|
|
|
Smiltys
Kostiumo dizainerę prie profesijos sugrąžina režisieriai
„Nebuvo nė vienos dienos, kad atsibusčiau ir galvočiau: oi, ir vėl turiu eiti į darbą...“ – atviravo Kretingos rajono kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Kristina Malūkienė. Nors ji tiesiogiai atsakinga už įstaigos kultūrinės veiklos viešinimą, kaip pati sakė, su užsidegimu kuria „reeals‘iukus“, vis dėlto per daug nenutolo ir nuo įsigytos profesijos – kostiumo dizaino. Kuria rūbus spektakliams Iš Kretingos kilusi Kristina kostiumo dizainą studijavo Vilniaus kolegijoje. „Nuo vaikystės svajojau būti žinoma dizainere. Paskui supratau, kad, norint pasiekti didelių aukštumų, reikia kur kas daugiau gabumų, o sukūrus šeimą, pajutau, kad ne taip labai ir norisi toli eiti. Užtenka, kad galėčiau realizuoti save ir tuo mėgautis“, – sakė K. Malūkienė. Buvo metas, kai ji turėjo dirbtuvėlę, šeimos nariams ir privatiems užsakovams siuvo įvairius rūbus – nuo skirtų laisvalaikiui iki striukių. „Matyt to jau „atsikandau“ – dabar įdomiau dirbti su technologijomis“, – neslėpė pašnekovė. Tačiau audiniai, žirklės, iškarpos, siuvimo mašina taip pat nėra nustumti į šoną, mat rajono Kultūros centro teatrų režisieriai vis paprašo pagalbos kuriant dekoracijas ar įsivaizduojamus drabužius statomų spektaklių personažams. Pirmasis spektaklis, kuriame ji talkino Egidijaus Radžiaus teatro režisieriui Nerijui Gedminui, buvo „Vienas ir kiti“ pagal dramaturgo Antano Škėmos pjesę. „Nerijaus mintis buvo neišlaidauti, tad pirmiausia tinkamų pilko atspalvio drabužių mes ieškojome pigių rūbų parduotuvėse. Ko nepavyko rasti, teko pasiūti“, – pasakojo dar tik apie metus laiko kultūros įstaigoje dirbanti K. Malūkienė. Šiuo metu ji ruošiasi įgyvendinti ir kitą šio režisieriaus sumanymą – ieškos kuo įdomesnių sprendimų naujam jo statomam spektakliui „Marianos kaprizai“ pagal prancūzų rašytojo Alfredo de Miusė kūrinį. Pirminė peržiūra numatyta gruodį. Papuošė ir oranžinį „prezidentą“ Savotišku spektakliu, kurio režisieriai šįkart – visa rajono Kultūros centro komanda, galima pavadinti ir per Moliūgo šventę Kretingoje nušurmuliavusią „Oranžinę respubliką“. „Prezidentas“ su „pirmąja ponia“ taip pat buvo aprengti Kristinos sumodeliuotais ir iš neopreno medžiagos per kelias dienas pasiūtais drabužiais. „Oho, būsim tokie ryškūs? Aš – su tokiu ilgu drabužiu?“ – K. Malūkienė šypsojosi prisiminusi „prezidento“, į kurio vaidmenį įsikūnijo Vydmantų bendruomenės pirmininkas Simas Končius, nuostabą, kai šis atvyko pasimatuoti būsimo oranžinio kostiumo. O „pirmoji ponia“ – Julija Train-Serapinienė – kadangi pati yra Egidijaus Radžiaus teatro aktorė, atsinešė krūvą savo batų, pėdkelnių, papuošalų, rankinukų – abi kartu žiūrėjusios, derinusios, kokie aksesuarai prie oranžinės suknelės tiktų labiausiai.
