Pajūrio naujienos
Help
2021 Spalis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną10°C debesuotumas 4 %
Naktį9°C debesuotumas 36 %
Apklausa

Ar Kretinga turi politinį lyderį?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

Švęsdami penkerių metų sukaktį, Tarptautinio Kretingos senosios muzikos festivalio organizatoriai džiaugiasi, šiemet galėdami pakviesti klausytojus net į septynis pasaulinio lygio atlikėjų koncertus. Kaip ir kasmet, festivalio koncertų centre – seniausi Lietuvos vargonai, Kuršo meistrų maždaug 1680 metais sukurtas barokinis instrumentas, saugomas puikios akustikos Kretingos pranciškonų bažnyčioje.

Šįmet pirmą kartą vienas festivalio koncertų bus surengtas ir Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, siekiant sudominti kurorto svečius vos už 10 km vykstančiais aukščiausio lygio tarptautiniais koncertais, kurie klausytojams yra nemokami. Tokių sąlygų savo publikai negali pasiūlyti turbūt nė vienas Europos senosios muzikos festivalis, pristatantis žvaigždes – ansamblį „Cappella Mediterranea“, atlikėjus Maria Cristina Kiehr, „Richter Ensemble“, Claire Lefilliatre, James Johstone ar Emiliano Gonzalez Toro.

Iškilmingam atidarymo koncertui festivalio meno vadovas Rodrigo Calveyra pakvietė ansamblį „Capppella Mediterranea“ (Šveicarija/Prancūzija), kurio pasirodymai visada išjudina klausytojų emocijas – jų pasirodymas įvyks rugpjūčio 15 d. 19 val. Kretingos bažnyčioje.

Pastaraisiais metais ansamblis savo barokinių operų pastatymais drebina Paryžiaus, Versalio, Dižono, Ženevos ir kitų operos teatrų sales, be jų pasirodymų neapsieina garsiausi Europos festivaliai ir koncertų salės. Iš Argentinos kilusio Leonardo Garcia Alarcono vadovaujama komanda su Lotynų Amerikai būdingu ekspresyvumu išryškina baroko muzikoje slypinčius afektus, aistras. Ištikimoji Kretingos festivalio publika jau girdėjo L. G. Alarconą 2017 metais vargonų solo rečitalyje, kuriame jis visą valandą įspūdingai improvizavo remdamasis baroko muzikos formomis. Šįkart prie jo prisijungs ir pagrindinis „Cappella Mediterraena“ veidas – sopranas Mariana Flores, išties įsimintina dainininkė, ištransliuojanti auditorijai plačiausią jausmų paletę, palydimą išraiškingais gestais, bei ansamblio basso continuo komanda. „Cappella Mediterranea“ nupieš spalvingą muzikinį XVII a. Venecijos paveikslą, o koncertą filmuos LRT televizija.


Kūryba lieja pasaulio šviesą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2021-08-13
„Tikėjimas man teikia jėgų, vilties ir galimybę viską matyti šviesoje“, – teigė pirmąją savo poezijos rinktinę išleidusi kretingiškė Aušra Budreckienė.

Neseniai savo pirmąją poezijos knygą „Nedaug man reikia“ išleidusią 41-erių kretingiškę pedagogę Aušrą Budreckienę drąsiai galėtume vadinti kūrėja, skleidžiančia pasaulio švarą: jos eilėse neaptiksi skepticizmo, nevilties, nėra netgi vidinio dramatizmo, – jos kūryba liejasi šviesa, baltumu, pasaulio trapumo suvokimu ir dėkingumu Kūrėjui.

Šviesa – iš tikėjimo

„Aušros Budreckienės lyrika – tarsi gėrio ir grožio sala, kurioje gyvena stipri asmenybė – ties artimojo, bičiulio ar net nepažįstamojo likimu budinti moteris“, – poezijos rinktinės pratarmėje rašo jos bičiulė iš Varėnos, literatė ir pedagogė Joana Grigaitienė, kuri ir paskatino kretingiškę atrinkti brandžiausias eiles ir išleisti jas atskira rinktine.

