|
|
|
SmiltysKūrybiniai ieškojimai: nuo abstrakcijų iki polimerinio molio
Kretingos rajono kultūros centro Laukžemės skyriaus vedėja Laukžemės bendruomenės pirmininkė Aida Mikutienė meno mėgėjus pakvietė pasigrožėti kūrybingų laukžemiškių darbais. Tiesa, jų parodos – virtualios, tačiau ne mažiau reikšmingos, siekiant atskleisti krašto žmonių kūrybinį potencialą. Karantinas privertė ir moko dirbti kitaip, kas ir neleidžia sėdėti vietoje, – A. Mikutienė sakė, kad jos sumanytasis parodų ciklas „Atokvėpis“ artimiausiu laiku pasipildys dar kelių kraštiečių darbais. – Net nustebau, kiek yra kuriančių, meno gyslelę turinčių žmonių, kuriuos surasti ir paskatino šis laikmetis.“ Parodų ciklą „Atokvėpis“ pradėjo laukžemiškės Valės Baužienės tapybos darbai ir siuvinėti paveikslai, o kelionę po virtualųjį meno pasaulį pratęsė Tatjanos Michalkovskajos kūryba – lėlės, abstrakcijos ir vadinamoji mixed medija tapyba. Į Laukžemę iš Klaipėdos Tatjana Michalkovskaja su šeima gyventi atsikėlė prieš 15 metų,. „Visada norėjosi būti arčiau gamtos, – sakė ji. – Apvažinėjome visą Žemaitiją, ieškodami vietos, kurioje norėtųsi gyventi. Pasirinkome Laukžemę – kad čia ramu, gražu, tylu, aplink daug gamtos, žinojome ir seniau, kai į aplinkinius miškus išsiruošdavome grybauti.“
Kalvystėje atrado save
„Buvo laikai, kai gaminį padarai ir ieškai, kas jį pirks. O dabar atvirkščiai – klientai patys ieško, laukia eilėje“, – šypsojosi ypatingais kalvystės darbais garsėjantis 32-jų Vitalijus Anužis. Lydi kontrastai Kontrastų jo gyvenime yra ir daugiau. Pavyzdžiui, pats su šeima gyvena Rūdaičiuose, o dirbti į įmonę, kurioje sukasi 15-a tokių pat metalo entuziastų, kai reikia, trenkiasi į kitą Lietuvos galą – Šiaulius. Arba: besimokydamas Rūdaičių tuometinėje 10-metėje nė iš tolo neblizgėjo gerais pažymiais, tačiau vėliau savo talentu pelnė pripažinimą, kokio galėtų pavydėti bet kuris pirmūnas: iš metalo padaryti Vitalijaus darbai tapo populiarūs jau ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, Norvegijoje, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje – apie 40 proc. kūrinių iškeliauja į įvairias užsienio šalis.
Kur kalvystės V. Anužis išmoko? Ogi, kaip sakė, iš profesionalių šiauliečių kalvių, mat iki pažinties su jais buvo baigęs Kretingos technologijos ir verslo mokyklą, įgijęs prekių vežimo organizatoriaus profesiją, kurios gyvenime neprireikė ir vargu ar kada beprireiks. Kalvystė Lietuvoje turi itin gilias tradicijas. Šio vieno pagrindinių amatų ištakos siekia laikotarpį tarp akmens ir geležies amžių. Kaimo kalvio nukaltus peilius moterys naudodavo virtuvėje, pasagomis vyrai kaustydavo arklius, o į mūšius jodavo apsiginklavę metaliniais ginklais. Vitalijus turi savo požiūrį į šiandieninius kalvius: tai žmonės, jau ne vien tik kalantys peilius ar pasagas, o kūrybingi meistrai, konstruktoriai, architektai ir net dizaineriai.
