Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugpjūtis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar jums įdomu, kodėl pykstasi rajono valdžia?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2022-08-12


Originalūs, įtraukiantys, stebinantys ir šokiruojantys šiauliečio menininko Vilijaus Vaišvilos paveikslai šiuo metu eksponuojami Kretingos viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje.

Visą rugpjūtį Kretingos viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje veiks originalų braižą ir savitą požiūrį į gyvenimą turinčio šiauliečio dailininko Vilijaus Vaišvilos tapybos darbų paroda „Minčių kronikos“.

V. Vaišvilos aliejine technika tapytuose darbuose dominuoja asociatyvus meninis vaizdas, mitologizuota simbolika, ironija ir sarkazmas, komiškumas ir tragizmas. Paveikslai kuriami kaip romanai – su savo herojais, siužetu. Naudojamos literatūrinės alegorijos, metaforos, simboliai. Paradoksaliais sugretinimais atskleidžiamos netikėtos psichologinės ir filosofinės būsenos. Manipuliavimas epochomis bei įvaizdžiais, balansavimas tarp realaus ir nerealaus, priešybių jungimas į vieną visumą, uždara kompozicija – visa tai padeda sukurti romantizuotą vaizdų filosofiją. Pagrindinis herojus – žmogus su savo jausmais. Stilistikos požiūriu V. Vaišvilos tapyba artima fantastiniam realizmui, kai realus objektas atsiduria nerealiose situacijose, priartėja prie sapnų vizijos, romantizuoto siurrealizmo.


Iš Kartenos kilusi mokslininkė Urtė Starkevič, parašiusi ir išleidusi pirmąją savo knygą „Mikropolis“, kūrybiniame kelyje sustoti neketina.

Kraštietė iš Kartenos miestelio kilusi 36-erių Urtė Starkevič, ne per seniausiai parašiusi ir išleidusi knygą vaikams „Mikropolis“, savo esamiems ir būsimiems skaitytojams linkėtų saldžių „Mikropolio“ puslapių su pievų medumi ir traškiais pabarstukais. O paklausta apie kūrybinį procesą ir ateities planus, prisipažino: „Nuo šiol, manau, ilgam įklimpau į knygas ir rašymui pasivaikščioti išeiti nebeleisiu. Esu parašiusi ir antrą knygą, kuri laukia savo eilės, mąstau ir apie trečiąją. Kol kas tai tegul lieka mano paslaptimi.“

– Pristatykite save – kur užaugote, mokėtės, kas formavo Jūsų pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą? Ką veikiate dabar – koks Jūsų tiesioginis darbas?

– Sveikinuosi su visais – ir kas mane gerai pažįsta, ir kas nėra niekada sutikęs. Esu Urtė Starkevič, kažkada buvau ir Urtė Bončkutė. Esu iš fantastiško mažo miestelio – Kartenos, čia ir mokiausi nuostabioje Kartenos vidurinėje mokykloje. Mokytis labai patiko, tad su malonumu mokausi ir iki šiol vis naujų ir naujų man dalykų. Augau apsupta visada mylinčių tėvų, sesers, senelių, draugų. Mano pasaulis susikūrė gamtoje: aplink buvo žalia ir mėlyna, tame grožyje visada įžiūrėdavau savo stebuklus. Vėliau išvažiavau studijuoti į Vilnių. Baigiau molekulinės biologijos bakalaurą, tęsiau genetikos magistrantūros studijas. Tada įstojau į chemijos inžinerijos doktorantūrą ir mokiausi ilgai ilgai. Tuo metu tarsi paskendau tiksliųjų mokslų labirinte ir nebeturėjau laiko meninei kūrybai. Susižavėjau tikru moksliniu darbu laboratorijoje. Man itin patiko DNR klonavimas, baltymų gryninimo technologijos. Moksle visada mačiau prasmę, supratau, kad ieškant ir eksperimentuojant galima atrasti naujų ir dar neištirtų dalykų, tarp jų – vaistų, reikalingų žmonėms ir gyvūnams. Tas jausmas, kai sekasi ir pavyksta gauti ką nors naujo, yra ypač saldus. Jau vienuolika metų dirbu mokslinį darbą augalų biotechnologijos srityje ir iki šiol juo žaviuosi.