Ką pirmiausia kūrėja pastebi, nuo ko suvirpa jos širdis? „Visame kame matau kūrinijos grožį. Man norisi tik dėkoti, dėkoti Viešpačiui – už kiekvieną medį, augalą, paukštį. Už kiekvieną dieną, nes nežinai, ar atsibusi rytoj. Šviesa, baltumas, lengvumas ir ateina iš padėkos jausmo. Tikėjimas teikia jėgų, vilties ir galimybę viską matyti šviesoje. Mirties nebijau – tvirtai tikiu, kad ji – tik slenkstis. Čia esame tik dulkelės, o anapus – amžinybės glėbyje. Likimas man neskyrė išgyventi skaudžių smūgių, netekčių, vaikai užaugo sveiki, šeima tvirta, turiu gyvus tėvus – koks džiaugsmas, kai galiu nuvažiuoti ir juos apkabinti“, – atviravo pašnekovė.

Tvirto asmeninio tikėjimo pagrindais ji dalijasi ir su kitais: savanoriaudavo bažnyčioje, rengiant vaikus sakramentams, talkina „Marijos radijui“, vienerius metus Sedoje netgi teko dirbti tikybos mokytoja.


Albumo „Juozas Griušys. Karikatūra“ viršelyje – dailininko autošaržas.

„Karikatūristai Lietuvoje gyvena gerai, tačiau su Juozu būtų dar geriau. Mums tikrai jo trūksta, trūksta jo ypatingo gebėjimo perteikti tai, kas vyksta šalia mūsų ir aplink mus“, – taip apie dailininką Juozą Griušį nuo 1973-iųjų daugiau nei tris dešimtmečius karikatūrose šmaikščiai fiksavusį Palangos ir visos Lietuvos gyvenimą, kalbėjo kolega ir bičiulis karikatūros meistras Jonas Varnas albumo „Juozas Griušys. Karikatūra“ pristatymo metu.

Albume – virš 600 karikatūrų

Albumo, kurio 306-iuose puslapiuose sudėta per 600 karikatūrų, kurias palangiškis dailininkas Juozas Griušys (1952–2017), piešė nuo 1973 iki 2007 metų, leidimą inicijavo menininko šeima – žmona Nijolė Griušienė ir sūnūs Mindaugas bei Juozas Griušiai.

Susirinkusiems į albumo pristatymą Palangos kurhauzo salėje dailininko kolegoms ir bičiuliams N. Griušienė prisipažino, kad nuo pirmų bendro gyvenimo dienų žavėdavosi vyro karikatūromis, o, metams bėgant, stiprėjo noras jas sudėti į kokį nors leidinį. Taip jau atsitiko, kad albumą „Juozas Griušys. Karikatūra“ teko sudaryti be paties autoriaus – karikatūras iš 4 tūkst. 500 šio žanro piešinių bei dar per tūkstančio eskizų archyvo atrinko sūnūs.

„Šis albumas – ne apie Juozą Griušį, o apie beveik 40 metų laikotarpį, kurį apima jo karikatūros, apie įvykius, svarbius Palangai, svarbius Lietuvai, apie tai, kaip tėtis pamatydavo vieną ar kitą situaciją, kaip ją perteikdavo, kaip, metams bėgant, keitėsi jo braižas,– sakė Mindaugas Griušys. – Karikatūros žanras gal ir nėra labai populiarus, bet – labai aktualus. O kai kurios temos, kuriomis kūrė tėtis, tebėra svarbios ir šiandien.“

Juozas Griušys (jaunesnysis) akcentavo, jog karikatūra neturi laiko sampratos ir savo tematika bei aktualumu yra amžina: „Tėčio piešiniuose atsispindi jo santykis su Palanga ir palangiškiais, miesto svečiais, požiūris į kurorto bei šalies gyvenimo įvykius. Kai kurios karikatūros yra su įrašais bei komentarais – jie taip pat labai svarbūs. Ši knyga – kaip minčių segtuvas, tam tikras karikatūros dienoraštis, tad ir viršelį sukūrėme segtuvo formos.“


Orvidų muziejuje vykusios menų sintezės metu į renginį susirinkę kūrėjai įvairiose sodybos vietose žiūrovus stebino akį traukiančiais performansais.