Lietuvos moterys mezgė Čiurlionį
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus erdvės, minint šio genialaus lietuvių menininko 150-ąsias gimimo metines, be eksponuojamų jo tapytų paveikslų ir skambančių simfonijų, vienai dienai dar prisipildė ir kitokia kolekcija – jūra čiurlioniškų megztinių. Kone 100 moterų iš visos Lietuvos rankomis mezgė megztinius su Čiurlionio portretu ir, pasidabinusios jais, surengė suvažiavimą Kaune. Gebėjo uždegti bendramintes Šios originalios akcijos sumanytoja – marijampolietė menininkė, vertėja pagal specialybę, Gintarė Murauskienė, jai talkino bičiulė Daumantė Strelčiūnienė iš Vilniaus. Pastaroji yra sukūrusi mezgėjas vienijančią platformą, kurioje dalyvauja, tariasi ir idėjomis dalijasi per 1 tūkst. 300 moterų. „Pajūrio naujienoms“ G. Murauskienė pasakojo, kad jau anksčiau sau buvo nusimezgusi liemenę ir megztinių su kitų įžymių Lietuvos žmonių – Vinco Kudirkos, Žemaitės, Barboros Radvilaitės – atvaizdais. O, minint M. K. Čiurlionio gimtadienį, abi su Daumante sumanė pakviesti ir daugiau Lietuvos moterų išmegzti šio garsaus šalies kūrėjo portretą. „Nesitikėjome tokio didelio susidomėjimo: atsiliepė moterys – įgudusios ir tik pradedančios mezgėjos – iš visos Lietuvos, jų buvo per 100. Parengiau dvi skirtingas mezgimo schemas – vieną sudėtingesnę, o kitą paprastesnę – ir 5 spalvų siūlų derinius, – pasakojo G. Murauskienė. – Išsiuntėme jas moterims, ragindamos naudoti turimų siūlų likučius, taip skatindamos ekologiją ir tvarumą. Taigi, kiekvienas megztinis išėjo savitas, autentiškas, tokio niekur nenusipirksi. Ir dar sukurtas iš to, ką moterys nebenaudojamo turėjo savo rankdarbių krepšiuose.“
Teptuko potėpiais kalbėjęs poetas ir pasakotojas
Kretingos rajono viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje atidaryta šviesaus atminimo olandų kilmės menininko Arie Torcqué (1941–2023), ilgus metus kūrusio Olandijoje ir Ispanijoje, o pastaruosius du dešimtmečius – Lietuvoje, dailės darbų ir asmeninių daiktų paroda „Torcqué. Persona“. Ši paroda supažindina su itin drąsiai siurrealizmo stiliumi kūrusio menininko drobėmis, kurios leidžia pažvelgti ir į nuspėjamus paties autoriaus spalvingo ir dramatiško gyvenimo užkulisius. Mokėsi pas olandų menininkus A. Torcqué gimė Roterdame, ten studijavo dailę, iliustraciją, litografiją ir grafinį dizainą. Dar labiau tobulindamas savos kūrybos technikas, dailės subtilybių privačiai mokėsi pas garsius olandų menininkus, tarp kurių – Dirk Maandag, De Wachter, Jan Valk, Rens Bonnes, Willem de Kooning. Pirmą savo gyvenimo pusę menininkas kūrė litografijas, grafinio dizaino darbus, tapė sienas viešosiose erdvėse, iliustravo knygas. Vėliau, gyvendamas kitose Europos šalyse, labiau paniro į savo tapybos eksperimentus, pasitelkdamas įvairiausias technikas ir spalvas. Gyvas būdamas menininkas savo kūrybos stilių apibūdino kaip realųjį siurrealizmą. Žvelgiant į A. Torcqué paveikslus, suvokiama, kad jie yra tarsi simboliais išreikšto tapytojo vidinio pasaulio atspindys drobėje, kur glūdi užkoduoti jo gyvenimo vingiai ir dramos. Savo darbais dailininkas tarsi ieškojo ryšio su žmonėmis, teptuko potėpiais neretai jiems pasakodamas net labai asmenines istorijas. Dalį šio menininko palikimo galima išvysti būtent parodoje Kretingoje, kuri veiks visą spalį. Menininkas iš viso yra surengęs kelias dešimtis parodų Nyderlanduose, Belgijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje, ypač – Mažeikių krašte, kur jis įsikūrė, ir ši vieta buvo paskutinė jo gyvenimo stotelė.
