|
|
|
SmiltysPoezijos skambesys nuo Airijos iki Australijos
Pasaulinės poezijos dienos proga Airijos lietuvių kultūros asociacija kartu su visuomenine organizacija „Lyrikos vakarai“, „Nojus Live Music“ ir Airijos lietuvių bendruomene pristatė Pasaulio lietuvių virtualią poezijos kelionę. Renginį globojo Lietuvos Respublikos ambasada Airijoje ir Pasaulio lietuvių bendruomenė. Kovo 21-ąją – Pasaulinę poezijos dieną – 21-os šalies poetus, skaitovus ir atlikėjus internetinėse paskyrose stebėjo per 4 tūkst. žiūrovų. Dalyvius ir žiūrovus eilėmis pasveikino šventės organizatoriai buvusi ilgametė Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė Rasa Kochanauskaitė-Raižienė ir Darius Mileris-Nojus. Tada kas kelias minutes keitėsi Lietuvos Vyriausybės atstovų, Lietuvos ambasadoriaus Airijoje J. E. Marijaus Gudyno, Lietuvos Respublikos Seimo narės Dalios Asanavičiūtės, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke bei 25 dalyvių veidai. Ištarto žodžio prasmė Marcelijaus Martinaičio žodžiais „Poezija kalba tiems, kurie supranta daugiau, negu ji gali pasakyti“ , tad pagrindinės išgirstų eilių ir dainų temos apėmė tėvynės ilgesį, neužtikrintumą dėl rytojaus, jautrumą, viltį ir lietuvišką kuklumą. Štai keletas pavyzdžių. Jūratė Leonavičiūtė (Jungtinė Karalystė) sutapatina laiką su nuolat kintančia žmogaus egzistencija: „Į laiką, kurio nėra/Per amžinybės srovenimą/Supyliau save./Atėjau į žemę saulės taku/Čia save iš naujo renku./Po spindulį, pamažu/Statau savo gyvenimą.“ Jutta Noak (Vokietija), eilėraščiu „kūno izoliacija...“ priminė, kad tebegyvenam koronaviruso laiku, kai „užsitęsusi kūno izoliacija/lyg drykstantis audinys/laikinai apsigyvena/siuvimo mašinoje/nauji apdarai/priedanga kūnui dilgčioja akis/kaukė veidui trukdo/dygsniuoti žodžius.“ Valdo Kišūno (Airija) abejonės persipina su viltimi eilėse „Aš Tikiu“: „Švelnink prigimtį kur mindo/mano šviesų veido žvilgsnį,/Duok lašelį nusipraust,/Skirk minutę Tave garbint --- /Sutiksiu ką, jei bėgsiu šitaip greitai,/O ką pajausiu, jei klausiu vis – „kodėl.“
Tadas Girininkas: „Auksinis scenos kryžius“ – tai išties laimė“
„Solistui visada būna malonu, kai sulaukia publikos pripažinimo. O jeigu už sukurtą vaidmenį, už sunkų darbą nusipelnai dar ir „Auksinio scenos kryžiaus“ – tai didžiulis įvertinimas, tai – tiesiog laimė“, – prisipažino operos solistas Tadas Girininkas, šiemet Tarptautinės teatro dienos proga apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias metų solistas už Dalando vaidmenį Richardo Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) ir Henriko vaidmenį Gaetano Donicečio operoje „Ana Bolena“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Saksofoną iškeitė į vokalą Šiauliuose gimęs, nuo pat ankstyvos vaikystės Palangoje augęs Tadas Girininkas sako ir pats nežinąs, iš ko paveldėjęs muzikalumo geną: gal iš muzikalios sielos senelio, gyvenusio Palangoje, gal iš kito, Šiauliuose gyvenusio senelio, kurio turėtą turtingą akordeonų kolekciją jis atsimenąs nuo mažumės. Gabų septynmetį, tuometinio Palangos vaikų darželio „Saulutė“ pradinuką, pastebėjo ir mokytis pakvietė atranką surengę Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos pedagogai. „Iš pradžių apie dainavimą net negalvojau, juolab kad ir su vokalu susijusios specialybės nebuvo: visi dainavome chore, grojome fortepijonu, – leidosi į prisiminimus T. Girininkas. – Berods, šeštoje klasėje, kai reikėjo rinktis specializaciją, panorau groti saksofonu: gal patiko pati instrumento forma, gal – neįprastas skambesys. Ir į Lietuvos muzikos akademiją Vilniuje 2000-aisiais įstojau tęsti saksofono studijų. Po kurio laiko kažkas – gaila, neprisimenu, kas, – man pasiūlė: „Turi puikų balsą, tau reikia dainuoti“. Likimas suvedė su profesoriumi Vladimiru Prudnikovu, ir, palikęs saksofoną, 2003 metais perėjau į vokalo studijas“. Pasak solisto, klasikinė muzika jam visą laiką buvusi prie širdies, nepaisant to, kad saksofonas artimesnis džiazui. O dabar jis gali drąsiai pasakyti: klasikinė opera yra jo tikroji didžioji meilė.
Pažintis su Irena Upe, dainuojančia savo laisvę ir nuoširdumą
Kovo 20-osios vakarą Kretingos rajono kultūros centras renginių išsiilgusius muzikos mylėtojus pakvies virtualiai pasiklausyti klaipėdietės atlikėjos ir kompozitorės, muzikos meno studijos „Motyvas“ įkūrėjos Irenos Upės koncerto. Pranašiški Leonido Donskio žodžiai Menininkės auditorija – labai plati, nes muziką atlieka skirtingą. „Savęs aš nerėminu žanrais“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo Irena Upė, vis dėlto atkreipusi dėmesį, kad jos dažniausiai klausosi tvirti ir atviri ieškojimams žmonės, kurių amžius nuo 30 iki 45-erių metų. Vienas įdomiausių renginių įvyko Šveicarijoje, tarptautinėje parodoje. „Teko koncertuoti 40 kvadratinių metrų erdvėje, todėl jaučiau itin stiprų ryšį su publika. Klausydamosi dainų, moterys verkė, o po pasirodymų pasakodavo apie save, dėkojo už tai, kad priminiau, kas yra tikra“, – išgyventas akimirkas perteikė pašnekovė. Klaipėdietės atmintyje taip pat neišblėso ir koncertas Islandijoje, kur ji dainavo lietuviškas dainas: tenykščiai žmonės gyrė, kokia graži, daininga yra lietuvių kalba. Kodėl ji Upė? Kokią žinutę žiūrovams siunčia pasirinktasis sceninis vardas? Iki 2019-ųjų besivadinusiai „Synthgirl I-rena“ ir tuo vardu vinilinėje plokštelėje išleidusiai debiutinį albumą „8“ menininkei žodis „Upė“ tiesiog vieną dieną suskambo galvoje. „Šis vardas atskleidžia mano laisvę, natūralumą ir nuoširdumą“, – akcentavo Irena. Ji užaugo Šilutėje, muzikos mokykloje ten baigė smuiko klasę ir daugiau muzikos nebestudijavo, manė, kad muzikinis kelias taip ir pasibaigs. „Man nepatiko mokytis muzikos, bet visada ji buvo šalia: aktyviai lankiau įvairius meno būrelius, svajojau tapti aktore, baigti režisūrą, imtis teatro kūrybos“, – atviravo pašnekovė. Kadangi nesinorėjo iššvaistyti ir gerų mokymosi mokykloje rezultatų – mėgo kalbas, istoriją, matematiką, fiziką, – kelias ją nuvedė į politikos mokslus Klaipėdos universitete. Čia baigusi ir bakalaurą, ir magistrą, dirbo politinio marketingo srityje, stažavosi Briuselyje. „Ko gero, amžiną atilsį profesorius Leonidas Donskis mano gyvenime buvo pirmasis žmogus, kuris pakišo mintį, kad esu sutverta didesniam tikslui negu vien politikės darbas“, – svarstė Irena. Save ji išbandė ir privataus verslo sektoriuje, taip pat kurį laiką dirbo pardavimo vadove. Besilaukdama vaikelio, suprato, kad nebenori grįžti atgal, kur jau buvo, o nori laisvos dvasios, trokšta kurti.
KŪRYBOS KRAITĖ
Meniniai pasisveikinimai su skulptoriumi Antanu Mončiu
Šiemet birželio 8 d. sueis 100 metų, kai Mončių kaime Darbėnų valsčiuje Kretingos apskrityje gimė pasaulinio garso menininkas skulptorius modernistas Antanas Mončys (1921–1993). Šiai sukakčiai Antano Mončio namuose-muziejuje atnaujinta nuolatinė ekspozicija, o visus metus truksiantis renginių ciklas „Sveikinimai ir pasisveikinimai Antano Mončio gimimo 100-čiui“ pradėtas kovo 10-ąją Anykščiuose atidaryta paroda „Meniniai pasisveikinimai“. Pirma paroda – svajonės išpildymas „Paroda „Meniniai pasisveikinimai“ – tai simboliškas Antano Mončio svajonės pamatyti Anykščius išpildymas minint skulptoriaus gimimo šimtąsias metines, – apie A. Mončio kūrinių parodą Anykščių menų inkubatoriuje-menų studijoje sakė projekto koordinatorė ir komunikacijos vadovė Ramunė Vaičiulytė. – Savo norą aplankyti Anykščius skulptorius išsakė 1989 m., kai po 45 priverstinės pertraukos metų atvykęs į Lietuvą viešėjo Palangoje, kurioje būdamas ir apsisprendė savo kūrybos dalį dovanoti Lietuvai“. Paroda kol kas atidaryta virtualiai, tačiau tikimasi, kad iki gegužės 2 d. ją bus galima išvysti ir gyvai. Jos branduolį sudaro A. Mončio palikimas – piešiniai ir akvarelės, koliažai, skulptūros, fenomenalios unikalių švilpių ir kaukių formos – iš brandžiojo kūrybos periodo (1969–1988). Specialiai šiai parodai surinktas retai matomų ir visai nerodytų kūrinių rinkinys. Žiūrovų čia laukia ir atradimai, ir tikros premjeros: pirmą kartą eksponuojamas A. Mončio ypatinga gofro technika sukurtas parodos plakatas, ekspozicijoje – ir skulptūra, žinoma kaip paskutinis jo gyvenimo kūrinys. Pirmąją skulptoriaus jubiliejui skirtą parodą palydės ir susitikimai, per kuriuos menininkai „paduos“ ranką, būdami nutolę laike ir erdvėje: virtualiai bus galima pasiklausyti A. Mončio nulipdytais švilpiais atliekamos muzikos, susipažinti su filmo apie dailininką eskizu ir susitikti su būriu talentingų asmenybių – atlikėjais Doniu (Donatu Bielkausku) ir Viktoru Rubežu, režisieriumi Linu Mikuta, menotyrininku V. Liutkumi.
Jurgis Pabrėža – ant gimnazijos sienos
Kitą savaitę kraštietis dailininkas Andrius Seselskas pradės įgyvendinti meninį projektą – tapys kunigo ir mokslininko Jurgio Pabrėžos, kurio vardu pavadinta Kretingos miesto universitetinė gimnazija, portretą ant jos holo sienos. Visus 2021-uosius metus, kurie LR Seimo yra paskelbti Jurgio Pabrėžos metais, Kretingos rajono bendruomenė įvairiais renginiais pagerbs įžymųjį kraštietį, kuris liaudyje nuo seno už savo darbus pramintas šventuoju. Menininkas neslėpė, kad, imantis darbo, teko gerai išstudijuoti J. Pabrėžos biografiją, kad kuo įtaigiau atspindėtų šios iškilios Lietuvos asmenybės savitumą. „Siena jau paruošta, o aš esu pasirengęs eskizą, kurį kursiu art decor stiliumi. Man labai smagu sugrįžti į mokyklą, kurioje pats mokiausi. Tačiau nedidelis skirtumas: kažkada už sienų paišymą buvau kviečiamas pas direktorių, o dabar pats direktorius pasikvietė, kad ant jos pieščiau“, – juokavo A. Seselskas. Menininkas pernai Kretingos erdvėse jau paliko ryškų pėdsaką – ištapė vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ studijos Kretingos rajono kultūros centre holo sienas. Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus prašymu, A. Seselskas taip pat sutiko sukurti 12 padėkų su originaliais autoriniais piešiniais. Šios padėkos bus įteiktos nusipelniusiems asmenims per J. Pabrėžai skirtus renginius. Menotyrininkų vertinimu, ypatingu „seselskišku“ grafikos stiliumi, kurio ašis – siurrealizmas, piešiantis kraštietis taip pat sukūrė Motiejaus Valančiaus atvaizdą, kurį padovanojo M. Valančiaus viešajai bibliotekai. „Dar reikėtų imtis miesto įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus, kurio jubiliejinius metus taip pat švenčiame šiemet, portreto“, – sakė menininkas, patikinęs, kad, nors su šeima įsikūręs Kelmėje, tačiau Kretinga, kurioje gimė ir augo, liks jo pirmuoju miestu ligi gyvenimo pabaigos.
„P. n.“ informacija
Kretingiškės fotografijose – slėpiningi gamtos tvariniai
Kretingiškė ilgametė pedagogė Danutė Vasiliauskienė džiugina savo meninėmis fotografijomis, kuriose užfiksuotos gamtos akimirkos – gyvūnai, paukščiai įstabiomis pozomis, peizažai, gėlės: ji rengia parodas, siunčia nuotraukas TV3 žinioms, taip pat dalijasi jomis šalies ir tarptautiniuose socialiniuose tinkluose. Kadre – visas gyvūno kūnas Žmonių kretingiškė sakė nefotografuojanti, vien – gamtą. Ji laukia tupinčios gulbės, kada ši išskleis sparnus, kada pursluose paskęs iš snaudulio pabudusi besipurtanti antis, kada kamienu nuliuoksės išpurusia uodega švytruodama voverė ar akimirką užsimirš varlinėjantis gandras. „Reikia pagauti gyvūnus, paukščius judesy, fokusuojant vaizdą rankomis – tai duoda tam tikrą efektą, – tikino fotomenininkė mėgėja. – Žinau fotografų, kurie, eidami į gamtą, maskuojasi ir valandų valandomis tyko kadro. Bet aš to nedarau. Einu aplinkui tvenkinius, palei Akmeną, važiuoju į mišką. Gamta visur juda kruta, tik reikia ją matyti. Vaikštau aplink sodybą: kikiliai, dagiliai, zylės patys atskrenda, tik fotografuok. Bet jei jau ką užmačiau, nebegaliu atsitraukt, kol tą „kažką“ vis vien pagaunu“, – pomėgiu, kuriuo dega jau 25-erius metus, dalijosi D. Vasiliauskienė. Ji tęsė mintį: „Nemažai pasitaiko netikėtų kadrų: žiūriu – Pastauninko upely žiemojęs garnys plastelėjo, prie muziejaus praskrido baltasis garnys. Gyvūnas ar paukštis mano nuotraukoje turi matytis visas, ne fragmentais. Man labai svarbu, kad į kadrą tilptų visas jo kūnas, o ne vien atskiros dalys“, – patikino pašnekovė. Jos žodžiais, taip pat reikia žinoti, kada fotografuoti: vasarą geriausias apšvietimas iki 8-os ryto arba po saulėlydžio. Fotografui nereikia turėti kažkokio ypatingo matymo, bet gerai matyti yra būtina. Svarbiausia – pastebėti: kiti nė nemato to, ką pastebi fotografas. Į gamtą – su 3 kg sveriančiu aparatu Buvusi pedagogė D. Vasiliauskienė sakė su fotografijos menu susipažinusi, kai, mokydama geografijos, pati skatindavusi vaikus fotografuoti. Vykdavo respublikiniai moksleivių fotografijos konkursai, vaikai laimėdavę ir prizinių vietų. Rengdavo projektinius darbus – tyrė Pranciškonų gimnazijos tvenkinį, Pastauninko upelį, Reiskių tyrą, o projektus reikėdavo ir meniškai pateikti. „Tai ir buvo mano pradžia. Po to sūnus padovanojo pirmąjį fotoaparatą „Leika“, bet netyčia šokdama per upelį jį nuskandinau. Vėliau įsigijau du aparatus „Nicon“ – vienas jų, sunkus ir masyvus, skirtas fotografuoti gyvūnus, vaizdą pritraukia net iki 100 m. Gyvūnai gamtoje labai atsargūs, tik voverės Kretingos parke gali imti skanėstus iš rankų“, – juokaudama pasakojo pašnekovė. Klaipėdiečiai profesionalūs fotomenininkai Alė ir Virgilijus Jankauskai, pas kuriuos ji mokėsi fotografijos kursuose, sakė – neišlaikysi rankoj, imk stovą. Bet ji išsitreniravo ir į gamtą eina laikydama rankoj maždaug 3 kg sveriantį fotoaparatą.
KŪRYBOS KRAITĖ
Poetas iš obelų baltumo vienkiemio
Šį vasarį buvęs ilgametis pedagogas, krašto poetas Juozas Maksvytis, savo kūryba gerai žinomas ir „Smilčių“ skaitytojams, atšventė 70-mečio jubiliejų. Gyvendamas atokiame Peldžių kaimo vienkiemyje, kur sodybą supančios obelų šakos linksta nuo baltumo, pavasarį – žiedų, o žiemą – sniego, poetas tikino nejaučiąs nei vienatvės, nei karantino sunkumo. Tyloje išgirsta save „Aš mėgstu vienatvę, o karantinas vienkiemyje – visai neblogai: nereikia nei kaukių, nei žmonių saugotis. Gyvenu vienas, bet nesu vienišas: turiu 8 šunis, 8 kates, 6 ožkytes. Aplinkui – ramybė, tyla ir grožis. Išeinu į kiemą: priešais plyti didžiulis baltas laukas, o tolumoje jį supa miškas. Anksti rytą matau, kaip kyla saulė, o vakare gula. Atbėga stirnos, kapstosi, vargsta ieškodamos maisto. Sodybą supa senos obelys, dabar apsunkę nuo sniego. Atskrenda pulkai zylių: pakabinu joms lašinių, paberiu grūdų. Grožis, gerumas...“, – poetiškai apie kasdienybę, nuo kurios ne kažkiek tesiskyrė ir jubiliejinis gimtadienis – tik atvyko pasveikinti sūnėnas Kazys, – pasakojo J. Maksvytis. Jis atviravo, kad vienatvė ir gamtos grožis jį labiausiai ir įkvepiantys kūrybai – jo eilės tarsi plaukte plaukia ritmingais žodžiais ir iškylančiais tėviškės vaizdais, nuspalvintos poeto vidinėmis pajautomis. „Triukšme nieko neparašyčiau, man tiesiog patinka spengianti tyla – joje išgirstu save. Vaizdai, aplinkos grožis, tėviškė – žiūriu į visa tai su meile ir atjauta“, – kalbėjo šimtus eilėraščių sueiliavęs krašto poetas. Nemažai jų publikuota, perskaityta įvairiuose literatų ir bendruomenių renginiuose, į kuriuos J. Maksvytis noriai kviečiamas. Mėgsta eiliuoti šmaikščius posmus ir žemaitiškai. Motina skatino kurti Kūryba, samprotavo J. Maksvytis, tarsi užkoduota genuose – eiliuodavo jo motina Petronėlė, kilusi nuo Salantų, savamokslė, baigusi vos 4 skyrius. „Ji anksti tapo našlaite, nebuvo galimybių mokytis, nors turėjo kūrybos talentą. Rašė eilėraščius apie sunkią vaikystę, ligi šiol tebemoku jos poemą apie Adomėlį. Mums vakarais deklamuodavo ir mokydavo užjausti našlaičius. Vėliau jos tėvas Kazimieras Beniušis – beje, su rašytojos Žemaitės vyru buvę trečios kartos pusbroliai – vedė antrąkart. Iš viso šeimoje augo 8 vaikai, iš jų tik Antanas Beniušis dar gyvas“, – prie savo šeimos šaknų sugrįžo pašnekovas. Senelio jis nepažinojo, nes šis su šeima buvęs ištremtas į Sibirą, o jo tėvas, taip pat Juozas, irgi tremtinys – buvo ištremtas į Sachalino salą, šalia Japonijos. Motina Petronėlė su 4 vaikais liko Lietuvoje, – Juozas ir jo jaunesnysis brolis Adomas tuomet dar nebuvo gimę. Dabar iš 6 brolių ir seserų gyvi tebėra 4-iese: iškeliavo vyriausioji sesuo ir jaunėlis brolis. „Mama mums daug skaitydavo, turėjo labai gražų balsą, buvo viso kaimo „giedorka“. Labai brangino spausdintą žodį ir vis skatino mane rašyti. Didžiavosi Vienuoliu, Jonu Biliūnu, sakydavo – rašyk ir tu tapsi įžymus“, – jautriai motinos skatinimą kurti prisiminė J. Maksvytis.
Į pasaulį paleido žodžius
„Matyt, ta drąsa atėjo su metais: savo žodžius nusprendžiau paleisti į pasaulį, suguldyti juos į knygą“, – atviravo pirmąją savo eilėraščių rinktinę „Išsiblaškiusios mintys“ šiemet išleidusi pedagogė Irena Grabienė. Padrąsino draugai ir kolegos Poetiškos sielos moteris teigė, jog vaikystėje jos eilėraščiai gimdavo stebint gamtą, reiškinius. „Užrašydavau, kas man įdomu, ir... padėdavau į slaptą stalčiuką, kad niekas nematytų, neskaitytų. Galbūt gėdijausi, kad neišjuoktų, neįžeistų kaip nors“, – tolimų dienų prisiminimais dalijosi ji. Pasiryžti išleisti knygą Klaipėdoje gimusią, nuo 1981-ųjų Kretingoje gyvenančią mokytoją paskatino jos geriausių draugų, vaikų, seserų, bendradarbių, kuriems atsiverdavo, šilti atsiliepimai. Sužinojusios, kad kuria eiles, drąsos jas viešinti, prašydamos paskaityti Vydmantų gimnazijos renginiuose, įkvėpė kolegės. Be to, dvejus metus iš eilės skaityti poezijos Irena buvo kviečiama ir į Kretingos krašto kūrėjų vakarus. I. Grabienė Klaipėdos universitete yra baigusi etikos studijas, dabar šias pamokas dėsto Vydmantų gimnazijoje ir Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokykloje-daugiafunkciame centre. Galbūt todėl poezijos knyga „Išsiblaškiusios mintys“, kaip pati autorė įvardino, atspindi žmogaus egzistencinius būties klausimus, meilės, draugystės, gėrio paieškas. Nemažai eilėraščių skirti atskleisti gamtos grožį, jos santykį su žmogumi. „Į knygą sudėjau ir jaunystėje parašytus posmus. Galbūt pasirodys naivūs, bet juose juntamas jaunatviškas nerimas, pirmosios meilės išgyvenimai, kurie taip pat turi teisę būti išgirsti“, – neabejojo pašnekovė.
„Išsiblaškiusios mintys“ – mėgstantiems lyriką Knygą „Išsiblaškiusios mintys“ sumaketavo nemažai savo knygų išleidęs kaunietis poetas Gintaras Karlauskas, o iliustravo buvusi Vydmantų gimnazijos mokinė Elena Trakimaitė-Žaromskienė. „Ant viršelio puikuojasi Elenos nupiešta mergaičiukė. Kolegės šmaikštauja, kad ten esu aš. Žinoma, džiugu girdėti“, – juokavo poetė. Į pirmąją savo knygą ji sudėjo 156 eilėraščius ir miniatiūras. Ši kūryba skirta lyrikos mėgėjams, kai kurie jų malonių atsiliepimų nuolat palieka socialiniame tinkle autorės susikurtame poezijos puslapyje „Irenos G. išsiblaškiusios mintys“. I. Grabienės eilėraščius pamėgo ir į rusų kalbą verčia profesionali vertėja ir poetė iš Maskvos Elena Pečerskaja. Vertimai yra publikuoti šios autorės rinktinėse „Tau, Lietuva“ (2015 m.), poezijos almanachuose „Literatūrinės pažintys“ (2016 m.) ir „Lietuvos gėlės“ (2018 m.). Keletą kretingiškės eilėraščių išspausdino poezijos almanachas „Minčių pakeleiviai“ (2020 m.). „Esu laiminga, kad šiandien galiu didžiuotis ne tik nuostabia savo šeima – vaikais, anūkais, – bet ir talentu“, – atviravo poetė.
|
|
