|
|
|
SmiltysMenininkui svarbu... konkuruoti su savimi
Sugrįžęs iš respublikinio tapybos plenero Alantoje Molėtų rajone, kretingiškis dailininkas Andrius Miežis pasidalijo, kaip svarbu menininkams bendrauti tarpusavyje, neužsidaryti savame kiaute. „Menininkui būtina išvykti, kad pamatytų kitus, sužinotų, kuo jie kvėpuoja. Nes, jei užsidarysi savo dirbtuvėse, bus sunku „diagnozuoti“ ir savo kūrybą“, – tvirtino jis. Į privačią kaimo turizmo sodybą garsius šalies dailininkus pakvietė menininkų pora Giedra Purlytė ir Saulius Žvirblis. Kūrybos tema buvo plati ir laisva – nuo peizažo iki vidinių inspiracijų. Tarp plenere kūrusių menininkų – Miglė Kosinskaitė su vyru estų menininku Peter Krossman, grafikė Eglė Kutskaitė, Arvydas Kašauskas, taip pat – įžymus šalies menininkas Nacionalinės premijos laureatas 87-erių abstrakcionistas Eugenijus Cukermanas. „Žavėjo ši charizmatiška asmenybė: įžvalgos, atmintis, gebėjimas bendrauti. Beje, jis – ir labai šiuolaikiškas, modernus, puikiai išmanantis dabarties technologijas. Man buvo didžiulė garbė ir malonumas pažinti šį žmogų“, – kalbėjo A. Miežis.
Palangiškę menininkę užbūrė juodai balta grafika
Pušys, pajūrio smėlis, kopos, vanduo, laiveliai, paukščiai, žvaigždės, žmonių siluetai – tai motyvai, dominuojantys palangiškės Nijolės Dargužienės grafikoje. Kūrybai įkvepiančioje Palangoje gimusiai, augusiai ir dabar gyvenančiai menininkei gražesnio kampelio Lietuvoje nėra. Pasukti meno keliu skatino tėvas „Kasdien važiuoju dviračiu netrumpą atstumą iš darbo namo ir įsivaizduoju, kad tuoj tuoj sėsiu prie rašomojo stalo, imsiu baltą popieriaus lapą, ploniausią, koks tik įmanoma, „laineriuką“, kurio, skirtingai negu plunksnos, nereikės į tušą mirkyti, ir kelioms ilgoms valandoms – nes, kai įninki, sunku sustoti – atitrūksiu nuo kasdienybės“, – sakė Nijolė. Kartais pasitaiko, kad profesijas vaikams rekomenduoja talentus įžvelgę jų tėvai. Taip atsitiko ir Nijolei. „Nieko bendro su menais gyvenime neturėjusiam mano tėvui Vytautui Kaminskui atrodė, kad šioje srityje esu gabi. Jis žiūrėdavo į mano, moksleivės, piešinius, žavėdavosi, girdavo ir sakydavo: „Tu tikrai turėtum pasirinkti menininkės kelią“. Ir pasirinkau“, – atviravo pašnekovė. Baigusi tuometinę Palangos I vidurinę mokyklą (dabar Senoji gimnazija), ji įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą, studijavo pramonės gaminių iš metalo ir plastmasės meninį konstravimą. Pirmoji darbovietė, kurioje dirbo pagal įgytąją specialybę, buvo Kretingos liaudies vartojamų gaminių įmonė „Akmena“. „Kartu su kolege Irena Zamaliene apipavidalindavom stendus įmonei priklausiusiam medinių žaislų cechui, be to, gaudavom įvairių kitų užsakymų – pavyzdžiui, kad ir pagal trafaretus parengti, tinkamu šriftu išrašyti reklamas Kretingos futbolo aikštei“, – prisiminimais dalijosi N. Dargužienė.