Linas Daugėla – perspektyvus kuriantis ne tik krašto, bet ir Lietuvos jaunasis kūrėjas, kuriam paklūsta poezija, proza ir fotografija.

Būsimas antrakursis 20-metis Vilniaus universiteto filologas Linas Daugėla, kuriam pavaldi poezija, proza ir fotografija, per pirmuosius studijų metus išbandė save ne tik krašto, šalies, bet ir užsienio jaunųjų kūrėjų konkursuose, skaitymuose, susibūrimuose, kur jo kūryba buvo puikiai įvertinta.

Kukliai savo kūrybą vertinantis ir socialinėje erdvėje dažnai ją „pasibuvinėjimais“, „susiskaudėjimais“, „akmenų kalbinimu“, „vėjo gaudymu“ ir panašiais epitetais vadinantis kretingiškis sakė, kad kūryba jam esanti kaip pats gyvenimas, nes buvinėjimai, o juolab susiskaudėjimai gimsta iš bendrystės su kitu žmogumi, jo skausmo pažinimu ir perkeitimu. Kūryba jam – lyg šachmatų partija paties su savimi. O gyvenimas be kūrybos jam būtų tuščias.

Tad nuo to „Smiltys“ ir pradėjo pokalbį su Linu, kurio kūryba mūsų leidinyje buvo spausdinama dar nuo mokyklos suolo, kai mokėsi Pranciškonų gimnazijoje, o jo lietuvių kalbos mokytoja ir pirmoji kūrybos skatintoja buvo Daiva Ataitė.

– Galbūt pačiam jau paaiškėjo, kuri iš trijų kūrybos mūzų – poezijos, prozos ir fotografijos – Jūsų gyvenime lyderiauja?

– Visa trijulė – poezija, proza ir fotografija – yra visuma, neišskirčiau kurios nors iš jų, nė viena jų nėra viršesnė už kitą. Rašau bet kur ir bet kada, net ir stovėdamas stotelėje – gimsta mintis, prabėga įstrigdama atmintin. Arba pamatau fragmentą – jis mane tiesiog ištinka – ir privalau jį užfiksuoti. Nors būna, kad ir sąmoningai išeinu į gatvę ar laukus su fotoaparatu, tačiau kadrų negaliu suplanuoti: jie nutinka arba – ne. Kuriant man nėra kažkas lengviau ar sunkiau, man tai yra tiesiog gyvenimas, kuris nestovi vietoje, kinta kas akimirksnį.


Kraštietė Sandra Janušaitė Zentos vaidmenyje Klaipėdos muzikinio teatro operos „Skrajojantis olandas“ pastatyme, kurį kritikai vertina kaip vieną stipriausių solistės karjeroje.

Vieną pagrindinių – Zentos – vaidmenį pasaulyje originaliu pastatymu Klaipėdos muzikinį teatrą pasaulyje išgarsinusioje Richardo Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ atliko mūsų kraštietė, iš Kurmaičių kilusi 48-erių operos solistė Sandra Janušaitė. „Šis vaidmuo man – ypatingai brangus: jis mane išgarsino ir įvairiose pasaulio scenose jį atlieku jau 18 metų. O po pernai išgyventos tragiškos sūnaus netekties Zenta man yra didžiulė meilės jėga, nugalinti visas negandas, moteriškos stiprybės įsikūnijimas“, – „Smiltims“ atviravo operos žvaigždė.

