|
|
|
SmiltysĮ Palangą atkeliavo genialusis Markas Šagalas
Užvakar, spalio 9-ąją, Palangos gintaro muziejuje buvo atidaryta išskirtinė paroda „Marc Chagall. Gimtinės ilgesys. Keramika ir gobelenai“, prieš tai pabuvojusi Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje. Parodoje pristatoma pasaulinio garso žydų tautybės menininko litvako Marko Šagalo (Marc Chagall) 18 keramikos dirbinių – lėkštės, ąsočiai, vazos – ir 3 audimo meistrės Yvette Cauquil-Prince gobelenai, sukurti pagal M. Šagalo paveikslus. Parodą atlydėjo svečiai iš Prancūzijos Ši paroda tai – didelio visuomenės susidomėjimo sostinėje sulaukusios parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ tęsinys, kurio centre – garsaus iš Vitebsko kilusio litvako Marko Šagalo (1887–1985) darbai. Į Palangą atkeliavo tik dalis šios po Europą keliaujančios ir Vilniuje eksponuotos parodos. Į parodos atidarymą susirinkusius lankytojus pasveikino Gintaro muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė, koordinatorė Regina Makauskienė ir šios parodos kuratorė Vilma Gradinskaitė. Į atidarymą atvyko būrys svečių iš Prancūzijos: prancūzų meno istorikė ir kuratorė Ambre Gauthier, audimo meistrės Yvette Cauquil-Prince sūnus dailininkas Darius Hecq-Cauquil, keramikos konservatoriai Sandrine ir Benoit Coignard. M. Šagalo sukurtus keramikos dirbinius ir gobelenus pagal jo paveikslus – „Kūrimas“, „Mėlynas ir geltonas profiliai“, „Berniukas tarp gėlių“ – iš savo asmeninės kolekcijos paskolino Darius Hecq-Cauquil ir M. Šagalo anūkės Meret ir Bella Meyer, perdavusios šiltus linkėjimus palangiškiams. Į Lietuvą ir į Palangą atkeliavusi paroda veiks iki kitų metų vasario. Per kone 5 buvimo Palangoje mėnesius meno mėgėjams ji suteiks unikalią galimybę susipažinti su „kitokiu“ M. Šagalu – ne taip gerai žinoma, bet ne mažiau kerinčia šio menininko veikla keramikos srityje. Taip pat – jo paveikslais, unikaliai perkeltais į gobelenus.
Nostalgija štetlo vaizdams Menotyrininkų teigimu, Prancūzijoje M. Šagalo kūryba atsidūrė trečioje vietoje po pačių brangiausiai vertinamų menininkų – Pablo Pikaso ir Anri Matiso. Jo įtaka modernizmui, kubizmui, ekspresionizmui, realizmui nepalyginama su jokio kito žydų dailininko. Pasak parodos Lietuvoje kuratorės V. Gradinskaitės, būtent šioje parodoje atsiskleidžia kultūrinė kelionė per M. Šagalo pasaulėžiūrą, unikalus šio menininko braižas, jo ryšys su praeitimi ir tėvyne.
Kretingiškio paroda – sostinės galerijoje
Kretingoje gyvenančio ir intensyviai kuriančio dailininko siurrealisto Andriaus Miežio naujausių darbų paroda šį rugsėjį eksponuojama Vilniaus Užupyje įsikūrusioje meno galerijoje GODO. Iš viso į parodą menininkas pristatė 19 darbų, sukurtų per pastaruosius trejus metus. Plačiai šalyje, o ir už jos ribų savitu stiliumi žinomas – paveikslų temos patraukia drąsa, humoru ir sarkazmu, dominuoja ryškios spalvos – menininkas yra gana dažnas svečias sostinės galerijose. Tačiau GODO galerijoje, sakė, savo darbus pristatąs pirmąkart. „Mano darbai į šią galeriją pateko visiškai netikėtai. Ėjau į Užupio galeriją AP susitarti dėl būsimos parodos ir pakeliui užsukau į GODO galeriją apžiūrėti eksponuojamą parodą. Buvau jau beišeinąs, tačiau galerijos savininkė mane atpažino, sakė – man labai patinka jūsų darbai, ir pakvietė surengti parodą. Tokia tad ir istorija. O man labai patiko, kad šioje galerijoje, skirtingai nuo dailės salonų, eksponuojami tik vieno menininko darbai. Dalyvavau savo parodos atidaryme, buvo pristatytas mano darbų katalogas, ir išsyk atsirado susidomėjusiųjų mano paveikslais“, – kalbėjo A. Miežis. Jis neslėpė, kad jam labai įdomu, kaip parodų lankytojai vertina jo darbus: „Tačiau viena yra, kai jie mato prieš save ir menininką, ir jo darbus. Bet visai kas kita, jeigu jie menininko nemato, ir išsako viską, ką galvoja. Norėtųsi atlikti tokį socialinį eksperimentą – visą dieną praleisti galerijoje, stebint vaizdą iš šalies. Man tai būtų labai įdomi gyvenimiška patirtis, o ir savitos inspiracijos galbūt netgi naujoms paveikslų temoms.“ Paklaustas, ar pastarųjų metų darbai kažkuo skiriasi nuo ankstesnių, dailininkas atsakė: siužetinės linijos visuomet kinta, kaip ir pats gyvenimas, kiekvienas paveikslas – vis nauja inspiracija, tačiau jis išliekąs ištikimas pats sau – stilistiškai esąs siurrealizmo atstovas. Tai, ką sukuria naujo – kolekcijos prisipildo per 3-jus metus, A. Miežis sakė, pirmiausia stengiasi pristatyti savojo krašto žmonėms: neseniai jo parodą galima buvo išvysti Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje. Gana intensyviai savo kūrybą pristatantis menininkas šiomis dienomis jau gyvena naujų polėkių ritmu: kitą savaitę A. Miežio paveikslai išvien su kitų šalies menininkų darbais bus pristatyti respublikinėje parodoje Olandijoje, o spalio 7 d. jis išvyksta į Šveicarijoje, Berno apylinkėse, įvyksiantį tarptautinį plenerą, kurį organizuoja Lietuvos ambasada.
„Smilčių“ informacija
Pradžios knygoje žmogus tobulas, menininko drobėse – ne
Šiandien, rugsėjo 13-ąją, 18 val. Kretingos muziejuje atidaroma itin savito braižo jaunosios kartos tapytojo Pauliaus Juškos paroda „Žmogus pagal paveikslą“ iš jo kūrybos rinkinio „Kūno kronikos“. Dvylika į parodą atgabentų didelio formato darbų atspindi pastarojo dešimtmečio šio dailininko kūrybą. Paveiksluose – netobulas sustingęs žmogus P. Juškos darbai savitai šokiruojantys, tarsi atkeliavę iš muziejų, yra ir savotiška aliuzija į biblijinius siužetus. Tapytojas imasi didžiulio formato drobių ir realistiniams siužetams suteikia klasikinių alegorinių kompozicijų iškilmingumo. Parodos anotacijoje rašoma: „Tiek portretus, tiek dviejų ar trijų figūrų mizanscenas dailininkas vaizduoja tuščiose apleistose erdvėse arba priešais sutrūkinėjusią sieną. Rampos šviesoje visas dėmesys sutelkiamas į veikėjus, o visa kita lieka tamsoje. Figūros kruopščiai modeliuojamos, preciziškai nužymint kiekvieną plaukelį ar raukšlelę, jų pozos sustingę, o judesiai sulėtinti. Seniai, vaikai ar brandaus amžiaus žmonės apimti didelių emocijų – nusiminimo, nevilties, skausmo, bet išgyvenimus gniaužia savyje. Nė vienas gyvai negestikuliuoja, sustingę nejudrioje pozoje, dažnas palenkęs galvą ar parėmęs ją rankomis. P. Juška temas ir išraiškos priemones skolinasi iš XIX amžiaus akademinio realizmo, bet jo tapyboje galima atsekti ir XVII amžiaus ispaniškų natiurmortų ir žanrinių portretų. P. Juškos retrospektyvus realizmas slepia savitą paradoksą: tradicinės ikonografijos ir žanrų paveikslus jis interpretuoja giliai ir rimtai, nepamiršdamas, kad yra tik žaidybiškai persikūnijęs į senųjų tapybos meistrų vaidmenį.“ „Studijuoju kūno formas, paviršius, charakterius. Visa tai yra priemonė ieškoti judesių ir figūrinių dėlionių kombinacijų, kuriančių psichologinę dviprasmybę. Žmogus ir jo kūniškumas yra neįmenama mįslė. Norėčiau, kad mano paveikslai padėtų atpažinti tos mįslės atšvaitus,– taip apie savo parodą kalba jos autorius. – Kiekvieną paveikslą galime matyti kaip atskirą pasaulį su savitais tikrovės dėsniais. Ta tikrovė slypi vaizduotėje, o iš jos gimsta kūryba. Pradžios knygoje Dievas kuria žmogų pagal tobulą savo paveikslą ir panašumą, o aš tapau žmogų pagal netobulą savo vaizduotę. Ir mano paveikslų žmogus – netobulas, pilnas trūkumų, pavargęs, apiplyšęs, nešantis slegiantį kūno skurdą. Tai žmonės, sustingę keistose pozose ir jiems primestuose vaidmenyse, pasidavę tai jėgai, kuri tarsi iš viršaus juos kontroliuoja ir supainioja jų savastį.“
Prozą pagrindė autentiškais įvykiais
Mūsų krašto dailininkė literatė Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė Odilė Norvilaitė vėl turi, kuo palepinti savo kūrybos gerbėjus – tik ką spaustuvėje dienos šviesą išvydo nauja knyga „Dievaičio statula. Būrėjos užrašai“. Skirtingai nuo poezijos, šiek tiek papildytos proza, leidinio „Kalbėsiu apie norus“, ši knyga – kūrėjos duoklė prozai. Knyga „Dievaičio statula. Būrėjos užrašai“ – dviejų dalių. Pirmoji dalis – tai apysaka „Dievaičio statula“, kurią Odilė Norvilaitė skiria gimtajam Hanzos miestui Kaunui. „Istorija išgalvota arba ne – visko galėjo nutikti mieste prie upių santakos...“ – skaitytoją intriguoja autorė, žadanti įdomią istoriją, detektyvą, aštrų siužetą. Pagrindiniai apysakos herojai – renesanso poetas ir šių laikų tyrėjas į Lietuvą grįžęs emigrantas, leidęsis į sudėtingą nuotykį – ištirti paslaptingą išplėštos senovinės kriptos bylą. Įvykiai pasakojami žvelgiant į Hanzos miestą XVI a. pab. Ir XX a. pab. Kauną. Antroji knygos dalis „Būrėjos užrašai“ – novelės, kurios, autorės teigimu, yra autentiški įvykiai iš Kaune veikusio būrimo salono, taip pat patirti gyvenime nuotykiai, kelionės, gauti laiškai. „Įdomiai papasakoti autentiškus Kauno miesto istorijos įvykius pasirinkau išskirtiniame – Perkūno namų – fone. Užrašus knygai apie Perkūno namus pradėjau dar 2010 metais – tuomet susidomėjau Kauno gotikine architektūra, pastatais, pradėjau rinkti medžiagą prieinamuose šaltiniuose. Prieš akis atsiskleidė tiek daug istorinių įvykių, kad nors imk ir rašyk apysaką! Tą ir padariau, tik dar „pagardinau“ savo asmeniniais prisiminimais ir jaunystės draugų, kaimynų nuotykiais“, – O. Norvilaitė teigė, kad knygos esmė ir yra istorija: įvykiai – tikri, tik pakeisti vardai ir pavardės.
Nuo švyturių tyrinėjimo – iki Henriko Senkevičiaus biografijos
Palangoje gyvenantis švyturių istorijų tyrinėtojas Aidas Jurkštas, laikydamas rankose gerokai prieš savaitę iš spaustuvės parsivežtą savo darbą – dvigubą leidinį – paties adaptuotą Nobelio literatūros premijos laureato Henriko Senkevičiaus (1846–1916) novelę „Jūros švyturio sargas“ ir paties sudarytą „Henriko Senkevičiaus biografiją“, tai vadina jam nutikusia neįtikėtinai gražia istorija. Novelė atvedė iki rašytojo gyvenimo Visas A. Jurkšto gyvenimas persmelktas švyturių – tyrinėdamas istorinius švyturius, jis keliauja po pasaulį, kolekcionuoja švyturių modelius ir pats juos tapo, netgi jo gyvenamasis namas Palangoje primena švyturį. Prieš kelerius metus, kolegų iš Lenkijos švyturių organizacijos prie Gdansko jūrų muziejaus paragintas, jis ėmėsi naujai parengti garsiausią tarp lenkų skaitytojų H. Senkevičiaus novelę „Latarnik“ („Jūros švyturio sargas“), kuri buvo parašyta 1883 m. Novelėje autorius aprašo tikrą neįtikėtiną istoriją apie lietuvių-lenkų kilmės žmogų, dirbusį Panamos kanalo prieigose švyturio prižiūrėtoju. „Kolegos iš Lenkijos išsiaiškino, kad ši novelė labai seniai buvusi išleista ir Lietuvoje. Ėmęsis paieškų, radau 1908 m. išleistą nedidelės apimties knygelę. Leidinys – egzotiškas, parašytas nenormine leksika, neįprasta šiandien senąja lietuvių kalba. Sunkiai, tačiau adaptavau kūrinį, išnašose nurodydamas kai kurių retų žodžių reikšmes, ir išleidome jį atskira knygele. Leidinį pristatėme bibliotekose, bendruomenėse, tačiau tolimesnę jo sklaidą sustabdė pandemija“, – savo literatūrinių tyrinėjimų pradžią praskleidė A. Jurkštas. O rengiant „Jūros švyturio sargą“, pašnekovas neslėpė, vis labiau klimpęs ir į paties rašytojo H. Senkevičiaus – itin spalvingos asmenybės – biografiją ir jo ryšius su Lietuva. Taip parašė H. Senkevičiaus biografiją, kurios lietuviškai ligi šiol nebuvo. Abu leidinius sudėjo į vieną gausiai fotografijomis iliustruotą knygą, beje, pats prisidėjo apipavidalinant jos viršelį.
Kūrybos kraitė
„Netuščioje naktyje“ – menininko jausmai ir paieškos
Palangos m. viešosios bibliotekos interneto skaitykloje atidaryta pirmoji Adomo Leonavičiaus grafikos paroda – iš viso eksponuojama 13 įvairaus formato darbų, sukurtų maždaug per 6 mėnesius.
Kūrėja Danutė Dunauskaitė: „Eilėraščiai – mano gyvenimo bendrakeleiviai“
Kretingiškė ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Dunauskaitė šią vasarą išleido savo poezijos knygą „Atminties uogienojai“. Autorė prisipažino: šie eilėraščiai – tai monologai, kuriuos inspiruoja į širdį įkritusi frazės nuotrupa, gyvenimo detalė ar žodis. „Ir dabar va jau dvi savaites nešiojuosi savyje amžinatilsį poetės Dalios Teišerskytės atminimą. Kol kas – tik dvi eilutės, o kas iš to bus – dar pamatysiu“, – kad tikrai tęs eilių ciklą „Poetai“, neabejojo eilių kūrėja.
Iš drobių žvelgia tautosakos įkvėptos vidinės būtybės
„Mano vidinė būtybė“ – taip pavadinta šiuo metu Paryžiuje gyvenančių ir kuriančių menininkų sutuoktinių Rūtos Jusionytės ir Francisco Sepulveda paroda, perkelianti žiūrovus į pasaulį, kuriame darniai sutaria bei savo vidines būsenas ir troškimus perteikia žmonės ir gyvūnai, šiuo metu eksponuojama „Ramybės“ galerijoje Palangoje. Šiandien, rugpjūčio 9-ąją, 18 val. menininkai kviečia ne tik pasižiūrėti parodos, bet ir pasikalbėti apie savąsias vidines būtybes.
|
|