Užčiuopęs horizonto liniją
Profesionalus kūrėjas 38-erių kretingiškis Alfonsas Lekavičius atstovauja jaunajai Lietuvos menininkų kartai, kuriančiai abstraktųjį meną: postmoderniosios kultūros esmę jis perteikia savitomis meninėmis priemonėmis – be tapybos ir skulptūros, dar fotokoliažu, monotipijomis, piešiniais markeriu. „Man įdomus socialinis gyvenimas, subkultūros ir iš jų gimstančios improvizacijos“, – savo darbų tematiką apibūdino A. Lekavičius. Pradžiamokslis – gimtinėje Vilniaus dailės akademijoje taikomosios skulptūros bakalauro, vėliau Šiaulių universiteto Menų fakultete dailės magistro studijas baigęs A. Lekavičius dailės mokė ir jaunuosius Kretingos meno mokyklos kūrėjus. Nuo 2009-ųjų tapybos ir kompozicijos moko Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje. Galbūt todėl šiandieną Kretingoje gyvenančio A. Lekavičiaus kūryba labiau žinoma uostamiesčio dailės mėgėjams, nors jis mūsų mieste gimė ir augo, mokėsi Pranciškonų gimnazijoje. Dailės pradžiamokslį išėjo Kretingos meno mokykloje, nors pagrindinis jo mokytojas, kaip tvirtino, buvo ligi šiol tapantis tėvas Zigmantas Lekavičius. Lietuvos dailininkų sąjungai priklausantis kretingiškis per kone 15 kūrybinio darbo metų yra surengęs 3 personalines parodas – „Nulaužtas kodas“, „Musė su deimantu“ Klaipėdos galerijose ir Vilniaus dailės akademijoje, dalyvavo kone 20 įvairių bendrų parodų, projektų Lietuvoje bei užsienyje, tarp jų – ir Kretingos dailininkų klubo PINX parodoje A/MORALUMAS Kretingos muziejuje. Pernai A. Lekavičiui buvo patikėta sukurti „Klaipėdos sporto apdovanojimą 2019“, – jis iš bronzos atliejo sėkmės simbolį – sparnuotą fortūną.
KŪRYBOS KRAITĖ
Slėpiningi veidai: iš akmens – į fotografiją
Plungės viešosios bibliotekos dailininkė-fotografė, kultūros draugijos „Saulutė“ vadovė ir laikraščio „Žemaičių saulutė“ redaktorė Kristina Paulauskaitė savo sukurtu fotografijų ciklu „Viliaus Orvido veidai“ savitai įamžino mūsų kraštiečio šviesaus atminimo Viliaus Orvido, kaip skuptoriaus, kūrybinį palikimą. „Smiltys“ pasidomėjo, kuo K. Paulauskaitę patraukė šios spalvingos asmenybės kūryba — žvilgsnis į akmenyje sustingusius veidus. – Kaip Jūs „atradote“ Vilių Orvidą su jo slėpiningu pasauliu? Gal pažinojote jį asmeniškai? – Atgimimo metais per televiziją buvo rodoma keletas įdomių laidų. Vienoje jų pamačiau Grūšlaukėje gyvenusią religinių paveikslų tapytoją Barborą Jankauskaitę. Taip ir stovi akyse vaizdas – tolyn bėgančiu keliu vis tolstanti mažučiukė senutė, kol galop visai pranyksta. Tada ir kilo mintis susirasti daugiau tokių nežinomų menininkų. Surankiojom apie dešimt įvairių žanrų kūrėjų, pakvietėm iš Merkinės brolius Černiauskus su jų krašto paprastų žmonių nuotraukomis ir Plungėje surengėm parodą „Mažo žmogaus dvasinis pasaulis“. Į atidarymą parsivežėm B. Jankauskaitę, – ją vis aplankydavom, skaldėm malkas, tvarkėm trobelę, fotografavom. Daugelis susitikimų, kūrybinių atradimų ir įvyko kelionėse. Su bendraminčiais dviračiais išvažinėjome Žemaitiją. Kartą, grįžtant iš Barboros, užsukome pas Salantuose gyvenusią bendradarbę Onutę Kaniavaitę. Buvome girdėję apie tokį „absurdo“ muziejų prie Salantų, pravažiuodami prošal matydavome virtines autobusų į sodybą. Onutė pasisiūlė palydėti. Per pirmąjį apsilankymą, 1989-aisiais, dar buvo gyvas V. Orvidas, jo motina, brolis. Tąsyk Viliaus nesutikome. Kaip ir visi, visur landžiojom, laipiojom, buvo keista, kad niekas nieko nedraudė, – toks laisvės pojūtis. Daug fotografavom, stebėdamiesi, kad niekas nevagia skulptūrų, tik vėliau sužinojom, kad visko buvę. Kitąkart apsilankėm, kai sodyboje turėjo vykti kažkoks festivalis. Tada ir Vilių sutikome. Nesiveržėme į jį supantį ir taip tirštą įvairiausių žmonių pasaulį. Atrodė, kad jie visi susigyvenę ir mūsų ten nereikia. Stebino, kad tokioje žmonių maišalynėje Vilius tiek daug yra padaręs skulptūrų, tiek visko privilkęs. Atrodė, kad tie savęs ieškotojai siurbia Viliaus dvasią, bet mažai jam padeda, tik jis viešai nusivylimo neparodo. Dar buvo juntamas ir šeimos pasipriešinimas, kam čia tiek valkatų prilindę, motinos valdingumas ir prieštara tokiai sodybos idėjai.