Siuvėjos užrašai – paminklas ne tik sau
Kadangi ši knyga, kurioje publikuojamas visas kūrybinis palikimas, yra pirmoji ir juo labiau pomirtinė, pravartu skaitytojus plačiau supažindinti su siuvėjos iš Grybovskos biografija. S. Pučinskaitė-Pladukienė gimė 1907 m. rugpjūčio 8 d. Plungės rajone, Kuzavo dvare, netoli rašytojos klasikės Žemaitės gimtinės Bukantės. Tėvas – Petras Pučinskas. Pagal socialinę kilmę – kumetis. Jo gimimo vieta – Šatės. Dar būdamas trejų neteko tėvo. Likusius vaikystės metus praleido Prialgavos kaime. Kad ir mažai mokslų ragavęs – baigė tik kelias klases, mokėjo gerai skaityti ir rašyti. Vertino tuos žmones, kurie buvo mokyti. Meilę knygai įskiepijo ir savo vaikams. Mėgo meistrauti: dirbo stalus, kėdes, suolus... Nevengė ir ūkiškų darbų. Dirbo viską, ko pageidavo šeimininkai. Nemažai metų praleido Brotykuose. Ūkininkams įtiko, nes buvo darbštus ir tvarkingas, doras ir nuoširdus. Pasilinksminimo vakarėliuose buvo nepralenkiamas šokėjas. Be to, Petras dar turėjo ir Dievo dovaną – gražiai griežė smuiku. Todėl visoje Šačių parapijoje buvo žmonių mylimas ir gerbiamas, laikomas šviesiausiu žmogumi. Mama – Onutė Liaučytė. Vienturtė ūkininko duktė. Kilusi iš Brotykų kaimo. Jos tėvai buvo turtingi. Todėl vaikystėje nepatyrė nei skurdo, nei vargo. Jaunystėje atrodė tikra anų laikų panelė: buvo aukšta, liekna, šviesaus veido. Mokėjo gaminti, patiko siūti, nerti, megzti... Dar nė šešiolikos neturėdama pamilo berną Petrą Pučinską. Nors motina (merginos tėvas jau buvo miręs) ir puoselėjo viltį, kad duktė ištekės už turtingo vyro – beveik jau susižiedavusi buvo su jaunu ūkininku Domarku, vis dėlto viskas apsivertė antraip – slapta susituokė su jaunystės metų draugu. Nuvilta Liaučienė jaunavedžius Oną ir Petrą išvarė iš savo namų.
Klaipėdos jubiliejui dovanos teatralizuotą oratoriją
Rugpjūčio 1-ąją istorinėse Klaipėdos miesto, švenčiančio savo 770-ąjį gimtadienį, erdvėse, teatralizuota eisena judant iš senamiesčio piliavietės link, skambės kompozitoriaus Alvido Remesos oratorija „Sakmė apie Mėmelburgą“. Ši premjera – tai dovana pranciškonų istoriją menančiam seniausiam Lietuvos miestui, kurią 19.30 val. Klaipėdos piliavietėje nemokamai galės stebėti miestiečiai ir svečiai. Kretingiškiai kompozitorių, vargonininką, pedagogą ir muzikos terapeutą A. Remesą pažįsta kaip ilgametį Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios vargonininką – jo kūrybos kelias čia prasidėjo dar pranciškonų sugrįžimo priešaušriu ir su pertraukomis tęsėsi ligi pandemijos pradžios. Pastaruoju metu jis dirba vargonininku Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Su „Smilčių“ skaitytojais A. Remesa pasidalijo apie pastarąjį didingą kūrinį, dedikuotą ne tik Klaipėdos jubiliejui, bet ir pranciškonų atvykimo į Lietuvą istorijai priminti. – Kaip ir kam gimė sumanymas per muziką, per didingą kūrinį, bandyti atkurti pirmųjų į Lietuvą atvykusių pranciškonų istoriją? – Klaipėda yra vienas uostų Baltijos pakrantėje, kuriame prieš 770 metų pranciškonų vyskupas Henrikas Liuksemburgietis, tapęs Klaipėdos krikštatėviu, statė šventyklas – bažnyčias. Klaipėdos miesto užgimimo pagrindas – būtent šventykla. Klaipėda atsirado iš bažnyčios. Apie ką mąstė pirmieji Klaipėdos architektai, statydami šventyklą? Deja, šito sužinoti jau niekada negalėsime. Tikėtina, kad pirmųjų Klaipėdos architektų ir statytojų vienintelis ir pagrindinis tikslas buvo sukurti Dievo namus Vakarų Baltijos pakrantėje. Remiantis istoriniais dokumentais, pranciškonų vyskupas H. Liuksemburgietis, būdamas Kuršo vyskupas (1250–1263 m.), ne tik prisidėjo prie Klaipėdos miesto įkūrimo, pastatydamas pirmąsias Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčias, bet ir aktyviai dirbo pastoracinį darbą su lietuviais ir žemaičiais, nes prie Kuršo vyskupijos 1237 m. buvo prijungta beveik visa etnografinė Lietuva. Su šiaurės vakarų žemaičiais pranciškonai jau tada turėjo tiesioginius ryšius, kadangi Kretingos, Palangos ir kitų apylinkių gyventojai priklausė Klaipėdos šv. Mikalojaus parapijai.
