|
|
|
SmiltysKurdama lėles, pasitelkia ir anatomijos žinias
Iš Kretingos kilusi, dabar jau vilnietė 58-erių Daiva Maminskienė – Lietuvoje išgarsėjusi lėlių kūrėja, ne per seniausiai ir Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos erdvėse surengusi savo lėlių parodą. Jos sukurtos lėlės – gyvi, išraiškingi personažai, dažniausiai atkeliavę iš pasakų ir fantazijų pasaulio, tačiau iš gyvų žmonių perėmę jų veidus, išraiškas, emocijas. Menininkė lėles „kepa“ Elfai ir fėjos. Raganaitės. Gyvūnai: lapinai, katės, varlės. Atrodantys taip, tarsi nuolatos gyventų tarp žmonių, sukiotųsi jų kasdienybėje – susimąstę ir atsipalaidavę, protingi ir nelabai, šmaikštūs ir rimti, kartais – labai juokingi. Lėlės, sukurtos iš modelino, aprengtos ir apautos pačios menininkės sukurtais rūbais ir batais, puoštos jos sumodeliuotomis šukuosenomis. D. Maminskienė pasakojo lėles kurianti nuo vaikystės. Per tą laiką išbandžiusi įvairias medžiagas, pradėdama nuo gamtinių – pagaliukų, kankorėžių, vytelių, vėliau perėjusi prie skudurinukių, sukurtų iš medžiagos skiaučių, o prieš porą dešimtmečių apsistojusi prie modelino. Kurianti iš dviejų jo rūšių: ore džiūstančio japoniško ir kepamo. „Tas, kuris nieko nedaręs iš šios medžiagos, niekuomet nesupras ir neatskirs technologijos skirtybių. Kelis kartus kepamos modelino lėlės, ypač – jų veidai, šlifuojama, taisoma, vėl dedama į krosnį ir kepama. Po vieną lėlę ar po kelias išsyk, kartais tenka vėl ir vėl taisyti, kišant į orkaitę ir kepant kad ir dėl vienos veido raukšlės“, – technologines subtilybes apibūdino kūrėja. Formavimui ji pasitelkia įvairius instrumentus: nuo švitrinio popieriaus iki dildžių, o labiausiai tinkantys odontologų naudojami medicininiai įrankiai.
Menininkei gamta yra viso gyvenimo mokytoja
Ekspresyviais, drąsiais potėpiais, ryškiomis spalvomis stebina 54-erių Vilijos Razmaitės paveikslai, kurie šį balandį eksponuojami Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos erdvėse. „Kai jausmai nebetelpa many, jie nugula drobėse“, – taip savo parodos anotacijoje prisistatė kūrėja, pastaruoju metu apsistojusi Vydmantuose. Žvilgsnis į paveikslus – kiekvieno skirtingas Dailininkė sakė gimusi augusi pamario krašte – Šilutėje, kur siaučia vėjai, nešdami nuo kuršmarių bangų mūšą ir purslų sūrumą. Gamta nuo pat vaikystės formavo jos pasaulėjautą, įkvėpė kūrybai, kurioje dominuoja ryškūs jūros, saulės, saulėlydžių, augmenijos motyvai. Per laiką – V. Razmaitė baigė dailės ir pradinio ugdymo studijas Šiaulių pedagoginiame universitete, – per 30 kūrybos metų, atviravo menininkė, jos braižas pakito: paveikslai tapo labiau išjausti, tačiau dominuoja gamta – ši išliko viso jos gyvenimo mokytoja. V. Razmaitės paveiksluose dominuoja laisvi potėpiai, platūs mostai, tai atspindi ir jų pavadinimai: „Gylis“, „Perspektyva“, „Melsvai“, „Pražydo“, „Vakaro šviesa“, „Trys saulės“ ir pan. „Savo išraiškos ekspresija aš palieku daug interpretacijų pačiam žiūrovui: kiekvienas turime savų minčių, kurias projektuojame į paveikslus, arba atvirkščiai – jie jas iššaukia. Būna, žmogus sustoja, įdėmiai žiūri, stebi, netgi išspaudžia ašarą, vadinasi, paveikslas sukėlė gilių minčių, išjudino prisiminimus ar neįgyvendintus lūkesčius. Kiekvienas juk regimą matome per savo patirtį, kaip ir žvelgiant į medį: vienas galvoja, kaip jis užaugo, kitas – kaip jį graužia kenkėjai, trečias – kaip būtų gerai pasigaminti iš jo lentų“, – kalbėjo menininkė. Pritaikė skandinavišką modelį Pastaruosius 6-erius metus V. Razmaitė gyveno ir kūrė Skandinavijoje – Švedijoje: ten buvo atidariusi savo meno studiją, rengė parodas, vedė dailės ir dailės terapijos užsiėmimus, organizavo meninius renginius. „Kai kurie paveikslai inspiruoti būtent skandinaviško gyvenimo būdo, atšiauresnės, negu Lietuvoje, gamtos: galbūt todėl jie nėra tokie drąsūs, itin ryškių, bet labiau prigesintų spalvų“, – kalbėjo menininkė, įprastai tapanti aliejiniais dažais, tačiau mėgstanti ir mišrią techniką – ne vienas jos darbas savyje derina potėpius, aukso lakštus, smėlį, specialią faktūrinę pastą. Dailininkės žodžiais, Skandinavijoje galioja nerašyta taisyklė: prieš Velykas žmonės lanko parodas, meno galerijas – sudaromi netgi turistiniai maršrutai. Jiems tai – kultūros, dvasinio atsinaujinimo, o tuo pačiu – ir namų interjero, dekoro atnaujinimo etapas. „Švedams patinka bendrauti su darbų autoriais, vargu, ar jie pirktų paveikslą, nieko nežinodami apie kūrėją. Šitą modelį pabandžiau perkelti ir į Kretingą“, – parodos atidarymo metu, pasitikdama žiūrovus, kalbėjo jos autorė.
„Prisilietimai“ – spalvomis ir muzika
Pūgoms įsisiautėjus kovo 7-osios vakarą Kretingos rajono kultūros centro Parodų salė nušvito sodriomis spalvomis ir prisipildė gitaros garsų: buvo atidaryta kretingiškių bičiulės menininkės Žydrės Adomaitienės tapybos darbų paroda „Prisilietimai“, kurioje skambėjo pačios autorės atliekamos dainos. Ž. Adomaitienės drobėse atspindėta tematika – labai įvairi: nuo Lietuvos ir egzotiškų šalių, po kurias keliavo pati, gamtos vaizdų, įvairių portretų, muzikos instrumentų iki jausmų ir nuotaikų žaismo, abstrakcijų. Nors tapyti pradėjo neseniai, Žydrės sukurtų paveikslų kolekcijoje jau per 80 darbų, nuo 2022-ųjų Lietuvoje surengtos aštuonios personalinės parodos. Menininkė yra kilusi iš vaizdingo Pamario krašto – Šilutės, apjuostos upėmis, įtekančiomis į Nemuną ir marias. „Gal potvynių vandens užliūliuota, netikėtai, fantazijų įkvėpta, pasineriu į muziką ir tapybą?“ – samprotavo menininkė, per tris dešimtmečius dirbanti pedagoginį darbą Šilutės meno mokykloje. Atlikėja yra išleidusi du autorinius kompaktinius diskus: „Tu negirdėjai“ – 2014-aisiais, ir „Atspindžiai“ – 2019 m. Trečiasis, anot autorės, skirtas vaikams, greitu metu džiugins mažųjų širdis. Ž. Adomaitienė yra įvairių šalies dainuojamosios poezijos festivalių ir tradicinio Kretingos miesto šventės bardų vakaro „Baltas paukštis“ ištikima dalyvė. Kasmet ji nudžiugina kretingiškius, atlikdama savo naujausius muzikos kūrinius, o šį kartą pasidalino su meno gerbėjais vienais pirmųjų savo tapybos darbų.