Pakilo ir dainuoja vardan sūnaus atminimo

Kam teko laimė išvysti „Skrajojančio olando“ pastatymą senajame Klaipėdos elinge – sutemus po atviru dangumi prie ošiančios jūros, žino, kad solistams teko vaidinti tarp metalinių konstrukcijų įrengtose platformose keliasdešimties metrų aukštyje ir senoviniame, tarsi į minią įplaukiančiame laive. Ši išskirtinė scenografija nukelia į kitą realybės, laiko ir erdvės pojūtį. S. Janušaitės sukurtoji Zenta – paslapčių paviliota idealistė, įsimylėjusi siaubą jūreiviams keliantį svetimšalį vaiduoklio laivo kapitoną Olandą. Apkaltinta neištikimybe, Zenta ryžtingai puola į jūros bangas: jos auka nutraukia prakeiksmą ir išgelbsti amžinoms klajonėms pasmerkto Olando sielą.

„Ne tik tie skirtingi scenų aukščiai, gamta, vėjas, iš aukščio krintantis vanduo ir šalia juntama jūros dvasia kūrė ypatingą nuotaiką. Visa ši stichija tarsi atliepia mano vidų draskančią būseną. Prieš metus galėjau išprotėti, netekti balso. Bet įveikiau savo skausmą ir vėl dainuoju. Visa stiprybė slypi mumyse pačiuose. Galvoju: jeigu Dievas man atsiuntė tokį išbandymą, išvengiau beprotybės, atsikėliau, vadinasi turiu gyventi, mylėti, dainuoti vardan sūnaus atminimo“, – atviravo kraštietė.

Neslėpdama savo skausmo, ji papasakojo, kad pernai sausio 29-ąją netoli namų surado 25 dūriais, iš jų – 5 giliais, subadyto ir sudeginto savo 24-erių sūnaus Edvardo Iljoičio kūną. „Absurdas, apkaltino sūnų savižudybe, dėl to esu pikta ant sistemos: buvo pandemija, niekas įvykio netyrė. Ištvėrėme netektį ir dar plius neteisybę. Jeigu ne didžiulis vyro Artūro, jaunėlio sūnaus Edmundo ir kolegų palaikymas, maldos ir tikėjimas, kurį padėjo sustiprinti Žvėryno Švč. Mergelės Marijos parapijos kunigas Vytautas Rapalis, nebūčiau pakilusi, – pradėjus dainuoti, balsas dingdavo ties antra oktava“, – išgyvenimais pasdalijo pašnekovė.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2022-07-08


Menininkui svarbu... konkuruoti su savimi

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2022-07-08
Dailininkas Andrius Miežis negaili saviironijos nei žodžiais, nei paveiksluose.

Sugrįžęs iš respublikinio tapybos plenero Alantoje Molėtų rajone, kretingiškis dailininkas Andrius Miežis pasidalijo, kaip svarbu menininkams bendrauti tarpusavyje, neužsidaryti savame kiaute. „Menininkui būtina išvykti, kad pamatytų kitus, sužinotų, kuo jie kvėpuoja. Nes, jei užsidarysi savo dirbtuvėse, bus sunku „diagnozuoti“ ir savo kūrybą“, – tvirtino jis.

Į privačią kaimo turizmo sodybą garsius šalies dailininkus pakvietė menininkų pora Giedra Purlytė ir Saulius Žvirblis. Kūrybos tema buvo plati ir laisva – nuo peizažo iki vidinių inspiracijų. Tarp plenere kūrusių menininkų – Miglė Kosinskaitė su vyru estų menininku Peter Krossman, grafikė Eglė Kutskaitė, Arvydas Kašauskas, taip pat – įžymus šalies menininkas Nacionalinės premijos laureatas 87-erių abstrakcionistas Eugenijus Cukermanas. „Žavėjo ši charizmatiška asmenybė: įžvalgos, atmintis, gebėjimas bendrauti. Beje, jis – ir labai šiuolaikiškas, modernus, puikiai išmanantis dabarties technologijas. Man buvo didžiulė garbė ir malonumas pažinti šį žmogų“, – kalbėjo A. Miežis.