Biologijos mokytoja gėles pražydina ir ant šilko
Salantų gimnazijos mokytoja Rasa Bumblienė įsitikino, kad ir po daugelio metų žmogų gali pasivyti neišpildytos svajonės: nors pagal specialybę yra biologė, kai tik savaitgaliais atsiranda laisvo laiko, į rankas drąsiai ima teptuką, dažų, stoja prie molberto ir panyra į jai vienai žinomą spalvų pasaulį. Įkvepia gamta „Žemaitė taip pat pirmąjį savo kūrinį parašė būdama daugiau kaip 40-ies“, – juokavo „Pajūrio naujienų“ pašnekinta 48-erių pedagogė. O žinomą lietuvių rašytoją ji teigė paminėjusi neatsitiktinai dar ir dėl to, kad gyvena Vydeikių kaime Plungės r., netoli Žemaitės muziejaus. „Mūsų vienkiemis – gamtos apsuptyje, kasdien prieš akis matau kalvotus Žemaitijos peizažus, gėlių spalvas, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens girdžiu paukščius“, – apibūdino pašnekovė, duodama suprasti, kas labiausiai ją įkvepia kurti. „Savo naujam darbui, kurių nebeskaičiuoju, mintį brandinu visą savaitę, ne visada viskas pavyksta taip, kaip noriu, bet, jei pavyksta, širdis džiaugiasi“, – neslėpė mokytoja. Tapyti arba pabandyti piešti paprastais grafito pieštukais taip, kaip piešia filmuose matyti „tikri dailininkai“, Rasą traukė nuo tada, kai dar mokėsi vidurinėje mokykloje. „Bet nebuvo, kas labiau motyvuotų, tėvai į tai nežiūrėjo rimtai – ar maža, ko vaikai gali užsimanyti, – praeis. Į meno mokyklą manęs niekas neskatino eiti“, – atviravo Rasa. O Vydeikių mokykloje pradinių klasių mokytoja ji pradėjo dirbti Vilniaus universitete baigusi biologiją ir sukūrusi savo šeimą. „Pradinukai žinojo mano pomėgį, todėl, kaip šiandien atsimenu, net matematikos arba gramatikos sąsiuviniuose, atlikę šių dalykų užduotis, pabaigoje man ką nors gražaus ar linksmo nupiešdavo“, – prisiminimais pasidalijo R. Bumblienė.
Į Prisikėlimą – kūrybos stebuklu
Kūrybos pasaulio žmonės mūsų kraštietį, Palangoje gyvenantį 71-erių menininką Vytautą Kusą seniai vadina žmogumi-orkestru. Jis tapo paveikslus ir kuria eiles, tačiau šios dvi mūzos nenumaldė jo kūrybinio troškulio: menininkas ėmėsi miniatiūrų ir tapo net 8 Lietuvos rekordų autoriumi. Pastarąjį dešimtmetį Velykų laiką V. Kusas skiria įvairiems kūrybiniams eksperimentams su kiaušiniais – šiemet jis iš jų sukūrė per 50 originalių darbų. Dekoruoti kiaušiniai kiaušiniuose Jau anksčiau kiaušinius įvairiai dekoruodavęs, skutinėdavęs, skaptuodavęs, graviruodavęs raštais su šimtais ir tūkstančiais miniatiūrinių skylučių, iš jų sukurdavęs papuošalų bei interjero detalių – dėžučių, taupyklių, stalo lempų, šiemet V. Kusas „įsigudrino“ patalpinti kiaušinius kiaušiniuose ir juos dar išpuošti miniatiūriniais ažūriniais raštais, perliukais, karoliukais. Didžiausia šių metų įdomybė – žąsies kiaušinyje įkurdintas vištos kiaušinis ir jame įsodintas angeliukas, ornamentuotame vištos kiaušinyje – graviruoti arba ištapyti balandžio kiaušinukai. Yra netgi trigubas ažūrinis žąsies-vištos-balandžio kiaušinis su tūkstančiais plika akimi vos įžiūrimų skylučių.
Kiaušiniai pateikti taip, kad matytųsi jų erdvinis vaizdas – dažniausiai su nišomis, kuriose įtvirtintas dar koks nors dekoratyvus elementas ar paties menininko išpaišyta miniatiūra. Yra sukurtas kiaušinis su dėžute, kiaušinis su žiedu. „Prieš 30 metų iš juodosios keramikos buvau padaręs Kristaus galvą – ją įmontavau vištos kiaušinyje. Brolis Apolinaras kažkada buvo sukūręs ženkliuką su Laisvės statula, stovinčia prie Kauno karo muziejaus, – šios atvaizdą taip pat sugalvojau įkurdinti kiaušinyje. O vieną kiaušinį galėčiau pavadinti krikščionybės simboliu: žąsies kiaušinyje išskaptavau kryžių, o ant jo pritaisiau dar kitą ovalo formos kiaušinį“, – apie naujausius darbus pasakojo V. Kusas.