Rugpjūčio 5 dieną, minint žymaus krašto menininko, akmentašio Viliaus Orvido netekties metines, jo paties įkurtoje Orvidų sodyboje-muziejuje susirinko savarankiški kūrėjai iš Lietuvos bei viso pasaulio, kurie svečius įtraukė į 5 valandų trukmės menų sintezę – spektaklį-performansą „Akmuo“.

Priminimas apie svarbias datas

Pasak renginio organizatorių, 2022-ųjų rugpjūtį laukia dvi jubiliejinės datos: rugpjūčio 5 d. sueis 30 metų, kai Viliaus Orvido nebėra, o rugpjūčio 18 d. bus minimas jo gimimo 70-metis. Tad šiais metais organizuojama menų sintezė – tartum priminimas apie artėjančias svarbias datas ir siekis apibendrinti V. Orvido kultūrinį palikimą.

Renginio sumanytoja bei spektaklio-performanso „Akmuo“ režisierė Inga Stankaitytė teigė, kad pirmąkart su akmens motyvu susidūrė rašydama magistro darbą apie poetę Liūnę Sutemą. „Reikėtų pradėti nuo to, kas yra akmuo. Kaip šiandien pranciškonas brolis Astijus aiškino kūrėjui V. Orvidui skirtose Šv. Mišiose, žodis „akmuo“ yra dvišaknis ir iš hebrajų kalbos išvertus reiškia „tėvas“ ir „sūnus“. Tai ir yra tai, ant ko stovi šis pasaulis – ant akmens. Tai yra visko pamatas, vertybės, kurias turime saugoti“, – aiškino režisierė.


Anot dailininko V. Šato, kūrybinis įkvėpimas jam kyla iš gamtos, kurios vaizdiniai ir dominuoja menininko paveiksluose.

Vilnietis dailininkas Viktoras Šatas kretingiškiams labiau žinomas kaip žmogus, jau ne kartą dovanojęs savo meno kūrinius Kretingai – jo paveikslai puošia Kretingos ligoninę, Padvarių socialinės globos namus. Iki liepos 30 d. menininko darbai džiugins ir Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos lankytojus.

Ryšiai su Kretinga – ne atsitiktinumas

Iš Vaškų miestelio Pasvalio rajone kilęs V. Šatas su Kretinga ryšius užmezgė per mūsų kraštietį Romualdą Beniušį. „Su Romualdu susitikome vienoje kavinukėje Vilniuje ir ėmėme apie viską šnekėti, kol galiausiai kalba pakrypo apie jo gimtąjį kraštą. Jis pasiūlė man padovanoti keletą paveikslų Kretingai, aš sutikau, ir taip viskas prasidėjo“, – prisiminė dailininkas.

Šešiasdešimt šešerių vyras teigė, kad tapyti pradėjo dar devintoje klasėje, kai su šeima persikraustė gyventi į sostinę. „Aš visą gyvenimą norėjau kurti. Nors, pamatęs konkurentų darbus, taip ir neišdrįsau stoti į Lietuvos dailės akademiją, pasirinkau architektūros studijas – labai norėjau kažko, bent šiek tiek susijusio su menu“, – pasakojo V. Šatas.