„P. n.“ informacija
KŪRYBOS KRAITĖ
Sugrąžino lopšinių tradiciją
Kretingiškis kompozitorius Aloyzas Žilys su Kaune gyvenančiu poetu ir publicistu Stanislovu Abromavičiumi išleido bendrą leidinį „Padainuok man lopšinę“. Jame – 25 kūriniai, kuriems žodžius parašė S. Abromavičius, muziką – A. Žilys. Į bendrystę suvedė „Tipu tapu“ Poetas, prozininkas, publicistas S. Abromavičius yra išleidęs 50 įvairaus žanro knygų, iš kurių pusė skirta vaikams. Šiuo metu savo kūrybą jis spausdina vaikams skirtame „Tipu tapu“ žurnale, jis yra ir šio žurnalo kūrybinės grupės vadovas. „Vyresnės kartos žmonės, ko gero, prisimena vaikams skirtą leidinį „Genys“. Nutrūkus jo leidybai, poetas Juozas Nekrošius su savo dukra Imandra sumanė jį atgaivinti, tačiau kažkas jau buvo užpatentavęs „Genio“ pavadinimą. Teko galvoti naują, taip gimė žurnalas „Tipu tapu“, kuris leidžiamas ir dabar ir kuriame spausdinama nemažai kūrybos vaikams“, – papasakojo S. Abromavičius, neslėpdamas, kad būtent „Tipu tapu“ jį ir suvedė bičiulystėn su kretingiškių kompozitoriumi A. Žiliu, kuris vienam eilėraščių sukūrė muziką ir atsiuntė į žurnalo redakciją. Nuo to ir prasidėjo dviejų kūrėjų bendrystė, davusi gražių kūrybinių vaisių.
Muzika ir dainos buvo Kovo 11-osios dalis
Kretingos muziejuje su visuomene susitiko garsus šalies politikas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo signataras, menotyrininkas, muzikologas, vertėjas Vytautas Landsbergis ir jį atlydėjęs sūnus poetas režisierius Vytautas V. Lansbergis. Išvien su prisiminimais apie Kovo 11-ąją, kurią V. Lansbergis pavadino Dainuojančia revoliucija, buvo pristatyta ir naujausia politiko įžvalgų, tekstų rinktinė „Laikinas Numas“ bei jo išversta indų poeto mąstytojo Rabindranato Tagorės eiliuotų tekstų knyga „Į anapus“. Vytautas Landsbergis jaunesnysis neslėpė, kad improvizuotas susitikimas su kretingiškiais įvykęs Kretingos muziejaus istoriko Tado Šaulio iniciatyva, kuris pakvietęs, kai jie ilsėjosi Palangoje – atvykę pasitikti pavasarį ir pasiklausyti grįžtančių varnėnų. Kartu atvežęs ir savo sukurtą naujausią filmą apie tėvą „Senis prie jūros“. Kūryba – tarsi pamuzikavimas Pradėjęs nuo tėvo kūrybos, jis akcentavo, kad šioji esanti esminė jo gyvenimo dalis: kurti, improvizuoti, džiazuoti ir tam tikra prasme per tai atsitraukti, kad nebūtų pernelyg stipriai pažeidžiamas. Jo tėvui kūryba – tarsi pamuzikavimas. Anot Vytauto jaunesniojo, tėvui itin imponavo Jonas Mekas ir avangardinis menininkų judėjimas „Fluxus“ bei šio judėjimo „dzenžaidimo“ filosofija – į rimtus dalykus žiūrėti nerimtai, bet nepametant pagrindinės minties ir gyvenimo ritmo, nepasiduoti skausmui ir liūdesiui. „Tai, anot J. Meko, ir padėjo Landsbergiui atsilaikyti per 1990-ųjų įvykius. Kartu tai – ir asociacija į šiandienos įvykius Ukrainoje, kas padeda kariams atsilaikyti, neišprotėti“, – kalbėjo V. V. Landsbergis. V. Lansbergio paklausus, kiek politikoje reikia humoro jausmo, šis atsakė: „Humoras yra gyvenimas. Dideli politikai be humoro yra pavojingi. Humoras – tai ir požiūris į save, kuris gelbsti, kad nepasiduotum beprotybei, kai nori geriau, o tau neišeina.“ Kodėl pamilęs R. Tagorės kūrybą, kad pasiryžo ją išversti – išleisti keli leidimai, V. Landsbergis sakė, kad Lietuva su Indijos kultūra susijusi per sanskritą, Vydūną, jis įžvelgė bendrumo ir per senąsias tradicijas: „Pas mus dabar vyrauja išėjimo kultūra per juodumą, neviltį, o anksčiau – per gėrį, šviesą. Indija, jos tikėjimas ir krikščionybė netikėtai susieina per R. Tagorę, jo filosofiją ir kūrybą.“
Senasis pasaulis tekstilėje virsta meno kūriniais
Lygiagrečiai šalia tapybos 64-erių Audronės Baronienės, Palangos meno mokyklos dailės klasės Šventojoje pedagogės, kūryboje eina įvairūs eksperimentai iš tekstilės – siūlų, medžiagos ir jos atraižų, netgi senovinių drabužių, kuriuos ji paverčia stulbinančiais meno kūriniais. Tekstilės kompozicijos – iš savojo „lobyno“ Ant vidinių durų, prie įėjimo į jaukius menininkų Audronės ir skulptoriaus medalininko Petro Baronų namus Šventojoje, dėmesį išsyk patraukia įspūdinga tekstilės kompozicija – ant daugiasluoksnio audeklo pagrindo iš skirtingų spalvų atraižų, draiskalų, siūlų sukurtas pano „Jorinėjimai“, skirtas Palangoje švenčiamos Jorės, arba Jurginių, proga. Žvelgi ir matai jame pavaizduotą mišką anksti pavasarį, kai medžiai šakomis stiebiasi į saulę, o ši dar gana šykščiai teprasiskverbia pro šakas. Miško paklotė dar padengta senais nurudavusias lapais, pro kuriuos galvas jau kelia pirmoji žolė. Paklausta, kaipgi gimė toks svetimai akiai sunkokai techniškai suvokiamas daugiasluoksnis kūrinys, menininkė juokėsi: „Esu labai praktiška – skudurynuose prisiperku krūvas audinių, drabužių, ir, prireikus kokiam konkrečiai sumanytam darbui, naršau po savo „lobynus“, derindama spalvas, faktūras. Susikarpau formas, ir, pradėjus jas dėlioti, pačios mintys vedžioja rankas.“ Stambesnes detales ant audeklo pagrindo siuvanti mašina, smulkesnes tvirtinanti ranka. Kitas ne mažiau įspūdingas A. Baronienė tekstilės darbas „Žemė“ buvo eksponuotas ir Pasaulio žemaičių parodoje Plungėje. Rašytojai Žemaitei skirta proga A. Baronienė sukūrė skiautinę skarą „Močiutės pasaka“, kurią, tarsi dėlionę, sudaro daugybė mažų tarpusavyje raštais ir spalvomis derančių gabalėlių.
KŪRYBOS KRAITĖ
Grupė „Vo tep“: išskirtinė ištikimybė žemaičių tarmei
Kretingos rajono kultūros centro Kartenos skyriaus grupei „Vo tep“ šie metai – jubiliejiniai. „Dešimt mūsų veiklos metų – tai gausybė dainų, išvykų, koncertų ir, žinoma, branda, kurią pajaučiame dainuodami“, – teigė grupės meno vadovas Rimantas Varkojus. Galima sakyti, kad folkšoko, vėliau – postfolkloro grupę jis į Karteną perkėlė iš S. Įpilties, kur buvo suburtas tokio pat pobūdžio kolektyvas „Kėtep“. „Atsitiko taip, kad Kultūros centre susiformavo jaunimo folkloro kolektyvas „Kitep“, tad teko keisti pavadinimą, – prisiminė R. Varkojus. – Kažkaip mums – be manęs, kolektyve dar dainuoja Dalia Bertašienė ir Janina Vaičekauskienė – lipo toks tvirtas aiškus žemaitiškas pasakymas „vo tep“ – padainavai ir užtvirtinai, tarsi savo nuomonę.“ Folkšoką arba vėliau atsiradusį išsireiškimą postfolkloras turėtume suvokti kaip modernųjį folklorą – šiuolaikinėmis priemonėmis perteiktą liaudies dainą, kurią aranžavus – nekeičiant kūrinio jo originalią faktūrą pritaikius instrumentų galimybėms, parinkus ritmą – klausytojui liaudies kūryba suskamba patraukliau, linksmiau, suprantamiau. Tačiau grupė „Vo tep“, gerokai perlipusi per postfolkloro rėmus, šios tapatybės neteko, ir tam buvo priežasčių. „Pamatėme, kad trūkstame liaudies dainų, kurias būtų galima aranžuoti. Ne kiekviena daina tam tinka – yra gausybė liaudies kūrybos, kuri nepasiduoda būti pritaikyta instrumentui. Teko į repertuarą įtraukti ir poetų žodžiais sukurtų dainų, vadinasi, nebeatitikome pagrindinio postfolklorui taikomo reikalavimo – dainuoti tik aranžuotas liaudies dainas“, – situaciją apibendrino R. Varkojus, kurio kūrybos kraitėje – per 50 aranžuotų ir pagal eiles sukurtų kūrinių. Kasmet meno vadovas sukuria po 2–3 dainas. Kurti originalius kūrinius R. Varkojus pradėjo nuo kretingiškės poetės žemaičių tarme ne vieną eilėraštį parašiusios Juzefos Jucienės. Tai buvo „Senmergės končės“. Pavykus, pagal šios krašto poetės žodžius sukūrė ir daugiau dainų, kurios skamba „Vo tep“ repertuare.
„Sidabrinių balsų aidai“ nusklendė per Salantus
Salantų kultūros centre buvo surengta tradicinė solistų ir vokalinių ansamblių rajoninė apžiūra-šventė „Sidabrinių balsų aidai“. Ši šventė, Salantų kultūros centro vadovės Stasės Preibienės žodžiais, vyksta jau daugiau kaip 50 metų – pirmąsyk surengta 1971-aisiais, ir tapo labai laukiama visų miestelėnų ir svečių. „Nuostabus dalykas vienu metu išgirsti tiek kolektyvų ir pavienių atlikėjų. Salė buvo pilnutėlė: žmonės labai laukė šios šventės, kuri jiems visuomet dovanoja daug gerų emocijų“, – džiaugėsi S. Preibienė. Muzikinę šventės įžangą sukūrė Kretingos rajono kultūros centro kamerinis choras „Kristale“ (vad. Kristina Rimienė). Apžiūroje-šventėje dalyvavo Kretingos rajono kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Svaja“ (vad. Aloyzas Žilys), Vydmantų skyriaus moterų vokalinis ansamblis „Perlanta“ (vad. Jolanta Japertienė ), Laukžemės skyriaus solistas Gedeminas Jepšas (vad. Alvydas Višinskas), Baublių skyriaus moterų kvartetas (vad. Gintaras Pucas), Raguviškių skyriaus vokalinis ansamblis „Raguva“ (vad. Laura Povilaitienė), Laukžemės skyriaus mišrus vokalinis ansamblis „Žiburys“ (vad. Alvydas Višinskas), Kartenos skyriaus moterų vokalinis duetas (vad. Rimantas Varkojus), Jokūbavo skyriaus moterų vokalinis ansamblis „Baltos ievos“ (vad. Rita Valiukienė), Kartenos skyriaus moterų vokalinis ansamblis „Rapsodija“ (vad. Jūratė Norkuvienė), Salantų kultūros centro vokalinis ansamblis (vad. Irmantas Norkus), Žvainių skyriaus moterų vokalinis ansamblis (vad. Antanas Žvinklys), Juodupėnų skyriaus vokalinis kvartetas (vad. Jurgita Girdžiūnienė). Apžiūros komisijai – jos pirmininkui Kretingos rajono kultūros centro direktoriui Pranui Razmui, komisijos narėms Kretingos rajono kultūros centro meno skyriaus vedėjai Dianai Brazdeikienei ir kamerinio choro „Kristale“ vadovei Kristinai Rimienei – teko nelengva užduotis į tolimesnį regioninį turą atrinkti geriausius atlikėjus ir kolektyvus. „Komisija dar turės darbo: kol kas nenorime išskirti nė vieno kolektyvo – džiugu, kad šis muzikos žanras ypač išpopuliarėjo, matosi nuoseklus kolektyvų ir jų vadovų darbas. Kolektyvai labai atjaunėję ir visi scenoje atrodė itin estetiškai“, – kalbėjo S. Preibienė. Šventės metu buvo prisimintas ir pagerbtas prieš 4-erius metus amžinojo poilsio atgulęs kraštietis pedagogas, muzikas, chorvedys Petras Pučkorius, kurio 80-osios gimimo metinės minimos šiemet. Salantuose išlikęs P. Pučkoriaus suburtas kolektyvas „Strazdelis“, pavadintas pagal jo paties aranžuotą lietuvių liaudies dainą. Trumpą pranešimą susirinkusiems apie iškilųjų kraštietį perskaitė Salantų kultūros centro renginių organizatorius Aurimas Rapalis, po šventės jos dalyviai Gargždelės kapinėse aplankė P. Pučkoriaus kapą ir pagerbė jo atminimą.
„P. n.“ informacija
|
|