Kūrybos kraitė
Komiksų knygose – Kretingos miesto istorija
Kretingos muziejuje dirbantis Artūras Patamsis, pagal specialybes – kelių inžinierius ir dizaineris, vienu įkvėpimu ėmėsi kurti komiksų knygas, gausiai iliustruotas paties sukurtais ketureiliais bei grafikos darbais apie Kretingos dvaro, Dimitravo palivarko ir Pranciškonų vienuolyno praeitį. Išvien – vaizdai ir mintys Per pusmetį sukūręs 2 knygas „Pamirštos dvaro pasakaitės“ ir „Istorijos prie laužo“, kuriose – kone 300 piešinių, A. Patamsis sakė jau baigiąs ir trečiąją. „Muziejuje susitinku su žmonėmis, kurie smalsauja, kur veda tolimosios rūsio durys, ar yra požemiai, kas juose saugoma. Domisi, kokios grafų Tiškevičių gyvenimo istorijos yra tikros, o kurios – išgalvotos. Yra išleista mokslinių knygų apie Kretingos istoriją, tačiau žmonės mėgsta paprastus pasakojimus, kartais – net šiurpius, kur tikrovė persipina su legendomis. Taip ir sugalvojau populiariu stiliumi – komiksais, kai pateikiama nedaug informacijos, bet daug įtaigių piešinių, – papasakoti, kaip kažkada gyveno žmonės mūsų mieste“, – kalbėjo A. Patamsis, savitai perteikęs Kretingos miesto istoriją nuo Magdeburgo teisių suteikimo iki Tiškevičių valdymo pabaigos. Jo žodžiais, netgi įžymus istorikas Alfredas Bumblauskas yra pastebėjęs, kad Žemaitijos istorija prasideda nuo Kretingos – tai pirmasis miestas Žemaitijoje, gavęs Magdeburgo, arba savivaldos, teises.
Knygų autorius įsitikinęs, kad komiksus mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji. Kurdama scenas, jis tikino, išsyk matydavęs ir vaizdus – šie atgydavę iš girdėtų pasakojimų ar perskaitytų istorinių knygų, o išvien su jais eiliuodavosi ir mintys.
Tarp regiono skaitovų – II vieta
Marijono Daujoto progimnazijos VI b klasės mokinė 12 metų Tautvydė Kudarauskaitė Lietuvos mokinių meninio skaitymo regioninio konkurso V–VIII kl. grupėje užėmė II v. „Iki pirmos vietos Tautvydei pritrūko labai nedaug – tiesiog tariant užkliuvo keli žodžiai“, – mokinės pasiekimu pasidžiaugė konkursui ją rengusi lietuvių kalbos mokytoja Aldona Ketlerienė. Be kretingiškių – mūsų rajonui dar atstovavo Dominyka Strakšaitė iš Pranciškonų gimnazijos, dėl regiono geriausio skaitovo vardo ir teisės atstovauti respublikiniame konkurso etape varžėsi skaitovai iš Šilutės, Klaipėdos, Šiaulių, Šilalės, Plungės, Mažeikių, Telšių, Skuodo rajonų, Palangos miesto, Rietavo ir Pagėgių savivaldybių mokymo įstaigų. Gabią mergaitę mokytoja A. Ketlerienė pastebėjo jau penktoje klasėje, ir jos balsą komisija išgirdo per mokyklinį konkursą. Beje, Tautvydė prisipažino, kad mokyklinis etapas jai ir šiemet buvęs sunkiausias – gal kad supa pažįstami mokytojai, mokiniai: „Labai jaudinausi. O štai regioniniame etape to jaudulio neliko – viršų ėmė noras laimėti, kad galėčiau patekti į respublikinį etapą.“ T. Kudarauskaitė konkurse skaitė lietuvių autorės Gintarės Adomaitytės kūrinio „Žaliojo namo paslaptis“ ištrauką. Anot konkursui mergaitę parengusios mokytojos, kai Tautvydė skaitė, ir rajoninio etapo komisijos pirmininkas Algimantas Verbutas pastebėjo, kad apėmė toks jausmas tarsi kūrinys jai specialiai parašytas. „Kūrinys atskleidė, parodė, kokia ji yra iš tiesų – turinti tvirtą kovotojos charakterį“, – pastebėjo A. Ketlerienė, pasidalinusi įžvalga, kad kiekvienas mokytojas, atradęs gabų vaiką, bijo pražiopsoti tą momentą ir stengiasi mokinį pažinti, išmokyti, paskatinti dalyvauti konkursuose. Ir, jeigu kitus mokinius reikia labiau paraginti, Tautvydė – graži išimtis, nes mokinė pati siekia visur dalyvauti.
|
|