Mergina, dainuojanti širdimi
Kretingiškė dainą nuo vaikystės pamėgusi 24-erių vokalistė Algimantė Kubilinskaitė vasarai baigiantis savo talento gerbėjus sukvietė į solinį koncertą, lengvosios muzikos mėgėjus nukėlusį į 2000-uosius – laiką, kai viešojoje erdvėje liejosi „Mango“, Geltona, „Kelio į žvaigždes“ dalyvių atliekami kūriniai... „Naujos idėjos man gimsta dar neataušus koncerto emocijoms. Taip nutiko ir šįsyk – į sceną atėjau su nauja tema ir nauja jėga“, – kalbėjo A. Kubilinskaitė, prisipažinusi, kad kiekvieną naują dainą ji išjaučianti širdimi – tada ir balsas suskamba kitaip. „Negaliu dainuoti bet kaip ir bet ko. Atrodo, daina gera, puikiai skamba kito dainininko lūpomis, tinka mano vokalui, bet štai ima ir... nelimpa. Gal dėl to ne vienas, pasiklausęs mano atliekamų dainų, dažnai pasako: „Tu dainuoji širdimi“, – A. Kubilinskaitė mintimis nusikėlė ir į pirmąjį savo koncertą, kuris taip pat įvyko Kretingos muziejaus prieigose, „Dvaro saldaininės“ kiemelyje. Tik tada teminis koncertas „Senosios estrados ritmu“ buvo skirtas 1970-ųjų hitams, skambėjusiems Nelly Paltinienės, Janinos Ščiukaitės ir kitų to meto dainininkų balsais. Repertuaras vėlgi buvo pasirinktas pagal vokalistei iš vidaus diktuojamą jausmą – sugebės ji tuos hitus atlikti širdimi ar ne. A. Kubilinskaitė prisipažino, kad ji iš esmės yra savamokslė, nesimokiusi muzikos, negrojanti jokiu instrumentu ir neskaitanti natų. Dainuoti pradėjo darželyje, po to dainavo mokykloje, lankė ir pradinės, ir pagrindinės mokyklos chorą, metus dainavo Aloyzo Žilio vadovaujamame „Svajos“ chore, nuo 16-os metų ji – Kretingos rajono kultūros centro kamerinio choro „Kristale“ (vad. Kristina Rimienė) narė, kartu su ja šiame chore dainuoja ir brolis Jurgis Kubilinskas. „Apskritai esu iš muzikalios dainuoti mėgstančios šeimos. Žinau, kad dainingi buvo seneliai, tačiau jų aš nebeišgirdau, dainuoja mano mama Sigita Virbickienė, muzikai gabus jos brolis mano dėdė multiinstrumentalistas Vytautas Kubilinskas, grojantis, dirbantis su kolektyvais“, – apie savo šeimą papasakojusi Algimantė teigė, kad visą gyvenimą ji svajojo ir tebesvajoja apie solinę dainininkės veiklą, kuri, viliasi mergina, kada nors tikrai taps jos gyvenimo dalimi. Tam, kad tai nutiktų, reikia ir drąsos, ir didelio palaikymo, pastūmėjimo iš šono. „Manimi visada labiausiai tikėjo ir pasitikėjo mama. Ji palaikė ir drąsino, taip ir užgimė mano pirmieji koncertai. Ypač vertinu ir tai, kad mane, dešimtoje klasėje atėjusią mokytis į Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją, pastebėjo muzikos mokytojas Stasys Stončius. Jam krito į akis, kad aš klausausi kitokios muzikos negu mano bendraamžiai, kad domiuosi senąja estrada ir neblogai tuos kūrinius atlieku“, – vokalistė pastebėjo, kad nuo to laiko per 7-erius metus ji jaučiasi patobulėjusi, pagerinusi atlikimo kokybę.