Vilnietis dailininkas teigė, kad, atidirbęs pagal paskyrimą, vėliau dirbo tik dviejose vietose – „Plastos“ gamykloje ir Lietuvos dailės muziejuje. Būtent pirmojoje darbovietėje vyras teigė sutikęs žmogų, kurį dabar laiko savo tikruoju mokytoju. „Dirbdamas „Plastos“ gamykloje lankiau jos išlaikomą dailės studiją, kuriai vadovavo Antanas Beinaravičius. Jis buvo puikus pedagogas – visada patardavo, pataisydavo, gebėdavo įžvelgti kiekvieno mokinio stipriąsias puses ir nukreipti jį teisinga linkme“, – prisiminimais dalinosi V. Šatas.


(Iš kairės) komisijos pirmininkas Vytautas Dumčius ir konkurso organizatorė Audronė Levickytė-Bumbulienė paskelbė vyresniojo amžiaus grupės nugalėtojus: Danutę Lekniuvienę, Adelę Semenavičienę ir Eglę Baranauskaitę (sėdi).

Ketvirtą kartą Palangos kurorto muziejaus iniciatyva surengtame poezijos konkurse „Haiku Palangai“ šiemet dalyvavę kūrėjai savo eiles buvo kviečiami skirti Palangos grąžinimo Lietuvai ir Šventosios prijungimo 100-osioms metinėms, o pagrindinė konkurso tema – „Gera žinia“.

Sveikindama į Palangos kurorto muziejaus salę susirinkusius haiku kūrėjus konkurso sumanytoja ir organizatorė, muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė pasidžiaugė, kad kasmet konkursas auga ir sukviečia vis daugiau poetų iš visos Lietuvos: pirmajame konkurse 2018 metais dalyvavo 38, šiemet – 129 kūrėjai.

Konkurso komisijai – jos pirmininkui, japonologui, vertėjui, haiku žinovui Vytautui Dumčiui, komisijos darbe dalyvavusiam poetui, eseistui, dramaturgui, vertėjui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Rolandui Rastauskui, kitiems – šiemet teko nelengva užduotis išrinkti geriausius haiku – konkursui kiekvienas autorius pateikė nuo vieno iki šešių trieilių. Tarp komisijos įvertinų autorių šiais metais – ir du poetai iš Kretingos rajono.

Pagal konkurso nuostatus poetai, kurių pavardės komisijai nėra skelbiamos, buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes. Gausiausia – suaugusiųjų amžiaus grupė, kurioje buvo 69 dalyviai, jaunesniojo mokyklinio amžiaus grupėje kūrybines jėgas išbandė 37, vyresniojo mokyklinio amžiaus grupėje – 33 autoriai.

Prieš paskelbdama komisijos išrinktuosius ketvirtojo poezijos konkurso „Haiku Palangai“ laureatus, prizininkus, A. Levickytė-Bumbulienė įteikė Palangos kurorto muziejaus įsteigtus prizus trims autoriams: Domui Šepečiui (Vilnius), Kamilei Gabalytei (Radviliškis) ir Almai Viskontienei (Palanga).


Antanas Mončys

Antano Mončio piešinys

Vilniuje įsikūrusi leidykla žymaus skulptoriaus ir dalininko mūsų kraštiečio Antano Mončio (1921–2021) gimimo 100-mečiui rengia kūrėjo sūnaus Jean-Christophe Mončio knygą „Mano tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“. Knyga turėtų pasirodyti šį rudenį.

Prisiminimų knygoje piešiamas daugialypis Antano Mončio paveikslas, be knygos šiuos, jubiliejinius skulptoriaus ir dailininko metus, įprasmins ir palydės teminė menininko kūrybos darbų paroda „Veidai ir dvasios“ V. Kasiulio muziejuje, Lino Mikutos dokumentinis filmas apie jį, kiti renginiai.

Knyga, kurią rengiamasi išleisti prancūzų ir lietuvių kalbomis, suvienys keletą temų: menininko asmenybę ir jo kūrybą, ilgus egzilio metus Prancūzijoje ir gyvenimą, darbą Paryžiuje, gyvenimo pakeleivius ir globėjus, garsius lietuvių išeivius ir išeivijos menininkus, tėvo ir sūnaus santykius, lietuvybės puoselėjimą, bundančią Lietuvą ir vienintelį Antano Mončio grįžimą į Lietuvą, prabėgus 45-eriems metams.

Knygą, kurią leidėjai pristato kaip meno kūrinį, numatoma gausiai iliustruoti menininko piešiniais ir jo šeimos fotografijomis, ji parašyta gyva ir žaisminga kalba, ir ji kuo puikiausiai gali tapti kilnojamu kultūros paveldu namų bibliotekoje. Tarp 100-o knygos iliustracijų – nepublikuoti A. Mončio piešiniai, eskizai tušu, atsiveriantys šeimos archyvai.


Ketvirtojo tapytojų plenero „Kretingos paletė“ parodos atidarymo metu bendroje nuotraukoje (iš kairės) Kretingos rajono kultūros centro renginių organizatorė Aušrinė Zulumskytė, meno vadovas Gintaras Pucas, Dalia Bieliauskienė-Kalniūtė, dailininkės Areta Didžionienė, Vaida Blistrubienė, Svetlana Gorenko, projekto vadovė Jūratė Jonauskienė, dailininkės Regina Donbrauskaitė-Plotnikova, Sigutė Jusaitienė ir Kultūros centro direktorius Pranas Razmus.

Ketvirtąjį kartą po šešerių metų pertraukos surengtame tapytojų plenere „Kretingos paletė“ dailininkai buvo pakviesti kurti darbus, skirtus Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, kurio 400-ąsias mirties metines šiemet mini visa Lietuva, jubiliejiniams metams ir jo įkurtam miestui. Liepos 6-ąją, minint Valstybės dieną, Kretingos rajono kultūros centre atidaryta baigiamoji plenero paroda, kurioje eksponuojamos 27 drobės, piešiniai ir akvarelės.

Šešios dailininkės, šešios paros

Pirmasis tapytojų pleneras „Kretingos paletė“ įvyko 2013-aisiais metais. Jo sumanytoja ir organizatorė Kretingos rajono kultūros centro dailininkė Jūratė Jonauskienė sakė, kad projektas labai patikęs dailininkams, ir po to į Kretingą jie atvykdavo kasmet: ir 2014, ir 2015 m. „Pirmuosiuose pleneruose dalyvaudavo nuo 10 iki 12 tapytojų, trukdavo jie apie 10 dienų. Į Kretingą suvažiuodavo dailininkai iš Vakarų Lietuvos regiono, pirmajame plenere dalyvavo ir kretingiškiai. Turime labai gražią plenerų darbų kolekciją, paveikslai puošia visas mūsų Kultūros centro erdves ir kabinetus. Ypač daug turime nutapytų Kretingos bažnyčios vaizdų, mat plenerai vykdavo prieš arba po miesto šventės, sutampančios su šv. Antano atlaidais“, – pasakojo projekto vadovė.

Tačiau po trečiojo plenero ketvirtajam finansavimo nebebuvo skirta. Pernai rudenį dailininkės ėmė raginti J. Jonauskienę šiais metais vėl surengti plenerą, patapyti kartu, nes jau seniai nebendrauta ir to bendravimo pasiilgta.

„Mūsų kultūros centro direktorius Pranas Razmus palaikė sumanymą, tad aš parengiau projektą ir pateikiau Savivaldybės administracijai. Gavom finansavimą, bet menką. Tada susimąstėm: ką daryti, nes bent savaitę žmonės turi gyventi kartu, kad galėtų tapyti, bendrauti, aptarti vienas kito kūrinius, vienas iš kito mokytis. Direktorius padrąsino, patarė ieškoti rėmėjų, o ir dailininkai sakė – nieko mums daug nereikia, drobių ir dažų turime patys. Pavyko rasti rėmėjų, tad ketvirtasis pleneras buvo atidarytas birželio 30 d., o liepos 6-ąją parengėme jo parodą“, – pasakojo J. Jonauskienė.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2021-07-09


Kūrybos kraitė

  • Smiltys
  • 2021-06-11

Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas