Pajūrio naujienos
Help
2021 Liepa
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną25°C debesuotumas 16 %
Naktį18°C debesuotumas 1 %
Apklausa

Ar Europos Sąjungai reikėtų stiprinti sienų apsaugą ir griežtinti imigracijos politiką?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

Anot dailininko V. Šato, kūrybinis įkvėpimas jam kyla iš gamtos, kurios vaizdiniai ir dominuoja menininko paveiksluose.

Vilnietis dailininkas Viktoras Šatas kretingiškiams labiau žinomas kaip žmogus, jau ne kartą dovanojęs savo meno kūrinius Kretingai – jo paveikslai puošia Kretingos ligoninę, Padvarių socialinės globos namus. Iki liepos 30 d. menininko darbai džiugins ir Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos lankytojus.

Ryšiai su Kretinga – ne atsitiktinumas

Iš Vaškų miestelio Pasvalio rajone kilęs V. Šatas su Kretinga ryšius užmezgė per mūsų kraštietį Romualdą Beniušį. „Su Romualdu susitikome vienoje kavinukėje Vilniuje ir ėmėme apie viską šnekėti, kol galiausiai kalba pakrypo apie jo gimtąjį kraštą. Jis pasiūlė man padovanoti keletą paveikslų Kretingai, aš sutikau, ir taip viskas prasidėjo“, – prisiminė dailininkas.

Šešiasdešimt šešerių vyras teigė, kad tapyti pradėjo dar devintoje klasėje, kai su šeima persikraustė gyventi į sostinę. „Aš visą gyvenimą norėjau kurti. Nors, pamatęs konkurentų darbus, taip ir neišdrįsau stoti į Lietuvos dailės akademiją, pasirinkau architektūros studijas – labai norėjau kažko, bent šiek tiek susijusio su menu“, – pasakojo V. Šatas.

Vilnietis dailininkas teigė, kad, atidirbęs pagal paskyrimą, vėliau dirbo tik dviejose vietose – „Plastos“ gamykloje ir Lietuvos dailės muziejuje. Būtent pirmojoje darbovietėje vyras teigė sutikęs žmogų, kurį dabar laiko savo tikruoju mokytoju. „Dirbdamas „Plastos“ gamykloje lankiau jos išlaikomą dailės studiją, kuriai vadovavo Antanas Beinaravičius. Jis buvo puikus pedagogas – visada patardavo, pataisydavo, gebėdavo įžvelgti kiekvieno mokinio stipriąsias puses ir nukreipti jį teisinga linkme“, – prisiminimais dalinosi V. Šatas.


(Iš kairės) komisijos pirmininkas Vytautas Dumčius ir konkurso organizatorė Audronė Levickytė-Bumbulienė paskelbė vyresniojo amžiaus grupės nugalėtojus: Danutę Lekniuvienę, Adelę Semenavičienę ir Eglę Baranauskaitę (sėdi).

Ketvirtą kartą Palangos kurorto muziejaus iniciatyva surengtame poezijos konkurse „Haiku Palangai“ šiemet dalyvavę kūrėjai savo eiles buvo kviečiami skirti Palangos grąžinimo Lietuvai ir Šventosios prijungimo 100-osioms metinėms, o pagrindinė konkurso tema – „Gera žinia“.

Sveikindama į Palangos kurorto muziejaus salę susirinkusius haiku kūrėjus konkurso sumanytoja ir organizatorė, muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė pasidžiaugė, kad kasmet konkursas auga ir sukviečia vis daugiau poetų iš visos Lietuvos: pirmajame konkurse 2018 metais dalyvavo 38, šiemet – 129 kūrėjai.

Konkurso komisijai – jos pirmininkui, japonologui, vertėjui, haiku žinovui Vytautui Dumčiui, komisijos darbe dalyvavusiam poetui, eseistui, dramaturgui, vertėjui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Rolandui Rastauskui, kitiems – šiemet teko nelengva užduotis išrinkti geriausius haiku – konkursui kiekvienas autorius pateikė nuo vieno iki šešių trieilių. Tarp komisijos įvertinų autorių šiais metais – ir du poetai iš Kretingos rajono.

Pagal konkurso nuostatus poetai, kurių pavardės komisijai nėra skelbiamos, buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes. Gausiausia – suaugusiųjų amžiaus grupė, kurioje buvo 69 dalyviai, jaunesniojo mokyklinio amžiaus grupėje kūrybines jėgas išbandė 37, vyresniojo mokyklinio amžiaus grupėje – 33 autoriai.

Prieš paskelbdama komisijos išrinktuosius ketvirtojo poezijos konkurso „Haiku Palangai“ laureatus, prizininkus, A. Levickytė-Bumbulienė įteikė Palangos kurorto muziejaus įsteigtus prizus trims autoriams: Domui Šepečiui (Vilnius), Kamilei Gabalytei (Radviliškis) ir Almai Viskontienei (Palanga).


Antanas Mončys

Antano Mončio piešinys

Vilniuje įsikūrusi leidykla žymaus skulptoriaus ir dalininko mūsų kraštiečio Antano Mončio (1921–2021) gimimo 100-mečiui rengia kūrėjo sūnaus Jean-Christophe Mončio knygą „Mano tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“. Knyga turėtų pasirodyti šį rudenį.

Prisiminimų knygoje piešiamas daugialypis Antano Mončio paveikslas, be knygos šiuos, jubiliejinius skulptoriaus ir dailininko metus, įprasmins ir palydės teminė menininko kūrybos darbų paroda „Veidai ir dvasios“ V. Kasiulio muziejuje, Lino Mikutos dokumentinis filmas apie jį, kiti renginiai.

Knyga, kurią rengiamasi išleisti prancūzų ir lietuvių kalbomis, suvienys keletą temų: menininko asmenybę ir jo kūrybą, ilgus egzilio metus Prancūzijoje ir gyvenimą, darbą Paryžiuje, gyvenimo pakeleivius ir globėjus, garsius lietuvių išeivius ir išeivijos menininkus, tėvo ir sūnaus santykius, lietuvybės puoselėjimą, bundančią Lietuvą ir vienintelį Antano Mončio grįžimą į Lietuvą, prabėgus 45-eriems metams.

Knygą, kurią leidėjai pristato kaip meno kūrinį, numatoma gausiai iliustruoti menininko piešiniais ir jo šeimos fotografijomis, ji parašyta gyva ir žaisminga kalba, ir ji kuo puikiausiai gali tapti kilnojamu kultūros paveldu namų bibliotekoje. Tarp 100-o knygos iliustracijų – nepublikuoti A. Mončio piešiniai, eskizai tušu, atsiveriantys šeimos archyvai.


Ketvirtojo tapytojų plenero „Kretingos paletė“ parodos atidarymo metu bendroje nuotraukoje (iš kairės) Kretingos rajono kultūros centro renginių organizatorė Aušrinė Zulumskytė, meno vadovas Gintaras Pucas, Dalia Bieliauskienė-Kalniūtė, dailininkės Areta Didžionienė, Vaida Blistrubienė, Svetlana Gorenko, projekto vadovė Jūratė Jonauskienė, dailininkės Regina Donbrauskaitė-Plotnikova, Sigutė Jusaitienė ir Kultūros centro direktorius Pranas Razmus.

Ketvirtąjį kartą po šešerių metų pertraukos surengtame tapytojų plenere „Kretingos paletė“ dailininkai buvo pakviesti kurti darbus, skirtus Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, kurio 400-ąsias mirties metines šiemet mini visa Lietuva, jubiliejiniams metams ir jo įkurtam miestui. Liepos 6-ąją, minint Valstybės dieną, Kretingos rajono kultūros centre atidaryta baigiamoji plenero paroda, kurioje eksponuojamos 27 drobės, piešiniai ir akvarelės.

Šešios dailininkės, šešios paros

Pirmasis tapytojų pleneras „Kretingos paletė“ įvyko 2013-aisiais metais. Jo sumanytoja ir organizatorė Kretingos rajono kultūros centro dailininkė Jūratė Jonauskienė sakė, kad projektas labai patikęs dailininkams, ir po to į Kretingą jie atvykdavo kasmet: ir 2014, ir 2015 m. „Pirmuosiuose pleneruose dalyvaudavo nuo 10 iki 12 tapytojų, trukdavo jie apie 10 dienų. Į Kretingą suvažiuodavo dailininkai iš Vakarų Lietuvos regiono, pirmajame plenere dalyvavo ir kretingiškiai. Turime labai gražią plenerų darbų kolekciją, paveikslai puošia visas mūsų Kultūros centro erdves ir kabinetus. Ypač daug turime nutapytų Kretingos bažnyčios vaizdų, mat plenerai vykdavo prieš arba po miesto šventės, sutampančios su šv. Antano atlaidais“, – pasakojo projekto vadovė.

Tačiau po trečiojo plenero ketvirtajam finansavimo nebebuvo skirta. Pernai rudenį dailininkės ėmė raginti J. Jonauskienę šiais metais vėl surengti plenerą, patapyti kartu, nes jau seniai nebendrauta ir to bendravimo pasiilgta.

„Mūsų kultūros centro direktorius Pranas Razmus palaikė sumanymą, tad aš parengiau projektą ir pateikiau Savivaldybės administracijai. Gavom finansavimą, bet menką. Tada susimąstėm: ką daryti, nes bent savaitę žmonės turi gyventi kartu, kad galėtų tapyti, bendrauti, aptarti vienas kito kūrinius, vienas iš kito mokytis. Direktorius padrąsino, patarė ieškoti rėmėjų, o ir dailininkai sakė – nieko mums daug nereikia, drobių ir dažų turime patys. Pavyko rasti rėmėjų, tad ketvirtasis pleneras buvo atidarytas birželio 30 d., o liepos 6-ąją parengėme jo parodą“, – pasakojo J. Jonauskienė.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2021-07-09


Kūrybos kraitė

  • Smiltys
  • 2021-06-11

Kretingos ir Palangos krašto kūrėjas architektas dailininkas Vytautas Moncevičius-Mončys, savo tapybos darbais atspindėjęs vidinę žmogaus dramą.

Iš Kretingos krašto kilęs, Palangoje gyvenęs ir kūręs architektas dailininkas Vytautas Moncevičius-Mončys šį pasaulį prieš penkerius metus paliko taip ir neįgyvendinęs savo didžiausios svajonės – kad pagal jo projektą būtų pastatyta Vydmantų bažnyčia. „Jo svajonė dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių sudužo į šipulius. Sukniubo ir jis pats, nebepakeldamas savo gyvenimo kryžiaus“, – kalbėjo menininko sesuo Rūta Paulikienė, pasidalinusi prisiminimais apie brolį, kuris kaip dailininkas, jos požiūriu, buvo nuvertintas ir nesulaukęs deramo dėmesio.

R. Paulikienės rūpesčiu 5-ųjų V. Moncevičiaus-Mončio mirties metinių proga, padedant Vydmantų parapijos klebonui Karoliui Petravičiui, Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriaus vedėjai Jolantai Japertienei, Vydmantuose buvo surengta menininko tapybos darbų paroda „Išėjusiems atminti“ – tarsi pavėluota duoklė Vytauto prigimtiniam talentui, jo liūdesiui ir vienišumui...

Nežinojo, bet pasirinko

V. Moncevičus-Mončys gimė 1950-aisiais balandžio 2 d. Darataičių kaime Kretingos rajone – gražioje sodyboje, pastatytoje ant kalnelio, pakalnėj – Akmenos upelis. Tėvai neišvengė Sibiro, kur tremtyje Tomsko srityje išbuvo 1950–1956 m. Ten Vytautas lankė darželį, todėl rusiškai geriau mokėjo negu lietuviškai. „Kai grįžo į Lietuvą, vis klausinėdavo, kada grįšime namo, tai yra į Rusiją, – prisiminė sesuo. – Vaikui tai paliko daug įspūdžių: visą gyvenimą Vytautas skaitė rusų literatūros klasiką, domėjosi ikonomis, rusų dailininkų kūryba – mat, Rusijoje namuose ant sienos buvo pakabintos Savrasovo reprodukcijos, iki gyvenimo pabaigos klausėsi rusiškų dainų.“

Mokėsi anuometinėje Darbėnų Jono Šimkaus vidurinėje mokykloje, dabartinėje Darbėnų gimnazijoje. Mėgo skaityti knygas, pradėjo jas iliustruoti, mokykloje buvo suorganizuota jo piešinių paroda.

„Jis visada su didele meile kalbėjo apie mokytojus, kurie kaimo vaikams labai daug davė. Ir vadindavo šią mokyklą Darbėnų akademija, taip akcentuodamas aukštą mokyklos lygį, mokinių parengimą, – R. Paulikienė papasakojo, kad brolis labai nenorėjo būti traktorininku, veterinaru, buhalteriu ar kuo kitu, kas susiję su žemdirbyste. – Buvo skaitęs eilėraštį apie Vytuką, kuris norėjo būti architektu. Nežinodamas, kas toji profesija, nesuvokdamas, ką architektai veikia, išvyko į Vilnių, įstojo į statybos technikumą, kur studijavo architektūrą.“

Vėliau V. Moncevičius-Mončys mokėsi Dailės akademijoje, kur įgijo interjero ir įrenginių specialybę, jam suteikta dekoratyvinės dailės dailininko (architekto) kvalifikacija.


Mokinių kūrybos vainikas – Kretingos miesto legendoms

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2021-06-11
Kretingai skirtą koliažą sukūrė Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos pedagogės Rasa Užpelkytė ir Rima Baukaitė.

Kūrybinis jaunimo žiedas iš Kretingos ir aplinkinių rajonų savo meniniais darbais įprasmino dvi mūsų krašto istorines asmenybes – Kretingos miesto įkūrėją, karvedį, didiką Joną Karolį Chodkevičių ir kunigą, botaniką, mokslininką Jurgį Ambraziejų Pabrėžą.

Orientyrai – jubiliejinės datos

Mokinių pleneras buvo surengtas Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje, šios mokyklos pedagogėms Valdonijai Karaliūnienei ir Eglei Litvinienei išvien su Lituanistikos centro vadove Milda Šukiene įgyvendinant projektą „Pažinkime Kretingą“.

Mokinių kūryba vienos dienos plenere „Jono Karolio Chodkevičiaus ir Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos atmintys Kretingoje“ tarsi vainikavo bendrą lituanistų ir dailės pedagogų darbą. Plenero dalyviai iš Kretingos meno mokyklos, Simono Daukanto progimnazijos, Jurgio Pabrėžos universitetinės ir Pranciškonų gimnazijų, Jokūbavo mokyklos-daugiafunkcio centro, taip pat svečiai iš Klaipėdos Adomo Brako dailės ir Šilutės meno mokyklų įvairia technika perteikė savo vizijas – kaip jie įsivaizduoja J. K. Chodkevičių ir J. A. Pabrėžą, jų nuopelnus ir Kretingoje įspaustus pėdsakus.

Šilutės meno mokyklos Švėkšnos klasės dailės mokytojas Vytautas Bliūdžius atviravo: „Labai džiaugėmės, sužinoję, kokį turtingą palikimą turi Kretinga. Tokie žmonės jį kūrė. O mes taip menkai juos pažinome.“ Įspūdžio pagautas jis pats ėmėsi grafiškai vaizduoti simbolines duris, vedančias į Kretingos bažnyčios zakristiją, iš kurios lyg Dievo kūriniai veržėsi J. A. Pabrėžos aprašytieji augalai.

Į plenerą V. Bliūdžius atvyko su dviem mokinėmis Emilija Eidukyte ir Liepa Martinkute, kurios taip pat grafiškai vaizdavo senąją Kretingos bažnyčią ir Žiemos sodo fragmentus.


Antano Mončio atminimas įvyniotas į jo motinos skarą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2021-06-11
Po Grūšlaukės apylinkes aidint multiinstrumentalisto Donio (Donato Bielkausko) autentiškais Antano Mončio sukurtais švilpiais grojamoms melodijoms, Antano Mončio namų-muziejaus Palangoje vadovė Loreta Birutė Turauskaitė vis glaudė prie savęs brangų giminės palikimą – austą skarą.

Šiemet birželio 8-ąją sukanka šimtas metų, kai Grūšlaukės apylinkėse, jau išnykusiame Mončių kaime, gimė pasaulinio garso menininkas Antanas Mončys, išgarsėjęs pirmiau Prancūzijoje, kur kūrė pasitraukęs į Vakarus, ir tik po Atgimimo labiau – savo tėviškėje. Į gimtinę per 100-mečio minėjimą A. Mončio atminimas sugrįžo senovinėje motinos skaroje, kurioje jis buvo įsuptas vežamas krikštyti – ją išsaugojo giminaitė Antano Mončio namų- muziejaus Palangoje vadovė Loreta Birutė Turauskaitė.

Išsaugojo iš močiutės kraičio

„Šitą skarą, žemaitiškai kuską-atkočką, išsaugojo ir prieš mirtį man perdavė A. Mončio motina, mano senelė Barbora Mončienė, mergautine pavarde Piktuižytė. Tai – jos kraičio skara, austa kažkokiu ypatingu suktiniu būdu. Žinau, kad Grūšlaukės apylinkėse buvo garsi šitaip audusi audėja. Tuomet dar nebuvo Palangoje muziejaus, bet ši, kandžių per daugiau kaip 100 metų pragraužta kuska man buvo labai brangi – ir kaip močiutės, ir kaip dėdės atminimas“, – glėbyje laikydama storą vilnonį audeklą prie A. Mončio kapo Grūšlaukės kapinėse sodriai žemaitiškai kalbėjo L. B. Turauskaitė. Su šia skara, ji neslėpė, nesiskirianti visuose tądien vykusių renginių vietose: atidarant skverą prie muziejaus, Palangos bažnyčioje, Mončių sodybos, kur gimė būsimas skulptorius dailininkas, atminimo vietoje.

Nebėra gimtosios A. Mončio sodybos, kaip ir paties Mončių kaimo, tik šviesaus atminimo miškininko Rimanto Kviklio rūpesčiu įamžinta sodybos vieta.

„Kai pirmąsyk po ilgo išsiskyrimo 1989-aisiais dėdė atvyko čia, sakė – savo akimis negaliu patikėti, kad vietoj kaimo – lygūs laukai, kaimą nušlavė melioracija,– L. B. Turauskaitė prisiminė tolimus įspūdžius. – Jau tuomet dėdė buvo apsisprendęs savo darbus dovanoti Lietuvai.“

Jos žodžiais, iniciatyvos įkurti muziejų Palangoje ėmėsi Kultūros ministerija, kuri skyrė lėšų įrengti ekspoziciją ir pargabenti iš Prancūzijos jo darbus.

Šiandieną muziejaus ekspozicijoje – per 230 A. Mončio darbų: skulptūros, švilpiai, kaukės, tapybos, grafikos, akvarelės darbai, knygų iliustracijos, o fonduose – keli šimtai dokumentų.


Kūrybos kraitė

  • Smiltys
  • 2021-05-14


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas