|
|
|
SmiltysKŪRYBOS KRAITĖ
Marija Meilė Kudarauskaitė: „Esu įžeminta Žemaitijoje“
Iš Klausgalvų kaimo kilusi, Vilniuje gyvenanti kraštietė poetė, aktorė, pedagogė, Kretingos rajono garbės pilietė Marija Meilė Kudarauskaitė, gimusi per pačią Žolinę – rugpjūčio 15-ąją, šiemet minėjo savo gyvenimo brandos – 90-mečio – jubiliejų. „Nė pati nepajutau, kaip atstraksėjau į 90-metį, jaučiuosi taip pat, kaip ir ankstesniais metais“, – šmaikštavo vis dar guvi ir energinga, stipriu humoro jausmu apdovanota pašnekovė. – Kaip savo gimtadienį pasitikote Jūs pati? Kokia Jūsų kasdienybė? – Gal arogantiškai nuskambės, bet dabar jaučiuosi netgi geriau, kaip visą gyvenimą, kai priklausiau nuo kitų žmonių, jų emocijų. Dabar viskas nutolę, gyvenu sau – niekas nekontroliuoja, niekam nereikia atsiskaityti. Tik per karantiną vieną rytą pajutau, kad esu 90 laipsnių sukumpusi – negaliu ištiesti nugaros. Ji skauda, bet natūralu – vadinasi, gyvenu. Nusipirkau lazdelę ir dabar vaikštau sau kaip grafienė. Išsimiegu, ir vėl gyvenu, nesuprantu, kodėl žmonės tiek pykstasi, vargsta... Bendrauju su šeima: mano dukrai Nomedai Saukienei 65-eri, šiandien ji – žinoma dailininkė. Sūnus Vytautas – jau 10 metų po žeme, su juo išleidome bendrą knygą „Lėto laiko glėbyje“. Šiandieną džiaugiuosi 5 anūkais ir 3 proanūkiais. – Jūsų kūrybos kraitis – itin turtingas: esate parašiusi ir išleidusi 24 knygas vaikams ir poezijos rinkinius, parengėte ir išleidote adaptuotą lietuvių kalbos vadovėlį „Kalbos balso lavinimas“, pagal Jūsų tekstus yra sukurta dainų. Ar plunksna vis dar vilioja? – Rašau, kada rašosi, esu tarsi vėjo nešamas pūkelis – veikla susijusi su tam tikra emocine būsena. Kai prisėdu, prisiminimai virsta į sovietinių laikų esė: visi tie aprašomi nuotykiai šių dienų kontekste skamba kaip didžiausias paradoksas – gyvenimas šitaip pasikeitęs. Na, tarkim, buvo toks, kaip sakydavome, vienas geriausias rašytojas tarp daktarų, bet prasčiausias tarp rašytojų. Sykį jis nutvėrė mane ir klausia: iš kur gavai tuos batus, kokiu būdu – lytiniu ar politiniu? Nes gerą daiktą galima gauti tik dviem būdais. Argi šiandien ne juokingai atrodo, kad trūkdavo daiktų, nuo kurių lūžta lentynos... 2018-aisiais išleidau knygą „Istorijos iš pastalės“, rašiau ją ilgai ir sau – apie vaikystę, Žemaitiją. Žadėjo paramą, bet, jos nesulaukusi, išleidau už savo lėšas. O kai atėjo parama, ši nuėjo leidėjams – ir jie išleido antrąjį leidimą. Bet kas iš to? Knygynai jų nepriima, o bibliotekoms nereikia. Sykį pasiūlė – atvežkit, bet kuo – ar karučiu? Jeigu manote, kad visų 24 knygų leidimai pas mane nedūli, netiesa. Ir jei mano gyvenime būta nesusipratimų, tai didžiausias turbūt dėl šito. Tačiau nesigraušiu ir savo grožio dėl to negadinsiu. Mano vaikams būtų didelės išlaidos, jei pageidaučiau, kad jas visas ant mano karsto suverstų (smagiai kvatojosi – aut. past.).
