|
|
|
SmiltysNetrukus po renovacijos duris atversiančiame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) – naujovė žmonėms su regos negalia: jiems talkins ne tik žiūrovų aptarnavimo tarnybos darbuotojai, bet ir įdiegti šiuolaikiniai techniniai sprendimai. Akliesiems ir silpnaregiams lengviau orientuotis naujame KVMT pastate padės mobilioji programėlė „RightHear“. Ši platforma, panašiai kaip GPS įranga, naudotoją informuoja, kas yra aplink jį ir kur jam pasukti – nurodomi patalpoje esantys objektai. Moderniausiame šalies Muzikiniame teatre įdiegtas specialus technologinis sprendimas – jutikliai, kuriais remdamasi programa gali įvertinti, kur patalpoje yra naudotojas ir suteikti informacijos, kokia kryptimi judant bus pasiekiami reikiami objektai. Telefonas prabyla duodamas nurodymus, kaip pasiekti tam tikrą patalpą arba įspėdamas, jei kelyje yra kliūtis. Numatytose vietose teatro holuose yra išdėstyti specialūs sensoriai, kurie jaus žmogaus su regos negalia buvimo vietą ir judėjimo kryptį. Specialioje programoje bus suvedami tekstai ir nuorodos, kurių gali prireikti čia vaikštančiam neregiui. Žmogus su regos negalia savo mobiliajame telefone, naudodamas aplikaciją, gaus garsines judėjimo nuorodas ir įspėjimus. Pavyzdžiui, priėjus prie Teatro pagrindinio įėjimo gali būti pranešta: „Atvykote į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą ir esate priešais pagrindines įėjimo duris. Durys atsidaro jas pastumiant. Įėjus reikia du metrus eiti tiesiai, po to pasukti į kairę. Nuėję dar du metrus jūs būsite prie bilietų kasos“. Įvertindama žmogaus su regos negalia buvimo vietą, programėlė pateiks instrukcijų ir perspėjimų, kaip patekti į „Jūros“ ar „Marių“ sales, rūbinę, liftą ar kavinę. Kadangi šiai mobiliajai programai reikia patalpų savininkų investicijų, ji kol kas prieinama tik daugiau nei tūkstantyje viešojo naudojimo vietų visame pasaulyje. Minimas sprendimas plačiai taikomas Amerikoje bei Izraelyje. Kas dešimtas šalies žmogus gyvena su negalia, net 38 000 potencialių Muzikinio teatro lankytojų, gyvenančių Lietuvoje, diagnozuota sudėtingesnė ar lengvesnė regos negalia. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras taps pirmąja šalyje profesionalaus scenos meno įstaiga, galėsiančia žmonėms su įvairiomis negaliomis suteikti natūralų komfortą – teatre jaustis gerai ir patogiai.