KŪRYBOS KRAITĖ
„Salanta“ – ten, kur šokis susipynęs su draugyste
Salantų kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių ansamblis „Salanta“, kuriam vadovauja ilgametė choreografė Alma Preibienė, garsina savo kraštą ne tik rajono šventėse, festivaliuose, bet ir Žemaitijos, šalies ir užsienio renginiuose. Kolektyvo sėkmė, anot vadovės, – salantiškių porų draugystėje. „Scenoje mus nuolat palydi gausias aplodismentais, giria už šokio ekspresiją, kuriamą gerą nuotaiką. Aišku, aš kaip vadovė, matau, kur dar galime pasitempti ir visuomet randu, prie ko prikibti, – juokėsi A. Preibienė. – Gėdos savo kraštui tikrai nepadarome.“ Praėjusi gegužė salantiškiams buvo itin intensyvi: 13–14 dienomis dalyvavo tarptautiniame šokių konkurse-festivalyje „Baltic Amber Jurmala 2022“, kuriame papildė laimėjimų kraitę, namo parsiveždami I ir II vietos diplomus. Taip pat puikiai pasirodė tradiciniame liaudiškų šokių festivalyje „Nupinkim margą šokių pynę“ Žlibinuose Plungės rajone bei Kretingos rajono kultūros centro Darbėnų skyriaus jubiliejinėje šventėje „Draugystės ratu“. Kolektyvas intensyviai dalyvauja įvairiose folkloro šventėse, konkursuose: 2019-aisiais buvo išvykęs į tarptautinį festivalį Kroatijoje, dalyvavo tarptautiniame liaudiškų šokių sambūryje „Samtis kultūros“ Klaipėdoje. Pernai pasirodė Lenkijoje, o Lietuvos šiaurės krašto liaudiškų šokių ir kolektyvų konkurse „Suk suk ratelį“ Kuršėnuose pelnė I vietą, respublikiniame konkurse „Pora už poros“ Prienuose – III vietą. „Šie įvertinimai yra tarsi įrodymas, kad nestovime vietoje, tobulėjame, garsindami savo kraštą, o mums patiems tai – paskatinimas tolimesniam darbui“, – patikino A. Preibienė. Šiuo metu ansamblyje šoka 8 poros, 7 jų yra poros ir santuokiniame gyvenime. Vyrai, pasak vadovės, anksčiau niekur nešokę, tačiau jų žmonos sugebėjo uždegti meile šokiui.
„Kristale“ savo aruodą papildė naujais apdovanojimais
Vievyje įvykusiame chorų festivalyje-konkurse „Mūsų dainose“ vėl sužibėjo Kretingos rajono kultūros centro kamerinis choras „Kristale“, pelnęs pačius aukščiausius apdovanojimus: pasaulietinės muzikos konkurse – I vietą, o sakralinės muzikos konkurse – dar aukštesnį apdovanojimą – Geriausio choro nominaciją, arba Grand prix. Ir dar – šio choro vadovė Kristina Rimienė pelnė geriausio dirigento nominaciją. K. Rimienė pasidžiaugė, kad pastarieji įvertinimai yra nuolatinio atsakingo kolektyvo darbo rezultatas: „Nuo praėjusių metų gruodžio iki šios gegužės iš viso turėjome 17 koncertų. Dažniausiai koncertuodavome Kretingos miesto ir apylinkių renginiuose – visur būdavome laukiami. Žmonės po pandemijos vis dar pasiilgę renginių. O ir mūsų kolektyvas per tą laiką „nemiegojo“ – susirinkdavome repetuoti, todėl choro meninis lygis nenukentėjo. Tai pajutome patys, kiti kolektyvai ir komisija per konkursą Vievyje, todėl šie įvertinimai mums – dar didesnė paskata stiebtis, tobulėti ir džiuginti savo miestą.“ Paklausta, kaip „Kristale“ išgyveno pandemiją, K. Rimienė patikino, kad sunkmečiu kolektyvas nė kiek nesusitraukė: „Nė vienas choristas neatkrito, visi su užsidegimu laukė, kol galėsime vėl repetuoti ir koncertuoti.“ Šiemet „Kristale“, be koncertų, jau sudalyvavo 2-jose konkursinėse programose.
Per Palangos kurorto festivalio „Myliu Palangą“ atidarymą kretingiškiai dalyvavo chorinės muzikos šventėje „Cantate Palangai“, surengtame Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Iš viso šioje šventėje dalyvavo 5 chorai iš Lietuvos: kretingiškiai choristai išvien su valstybiniu choru „Vilnius“, Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro „Žvejų rūmai“ mišriu choru „Cantare“, Klaipėdos universiteto mišriu choru „Pajūrio aidos“, Palangos kultūros ir jaunimo centro kameriniu choru ir solistais Lina Dambrauskaitė (sopranas), Tadas Girininkas (bosas) bei Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru atliko Donato Zakaro „Magnificat“, kuriam dirigavo Artūras Dambrauskas. „Kūrinys – labai sudėtingas, dirbome daug. Tačiau buvo įspūdinga koncertuoti po bažnyčios skliautais, kur muzika, atrodė, kyla į aukštybes, išeina už bažnyčios sienų“, – įspūdį perteikė K. Rimienė. Birželio 12-ąją kretingiškiai dalyvaus Klaipėdoje įvyksiančioje Vakarų Lietuvos krašto dainų šventėje, kurios programa taip pat – labai pati. Per šias Jonines, birželio 24-ąją, „Kristale“ surengs koncertą prie Kretingos muziejaus, o Lietuvos valstybės, arba Mindaugo karūnavimo dieną, koncertuos išvien su atlikėja Indre Malakauskaite-Juodeikiene ant Kretingos muziejaus verandos laiptų.
