|
|
|
SmiltysKretingos rajono kultūros centras – neatskiriama miesto istorijos dalis
Kretingos rajono kultūros centras gruodžio 16 d. 18 val. esamus ir buvusius kultūros darbuotojus į šventinį vakarą sukvies paminėti Kretingos rajono kultūros centro 50-mečio, kuris susijęs su vienu svarbiausių įvykių mūsų mieste – Kretingos kultūros rūmų statyba. „Ko gero, retas kuris Kretingą sugebėtų matyti be šio pastato“, – pasvarstė Kretingos rajono kultūros centro direktorius Pranas Razmus, šias pareigas pradėjęs eiti nuo 2011-ųjų ir pakeitęs ilgametę direktorę Konstanciją Macienę, nors trumpam po jos įstaigai vadovavo ir Tomas Ambrozaitis. P. Razmus neslėpė: „Kai peržvelgi tuos penkis dešimtmečius, suorganizuotų švenčių, renginių visumą, kasdienius darbus, suvoki, kiek visko čia gražaus įvyko.“ Kretingos rajono kultūros centro vadovas akcentavo ne tik pastato ir darbo sąlygų svarbą, bet ir čia dirbančius žmones: pastato sienos be jų ir būtų tik sienos. Buvo statybų proceso liudininkas P. Razmus prisiminė, kaip, eidamas į mokyklą dabartinę Pranciškonų gimnaziją ir šalia veikusią Kretingos muzikos mokyklą, matė visą kultūros rūmų statybų procesą, kuriam vadovavo jau amžiną atilsį Vytautas Kubilinskas, šios kultūros įstaigos vadovu dirbęs nuo 1972-ųjų iki 1975 m. „Tada nė nepagalvojau, kad neilgai trukus ateisiu į šių rūmų saviveiklos kolektyvus, o kad kada nors vadovausiu – nė į galvą būtų neatėję“, – P. Razmus prisiminė tą laiką, kai kultūros namai turėjo pučiamųjų instrumentų orkestrą, į kurį jį dar mokinį groti pakvietė jo vadovas Augustas Juška, po to teko bendrauti su Stasiu Jurgučiu, kuris irgi į orkestrą atsivesdavo savo mokinius. Po to sekė estradinis ansamblis, su kurio nariais grodavęs šokių vakaruose. „Galutinai į Kretingą ir tuo pačiu į kultūrinį gyvenimą sugrįžau 1990-aisiais, po studijų konservatorijoje ir po darbo Dzūkijoje. Dirbau įvairiose pozicijoje – buvau ir vyriausiasis instrumentalistas, ir Meno skyriaus vadovas, ir pavaduotojas“, – trumpai savo kelią iki vadovo pareigų nusakė P. Razmus, labiausiai pasidžiaugęs atsinaujinimo laikotarpiu, kai, prasigyvenus valstybei, atėjo laikas atnaujinti ir pagrindinę Kretingos kultūros įstaigą, kuri ilgus metus kretingiškiams buvo žinoma kaip Kretingos kultūros rūmai. Šis pavadinimas tiko bei patiko ir patiems darbuotojams, tačiau šis, kaip ir daugelis kitų dalykų, neatlaikęs permainų vėjų. „Kai kartu visi prisimename, kaip gyvenome gana sunkiomis sąlygomis, sunku ir patikėti, kad tekdavo šalti, o langus kamšyti šlapiais laikraščiais. Įvykus pirmajam renovacijos etapui, kai buvo apšiltintos sienos, pakeisti langai, šildantis tais pačiais „blėkiniais“ radiatoriais jau ir langą galėdavome atsidaryti“, – praeities realijas atskleidė P. Razmus. O pats didžiausias įvykis buvęs pagrindinės salės atnaujinimas, po kurio miestelėnai tarsi iš naujo surado kultūros rūmus: aktyviau pradėjo lankytis tradicinėse šventėse, koncertuose, spektakliuose. „Tai – suprantama: tapo jauku, šilta, gražu. Vienus čia vedė smalsumas, kiti, nors ir nebuvo praradę poreikio dalyvauti kultūriniame gyvenime, pagerėjus sąlygoms, tapo dažnesniais svečiais“, – P. Razmus akcentavo, kad materialinė gerovė vis dėlto turi didelės įtakos kultūrai, nes tai padeda siekti ir kokybės: atnaujinus pastatą, buvo atnaujinti ir instrumentai, aparatūra – tie įrankiai, kurie veda gero rezultato ir sėkmės link.
KŪRYBOS KRAITĖ
Kai fotoaparatas – lyg šeimos narys
Kretingos Trečiojo amžiaus universitetas (TAU) subūrė fotografuoti mėgstančių garbaus amžiaus žmonių bendruomenę, aktyviai dalyvaujančią miesto kultūriniame gyvenime – šiandieną jų įkurtas klubas „Fotoakimirka“ skaičiuoja jau pirmąjį veiklos dešimtmetį. Ta proga Kretingos rajono kultūros centre surengta šio fotomėgėjų klubo paroda „Gamtos kuždesiai“. Sėmėsi žinių Klubui nuo pat jo įsikūrimo pradžios vadovauja buvusi ilgametė pedagogė Danutė Vasiliauskienė. Paprašyta prisiminti veiklos pradžią, ji kalbėjo: „Kretingos pedagogų švietimo centro direktorės Adelės Mazeliauskienės iniciatyva 2010-aisias įkūrus Trečiojo amžiaus universitetą, pirmieji studentai jį baigė po dvejų metų. Sugužėjus dideliam būriui naujokų, greta jau buvusių Kultūros ir meno, Sveikatos ir dvasinio tobulėjimo fakultetų susidarė naujas Kraštotyros ir pažinimo fakultetas.“ Šiame fakultete D. Vasiliauskienei ir gimė idėja suburti fotografuojančius žmones į klubą. Jos žodžiais, pirmaisiais metais fotoakimirkiečiai mokėsi, lankė kursus, sužinojo naudingų dalykų, tarkim, kad fotoaparatas „šaudo aklai“ – fotografuoja ne aparatas, o fotografas. Senjorai mokėsi įvertinti apšvietimo ypatumus ir aparato galimybes, suvokti, kuri detalė objekte yra svarbiausia. Daug laiko praleista ir prie kompiuterių, mokantis redaguoti savo nuotraukas. Ir jau po pusmečio veiklos Švietimo centre buvo surengta pirmoji kukli fotografijų paroda „Laiko trapumas“, kurią finansavo patys mėgėjai. „Po to kasmet rengėme parodas Kretingos miesto ir rajono viešosiose erdvėse, Palangoje, Klaipėdoje, Latvijos Priekulės mieste. Kiek iš viso jų jau surengta, sunku ir suskaičiuoti“, – kalbėjo klubo vadovė.
Grožio salone apsigyveno įnoringos lėlės
Žmogus – ne žmogus, lėlė – ne lėlė, nes gana tikroviškai atkartoja ne tik žmogaus išorę, bet, sakytum, perteikia net jo charakterį. Įvairių figūrų, amžiaus ir net tautybių. Tokios iš modulino 55-erių kretingiškės manikiūro meistrės Nijolės Gagilienės sukurtos lėlės puošia jos grožio saloną P. Vileišio gatvėje ir džiugina klientes. O netrukus lėlės iškeliaus ir į viešumą – dar šiemet jos bus eksponuojamos Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje. Nepasiduoda išankstinei fantazijai „Modulino lėlės mane domino seniai, jos traukė paslaptingumu – aš jas visur matydavau. O gal ir jos mane? Iš pradžių norėjau nusipirkti, bet vis neradau tokios, kuri atitiktų mano vidinį poreikį. Kažkaip prieš 5-erius metus pamačiau skelbimą – kvietimą į kursus Klaipėdoje ir išsyk užsirašiau. Galvojau – pati ir susikursiu tokią lėlę, kokios iš tikrųjų noriu“, – kalbėjo po truputį atsiverdama gana santūri pašnekovė. Ogi paaiškėjo, kad modulino lėlės – labai įnoringos, jos nepasiduoda bet kuriai ją kuriančiosios užgaidai: taip pati pirmoji Nijolės lėlė, kurią sumanė kaip vyresnio amžiaus moterį, tapo angelu.
Kitos lėlės taip pat ne išsyk pasidavė kūrėjos išankstinei fantazijai: „Galvoju, bus brunetė, bet dedu vienokius plaukus, kitokius, ir ši tampa blondine – nes tokia labiausiai tinka prie veido bruožų, spalvos, o ir visos jos natūros.“ Visiškai netikėtai atsirado ir stilingų arabiškų lėlių pora, – jas iš kitų išskiria ir ryškūs rūbai, ir veido bruožai. N. Gagilienė prisipažino apie tokias nė negalvojusi, tačiau, kurdama pirmąją, plaukų spalvą keitė net 5-kart, kol galop nusprendė, kad pagal veido bruožus šiai labiausiai tiksiąs turbanas. O šis padiktavo ir arabišką lėlės aprangą. „Po to pamaniau, kad šitai lėlei reikia ir partnerio“, – juokėsi Nijolė, rodydama į kitą vyriškos lyties rytietiško gymio lėlę.
Žiedas tarp žiedų: savitas, nepakartojamas, įkvepiantis
„Visų trijų parodų temos man – artimos, per kurias tarsi išsirengiu į savęs pažinimo kelionę. Vienintelis visraktis pažinti – tai smalsumas ir paslapties skonis“, – B. Česnauskienė tvirtino, kad jos darbų motyvai – gėlės, raktai, knygos, atviri langai, senos durys, užraktai, plunksnos, jūra, kita – yra ir vaikystės įspūdžiai, jausmai, ir santykis su pasauliu bei kasdienybe. Tapyba nuo ryškios spalvinės gamos pereinanti į ramią monochrominę ir atvirkščiai. Savo darbais mokytoja žiūrovui nori suteikti kasdienio džiaugsmo, stebint gamtos grožį: nuo sukrauto pumpuro, jo skleidimosi iki nukrentant žiedlapiams. „Viskas – kaip ir žmogaus gyvenime: nuo vaikystės, brandos – senatvės link. Kaip žmogus tarp žmonių, taip ir žiedas tarp žiedų: savitas, nepakartojamas ir įkvepiantis. Kiekvienas unikalus, įsiliejantis į daugybę žiedų ir užburiantis pasaulį žydėjimu, kurį sieju su grožio pajauta, nuostaba ir švytėjimu“, – trečiąją parodą „Žydėjimas“ apibendrino autorė. Kretingos meno mokyklos dailės mokytojos 50 metų Birutės Česnauskienės tapybos darbų paroda „Žydėjimas“, išsiskleidusi Kretingos rajono švietimo centre Tarptautinės mokytojų dienos proga, ilgam čia neužsibuvo ir iškeliavo į Klaipėdos rajono Jono Lankučio bibliotekos Dovilų filialą. „Žydėjimas – tai grožio pajauta, nuostaba ir švytėjimas. Jis – ir žmoguje, ir gėlėje“, – įsitikinusi pedagogė, kurios artimiausi kūrybos planai – išleisti savo darbų kalendorių Naujiesiems metams. B. Česnauskienė kilusi iš Šiaulių, pedagoginį darbą dirba nuo 1995 m. – moko dailės įvairaus amžiaus mokinius. „Pradėjau dirbti dar būdama Šiaulių prekybininkų mokyklos studentė. Nutekėjau į Klaipėdos kraštą, dirbau Klaipėdos Vydūno gimnazijoje, Kretingalės pagrindinėje mokykloje, vėliau Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijose ir galiausiai likimas išpildė mano svajonę dirbti dailės arba meno mokykloje – taip gyvenimo keliai mane ir atvedė į Kretingą, kai meno mokykla 2020-aisiais paskelbė konkursą dailės mokytojos pareigoms užimti – mokau vaikus grafinės raiškos, kuri ir man pačiai labai patinka“, – neslėpė mokytoja, tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, Dailės fakultete įgijusi braižybos, dailės ir darbų mokytojo kvalifikaciją, kiek vėliau – ir humanitarinių mokslų, arba dailėtyros, magistro kvalifikacinį laipsnį. Rimčiau atsidėti kūrybai galimybių atsirado ne tik baigus mokslus, bet ir užauginus du sūnus, tad tapybos darbų paroda „Žydėjimas“ yra trečioji autorinė B. Česnauskienės paroda, kurią inicijavo kolegos pedagogai – jiems tai buvo tarsi sveikinimo atvirukas prieš naujų mokslo metų pradžią ir Mokytojų dieną. Kūrėja nepamiršusi ir kitų savo parodų: pirmoji paroda „Pažinimo paslaptis“ buvo eksponuojama prieš penkerius metus Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijoje, Kretingalės pagrindinėje mokykloje, Klaipėdos rajono švietimo centre, antroji „Prisilietimas“ – praėjusiais metais mokykloje, Dituvos bibliotekoje.
KŪRYBOS KRAITĖ
Kretingiškė literatė – konkurso poetui Vaidotui Spudui atminti nominantė
Kretingiškė pedagogė literatė dviejų knygų autorė Danutė Dunauskaitė savo poetinį žodį patikėjo poezijos konkursui „Kad būtumei ne skausmas, o daina“, kuris skirtas anksti mirusiam poetui Vaidotui Spudui atminti. D. Dunauskaitės diptikas „Namai“ sulaukė įvertinimo – Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Gražinos Spudienės nominacijos „Už eilėraščio biografiškumą“. Esminis konkurso, kurį kartu su partneriais surengė Pakruojo literatų klubas „Židinys“, tikslas – ne tik prisiminti poetą V. Spudą, bet ir aktualizuoti jo kūrybą, paskatinti domėtis šio autoriaus poezija, sudaryti sąlygas perteikti savo požiūrį į kūrybą, motyvuoti kurti ir poetus profesionalus, ir mėgėjus, paskatinti juos atskleisti savo kūrybinį talentą. Konkursui savo kūrybą patiekė 44 autoriai iš 13-os rajonų. D. Dunauskaitė, šiame konkurse dalyvavusi pirmą kartą, teigė, kad jai šis konkursas buvęs tarsi galimybė sugrįžti į savo gimtąjį kraštą – Pakruojį, dar kartą išgyventi tuos įspūdžius, kurių ji kažkada patyrė, lankydamasi poeto sodyboje, Linkuvos kapinėse, kur jis palaidotas. „Nors Vaidoto Spudo ir nėra mokyklų programose, nors jis ir nėra tiek plačiai žinomas, vis dėlto, Pakruojis, Biržai, Pasvalys, jų apylinkės poeto neužmiršo – jis yra vertinamas. Visi supranta, kad miręs 26-erių nuo užklupusios ligos, jis nespėjo subrandinti savo poetinio žodžio, kuris persunktas žinojimo, kad teks greitai atsisveikinti su gyvenimu, – literatė įsitikinusi, kad tokie konkursai, kaip šis, neleidžia užmiršti tų, kurie gyveno, kūrė, mylėjo. – Konkursai, pakviečiantys pasidalinti savo kūryba, suvirpina poetines mintis, sukelia emocijas. Manau, kad ir jaunieji poetai turi galimybę pajausti, iš ko jie gali mokytis, o to negali padaryti neskaitydamas kitų poezijos, nepažindamas poetinio lauko.“
Kretingiškiai – į respublikinį konkursą „Aukso vainikas“
Kretingos rajono tautodailės klubo „Verpstė“ vadovė Danutė Šorienė informavo apie pasibaigusį Klaipėdos regiono tautodailės meistrų konkursą-atranką į tradicinę respublikinę parodą – konkursą „Aukso vainikas“, į kurį atrinkti kretingiškių kūrėjų Adolfo Andriejaus Viluckio ir Alioyzo Pociaus darbai. Šį rudenį Klaipėdos regiono tautodailininkų kūrybos darbų paroda „Kai kalba sielos” buvo surengta Dovilų etninės kultūros centre. Savo kūrybos darbus joje eksponavo 10 Kretingos krašto tautodailininkų. Pirmą kartą parodoje savo darbus pristatė kretingiškės savamokslės tapytojos Laimutė Kasparavičienė ir Janina Budrienė. Lietuvos nacionalinio kultūros centro sudaryta komisija tarp geriausių Klaipėdos regiono meistrų laureatais atrinko ir du Kretingos krašto du tautodailininkus: taikomosios dailės srityje – LR meno kūrėją Adolfą Andriejų Viluckį, o meno ir kryždirbystės – salantiškį tautodailininką Alioyzą Pocių. Jų kūrybos darbai toliau bus eksponuojami respublikinėje parodoje – konkurse „Aukso vainikas“, kuris įvyks kitąmet sausio 6-ąją, tradiciškai – per Tris Karalius, Gelgaudiškio dvare Šakių rajone. Respublikinė paroda-konkursas „Aukso vainikas“ rengiamas jau kone du dešimtmečius. Jis buvo organizuotas pirmąkart 2005 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro iniciatyva, ir nuo to laiko rengiamas kasmet. Geriausi iš geriausių liaudies meistrų apdovanojami simboliniais „aukso vainikais“. Vertinama už geriausius 5-erių metų laikotarpiu sukurtus vaizduojamojo (skulptūra, tapyba, grafika, karpiniai), taikomojo (tekstilė, keramika, medžio dirbiniai, kalvystė, juvelyrika, paprotiniai dirbiniai – margučiai, verbos, sodai) meno ir kryždirbystės (kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės ir kt.) darbus. Pretendentų atranka vyksta dviem etapais: pirmajame ture geriausi meistrai išrenkami dešimtyje apskričių, o antrajame, respublikiniame, ture trys iš jų – po vieną taikomosios, vaizdinės dailės ir kryždirbystės atstovą – paskelbiami geriausiais metų meistrais.
„P. n.“ informacija
Kraštietės eilėse – gyvenimas tarp dviejų kontinentų
Šį spalį kraštietei kūrėjai Aldonai Anužienei, kurios didžioji dalis gyvenimo prabėgo Salantų krašte, o pastarąjį dešimtmetį – Bostone Jungtinėse Amerikos Valstijose, sukaks 80 metų. A. Anužienė yra mūsų laikraščio literatūrinio priedo „Smiltys“ ilgametė bičiulė, atsiunčianti savitų eilių, kurias jubiliejaus proga ketina išleisti vienoje knygoje. Ji taip pat – žemaitiško žodžio puoselėtoja, – Miela Aldona, papasakokite skaitytojams apie save ir savo šeimą: iš kur esate kilusi, ką veikėte iki išvykstant gyventi į JAV. – Gimiau Imbarės kaime per Antrąjį pasaulinį karą 1942-ųjų spalio 18-ąją. Mano tėvas, kilęs iš Skuodo rajono, Žalgirių kaimo, buvo pašauktas atsarginiu į karą, jam teko nukeliauti iki Berlyno. Grįžęs iš karo, dirbo meistru, kolūkio brigadininku, fermose. Mama, kilusi iš Imbarės, verpdavo vilnonius siūlus močiutės audžiamiems kilimams, vėliau dirbo kolūkyje karvių melžėja. Aš turėjau vienintelį brolį Praną. Baigusi Imbarės pradinę, vėliau – Salantų vidurinę mokyklas, įstojau studijuoti matematikos ir braižybos į Valstybinį pedagoginį institutą. Tačiau susirgau tuberkulioze ir studijas teko atidėti. Pradėjau dirbti Imbarės pradinės mokyklos mokytoja, vėliau – Juodupėnų aštuonmetėje 8-erius metus mokiau matematikos. 1964 metais ištekėjau už latvio Konstantino Pušmucan, mūsų šeimoje pamečiui gimė dvi dukros Aina ir Vida. Joms praraugus, siekiau neakivaizdžiai atnaujinti studijas, tačiau dėl nesutarimų šeimoje mokslui įsigytos knygos liko gulėti auditorijoje, ant suolo. Kad nelikčiau be jokio amato, su vyru išsiderėjau, jog mokysiuos netoliese, Klaipėdoje, Žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikume. Po studijų pradėjau dirbti vyriausiojo buhalterio pavaduotoja Imbarės kolūkyje. Ir vis dėlto siekiau aukštojo mokslo: per 2,5 metų baigiau Žemės ūkio akademiją, įgijau buhalterinės apskaitos ekonomisto profesiją.
Negali gyventi be meno
Jaunuosius rašytojus ir dailininkus suburiantį festivalį „Literatūrinės slinktys“, kaip ir kasmet, vainikavo jaunųjų menininkų kūrybos rinkinys. Penkiose jo knygelėse – jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūriniai. Viena dailininkių – kretingiškė 28-erių Verdenė Monika Valkiūnaitė. Norėtų surengti parodą Dailininkė specialiai šiam rinkiniui iliustracijų nekūrė – pasidalino anksčiau sukurtais darbais. Knygelėje publikuojamos 4 iliustracijos: lino raižinys, „Dangaus pelės“, piešinys flomasteriu iš vaisių-daržovių dienoraščio, Ukrainai skirta „Vasario 26 d. interpretacija karo prieš Ukrainą tema“ ir tušu pieštas darbas iš ciklo „Savana“. „Man niekada nebuvo svetima literatūra ir jos žanrai. Kada nors svajoju iliustruoti tikrą knygą. Knygų iliustravimas apskritai yra kita taikomosios grafikos rūšis, kurią norėčiau apčiuopti iš arčiau“, – savo svajones atskleidė V. M. Valkiūnaitė. Dailininkė yra dalyvavusi ne vienoje grupinėje parodoje įvairiuose šalies miestuose, užsienyje, taip pat surengė ir personalinių parodų. „Keturis darbus esu eksponavusi Kretingos katalikų bažnyčios galerijoje. Turiu planų surengti ir didesnę parodą Kretingoje“, – kalbėjo mergina. Pranciškonų gimnaziją baigusi kretingiškė tapė dar iki mokydamasi Vilniaus dailės akademijoje (VDA). „Čia supratau, kad į naująsias medijas einu būtent per tapybą, suvokiau, o ir ne kartą sulaukiau dėstytojų komentarų, kad esu „tipiška tapytoja“, – apie save pasakojo Verdenė Monika, pridūrusi, kad būtent tapyba jai leidžia laisvai kvėpuoti, pasipasakoti, išsidėlioti, ji veikia tarsi terapija. – Nežinau, kiek pati pasirinkau meną, kiek labiau negaliu be jo gyventi, be indvidualios raiškos vizualiojo meno medijomis. Kitaip tiesiog krentu į duobę, iš kurios kitaip nepavyksta išlipti.“ Stiliaus paieškos Iki šių metų, dalininkės teigimu, neskaitant eskizų spektakliams ir knygoms, jos paveiksluose sunkiai buvo įmanoma atrasti aiškų naratyvą ar veikėją, daugiausiai dominavo formos ir spalvos: „Balansavau tarp visiškų abstrakcijų ir abstrakcjų su numanomu, dėl to aiškesniu, figūratyvu. Šiuo metu tapomame cikle galima rasti aiškų veikėją, aiški net ir tematika. Kol kas nenoriu atskleisti, kokia – tikiuosi surengti parodą. Tada ir bus matyti.“ Eskizų savo darbams menininkė nepiešia: „Man patinka atrasti vietoje, išgirsti, ką šita konkreti drobė norėtų ant savęs nešioti. Beveik misticizmas, bet toks mano kūrybinis procesas.“ Kūrėjai, jų kūriniai, stilius nuolat keičiasi, dažnai išlieka tik braižas, o pati tematika priklauso nuo asmeninio gyvenimo vingių ir sankryžų. „Stilių iki šiol dar gryninu. Jis labai žaidybiškas, spalvingas, nerimtas, margas. Kūryba nepretenduojanti į rimtumą, vaikiška. Bet, jeigu kalbame apie scenografiją, čia pranyksta žaismingumas, o emociją ir piešimo stilių diktuoja pjesė arba komanda, su kuria dirbu“, – savo stilių įvardijo dailininkė.
|
|