KVMT informacija
Lėlių kelias: nuo pasakų personažų – iki žinomų asmenybių
Šį pavasarį po Kretingos rajono bibliotekas – Kartenos, Kūlupėnų ir Salantų – keliauja kaunietės aktorės ir lėlininkės 46-erių Erikos Laurinavičiūtės-Šuklinskienės sukurtų pirštininių lėlių paroda. Joje eksponuojami žaismingi ir šmaikštūs lėlės-gyvūnėliai, kuriais vaidinama užsimovus ant rankos. Tačiau menininkės kūrybos diapazonas ir tematika yra labai platūs: nuo konkrečių pasakų herojų – iki lėlių-garsių šalies asmenybių. Pirštininė lėlė gimė per pandemiją E. Laurinavičiūtė-Šuklinskienė – universali menininkė: ji siuva, tapo, kuria dekoracijas, vaidina. Scenoje, pasakojo ji, gyvenanti nuo vaikystės: nuo 5-erių metų lankė Kauno vaikų teatrą „Nykštukas“, o kai „išaugo jo marškinėlius“, mokykloje vaidinti mėgstančius vaikus subūrė į dramos būrelį „Zuikutis“ – jame, beje, susitiko ir savo būsimąjį vyrą Artūrą, kuris ir vėliau palaikė jos entuziazmą. Nors gyvenimas Eriką vėtė ir mėtė – ji dirbo ir prekybos srityje, ir siuvykloje, kur, kaip tikino, įgijo spalvingos gyvenimiškos patirties, tačiau prieš 15 metų kelias ją atvedė į vaikų teatrą „Drakoniukas“, kuriame ji ir vaidina, kuria dekoracijas ir lėles, ir su spektakliais keliauja po Lietuvą. Per pandemiją į moters gyvenimą atkeliavo ir pirštininės lėlės: „Kuriant dekoracijas, lėlių personažus, likdavo visokių skiaučių, atraižų, karoliukų. Esu tvarumo ir ekologijos šalininkė – buvo gaila visa tai išmesti. Todėl iš tų mažų likučių sumaniau siūti mažytes lėlytes, kuriomis galima vaidinti užsimovus ant rankos ir įkūnyti net kelis personažus. Dabar šiame procese dalyvauja ir mano teta Marytė, ir draugė Joana: viena mezga, o kita neria drabužėlius mano personažams.“
Vienos raidės istorijomis pasiekė Lietuvos rekordą
Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje viešėjo neįprastai žaismingų tekstų knygos „Vienos raidės istorijos“ autorė mažeikiškė Jūratė Norvaišienė: 27 šmaikščiai iliustruoti tekstai šioje knygoje parašyti iš lietuviškos abėcėlės tos pačios raidės žodžių. Šio unikalaus rašymo stiliaus autorė 2022 metais pelnė Lietuvos rekordų agentūros diplomą už daugiausiai į vieną knygą sutalpintų istorijų, sukurtų iš žodžių, prasidedančių ta pačia raide. Postūmis – per pandemiją Rekordų agentūra, autorės žodžiais, fiksavo ne visus, o 24 į knygą sudėtus tekstus, atmetė tris, kurie prasidėjo iš dviejų vienodai tariamų, tačiau skirtingai rašomų raidžių – U ir Ū, Į ir Y, H ir Ch. Kiekviena papasakota istorija sudaryta apytikriai iš 150 vienos raidės žodžių. „Kuriant tas istorijas, man norėjosi parodyti, kokia turtinga yra lietuvių kalba. Istorijos gimė kaip anglicizmo tarp jaunimo plėtros atsvara. Be to, prie jų atsiradimo daug prisidėjo pandemija, – kalbėjo J. Norvaišienė. – Ligi tol jau buvau parašiusi ir išleidusi dvi poezijos knygas „Žiedais gyvenimas gyvas“ ir „Trys saujos laimės“, kurdavau proginius eilėraščius, o sykį netikėtai gimė humoristinis tekstas apie skuodiškį Steponą – visą jį parašiau iš s raidės. Per pandemiją užsidarius erdvėms, poezijai įkvėpimo nebeliko. Galvoju, reikia kažkuo paįvairinti gyvenimą – ir toliau ėmiau kurti iš vienos raidės, nes tie tekstai kuria gerą nuotaiką, kurios tuomet labai trūko.“ O kurgi tuos tekstus parodyti? Pradėjo kelti juos į socialinius tinklus, sulaukė gerų atsiliepimų, galop viena bičiulė paskatino juos sudėti į vieną knygą, dar pati užpildė ir dokumentus rekordui įregistruoti. Dailininkė Lina Videckienė iš Mažeikių prie kiekvieno knygos teksto sukūrė nuotaikingas iliustracijas, o knygos viršeliui panaudojo pačios autorės šaržą. Paklausta, iš kur sėmėsi idėjų, kaip surado tiek daug įvairių ir vaizdingų žodžių, autorė atsakė, kad situacijas diktavo pats gyvenimas, pati stengėsi pakratyti smegenis, tik retkarčiais pasitelkdama Lietuvių kalbos žodyną, o sakinius šlifuodavo vaikščiodama po gamtą.
Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmenybei atskleisti pasirinko grafiką
Kretingos rajono kultūros centro Šukės skyriuje šiuo metu veikia telšiškio Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos absolvento grafikos dizainerio 23-ejų metų Mykolas Šimkevičiaus darbų paroda „Grafikos esė Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai“. Debiutavusi per Žolinę Kretingos katalikų bažnyčios galerijoje, ši paroda, kaip Jurgio Pabrėžos kultūros kelio dalis, pradėjo tolimesnę savo kelionę. Grafikos darbai – tai knygelės „Kaip tėvas Jurgis Ambraziejus Pabrėža gydė žemaičius Dievo žodžiais ir žolelėmis“ iliustracijos, kurios buvo pristatytos kaip bakalauro darbas baigiant Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją. „Laiko buvo nedaug – gal du mėnesiai. Dabar, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, daug ką daryčiau kitaip, nors iš esmės darbu esu patenkintas. Tik man neliko laiko išgryninti idėją, todėl pats įsivardinu, kad tai yra eskizai, prie kurių tikrai dar sugrįšiu ir kuriuos planuoju paversti grafine novele“, – teigė parodos autorius, šiuo metu dirbantis laisvai samdomu grafikos dizaineriu. Ir, nors didžiąją laiko dalį tenka skirti tiesioginiam darbui, Mykolas prisipažino dažnai prisėdantis prie piešinių ir kuria iliustracijų seriją „Lapino kelionės“, kuri, svajoja, ateityje taptų ir parodų, ir edukacijų medžiaga. „Lapino kelionės“ – visa, kad yra susiję su pačiu manimi, tai – labiau emociniai piešiniai, atskleidžiantys, kas tą dieną buvo aktualu ar kas šovė į galvą čia ir dabar“, – trumpai savo kūrybinius planus pristatė M. Šimkevičius. Vaikinas gimė ir užaugo Telšiuose, juvelyrės ir Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojo Astos ir Mindaugo Šimkevičių šeimoje, tačiau turi sąsajų ir su Kretinga, mat mama yra kretingiškė, šeima dažnai čia vieši, mielai bendrauja su katalikų parapijos nariais. „Taip ir nutiko, kad tėvų bičiuliai kretingiškiai man ir pasiūlė bakalauro temai rinktis Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmenybę“, – prisipažino Mykolas.
Juvelyrės kūryba panardina į akmenų gelmes
Prabangūs akmenų vėriniai, tarsi atkeliavę iš istorinių kino filmų ar muziejų. Puoštis skirti išskirtinio ryškumo, drąsioms moterims, o parodose eksponuojami įrėminti kaip atskiri meno kūriniai. Tokie yra 66-erių kaunietės Jūratės Kalvaitienės darbai, eksponuojami vienos dienos parodoje „Gelmės“, kurios pristatymas įvyks šiandien, kovo 8-ąją, 16 val., Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje. Vėriniai pasakoja savas istorijas J. Kalvaitienės paroda „Gelmės“, kurioje – keliasdešimt autorinių darbų, nuo 2021-ųjų jau apkeliavo kone visą Lietuvą, dar anksčiau buvo eksponuota Vilniaus meno galerijoje „Arka“, Kauno Raudondvario muziejuje. Galerijose eksponuotų kūrėjos autorinių darbų įsigiję viešnios iš Austrijos, Liuksemburgo, kitų Europos šalių, net kelis rinkinius – Sakartvelo ambasadorė Khatuna Salukvadzė. Apie J. Kalvaitienės kūrybinius pasiekimus savo paskutinėje laidoje „Ryto suktinis“ dar spėjo