Darnus vaizdo ir žodžio dialogas
Kretingos rajono kultūros centro fojė erdves papuošė ypatinga paroda „Einantis“, sukurta dviejų klaipėdiečių kūrėjų – dailininko Romo Klimavičiaus ir žodžio meistrės Jūratės Sučylaitės. Greta išraiškingų paveikslų kabo eiliuoti tekstai, arba akrostichai kurių, pirmosios eilučių raidės, sujungtos žemėjančia tvarka, tarsi perteikia ir meno kūrinio pavadinimą. Į parodą, atidarytą užvakar, menininkas R. Klimavičius atgabeno kelis darbus, abu kūrėjai dalyvavo ją pristatant kretingiškiams. J. Sučylaitė paskaitė eilių iš naujojo savo poezijos rinkinio „Vilkolakė“, kretingiškis atlikėjas Gintaras Pucas pripildė erdvę jaukia muzika, renginį vedė Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas. Šios parodos kuratorė Kretingos rajono kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Kristina Malūkienė akcentavo, kad šis dviejų klaipėdiečių kūrybinis tandemas gyvuoja ilgokai: jis užgimė, kai J. Sučylaitė, pagal specialybę – psichoterapeutė ir edukologijos mokslų daktarė, kurios pomėgis eiliuoti, paprašė R. Klimavičiaus, kad šis iliusruotų jos rengiamą knygą. Nors šis nesutiko, tačiau tarp dviejų giminingų meniškų sielų užsimezgė draugystė, tebesitęsianti ligi šiol – J. Sučylaitė pati savo kūrybą pritaiko dailininko potėpiams, jo drobių siužetams.
Kretingos muziejuje – kolekcija, perrašiusi Lietuvos fotografijos istoriją
Kretingos muziejuje atidaryta senosios fotografijos paroda „Nuogo kūno vaizdavimas Benedikto Henriko Tiškevičiaus XIX a. pabaigos nuotraukose“ yra didžiulė staigmena fotografijos meno tyrinėtojams ir gerbėjams, mat, šio kūrėjo – Raudondvario valdytojo – pomėgis fotografuoti Paryžiaus damų aktus tarsi perrašė ligi šiol gyvavusią teoriją apie lietuvišką fotografijos istoriją, ją gerokai paankstindamas ir išplėsdamas jos galimybes. Tuo fotografijos meno gerbėjai galėjo įsitikinti parodoje apžiūrinėdami apie 20 išdidintų fotografijų ekspoziciją. Tačiau įdomiausiu renginio įvykiu tapo galimybė iš arti pamatyti paties grafo B. H. Tiškevičiaus (1853–1935) sukurtus masyvius albumus, kuriuos pristatė aukcione juos įsigiję meno tyrinėtojai Dominykas Šaudys ir meno istorikė Regina Šemiotaitė. Fotografijos suskirstytos ciklais Tiems albumams – 135 metai, jie – gana geros būklės, tituliniai jų lapai padengti aukso dulkėmis. Moterų aktai fotografijose – labai subtilūs, juose nėra nė ženklo vulgarumo. Meno istorikė R. Šemiotaitė akcentavo, kad Tiškevičiaus fotografijos stebina konceptualia švara: tai nėra atsitiktiniai kadrai ar eklektiški bandymai, o – sąmoningai sukonstruotos kompozicijos. Kūnas čia nėra geismo objektas: jis tampa formos, šviesos vidinės estetikos lauku. Pozuoti grafas kviesdavosi aktores. Įdomiausia yra tai, kad meno gurmanas B. H. Tiškevičius jas fotografuodavo vis kitokiame fone, sukurdamas atskirus fotografijų siužetus – tam pasitarnaudavo gana brangūs jo supirkti daiktai: leopardo kailiai, antikos skulptūros, senovės karybos detalės, egzotiški augalai ir pan. Todėl ir moterys-herojės dažnai vaizduojamos kaip nimfos ar deivės Afroditė, Minerva arba kariūnės. Pavaizdavęs būtent Minervą, pasak D. Šaudžio, grafas išsyk tapo žinomas ir populiarus ne tik tarp Prancūzijos aukštuomenės, bet ir fotografijos kūrėjų pasaulyje – išdidinta ši nuotrauka iškeliavo po pasaulį ir tebekeliauja ligi šiol. Kiekviename albume – ištisi ciklai, tarkim, „Saulės vaikai“, kuriuos įkvėpė matytos operos ir operetės, kiekvienas ciklas pasakoja savas istorijas.
Kur tik eitų – ten skleidžiasi poezija
Kretingoje užgimusių poezijos popiečių sumanytoja Klaipėdoje gyvenanti Irena Novikienė džiaugėsi ne tik atvėrusi poetinio žodžio duris, bet ir įkvėpusi ne vieną moterį atsiduoti kūrybos polėkiui ir pačiai kurti eiles. Didelė meilė kalbai ir literatūrai Lenkaitės ir ukrainiečio šeimoje gimusi Irena gimtaisiais namais vadina Klaipėdą, bet savo protėvių šaknis jaučia ir Lenkijoje, ir Ukrainoje, ir Lietuvoje, Kuršėnuose, kur, bėgdama nuo Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje, apsistojo Irenos motinos šeima. Nors abiejų Irenos tėvų nebėra šiame pasaulyje, moteris draugiškai bendrauja su savo plačia gimine. „Mūsų giminės istorijoje tarsi knygoje yra įrašyta, kad Lietuva buvo ir yra be galo svetinga šalis, garsėjanti svetingais žmonėmis ir kultūra. Tai yra mano gimtinė – kad ir kas nutiktų, aš visa savo siela, visa esybe priklausau Lietuvai“, – pokalbio pradžioje sakė I. Novikienė. Klaipėdoje baigusi anglų ir prancūzų pedagogikos studijas, taip pat įgijusi vertėjos specialybę, Klaipėdos universitete studijavusi anglų kalbos filologiją, pašnekovė prisipažino visuomet buvo susijusi su kalba ir literatūra. „Kalba ir literatūra mane lydėjo nuo vaikystės. Visi būreliai, susiję su poezijos skaitymu, mokykliniais spektakliais, visur, kur reikėjo žodžio ar teksto, buvau pati pirmoji. Humanitarinė atšaka – mano didžioji meilė. Didelę įtaką man padarė Klaipėdos universiteto dėstytojas, docentas, profesorius, didis lietuvių literatūros žinovas ir puoselėtojas Marijus Šidlauskas, įkvėpęs neprarasti meilės kalbai ir literatūrai“, – pasakojo I. Novikienė, kuri, baigusi universitetą, pasuko į verslo sritį. Vertėjos darbas neatnešė pasitenkinimo Dirbdama logistikos srityje personalo valdymo skyriuje vertėjos pareigose Irena buvo šiek tiek nukrypusi nuo savo širdies šauksmo – literatūros, bet gimus vaikams viskas stojo į savo vietas. „Iki vaikų gimimo dirbau keliose užsienio kapitalo kompanijose, kur reikėjo vertėjos paslaugų. Versdavau įvairius tekstus tiek žodžiu, tiek raštu. Darbo vietose buvau vertinama, žinojau ir mokėjau pritaikyti savo įgytas žinias praktikoje. Darbai buvo daugiau administracinio, organizacinio pobūdžio, o man visuomet norėjosi kūrybos, kažką kurti, suburti žmones, kad jiems būtų gera, linksma, kad kolektyve rastųsi gyvastis. Tad darbo vietoje tapdavau tuo žmogumi, kuris veda įvairius renginius. Sugalvodavau visokių temų, jas pritaikydavau prie tam tikrų progų ar įmonės vakarėlių“, – pašnekovė atviravo galų gale supratusi, kad tai, ką ji daro kolektyvui laisvalaikiu, jai daug labiau patinka ir stipriau traukia. Pajutusi, kad švenčių organizavimas teikia didesnį malonumą ir vidinį pasitenkinimą negu darbas, moteris nusprendė po vaikų gimimo nebegrįžti į tas sferas, kuriose nesijaučia savimi. „Ėmiau svajoti apie darbą muziejuje, apie gidės ar bibliotekininkės profesiją. Šios svajonės iki šiol gyvos, galbūt kada nors jas įgyvendinsiu“, – kalbėjo pašnekovė, prisipažinusi jutusi didžiulę trauką knygoms, poetiniam žodžiui.
|
|
