|
SmiltysKūrybos kraitė
„Netuščioje naktyje“ – menininko jausmai ir paieškos
Palangos m. viešosios bibliotekos interneto skaitykloje atidaryta pirmoji Adomo Leonavičiaus grafikos paroda – iš viso eksponuojama 13 įvairaus formato darbų, sukurtų maždaug per 6 mėnesius.
Kūrėja Danutė Dunauskaitė: „Eilėraščiai – mano gyvenimo bendrakeleiviai“
Kretingiškė ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Dunauskaitė šią vasarą išleido savo poezijos knygą „Atminties uogienojai“. Autorė prisipažino: šie eilėraščiai – tai monologai, kuriuos inspiruoja į širdį įkritusi frazės nuotrupa, gyvenimo detalė ar žodis. „Ir dabar va jau dvi savaites nešiojuosi savyje amžinatilsį poetės Dalios Teišerskytės atminimą. Kol kas – tik dvi eilutės, o kas iš to bus – dar pamatysiu“, – kad tikrai tęs eilių ciklą „Poetai“, neabejojo eilių kūrėja.
Iš drobių žvelgia tautosakos įkvėptos vidinės būtybės
„Mano vidinė būtybė“ – taip pavadinta šiuo metu Paryžiuje gyvenančių ir kuriančių menininkų sutuoktinių Rūtos Jusionytės ir Francisco Sepulveda paroda, perkelianti žiūrovus į pasaulį, kuriame darniai sutaria bei savo vidines būsenas ir troškimus perteikia žmonės ir gyvūnai, šiuo metu eksponuojama „Ramybės“ galerijoje Palangoje. Šiandien, rugpjūčio 9-ąją, 18 val. menininkai kviečia ne tik pasižiūrėti parodos, bet ir pasikalbėti apie savąsias vidines būtybes.
Drobėse – ryškiom spalvom skambantis Romo Pauliko pasaulis
„Ar įsivaizduoju save be tapybos? Ne. Be dailės – niekaip. Aš, matyt, nuo pat gimimo paženklintas: nuo pat mažumės – pats neprisimenu, tėvai pasakojo – po stalu pasilindęs atsigulęs piešdavau. Užkoduotas tam esu“, – savo dirbtuvėje atrinkdamas darbus katalogui „Laiko paliesti“ svarstė palangiškis tapytojas Romas Paulikas, šią vasarą švenčiantis septyniasdešimtmetį. Kalbėdamas apie laiką, kūrybą, tapybą – sako, studijavęs ir grafiką, ir skulptūrą, bet pasirinkęs tapybą, nes būtent spalva suteikianti postūmį, būtent per spalvą galima matyti daugiau, matyti plačiau, paveiksluose spalvos žaidžia, groja, skamba, – R. Paulikas įvardino kelis savo kūrybos periodus. „Apie kai kuriuos dailininkus sakoma: mėlynasis periodas, geltonasis periodas. Taip ir man: buvo akademinė tapyba, paskui buvo impresionizmas, dabar tokia pusiau abstrakcija, pusiau impresionizmas. Ir vėl norisi kažką naujai, kažką kitaip išbandyti, nes patirties įgavęs jau kitaip matai tuos pačius daiktus, objektus, vaizdus. Bet vis tiek viskas eina per spalvą, dominuoja ji, dominuoja paletė“, – pasakojo tapytojas, pridūręs, kad gal tik temos jo kūriniuose nesikeičia. O atrandąs jų visur: ir prie jūros, ir žvelgdamas į užpelkėjusią pievą pro automobilio langą ar pro naktinį dangų virš įvairiaspalvėmis šviesomis švytinčių miestų skrodžiančio lėktuvo iliuminatorių. O kas yra, kur yra Romo Pauliko įkvėpimo šaltiniai? „Visur, kur pažvelgiu,– kaip mat atsako dailininkas. – Kartais atsikeliu iš ryto – nuotaikos nėra. Ir neieškau. Einu pasivaikščioti, pamąstyti. To kabliuko paieškoti. Kartais kur nors nuvažiuoti reikia, tai suteikia postūmį. Yra buvę, kad paveikslą net susapnuoju – ryškiai, spalvotai. Ryte pašokęs bėgu į dirbtuvę, kad kuo greičiau užfiksuočiau. Bet bedirbant, žinoma, paveikslas koreguojasi. Nebūna grynai taip, kaip susapnavai, ne „fotografinis“ variantas“.
Ir Kretingoje atrastų vietų istoriniam detektyvui
Šiemet mokslus Pranciškonų gimnazijoje baigęs kretingiškis Tomas Valiūnas, ką tik debiutavęs istoriniu detektyvu „Lažybos prie karsto“, kurio veiksmas vyksta senojoje Anglijoje, jaučia stiprų ryšį su Lietuva ir svajoja parašyti istorinį detektyvą, skirtą Kretingai. Norėdami sužinoti kokiomis mintimis dabar gyvena Tomas Valiūnas, išgirstame, kad šiuo metu, laukdamas egzaminų rezultatų, jis ilsisi. Apie politikos mokslus mąstantis vaikinas teigė niekur neskubantis ir dokumentus stojimui pateiksiantis, sulaukęs egzaminų rezultatų. Nors jam neblogai sekasi kalbos, jis domisi anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų kalbomis, jaunuolis yra pasirinkęs studijuoti tarptautinius santykius VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Beje, dėl gabumų kalboms Tomas šiek tiek kuklinasi sakydamas, kad tai tebuvo konkursuose ir jiems ruošiantis įgyta patirtis. Tačiau kiekvienai naujai kalbai jis yra skyręs nemažai dėmesio ir laiko: „Mokytis naujos kalbos, man be galo įdomu – su ja reikia dirbti ir, jei negirdi jos nuolatos savo aplinkoje, jinai nutolsta,“ – atviravo pašnekovas. Detektyvo herojai – it artimi giminaičiai Tomas, ką tik išleidęs naująjį, paredaguotą savo romano „Lažybos prie karsto“ leidimą, paklaustas, ar pajuto didesnį susidomėjimą, teigė, kad viskas šiuo metu tebevyksta: rudeniop bibliotekose planuojami susitikimai su skaitytojais, o kitų metų vasario mėnesį laukia Vilniaus knygų mugė.
Portretais perteikia žmogaus grožį ir išmintį
Kretingos rajono Motiejaus Valančius viešosios bibliotekos langai, iš abiejų jų pusių, šią liepą nušvito žmonių veidais: vidinėje pusėje dominuoja jaunystė, išorinėje – brandus žmogaus amžius, paženklintas gyvenimo išbandymais ir išmintimi. Tai atspindi pirmoji autorinė Kretingos krašto kūrėjos 73-jų Genovaitės Žukauskienės fotografijų paroda, taip ir pavadinta „Neblėstantis žmogaus grožis“. Veidai – iš kūrėjos aplinkos Tokios asmenybės, kaip G. Žukauskienė, yra vadinami žmogumi-orkestru, vienu metu galinčiu groti įvairiais instrumentais: visų pirma ji – radiotechnikos inžinierė, muziejininkė, kraštotyrininkė, antra, ji – publicistė, visuomenininkė, fotografė, kolekcininkė, tautodailininkė ir savanorė. Visos jos veiklos persipina viena su kita, praturtindamos ir pačią kūrėją, ir aplink ją esančius žmones, tuo pačiu – ir Lietuvos kultūrą, muziejininkystę. Jos prigimtyje puikiai dera du pradai – techninis ir kūrybinis, sunkoka suvokti, kur dominuoja vienas, o kur prasideda kitas. Ši paroda inspiruota įvairiose Genovaitės gyvenimo ir veiklos erdvėse sutiktų skirtingų žmonių. Fotografijose, kurios iš tolo tarsi pasitinka ir palydi bibliotekos lankytojus ir prošal ją praeinančius, – išraiškingi veidai. Tai – portretai ir kretingiškių pažįstamų žmonių, Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų, parapijiečių, ir žinomų visos šalies, taip pat – paprastų kaimo žmonių. „Per laiką susikaupė daug fotografijų iš mokslinių-kraštotyrinių ekspedicijų, visuomeninės veiklos, susitikimų. Šalia gamtos – dar labai mėgstu fotografuoti pajūrį, debesis, vaivorykštes, tačiau mane itin domina žmonės: žodžiais neperteiksi to, kiek jie turi savyje grožio ir gėrio, kiek spinduliuoja jį iš vidaus, iš savo meilės gyvenimui, atėjusios per skausmus, išbandymus, Sibiro tremtį“, – apie savo personažus kalbėjo aktyvi Trečiojo amžiaus universiteto klubo „Fotoakimirka“ narė, nuolat dalyvaujanti bendrose klubo parodose.
Poetė Renata Kuršytė: „Kas mano sieloje, tas – ir mano eilėse“
Šventojoje gyvenanti poetė Renata Kuršytė yra ne tik išleidusi kelias poezijos knygas. Ji – 2012-aisiais tapo respublikinio konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ diplomante, 2014-aisiais – šio konkurso laureate, yra dalyvavusi ne viename tarmiškos kūrybos konkurse ir tapo dešimties almanachų bendrine ir žemaičių tarmėmis bendraautore. Be viso to, ji dar fotografuoja ir dėlioja nuostabiai spalvotas mozaikas. Pirmąjį eilėraštį apie žiemą Renata Kuršytė parašė būdama trečioje klasėje. Nuo tada, su pertraukomis, prasidėjo jos kūrybinis kelias. Rimtesnioji kūryba atėjo maždaug prieš dvidešimt metų, kuomet gimė poezijos knygos, buvo dalyvauta ne viename konkurse. Renatos eilės, įkvėptos gamtos, žmogaus, meilės, gimsta iš vaizdinių ir jausmų ryšio. Poetę jaudina sutikti žmonės, pamatytas filmas, perskaityta knyga ar netikėtai jos fotoaparatu sustabdyta akimirka. „Esu baigusi Kretingos Šventojo Antano religijos studijų institutą, kurio šiuo metu nelikę. Studijavau teologiją ir 12 metų Mažeikiuose, vienoje mokyklų dėsčiau tikybą. Šiuo metu profesinę veiklą esu pakeitusi ir dirbu Klaipėdoje“, – apie save papasakojo Renata, prisipažinusi, kad dirbdama mokykloje su vaikais, tokio didžiulio poreikio rašyti nejautė, bet išėjus iš mokyklos išlaisvėjo ir kūrybinis polėkis. Eiles poetė rašo trimis kalbomis: lietuvių, rusų ir šiaurės žemaičių tarme, kretingiškių patarme. Ne viena dešimtis Renatos kurtų tekstų yra virtę dainomis: „Dainų kūrėjai mane patys susiranda arba mane kažkas, perskaitęs eiles, jiems rekomenduoja. Taip pat patys muzikantai dažnai ieško tekstų kūrėjų. Nepriklausau jokiai poetų draugijai, esu tik Lietuvos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos LATGA narė. Savo kurtus tekstus šiuo metu publikuoju tik socialiniuose tinkluose.“
|