papasakoti šviesaus atminimo etnologė Zita Kelmickaitė. J. Kalvaitienės akmenų kūrybos kelias driekiasi visą pastarąjį dešimtmetį, kaskart vis labiau drąsesnis, spalvingesnis, kol galop atvedė į kolekciją, kurios ir pavadinimas – „Gelmės“ išreiškia juvelyrės išmonės ir susikurtojo stiliaus brandą. Juvelyrė sakė šia savo kolekcija siekianti meno kūrėjo statuso. J. Kalvaitienės vėriniai žaižaruoja įvairiomis spalvomis, skoningai parinktais jų deriniais, kur pusbrangiai akmenys – granatas, kvarcas, turmalinas, oniksas, koralas, špinelis, labradoritas, tanzanitas, o taip pat – gintaras ir upiniai perlai tarytum pasakoja tam tikras kūrinių istorijas. Vėrinių pavadinimai – „Kleopatra“, „Afroditė“, „Degantis miškas“, „Pieno puta“, „Kalėdų žvaigždė“, „Gintarinė pakrantė“, „Miško pasaka“, „Virš debesų“ – jiems suteikia tam tikros prasmės, atspindi ir autorės filosofinį požiūrį į gyvenimą. Kartu suvokiant, kad papuošalai nėra skirti juos dėvėti kasdien, tik – ypatingomis progomis, o parodoje pristatyti labiau kaip eksponatai. Kai kurie jų susiję su pačios autorės asmeniniais išgyvenimais: tamsių atspalvių vėrinys „Šokantys delfinai“ dedikuotas amžinybėn iškeliavusiam jos broliui Gyčiui – liūdnumu ir šalčiu jame dvelkia į vieną kūrinį sugulę labradoritas, dūminis kvarcas, tanzanitas ir perlai.
Poezijos ir prozos kalba prabilo apie savo norus
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) narė, literatė, dailininkė Odilė Norvilaitė savo kūrybos gerbėjams turi gerų žinių – vienoje uostamiesčio leidyklų spaudai parengta pirmoji Odilės poezijos ir prozos knyga „Kalbėsiu apie norus“. Leidinys iliustruotas pačios autorės anksčiau sukurtais grafikos ir tapybos kūriniais, o intarpai – eilės lenkų kalba, autorės teigimu, yra tarsi duoklė jos protėviams, kilusiems iš Varšuvos. Kalbėdama apie savo literatūrinę patirtį, O. Norvilaitė priminė, kad kartu su savo mama Irena Norviliene bendru slapyvardžiu Raganaitė Cija yra sukūrusios pasakų knygelę „Šiuolaikinės originaliosios pasakos“, taip pat ji – savo vyro Gedimino Bytauto knygos „Vizijos“, ne vieno tarptautinio almanacho bendraautorė, kūrėja reiškiasi ir spaudoje. „Kodėl lig šiol esu tik bendraautorė“? – klausia O. Norvilaitė ir atsako: „Manau, kad tai nulėmė mano beribis atsidavimas artimiesiems – kitų kūryba man atrodė svarbesnė negu mano pačios, kas ir pakišo koją.“ Kūrėja prisipažino išgyvenanti sudėtingą gyvenimo laikotarpį: vyksta skyrybų procesas. „Mano 250 puslapių rankraščių juodraščių liko vyro kompiuteryje. Buvome sutarę, kad, man padėjus sutuoktiniui pasiekti tikslų – tapti LNRS, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, leisti jo albumus, kurti paveikslus parodoms, gauti meno kūrėjo statusą – ateis laikas ir mano kūrybai. Tačiau taip neatsitiko: vyras savo tikslų pasiekė, o mano – pamiršo. Dabar, vykstant skyryboms, jo advokatės teigimu, mano juodraščiai – ne derybų objektas“, – atviravo Odilė, pripažinusi, kad jai tai – gera pamoka. Todėl dabar ji sau kelianti tikslą konsoliduotis, susikaupti ir pagaliau padirbėti dėl savęs.
Tapo siūlu – ne teptuku
Kretingos rajono kultūros centre eksponuojama kretingiškės 66-erių Laimos Einienės meninio siuvinėjimo paroda „Tapyba siūlu“. Joje – įvairiais gyvenimo tarpsniais siuvinėti paveikslai, kuriuose atsiskleidžia natūralus gamtos grožis visais metų laikais, portretai, gyvenimiški siužetai, architektūra. Parodos lankytojo akį darbai patraukia siūlais ir jų spalvomis išgauta tapyba – įspūdis toks, lyg visa tai būtų nutapyta dailininko teptuku. Darbų autorė prisipažino, kad niekada nesimokė menų, niekas nemokė ir derinti spalvų. „Jas reikia pajausti pačiam“, – įsitikinusi ji. Pagal profesiją L. Einienė – medikė, dirbusi ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, vaikų konsultacijoje. „Tai nebuvo mano svajonių darbas – labai norėjau tapti bibliotekininke arba vokiečių kalbos mokytoja. Tačiau gyvenimas viską surikiavo savaip, – sakė moteris, į Kretingą atvykusi iš Aukštaitijos, Panevėžio, o Kretingoje apsigyvenusi nuo 1981-ųjų. – Savęs, kad ir gyvenu Kretingoje per 40 metų, tikra kretingiške nelaikau – labai noriu sugrįžti į gimtąjį Panevėžį.“ Pomėgis rankdarbiams užsimezgė dar vaikystėje, kai mokydamasi VI klasėje iš seno megztinio išardytų siūlų nusimezgė sau palaidinę – tada tai buvęs didelis džiaugsmas. „Mezgė mano močiutė, mezgė mama – visada jas matydavau kažką veikiant. Tad po palaidinės sekė pamoka, kaip išmegzti kojinės kulną. Tos žinios labai pravertė, kai augo vaikai, o dabar ėmiausi virbalų – dviem anūkams paeiliui mezgu megztinius“, – pašnekovė parodė net ant pirštų susidariusią nuospaudą nuo virbalų.
Ženklai Palangai – lyg kūrėjos suverti gintaro karoliai
Šiandien, vasario 9 dieną, 16 val. Palangos kurorto muziejuje atidaroma menininkės, grafikės, Palangos miesto garbės pilietės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės sukurtų logotipų, herbų, kitokių ženklų, kuriais džiaugiasi įvairios kurorto įstaigos ir organizacijos, paroda. Ji taip ir pavadinta – „Ženklai Palangai“. Menininkė, save labiau realizuojanti tapybos ir grafikos srityje, kurios pamėgtos darbų temos – dažniausiai baltiškąja tema arba susijusios su gamta, šįkart save pristatys visai kitokiame amplua. Į parodą ji pateikė 30 įvairių ženklų, vėliavų, herbų, sukurtų kurorto kultūros įstaigoms, trims darželiams, Šventosios vidurinei mokyklai, Birutės parkui, etnografiniams ansambliams, tarp jų – „Mėguvai“. Grafikė taip pat atnaujino ir Palangos miesto herbą. Pasak G. Oškinytės-Eimanavičienės, šie ženklai sukurti per pastaruosius tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius. Vaikščiodami po Palangą, nė nesusimąstome, kad dauguma kurorte šiandieną matomų ir atpažįstamų ženklų, yra sukurti būtent šios menininkės. Miesto ženklai yra meniški ir subtilūs, lyg gintaro karoliai suverti į vieną Palangos ženklų vėrinį. Palangos miesto savivaldybės taryba 2016-aisiais už aktyvią kultūrinę, visuomeninę veiklą ir svarų indėlį Palangos miestui, kuriant bendruomenės kultūrinę gerovę, dailininkei G. Oškinytei-Eimanavičienei suteikė Palangos miesto Garbės pilietės vardą.
|
|