Ieškojo atsakymų į globalius klausimus
Šių metų Kretingos meno mokyklos Dailės skyriaus diplomantų baigiamuosius darbus šio skyriaus vedėja Daiva Galdikaitė ir mokytoja viena diplominių darbų vadovė Rūta Šulskienė įvardino ne tik kaip aukšto meninio lygio, bet ir – kaip brandžius, atliepiančius pasaulio globalines problemas kūrinius, atspindinčius tai, ką mąsto ir jaučia šiuolaikinis jaunas žmogus. „Pandemija, karantinas, karas Ukrainoje, išorinio ir vidinio pasaulio dramos nelieka nuošaly jauno žmogaus, jauno menininko, kuriam – ne tas pats, kas vyksta ir kuo viskas baigsis“, – D. Galdikaitės pastebėjimu, apskritai pastarųjų metų mokinių diplomantų darbų tendencija – atsakyti ar bent ieškoti atsakymų būtent į egzistencinius globalius klausimus, kurie, pasirodo, yra aktualūs mūsų jaunuomenei. Dailės skyriaus mokytojos šiek tiek nerimavo, kaip pandemija, karantinas bus paveikę mokinių mąstymą, kad mokymasis per nuotolį bus atgrasęs nuo esminių dalykų, bet taip neatsitiko: mokinių darbai ir rezultatai pranoko mokytojų lūkesčius. Šiemet Kretingos meno mokyklos Dailės skyrių baigė ir darbus pateikė 12 diplomantų. D. Galdikaitės vadovaujamas Orestas Grigalauskas, pasirinkęs dekoratyvinę tapybą, pateikė darbą „Pelėda – mano praeitis“.
Kai gamta rašo eiles drobėse
Pienės pūkas. Gėlės žiedas. Augalas. Medžio šaka. Vaizdai, tačiau ne realistiniai, kokius paskubomis matome kasdien, o – su fantazijos prieskoniu. Tokie yra Auksės Drazdienės paveikslai. „Išeini į gamtą, stebi ir pamatai neįtikėtinų dalykų. Lyg pro padidinamąjį stiklą. Įdedi fantazijos, imi pieštuką, eskizuoji – vaizdai pradeda lietis taip, kaip žmogui, rašančiam eiles“, – kalbėjo 47-erių menininkė Auksė Drazdienė, prieš dešimtmetį su šeima įsikūrusi Darbėnų seniūnijos Mažučių kaime. Verslo produktuose – taip pat natūralumas „Gamta yra tobula, ji – didžiausia stebukladarė ir mano mokytoja: kiek joje raštų, linijų, spalvų. Pradedi stebėti žiedų, lapų faktūrą. Momentinis vaizdų užfiksavimas ir jų perkėlimas į drobę užvaldo taip, kad užmiršti viską aplinkui. Tai yra tikroji atgaiva sielai. Kai įkrintu į piešinį, nebegaliu jo numesti. Tuomet ir maistas lieka neparuoštas, ir namai nesutvarkyti“, – juokaudama atviravo menininkė, mišria technika – pieštuku, tušu, dažais – tapanti ant drobės. Auksė mėgsta išdidintus vaizdus, jos drobės siekia iki 1 m. Didesni darbai kūrėjai atrodo gražiau ir efektyviau. Ji tikino, kad trys su vyru Žydrūnu sugyventi vaikai – 16-metis Laurynas, 14-metis Emilis ir 8-erių Vėtrė – praaugę, tad, atviravo, dabar galinti daugiau atsiduoti kūrybai, „nušokus“ nuo savo pačių įkurto verslo – jie gamina natūralų muilą ir kosmetikos priemones, yra įkūrę ir savo produktų liniją „Nimfė“. „Patys gaminame natūralios kosmetikos produktus, kuriuose taip pat – daug natūralių augalų. Juos realizuojame, aš apipavidalinu – piešiu, maketuoju etiketes, kuriu dizainą. Bet pradėjau pavargti nuo to, kad nebeturiu laiko sau, nuo kasdienio bėgimo ir jo tempo.
KŪRYBOS KRAITĖ
|
|