Palangiškę menininkę užbūrė juodai balta grafika

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2022-07-08
Nijolės Dargužienės žodžiais, užteko menkos kibirkštėlės, ir kūryba pasipylė kaip iš gausybės rago.

Pušys, pajūrio smėlis, kopos, vanduo, laiveliai, paukščiai, žvaigždės, žmonių siluetai – tai motyvai, dominuojantys palangiškės Nijolės Dargužienės grafikoje. Kūrybai įkvepiančioje Palangoje gimusiai, augusiai ir dabar gyvenančiai menininkei gražesnio kampelio Lietuvoje nėra.

Pasukti meno keliu skatino tėvas

„Kasdien važiuoju dviračiu netrumpą atstumą iš darbo namo ir įsivaizduoju, kad tuoj tuoj sėsiu prie rašomojo stalo, imsiu baltą popieriaus lapą, ploniausią, koks tik įmanoma, „laineriuką“, kurio, skirtingai negu plunksnos, nereikės į tušą mirkyti, ir kelioms ilgoms valandoms – nes, kai įninki, sunku sustoti – atitrūksiu nuo kasdienybės“, – sakė Nijolė.

Kartais pasitaiko, kad profesijas vaikams rekomenduoja talentus įžvelgę jų tėvai. Taip atsitiko ir Nijolei. „Nieko bendro su menais gyvenime neturėjusiam mano tėvui Vytautui Kaminskui atrodė, kad šioje srityje esu gabi. Jis žiūrėdavo į mano, moksleivės, piešinius, žavėdavosi, girdavo ir sakydavo: „Tu tikrai turėtum pasirinkti menininkės kelią“. Ir pasirinkau“, – atviravo pašnekovė.

Baigusi tuometinę Palangos I vidurinę mokyklą (dabar Senoji gimnazija), ji įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą, studijavo pramonės gaminių iš metalo ir plastmasės meninį konstravimą. Pirmoji darbovietė, kurioje dirbo pagal įgytąją specialybę, buvo Kretingos liaudies vartojamų gaminių įmonė „Akmena“.

„Kartu su kolege Irena Zamaliene apipavidalindavom stendus įmonei priklausiusiam medinių žaislų cechui, be to, gaudavom įvairių kitų užsakymų – pavyzdžiui, kad ir pagal trafaretus parengti, tinkamu šriftu išrašyti reklamas Kretingos futbolo aikštei“, – prisiminimais dalijosi N. Dargužienė.


Siuvėjos užrašai – paminklas ne tik sau

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2022-07-08
Knygos autorė Stefanija Pladukienė

Kadangi ši knyga, kurioje publikuojamas visas kūrybinis palikimas, yra pirmoji ir juo labiau pomirtinė, pravartu skaitytojus plačiau supažindinti su siuvėjos iš Grybovskos biografija.

S. Pučinskaitė-Pladukienė gimė 1907 m. rugpjūčio 8 d. Plungės rajone, Kuzavo dvare, netoli rašytojos klasikės Žemaitės gimtinės Bukantės. Tėvas – Petras Pučinskas. Pagal socialinę kilmę – kumetis. Jo gimimo vieta – Šatės. Dar būdamas trejų neteko tėvo. Likusius vaikystės metus praleido Prialgavos kaime. Kad ir mažai mokslų ragavęs – baigė tik kelias klases, mokėjo gerai skaityti ir rašyti. Vertino tuos žmones, kurie buvo mokyti. Meilę knygai įskiepijo ir savo vaikams. Mėgo meistrauti: dirbo stalus, kėdes, suolus... Nevengė ir ūkiškų darbų. Dirbo viską, ko pageidavo šeimininkai. Nemažai metų praleido Brotykuose. Ūkininkams įtiko, nes buvo darbštus ir tvarkingas, doras ir nuoširdus. Pasilinksminimo vakarėliuose buvo nepralenkiamas šokėjas. Be to, Petras dar turėjo ir Dievo dovaną – gražiai griežė smuiku. Todėl visoje Šačių parapijoje buvo žmonių mylimas ir gerbiamas, laikomas šviesiausiu žmogumi.

