|
|
|
Smiltys
Drobėse – ryškiom spalvom skambantis Romo Pauliko pasaulis
„Ar įsivaizduoju save be tapybos? Ne. Be dailės – niekaip. Aš, matyt, nuo pat gimimo paženklintas: nuo pat mažumės – pats neprisimenu, tėvai pasakojo – po stalu pasilindęs atsigulęs piešdavau. Užkoduotas tam esu“, – savo dirbtuvėje atrinkdamas darbus katalogui „Laiko paliesti“ svarstė palangiškis tapytojas Romas Paulikas, šią vasarą švenčiantis septyniasdešimtmetį. Kalbėdamas apie laiką, kūrybą, tapybą – sako, studijavęs ir grafiką, ir skulptūrą, bet pasirinkęs tapybą, nes būtent spalva suteikianti postūmį, būtent per spalvą galima matyti daugiau, matyti plačiau, paveiksluose spalvos žaidžia, groja, skamba, – R. Paulikas įvardino kelis savo kūrybos periodus. „Apie kai kuriuos dailininkus sakoma: mėlynasis periodas, geltonasis periodas. Taip ir man: buvo akademinė tapyba, paskui buvo impresionizmas, dabar tokia pusiau abstrakcija, pusiau impresionizmas. Ir vėl norisi kažką naujai, kažką kitaip išbandyti, nes patirties įgavęs jau kitaip matai tuos pačius daiktus, objektus, vaizdus. Bet vis tiek viskas eina per spalvą, dominuoja ji, dominuoja paletė“, – pasakojo tapytojas, pridūręs, kad gal tik temos jo kūriniuose nesikeičia. O atrandąs jų visur: ir prie jūros, ir žvelgdamas į užpelkėjusią pievą pro automobilio langą ar pro naktinį dangų virš įvairiaspalvėmis šviesomis švytinčių miestų skrodžiančio lėktuvo iliuminatorių. O kas yra, kur yra Romo Pauliko įkvėpimo šaltiniai? „Visur, kur pažvelgiu,– kaip mat atsako dailininkas. – Kartais atsikeliu iš ryto – nuotaikos nėra. Ir neieškau. Einu pasivaikščioti, pamąstyti. To kabliuko paieškoti. Kartais kur nors nuvažiuoti reikia, tai suteikia postūmį. Yra buvę, kad paveikslą net susapnuoju – ryškiai, spalvotai. Ryte pašokęs bėgu į dirbtuvę, kad kuo greičiau užfiksuočiau. Bet bedirbant, žinoma, paveikslas koreguojasi. Nebūna grynai taip, kaip susapnavai, ne „fotografinis“ variantas“.
Ir Kretingoje atrastų vietų istoriniam detektyvui
Šiemet mokslus Pranciškonų gimnazijoje baigęs kretingiškis Tomas Valiūnas, ką tik debiutavęs istoriniu detektyvu „Lažybos prie karsto“, kurio veiksmas vyksta senojoje Anglijoje, jaučia stiprų ryšį su Lietuva ir svajoja parašyti istorinį detektyvą, skirtą Kretingai. Norėdami sužinoti kokiomis mintimis dabar gyvena Tomas Valiūnas, išgirstame, kad šiuo metu, laukdamas egzaminų rezultatų, jis ilsisi. Apie politikos mokslus mąstantis vaikinas teigė niekur neskubantis ir dokumentus stojimui pateiksiantis, sulaukęs egzaminų rezultatų. Nors jam neblogai sekasi kalbos, jis domisi anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų kalbomis, jaunuolis yra pasirinkęs studijuoti tarptautinius santykius VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Beje, dėl gabumų kalboms Tomas šiek tiek kuklinasi sakydamas, kad tai tebuvo konkursuose ir jiems ruošiantis įgyta patirtis. Tačiau kiekvienai naujai kalbai jis yra skyręs nemažai dėmesio ir laiko: „Mokytis naujos kalbos, man be galo įdomu – su ja reikia dirbti ir, jei negirdi jos nuolatos savo aplinkoje, jinai nutolsta,“ – atviravo pašnekovas. Detektyvo herojai – it artimi giminaičiai Tomas, ką tik išleidęs naująjį, paredaguotą savo romano „Lažybos prie karsto“ leidimą, paklaustas, ar pajuto didesnį susidomėjimą, teigė, kad viskas šiuo metu tebevyksta: rudeniop bibliotekose planuojami susitikimai su skaitytojais, o kitų metų vasario mėnesį laukia Vilniaus knygų mugė.
Portretais perteikia žmogaus grožį ir išmintį
Kretingos rajono Motiejaus Valančius viešosios bibliotekos langai, iš abiejų jų pusių, šią liepą nušvito žmonių veidais: vidinėje pusėje dominuoja jaunystė, išorinėje – brandus žmogaus amžius, paženklintas gyvenimo išbandymais ir išmintimi. Tai atspindi pirmoji autorinė Kretingos krašto kūrėjos 73-jų Genovaitės Žukauskienės fotografijų paroda, taip ir pavadinta „Neblėstantis žmogaus grožis“. Veidai – iš kūrėjos aplinkos Tokios asmenybės, kaip G. Žukauskienė, yra vadinami žmogumi-orkestru, vienu metu galinčiu groti įvairiais instrumentais: visų pirma ji – radiotechnikos inžinierė, muziejininkė, kraštotyrininkė, antra, ji – publicistė, visuomenininkė, fotografė, kolekcininkė, tautodailininkė ir savanorė. Visos jos veiklos persipina viena su kita, praturtindamos ir pačią kūrėją, ir aplink ją esančius žmones, tuo pačiu – ir Lietuvos kultūrą, muziejininkystę. Jos prigimtyje puikiai dera du pradai – techninis ir kūrybinis, sunkoka suvokti, kur dominuoja vienas, o kur prasideda kitas. Ši paroda inspiruota įvairiose Genovaitės gyvenimo ir veiklos erdvėse sutiktų skirtingų žmonių. Fotografijose, kurios iš tolo tarsi pasitinka ir palydi bibliotekos lankytojus ir prošal ją praeinančius, – išraiškingi veidai. Tai – portretai ir kretingiškių pažįstamų žmonių, Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų, parapijiečių, ir žinomų visos šalies, taip pat – paprastų kaimo žmonių. „Per laiką susikaupė daug fotografijų iš mokslinių-kraštotyrinių ekspedicijų, visuomeninės veiklos, susitikimų. Šalia gamtos – dar labai mėgstu fotografuoti pajūrį, debesis, vaivorykštes, tačiau mane itin domina žmonės: žodžiais neperteiksi to, kiek jie turi savyje grožio ir gėrio, kiek spinduliuoja jį iš vidaus, iš savo meilės gyvenimui, atėjusios per skausmus, išbandymus, Sibiro tremtį“, – apie savo personažus kalbėjo aktyvi Trečiojo amžiaus universiteto klubo „Fotoakimirka“ narė, nuolat dalyvaujanti bendrose klubo parodose.
Poetė Renata Kuršytė: „Kas mano sieloje, tas – ir mano eilėse“
Šventojoje gyvenanti poetė Renata Kuršytė yra ne tik išleidusi kelias poezijos knygas. Ji – 2012-aisiais tapo respublikinio konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ diplomante, 2014-aisiais – šio konkurso laureate, yra dalyvavusi ne viename tarmiškos kūrybos konkurse ir tapo dešimties almanachų bendrine ir žemaičių tarmėmis bendraautore. Be viso to, ji dar fotografuoja ir dėlioja nuostabiai spalvotas mozaikas. Pirmąjį eilėraštį apie žiemą Renata Kuršytė parašė būdama trečioje klasėje. Nuo tada, su pertraukomis, prasidėjo jos kūrybinis kelias. Rimtesnioji kūryba atėjo maždaug prieš dvidešimt metų, kuomet gimė poezijos knygos, buvo dalyvauta ne viename konkurse. Renatos eilės, įkvėptos gamtos, žmogaus, meilės, gimsta iš vaizdinių ir jausmų ryšio. Poetę jaudina sutikti žmonės, pamatytas filmas, perskaityta knyga ar netikėtai jos fotoaparatu sustabdyta akimirka. „Esu baigusi Kretingos Šventojo Antano religijos studijų institutą, kurio šiuo metu nelikę. Studijavau teologiją ir 12 metų Mažeikiuose, vienoje mokyklų dėsčiau tikybą. Šiuo metu profesinę veiklą esu pakeitusi ir dirbu Klaipėdoje“, – apie save papasakojo Renata, prisipažinusi, kad dirbdama mokykloje su vaikais, tokio didžiulio poreikio rašyti nejautė, bet išėjus iš mokyklos išlaisvėjo ir kūrybinis polėkis. Eiles poetė rašo trimis kalbomis: lietuvių, rusų ir šiaurės žemaičių tarme, kretingiškių patarme. Ne viena dešimtis Renatos kurtų tekstų yra virtę dainomis: „Dainų kūrėjai mane patys susiranda arba mane kažkas, perskaitęs eiles, jiems rekomenduoja. Taip pat patys muzikantai dažnai ieško tekstų kūrėjų. Nepriklausau jokiai poetų draugijai, esu tik Lietuvos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos LATGA narė. Savo kurtus tekstus šiuo metu publikuoju tik socialiniuose tinkluose.“
Užgeso Antano Mončio sūnaus Žano Kristofo gyvybė
Prancūzijoje savo kūryba išgarsėjusio išeivijos skulptoriaus, nuo Grūšlaukės kilusio kraštiečio Antano Mončio gerbėjus, gimines ir A. Mončio namų-muziejaus Palangoje darbuotojus pasiekė liūdna žinia: birželio 12-osios rytą savo namuose Paryžiuje dėl ligų mirė vyriausias skulptoriaus sūnus – aktorius, režisierius, pjesių autorius, aktorystės meno dėstytojas Žanas Kristofas, kuriam šią gegužę sukako 70 metų. Tarp Lietuvos, Paryžiaus ir Berlyno Pasak A. Mončio namų-muziejus vadovės, A. Mončio dukterėčios ir Žano Kristofo pusseserės Loretos Birutės Turauskaitės, ši netikėta žinia labai nuliūdino Lietuvoje dar gyvenančius artimiausius gimines,skulptoriaus seserį 98-uosius einančią jos motiną palangiškę Birutę Turauskienę bei jaunėlės skulptoriaus sesers Stasės vaikus. Prancūzijoje vyro gedi žmona Daniela, kurią Žanas Kristofas vadino savo gyvenimo ramsčiu, duktė Roksane ir sūnus Feliksas, taip pat – Berlyne gyvenantys sesuo Sabina ir brolis Andreas su šeimomis. O pats Ž. K. Mončys tebegedėjo prieš du mėnesius iškeliavusios savo motinos Florence Martel Langer. „Ligi tol, kol pašlijo sveikata, Lietuvoje Žanas Kristofas lankydavosi kone kasmet, jis labai apgailestavo, kad nebegalės atvykti šią vasarą. Mums jo labai trūks: kiekvienas jo atvykimas, kiekvienas susitikimas būdavo labai laukiamas ir šiltas. Artimieji matė, kad Žanas Kristofas perėmė labai daug gerųjų tėvo savybių, jo dorybių“, – „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo dėdės atminimo puoselėtoja L. B. Turauskaitė. Savo vadovaujamame muziejuje ji buvo surengusi ir Žano Kristofo koliažų parodą.
Premjera įprasmins tautai lemtingą naktį
Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatras pristato premjerą – Antano Škėmos pjesę „Vienas ir kiti“, kurios peržiūra įvyko vakar ir dar vyks šiandien, birželio 13–14 dienomis, nes šios datos, akcentavo vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas, yra itin svarbios Lietuvos istorijai dėl pirmųjų mūsų tautos trėmimų 1941 metais – juos ir atspindi šis kretingiškių į sceną perkeltas kūrinys. Kūrinys persekiojo 20 metų „Prisipažinsiu: Antanas Škėma ir šis jo kūrinys mane persekioja jau 20 metų, – suintrigavo N. Gedminas. – Nuo to laiko, kai rengiau magistro darbą apie išeivijos dramaturgiją ir jų autorius, iš kurių didelį įspūdį man paliko būtent A. Škėma. Mažai kam žinoma, kad A. Škėma pirmiausia buvo dramaturgas, aktorius, vienas pirmųjų lietuvių moderniosios dramos kūrėjų, nors jį labiausiai išgarsino kūrinys „Baltoji drobulė“. Esu įsitikinęs: jeigu šis kūrinys būtų parašytas anglų kalba, A. Škėma būtų stojęs į pasaulio modernistų gretas.“ N. Gedminas, tuomet dar studentas, prisiminė atvežęs pjesę „Vienas ir kiti“, pasiūlęs ją statyti tuometiniam šviesaus atminimo Kretingos teatro režisieriui Egidijui Radžiui, kurio 95-ąsias gimimo metinės šiemet minimos. Tačiau E. Radžius, pasvarstė N. Gedminas, turbūt manė, kad šiai pjesei dar ne laikas, jis dvejojo dėl jos patrauklumo auditorijai – skaudūs praeities įvykiai tik buvo pradėti viešinti, visuomenė dar tebebuvo labai įsiaudrinusi. Pjesės veiksmas vyksta dviejuose erdviniuose laukuose: birželio 13–14 dienomis gana uždaroje aplinkoje – troboje prie miško, kur naktį prieš trėmimus susirinko apie tai įspėti žmonės; ir po 12 metų, 1953-aisiais, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Kai tapytojas nukelia ten, kur neturėtume būti
„Kitapus“ – taip pavadinta neįprasta, drąsi ir savaip šokiruojanti 34-erių profesionalaus tapytojo Nojaus Petrausko dviejų dalių paroda, veikianti Kretingos muziejaus parodų salėse ir lauko erdvėse priešais rūmus. Paslaptingas, mistiškas, siurrealizmo ir magiškojo realizmo krypties kūrėjas parodos lankytojus įveda į visiškai kitokį pasaulį, liekantį už matymo ribų, kviesdamas nors trumpam atitrūkti nuo realybės ir persikelti kitapus – į spalvingą magijos, mistikos ir burtų kupiną kitokią pasaulio versiją.
Meną – į viešumą Ši neįprasto reginio paroda į Kretingą atkeliavo projekto „Kretingos meno įvykis“, apimančio kelis profesionalius kultūros įvykius, renginius, organizatorių dėka. Parodą pristatydamas projekto kuratorius Darius Vaičekauskas apgailestavo, kad pats menininkas, surengęs jau kone dešimtį parodų, šįkart negalėjo joje dalyvauti.
„Nojus Petrauskas – jaunosios kartos lietuvių menininkas, vienas paslaptingiausių tiek savo gyvenimo būdu, tiek kūryba, tačiau jau subūręs nemažą savo gerbėjų ratą. Ir aš džiaugiuosi, kad neįprastais jo darbais kone visą vasarą galės džiaugtis kretingiškiai ir miesto svečiai. Juolab kad ekspozicija iš salių iškeliavo ir į lauko erdves: mačiau, kaip žmonės stebi, fotografuoja, analizuoja ir tarpusavyje diskutuoja. O tai ir buvo mūsų, projekto organizatorių, vienas pagrindinių tikslų – išnešti meną į viešumą“, – kalbėjo D. Vaičekauskas. N. Petrausko, šio itin savito braižo jaunosios kartos tapytojo kūryba tarsi peraugusi erdvę ir laiką. Šioje parodoje – keliasdešimt sodriomis spalvomis, šokiruojančiais siužetais patraukiančių paveikslų, kuriuose dominuoja atskiros detalės – visa matanti akis, žuvis-roplys, kaldinta saulutė, viduramžiškos draperijos – ir šviesos blyksniai tamsos bei chaoso apsuptyje. Nebesupranti, ar panyri į tautosakos ir pasakų magijos pripildytą erdvę, ar žvelgi į šiuolaikinio vienišo žmogaus patiriamus apokaliptinius vidinius išgyvenimus, pateiktus per savotišką humoro ir sarkazmo prizmę.
|
|