Stabtelėjimai – akimirkoms pagauti
Šiandien, penktadienį, 18.30 val., Kretingos katalikų bažnyčios galerijoje atidaroma kretingiškio fotomenininko mėgėjo 57-erių Sauliaus Venckaus fotografijų paroda „Stabtelėjimai“, kuriai, neslėpė autorius, pastūmėjo draugai ir bičiuliai. Tai – pirmoji personalinė S. Venckaus fotografijų paroda. Iki šiol jis su bendraminčiais dalyvavo dviejose kolektyvinėse parodose Klaipėdoje. „Stabtelėjimai“ – per dvejus trejus pastaruosius metus sukurti fotografijos siužetai, kuriuose atsispindi uostamiesčio architektūra, kukli miesto gamta, gimtosios Kretingos apylinkės. Darbų nuotaiką kuria šviesos ir natūralių spalvų žaismas, tarsi atkartojantis M. K. Čiurlionio pastelių gamą ir pasakojantis mus supantį gyvenimą be agresijos ar dirbtinių efektų. „Visos fotografijos –100 procentų natūralios, fotografuota be jokių filtrų, neretušuotos, nekoreguotos“, – kad savo darbuose nenaudoja jokių šiuolaikinių technologijų teikiamų įmantrybių, tvirtino S. Venckus. Vienintelė „įmantrybė“ – kad nuotraukos skaitmeninės, nes taip – greičiau ir pigiau, negu dirbant su analogine fotografija. Didžiausia S. Venckaus aistra – miestų architektūra, kurią, kad ji būtų įdomi ir patraukli, fotografuoti nėra lengva – urbanistinis miesto veidas dažniausiai yra statiškas, pilkas, vienodas. „Kad sukurčiau patrauklų siužetą, gaudau akimirkas ir šviesą. Tai – labai trapus momentas, nes sekundė kita, ir nelieka to, ką spėjai pamatyti, kuo spėjai susižavėti. Ir žmogų fotografuojant, žiūrėk, patraukė ranką ar koją, pasuko galvą, ir nebėra to, kas jo portretą galėjo padaryti nepakartojamu“, – fotografavimo niuansais pasidalino parodos autorius, teigęs, kad fotografijos specialiai niekur nesimokė, o fotografijai, kuri traukė nuo vaikystės, rimčiau atsidėjo pastaruosius kelerius metus.
Ilgametė režisierė knygoje įamžins Kartenos teatro istoriją
Kartenos teatras šiemet mini 115 metų sukaktį. Daugiau kaip 40 metų jam vadovavusi 71-erių karteniškė režisierė Martina Žąsytienė gerai prisimena ir jam atsidavusius žmones, svarbiausius to laikotarpio įvykius, sukaupė gausų pluoštą nuotraukų, – visa tai ji ketina sudėti į išvien su kretingiškiu neįgaliųjų draugijos klubo „Trys mūzos“ vadovu Jonu Tiškumi rengiamą knygą, kuriai jau žino ir pavadinimą „Teatras – mano gyvenimas“. Draugavo teatre ir gyvenime Ir iš tiesų, atviravo mėgėjiškos scenos senbuvė, teatras jai buvo tapęs tikruoju gyvenimu – ir darbu, ir laisvalaikiu: „Teatre užaugo 4 mano sūnūs – Arūnas, Mindaugas, Zigmas ir Martynas: vesdavausi juos į repeticijas, vežiodavausi į gastroles. Prakutę jie man talkindavo ir suolus sunešioti, bilietus plėšyti, ir šokiuose budėdavo, patalpas remontuodavo, elektrą pataisydavo. O mažasis Martynas, vos prakutęs, pradėjo ir vaidinti – vienintelis pasekė mano pėdomis“, – kalbėjo M. Žąsytienė. Teatras anuomet, kai ji 1978-aisiais atėjo dirbti į Karteną ne tik režisiere, bet ir kultūros namų direktore, jau buvo įleidęs gilią šaknį ir kitų jį pamilusių karteniškių gyvenimuose. „Mes ne tik vaidinome, bet tarsi žaidėme gyvenimą: pažinome, susidraugavome, padėdavome ir sergėdavome kits kitą. Karteną pažįstu kaip nuluptą: išsyk žinodavau, ką statyti, koks vaidmuo kam tinka. Kaip ir šviesaus atminimo režisierius Balys Juškevičius: užmesdavo akį – būsi tas ir tas, jo spektakliuose buvau ir Veronika, ir pasiutusi boba“, – juokėsi M. Žąsytienė. Ji tęsė mintį: „Visos mūsų šeimų šventės buvo tapusios ir teatro kolektyvo šventėmis. Žinojome, kada savo gyvulį skersti, patys dešras kimšome, vyniotinius ir kastinį sukome, kad galėtume į festivalius ir šventes atvykusius svečius pavaišinti“, – vaizdingai pasakojo ilgametė Kartenos teatro režisierė. Tuomet ir kultūros namai buvo kitokie: dabartiniai, jos žodžiais, yra prabanga, o tuomet nė tualeto viduje nebuvę, patalpos šaltos. Tačiau žmonių noras vaidinti – begalinis. Jau mokykloje vaikai būdavo ugdomi vaidinti, ir taip eidavo iš kartos į kartą.
KŪRYBOS KRAITĖ
Gyvenimo komiškumas ir tragizmas – vienoje drobėje
Visą rugpjūtį Kretingos viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje veiks originalų braižą ir savitą požiūrį į gyvenimą turinčio šiauliečio dailininko Vilijaus Vaišvilos tapybos darbų paroda „Minčių kronikos“. V. Vaišvilos aliejine technika tapytuose darbuose dominuoja asociatyvus meninis vaizdas, mitologizuota simbolika, ironija ir sarkazmas, komiškumas ir tragizmas. Paveikslai kuriami kaip romanai – su savo herojais, siužetu. Naudojamos literatūrinės alegorijos, metaforos, simboliai. Paradoksaliais sugretinimais atskleidžiamos netikėtos psichologinės ir filosofinės būsenos. Manipuliavimas epochomis bei įvaizdžiais, balansavimas tarp realaus ir nerealaus, priešybių jungimas į vieną visumą, uždara kompozicija – visa tai padeda sukurti romantizuotą vaizdų filosofiją. Pagrindinis herojus – žmogus su savo jausmais. Stilistikos požiūriu V. Vaišvilos tapyba artima fantastiniam realizmui, kai realus objektas atsiduria nerealiose situacijose, priartėja prie sapnų vizijos, romantizuoto siurrealizmo.
Kraštietė Urtė Starkevič: „Knygą parašiau migdydama vaikus“
Kraštietė iš Kartenos miestelio kilusi 36-erių Urtė Starkevič, ne per seniausiai parašiusi ir išleidusi knygą vaikams „Mikropolis“, savo esamiems ir būsimiems skaitytojams linkėtų saldžių „Mikropolio“ puslapių su pievų medumi ir traškiais pabarstukais. O paklausta apie kūrybinį procesą ir ateities planus, prisipažino: „Nuo šiol, manau, ilgam įklimpau į knygas ir rašymui pasivaikščioti išeiti nebeleisiu. Esu parašiusi ir antrą knygą, kuri laukia savo eilės, mąstau ir apie trečiąją. Kol kas tai tegul lieka mano paslaptimi.“ – Pristatykite save – kur užaugote, mokėtės, kas formavo Jūsų pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą? Ką veikiate dabar – koks Jūsų tiesioginis darbas? – Sveikinuosi su visais – ir kas mane gerai pažįsta, ir kas nėra niekada sutikęs. Esu Urtė Starkevič, kažkada buvau ir Urtė Bončkutė. Esu iš fantastiško mažo miestelio – Kartenos, čia ir mokiausi nuostabioje Kartenos vidurinėje mokykloje. Mokytis labai patiko, tad su malonumu mokausi ir iki šiol vis naujų ir naujų man dalykų. Augau apsupta visada mylinčių tėvų, sesers, senelių, draugų. Mano pasaulis susikūrė gamtoje: aplink buvo žalia ir mėlyna, tame grožyje visada įžiūrėdavau savo stebuklus. Vėliau išvažiavau studijuoti į Vilnių. Baigiau molekulinės biologijos bakalaurą, tęsiau genetikos magistrantūros studijas. Tada įstojau į chemijos inžinerijos doktorantūrą ir mokiausi ilgai ilgai. Tuo metu tarsi paskendau tiksliųjų mokslų labirinte ir nebeturėjau laiko meninei kūrybai. Susižavėjau tikru moksliniu darbu laboratorijoje. Man itin patiko DNR klonavimas, baltymų gryninimo technologijos. Moksle visada mačiau prasmę, supratau, kad ieškant ir eksperimentuojant galima atrasti naujų ir dar neištirtų dalykų, tarp jų – vaistų, reikalingų žmonėms ir gyvūnams. Tas jausmas, kai sekasi ir pavyksta gauti ką nors naujo, yra ypač saldus. Jau vienuolika metų dirbu mokslinį darbą augalų biotechnologijos srityje ir iki šiol juo žaviuosi.
„Pasibuvinėjimai“ su jaunuoju kūrėju kretingiškiu Linu Daugėla
Būsimas antrakursis 20-metis Vilniaus universiteto filologas Linas Daugėla, kuriam pavaldi poezija, proza ir fotografija, per pirmuosius studijų metus išbandė save ne tik krašto, šalies, bet ir užsienio jaunųjų kūrėjų konkursuose, skaitymuose, susibūrimuose, kur jo kūryba buvo puikiai įvertinta. Kukliai savo kūrybą vertinantis ir socialinėje erdvėje dažnai ją „pasibuvinėjimais“, „susiskaudėjimais“, „akmenų kalbinimu“, „vėjo gaudymu“ ir panašiais epitetais vadinantis kretingiškis sakė, kad kūryba jam esanti kaip pats gyvenimas, nes buvinėjimai, o juolab susiskaudėjimai gimsta iš bendrystės su kitu žmogumi, jo skausmo pažinimu ir perkeitimu. Kūryba jam – lyg šachmatų partija paties su savimi. O gyvenimas be kūrybos jam būtų tuščias. Tad nuo to „Smiltys“ ir pradėjo pokalbį su Linu, kurio kūryba mūsų leidinyje buvo spausdinama dar nuo mokyklos suolo, kai mokėsi Pranciškonų gimnazijoje, o jo lietuvių kalbos mokytoja ir pirmoji kūrybos skatintoja buvo Daiva Ataitė. – Galbūt pačiam jau paaiškėjo, kuri iš trijų kūrybos mūzų – poezijos, prozos ir fotografijos – Jūsų gyvenime lyderiauja? – Visa trijulė – poezija, proza ir fotografija – yra visuma, neišskirčiau kurios nors iš jų, nė viena jų nėra viršesnė už kitą. Rašau bet kur ir bet kada, net ir stovėdamas stotelėje – gimsta mintis, prabėga įstrigdama atmintin. Arba pamatau fragmentą – jis mane tiesiog ištinka – ir privalau jį užfiksuoti. Nors būna, kad ir sąmoningai išeinu į gatvę ar laukus su fotoaparatu, tačiau kadrų negaliu suplanuoti: jie nutinka arba – ne. Kuriant man nėra kažkas lengviau ar sunkiau, man tai yra tiesiog gyvenimas, kuris nestovi vietoje, kinta kas akimirksnį.
Operos žvaigždė asmeninę tragediją scenoje perkeičia herojų likimais
Vieną pagrindinių – Zentos – vaidmenį pasaulyje originaliu pastatymu Klaipėdos muzikinį teatrą pasaulyje išgarsinusioje Richardo Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ atliko mūsų kraštietė, iš Kurmaičių kilusi 48-erių operos solistė Sandra Janušaitė. „Šis vaidmuo man – ypatingai brangus: jis mane išgarsino ir įvairiose pasaulio scenose jį atlieku jau 18 metų. O po pernai išgyventos tragiškos sūnaus netekties Zenta man yra didžiulė meilės jėga, nugalinti visas negandas, moteriškos stiprybės įsikūnijimas“, – „Smiltims“ atviravo operos žvaigždė. Pakilo ir dainuoja vardan sūnaus atminimo Kam teko laimė išvysti „Skrajojančio olando“ pastatymą senajame Klaipėdos elinge – sutemus po atviru dangumi prie ošiančios jūros, žino, kad solistams teko vaidinti tarp metalinių konstrukcijų įrengtose platformose keliasdešimties metrų aukštyje ir senoviniame, tarsi į minią įplaukiančiame laive. Ši išskirtinė scenografija nukelia į kitą realybės, laiko ir erdvės pojūtį. S. Janušaitės sukurtoji Zenta – paslapčių paviliota idealistė, įsimylėjusi siaubą jūreiviams keliantį svetimšalį vaiduoklio laivo kapitoną Olandą. Apkaltinta neištikimybe, Zenta ryžtingai puola į jūros bangas: jos auka nutraukia prakeiksmą ir išgelbsti amžinoms klajonėms pasmerkto Olando sielą. „Ne tik tie skirtingi scenų aukščiai, gamta, vėjas, iš aukščio krintantis vanduo ir šalia juntama jūros dvasia kūrė ypatingą nuotaiką. Visa ši stichija tarsi atliepia mano vidų draskančią būseną. Prieš metus galėjau išprotėti, netekti balso. Bet įveikiau savo skausmą ir vėl dainuoju. Visa stiprybė slypi mumyse pačiuose. Galvoju: jeigu Dievas man atsiuntė tokį išbandymą, išvengiau beprotybės, atsikėliau, vadinasi turiu gyventi, mylėti, dainuoti vardan sūnaus atminimo“, – atviravo kraštietė. Neslėpdama savo skausmo, ji papasakojo, kad pernai sausio 29-ąją netoli namų surado 25 dūriais, iš jų – 5 giliais, subadyto ir sudeginto savo 24-erių sūnaus Edvardo Iljoičio kūną. „Absurdas, apkaltino sūnų savižudybe, dėl to esu pikta ant sistemos: buvo pandemija, niekas įvykio netyrė. Ištvėrėme netektį ir dar plius neteisybę. Jeigu ne didžiulis vyro Artūro, jaunėlio sūnaus Edmundo ir kolegų palaikymas, maldos ir tikėjimas, kurį padėjo sustiprinti Žvėryno Švč. Mergelės Marijos parapijos kunigas Vytautas Rapalis, nebūčiau pakilusi, – pradėjus dainuoti, balsas dingdavo ties antra oktava“, – išgyvenimais pasdalijo pašnekovė.
KŪRYBOS KRAITĖ
|
|
<
