaja kalba apie būtinybę rusiakalbiams skaitytojams pažinti vakarų kaimynus, apie konstruktyvų dviejų tautų – rusų ir lietuvių – dialogą, apie bendrą poreikį išmokti gerbti ir suprasti vienas kitą. „Ir geriausias tarpininkas šiems tikslams pasiekti, be abejo, yra kultūra“, – įsitikinusi vertimų autorė, kuri almanacho skaitytojų pažintį su lietuvių literatūra pradėjo nuo klaipėdietės rašytojos Nijolės Kepenienės kūrybos ir lietuvių liaudies pasakos „Avies oda“ vertimų. Kitame almanacho numeryje vertėja jau kalba apie Žemaitiją – regioną, turintį charakteringas ypatybes: tarmę, gebėjimą išsaugoti senąsias tradicijas ir gyvenimo sanklodą, daug kuo susijusią su pagoniškuoju tikėjimu. Mūsų kraštui pristatyti J. Pečerskaja pasirinko dvi krašto kūrėjas – vyresnės kartos atstoves Aldoną Anužienę ir Juzefą Jucienę. Ir jeigu A. Anužienė savo kūryboje pasitelkia verlibrą, praturtina jį giliu filosofiniu ir psichologiniu turiniu, netikėtomis vidinėmis asociacijomis, tai J. Jucienė daugiau remiasi folkloru, jos ritmingai sudėliotose poezijos eilutėse atsispindi liaudies pasakų, dainų motyvai. „Tačiau jas abi, tokias kontrastingas kūrėjas, vis dėlto vienija gyvenimo patirtis ir meilė savo gimtinei, poreikis nenutolti nuo ištakų, aistringas noras pažinti savąsias šaknis“, – poetes pristato J. Pečerskaja. Anot jos, almanachas kurį leidžia ir redaguoja žinoma literatūros kritikė mokslų daktarė eruditė Lola Zvonariova, yra pakankamai populiarus tarp literatūros mėgėjų, rašytojų sąjungos narių, rusų tautybės literatų, gyvenančių užsienyje, ir sėkmingai platinamas per įvairius Maskvos rašytojų sąjungos renginius, literatūrinius sambūrius, kurių Rusijos sostinėje netrūksta.
Kiekvienas papuošalas – savai valdovei
Karteniškio juvelyro tautodailininko Žydrūno Einars rankoms paklūsta įvairiausi akmenys, kuriuos jis subtiliai įvelka į sidabrą. Kiekvieną – vis kitaip, todėl jo kūryboje nėra dviejų vienodų darbų. Tačiau didžiausia meistro meilė yra gintaras. „Geriau neklauskite, kodėl: argi įmanoma atsakyti, kodėl myli tą ar kitą ir už ką myli? Tiesiog taip duota“, – atviravo 55-erių savamokslis gintaro meistras, savo amatą ištobulinęs taip, kad šiandien yra vienas garsiausių savo srities kūrėjų Lietuvoje. Gintaras išgyvena renesansą „Gintaras – tai kažkas ypatingo: ir jo kvapas, ir šiluma tarp pirštų. Gintaras niekada nebūna šaltas, netgi šviežiai ištrauktas iš jūros, – intrigavo pašnekovas, užsiminęs, kad anksčiau ir pats eidavęs gaudyti gintarų. – Geriausias metas tikėtis laimikio – pučiant jūriniam vėjui, kai šis staiga pakeičia kryptį iš rytų, – tuomet patraukia sankaupas iš dugno, su jomis išmesdamas ir gintaro.“ Didžiausias paties pagautas gintaro gabalas svėrė per 100 gramų. Su jūros išmestu, o ne kasyklose iškastu gintaru, sakė Ž. Einars, šiandien jis dažniausiai ir dirbąs. Būna, kad atneša parduoti žmonės ir iš anksčiau savo sukauptų resursų. Puoštis gintaru, juokavo juvelyras, moterys mėgsta banguotai – tai jis labai populiarus, tai jo banga nuslūgsta: „Gal šiandien nebenori karolių. Bet pateiki gintarą kitaip – aš derinu klasiką su modernu, ir papuošalas vėl naujai sušvyti. Todėl, manau, šiandien gintaras išgyvena renesansą.“ Karteniškio meistro manymu, vyrauja bendra pasaulinė tendencija – minimalizmas, kuklesni papuošalai. „Aš – ne fabrikantas“ Ž. Einars, itin subtiliai jaučiąs gintaro ir metalo dermę, kuria tik vienetinius papuošalus: „Negaliu sukurti dviejų vienodų – apie tai pagalvojus, nubėga drebulys. Aš – ne fabrikantas: jokio tiražavimo, jokių serijinių dirbinių. Galiu padaryti tik kažkuo panašius darbus, bet ne tokius pat. Pats įdomumas ir prasmė – dėlioti, taikyti, mintyti, fantazuoti. Būna dienų; sėdi, kaitini, liurlini, ir nieko – geriau eiti malkų skaldyti. O kitąkart paimi akmenėlį ir jis tau pats kužda, ką iš jo padaryti.“ Greta „Jūratės ašarų“ Žydrūno rankoms ir fantazijai paklūsta ir tolimų kraštų akmenys, dažniausiai atkeliavę pašto siunta iš Indijos: koralai, jaspis, ametistas, agatas, rodomitas, malachitas, citrinas, azuritas, lazuritas, perlai. Tie akmenys – jau nušlifuoti, įgiję savas formas, ir juvelyro pastangomis sujungti su sidabru, tampa įspūdingais papuošalais – žiedais, auskarais, sagėmis, pakabukais. „Per tiek metų įsitikinau, kad kiekvienas papuošalas anksčiau ar vėliau suranda savo valdovę. Būna, sukuriu, paviešinu – niekam neužkimba. Pralaikau stalčiuj iki tam tikro laiko, kol vėl ištraukiu ir kažkam įkrinta į akį“, – apie papuošalo kelią pas Lietuvos ir užsienio šalių pirkėjus, dažniausiai – moteris, pasakojo juvelyras.
KŪRYBOS KRAITĖ
Atgimė garsaus peizažisto kūryba
Šią savaitę į Kretingos rajono kultūros centro parodų salę iš Kretingos muziejaus atgabenta žinomo mūsų krašto peizažisto Kurto Skroblio darbų paroda. Ji skirta Tautodailės metams ir kūrėjo 20-osioms mirties metinėms paminėti. Parodoje iš viso eksponuojama 18 darbų, kuriuose dominuoja gimtojo krašto – girių, upių vakaro sutemų, pamiškių – vaizdai. K. Skroblio nutapyti vaizdai – sodrių, šiltų spalvų, jais kūrėjas jam būdingu stiliumi ištransliavo ramybę, santūrumą, gerumą. Kretingos rajono kultūros centro dailininkė Jūratė Jonauskienė sakė, kad darbai nutapyti apie 1970–1980 metus, kurie tautodailininko gyvenime buvę patys kūrybingiausi. „Norėjosi, kad Valstybės atkūrimo dieną kretingiškiai prisimintų, kokį tautodailės ąžuolą subrandino mūsų žemė, kokį ryškų pėdsaką jis paliko Kretingos rajono kūrybiniame gyvenime“, – kalbėjo J. Jonauskienė. Jos žodžiais, aktyviai dalyvaudamas Klaipėdos tapytojų klubo „Guboja“ veikloje, K. Skroblys išugdė būrį talentingų kūrėjų, turėjo įtakos kitų krašto peizažistų – Eduardo Stalmoko, Alfonso Sereikos, Jurgio Račkausko – kūrybai. Nuolat būdamas gamtos apsuptyje, nes pagal specialybę – agronomas, perdien pamatytus įspūdingiausius vaizdus K. Skroblys vakarais ar savaitgaliais sėdęs prie molberto perkeldavo į drobes. Tapyba buvo mėgstamiausias K. Skroblio užsiėmimas, jis tapė apylinkių gamtovaizdžius visais metų laikais. Menu besidominčius kaimo ir viso rajono žmones labiausiai žavėjo jo nutapytų peizažų realistiškumas, įvairovė, nuostabus koloritas, atitinkantis metų laikų kaitą ir nuotaiką. Buvo gana produktyvus tapytojas – iš viso nutapė apie 2 tūkst. paveikslų, surengė 10 personalinių parodų. Teptuką pirmą kartą į rankas K. Skroblys paėmė 1957-aisiais, 1974 m. tapo Lietuvos liaudies meno draugijos nariu. Nuo to laiko dalyvavo beveik visose Liaudies meno draugijos organizuojamose parodose, svarbesnės jų – 1974–1975 m. tuometiniame Leningrade, 1979 m. – Vilniuje. Kretingos muziejuje pirmąją personalinę savo kūrinių parodą surengė 1980-aisiais. Nemažai tautodailininko kūrinių iškeliavo į privačias kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje, – jų įsigijo ir Kretingos muziejus. --- K. Skroblys gimė 1936-ųjų liepą Šimkų kaime Klaipėdos rajone. 1962 m. tapo Kretingos rajono Piliakalnio kolūkio pirmininku, jam vadovavo 15 metų. 1975 m. K. Skroblys buvo paskirtas Laukžemės-Piliakalnio kolūkio pirmininko pavaduotoju. 1992 m. išsikėlė gyventi į atkurtą tėvų ir senelių ūkį Klaipėdos rajono Peskopų kaime, pats suprojektavo sodybą. Mirė 2000 metų sausio 30 dieną.
Muzika – hobis, tapęs darbu
Iš Kretingos rajono, Raguviškių kaimo, kilusi 26-erių Monika Mėčiutė dažnai pastebima televizijos ekranuose. Nors mergina šiuo metu Vilniaus Mykolo Riomerio universitete siekia įgyti lyderystės ir pokyčių vadybos magistro laipsnį, ji aktyviai dalyvauja muzikiniuose projektuose ir teigė, kad muzika ją lydi visą gyvenimą. ėkinga už vokalo pamokas M. Mėčiūtė tikino, kad muzika jos gyvenimo dalimi tapo vaikystėje. „Raguviškiuose rengėme mažus spektaklius, kurių metu ir dainuodavome. Tąkart buvau tik apie penkerių metų, tačiau turėjau troškimą mokytis muzikos paslapčių“, – pirmuosius žingsnius scenoje prisiminė pašnekovė. Sulaukusi septynerių, M. Mėčiūtė pradėjo mokytis Kretingos meno mokykloje groti fleita. Besimokydama ten, mergina dalyvavo „Dainų dainelėje“ ir instrumentinės muzikos konkursuose: „Tai – kardinialiai skirtingos patirtys. Supratau, kad dainavimas yra tai, ką labai mėgstu, o su fleita nenoriu sieti savo ateities.“ Už pirmąsias vokalo pamokas ji yra dėkinga mokytojai Mildai Trušauskaitei. „Pamenu pertraukas Marijono Daujoto mokykloje po 3 pamokų, kai kartu su mokytoja ir pussesere Laura Mažonyte beveik kasdien susirinkdavome trumpai dešimties minučių repeticijai. Tai buvo nuostabi praktika ir patirtis“, – prisiminė M. Mėčiūtė. Merginos sėkmingai dalyvavo „Dainų dainelėje“ ir įvairiuose renginiuose, tačiau, anot pašnekovės, pusseserių duetas šiandien atgimsta tik per giminės susitikimus: „Per aštuonerius metus daugybė dalykų pasikeitė, jaučiame, kad ir mudviejų balsų skambesys bei darna pakito.“ Baigusi medicinos diagnostikos studijas Vilniaus kolegijoje, M. Mėčiūtė 6-erius metus dirbo odontologijos klinikoje asistente. Praėjusiais metais ji nutarė keisti savo gyvenimą – išėjo iš darbo, pradėjo studijuoti ir dirbti IT kompanijoje. „Darbo pozicija odontologijos klinikoje buvo puiki, man patiko dirbti, tačiau norėjau augti ir tobulėti“, – pokyčių priežastis įvardijo pašnekovė.
Fotografijose – sugautas paukščio žvilgsnis
Salantų regioninio parko ekologu dirbantis ir su fotoaparatu gamtoje nesiskiriantis 28-erių Antanas Kubilius parko direkcijoje surengė savo fotografijų parodą „Žemaitiškas žvilgsnis“, kuri netrukus iškeliaus į Kūlupėnų, o vėliau – ir į Kretingos Motiejaus Valančiaus viešąją bibliotekas. Vaikštinėti po Kūlupėnų, iš kur kilęs, apylinkes, stebėti gamtą, o išvien – ir fotografuoti A. Kubilius sakė pamėgęs dar vaikystėje. „Išeidavau į gamtą, rinkdavau ir apžiūrinėdavau visokius vabalus, po to pradėjau stebėti paukščius. Tėvai nupirko pirmąjį fotoaparatą. Įsirengdavau slėptuves, kad galėčiau arčiau prisivilioti paukščius, ypač retesnius ir įdomesnius – yra pavykę nufotografuoti erelių, juodųjų gandrų, vandeninį strazdą. Šis paukštis į Lietuvą atskrenda tik žiemoti, bėgioja ir maitinasi po vandeniu. Jį aptikti yra gana sudėtinga. Įdomių kadrų būna per paukščių migraciją“, – apie besitęsiantį pomėgį kalbėjo pašnekovas. Studijų metais kartu su kitais bendraminčiais dalyvavo fotomenininkų klubo „Naturephoto“ veikloje, kartu rengdavo parodas, darbus siųsdavo į Lietuvos gamtininkų rengiamus konkursas. Konkursai būdavę rengiami pagal atskiras temas, – ligi šiol pašnekovui įsiminė vienas jų „Gintarinis žaltys“.
Tatuiruotės – menas visam gyvenimui
Kūlupėniškis 20-metis Egidijus Jonušas Šiaurės Airijoje save atskleidė kaip tatuiruočių meistrą. Jo teigimu, daryti tatuiruotes 100 proc. yra menas. Į šią industriją patekti sunku Vaikinas tikino, kad jam labai pasisekė, nes iš karto surado tatuiruočių meistrą, kuris sutiko jį mokyti. Tačiau iš tiesų patekti į šią industriją yra pakankamai sudėtinga. Tai įrodo ir Egidijaus meistro pavyzdys. „Vieni meistrai yra atviri, kiti nenori mokyti naujokų. Pradedančiajam dažnai tenka nemažai patirti, kad pavyktų surasti žmogų, kuris sutiktų mokyti. Mano meistro istorija tai tik įrodo. Jis ilgai ieškojo, kol kas nors priims, teko išleisti ir nemažai pinigų“, – pasakojo E. Jonušas. Kūlupėniškio mokytojas buvo užsispyręs, todėl pas vieną meistrą jis ėjo darytis tatuiruočių sau, už kurias sumokėjo maždaug 2 tūkst. svarų. Tam meistrui jis papasakojo apie savo norą mokytis, tačiau šis tik atkirto, kad nieko panašaus gali nesitikėti ir kad jis netaps tatuiruočių meistru. „Mano mokytojas buvo užsispyręs ir pas meistrą ėjo tol, kol šis sutiko pradėti mokyti. Tačiau tai nebuvo pabaiga. Iki realių mokymų jis metus laiko salone dirbo kaip tarnas – darydavo viską, ką jam liepdavo, net jeigu tai būdavo absurdiški dalykai“, – tvirtino jaunuolis, akcentavęs, kad po metų jo meistras pasiekė tikslo ir buvo pradėtas mokyti, dabar jis – ir šios srities profesionalas. Egidijui pasisekė kur kas labiau, nes pirmas salonas, į kurį jis užėjo, priklausė būtent dabartiniam jo mokytojui: „Meistras nenorėjo, kad patirčiau tą patį, ką jam teko patirti, todėl mielai sutiko mane mokyti.“
KŪRYBOS KRAITĖ
Kūrybos įžvalgos – lyg rasa, iškritusi ant pienės
Kretingos bažnyčios chorvedė, pedagogė ir giesmių kūrėja Rasa Lapienė, viešojoje erdvėje labiau žinoma kaip Rasa Pienė, savyje slypėjusius kūrybos klodus pagaliau atvėrė fotografijai – kiekvieną užfiksuotą vaizdą ji geba įvilkti į gilią, jį sustiprinančią mintį. „Pagaliau galiu daryti tai, ką tikrai noriu, ką seniai brandinau savyje – fotografuoti. Ir dar daugiau. Per fotoobjektyvą pamatau vaizdą, ir mintys rimuojasi pačios. Savaime išeina iš gilumos, abi – nuotrauka ir mintis – viena kitą papildo ir sustiprina, lyg dvi paralelės, jų sintezė“, – atviravo profesionali muzikė ir savamokslė fotografė. Rasa jau anksčiau buvo surengusi 2 personalines fotografijų parodas arbatinėje „Špitolė“ ir Kretingos bažnyčios galerijoje. Yra išleidusi 5 kompaktines savo įrašytų giesmių plokšteles, vieną jų 2015-aisiais, pavadintą „Malonės vėjas“, – dvigubą. Menininkė salė labiausiai mėgstanti fotografuoti gamtos vaizdus ir žmones netikėtais rakursais, ypač – veidus, kuriuose atsispindi emocijos, vaizdus, kuriuose žaidžia šešėliai ir šviesa. Tai gali būti bet kur – gatvėje, bažnyčioje, darbe netikėtai pagautos žaismingos ir netikėtos akimirkos. Tačiau labiausiai kūrybiniai proveržiai ją aplankantys, fotografuojant jūrą – ji tokia gili, mąsli ir bekraštė, kaskart vis kitokia, kaip ir bėgančios žmogaus mintys. Arba būnat miške, braidžiojant po samanotus pušynus.
|
|