Mama – Onutė Liaučytė. Vienturtė ūkininko duktė. Kilusi iš Brotykų kaimo. Jos tėvai buvo turtingi. Todėl vaikystėje nepatyrė nei skurdo, nei vargo. Jaunystėje atrodė tikra anų laikų panelė: buvo aukšta, liekna, šviesaus veido. Mokėjo gaminti, patiko siūti, nerti, megzti... Dar nė šešiolikos neturėdama pamilo berną Petrą Pučinską. Nors motina (merginos tėvas jau buvo miręs) ir puoselėjo viltį, kad duktė ištekės už turtingo vyro – beveik jau susižiedavusi buvo su jaunu ūkininku Domarku, vis dėlto viskas apsivertė antraip – slapta susituokė su jaunystės metų draugu. Nuvilta Liaučienė jaunavedžius Oną ir Petrą išvarė iš savo namų.


Klaipėdos jubiliejui dovanos teatralizuotą oratoriją

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2022-07-08
Kompozitorius vargonininkas pasaulietis pranciškonas Alvidas Remesa ėmėsi didingo kūrinio – oratorijos – kad įamžintų Klaipėdos miesto gimimą.

Rugpjūčio 1-ąją istorinėse Klaipėdos miesto, švenčiančio savo 770-ąjį gimtadienį, erdvėse, teatralizuota eisena judant iš senamiesčio piliavietės link, skambės kompozitoriaus Alvido Remesos oratorija „Sakmė apie Mėmelburgą“. Ši premjera – tai dovana pranciškonų istoriją menančiam seniausiam Lietuvos miestui, kurią 19.30 val. Klaipėdos piliavietėje nemokamai galės stebėti miestiečiai ir svečiai.

Kretingiškiai kompozitorių, vargonininką, pedagogą ir muzikos terapeutą A. Remesą pažįsta kaip ilgametį Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios vargonininką – jo kūrybos kelias čia prasidėjo dar pranciškonų sugrįžimo priešaušriu ir su pertraukomis tęsėsi ligi pandemijos pradžios. Pastaruoju metu jis dirba vargonininku Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Su „Smilčių“ skaitytojais A. Remesa pasidalijo apie pastarąjį didingą kūrinį, dedikuotą ne tik Klaipėdos jubiliejui, bet ir pranciškonų atvykimo į Lietuvą istorijai priminti.

– Kaip ir kam gimė sumanymas per muziką, per didingą kūrinį, bandyti atkurti pirmųjų į Lietuvą atvykusių pranciškonų istoriją?

– Klaipėda yra vienas uostų Baltijos pakrantėje, kuriame prieš 770 metų pranciškonų vyskupas Henrikas Liuksemburgietis, tapęs Klaipėdos krikštatėviu, statė šventyklas – bažnyčias. Klaipėdos miesto užgimimo pagrindas – būtent šventykla. Klaipėda atsirado iš bažnyčios. Apie ką mąstė pirmieji Klaipėdos architektai, statydami šventyklą? Deja, šito sužinoti jau niekada negalėsime. Tikėtina, kad pirmųjų Klaipėdos architektų ir statytojų vienintelis ir pagrindinis tikslas buvo sukurti Dievo namus Vakarų Baltijos pakrantėje.

Remiantis istoriniais dokumentais, pranciškonų vyskupas H. Liuksemburgietis, būdamas Kuršo vyskupas (1250–1263 m.), ne tik prisidėjo prie Klaipėdos miesto įkūrimo, pastatydamas pirmąsias Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčias, bet ir aktyviai dirbo pastoracinį darbą su lietuviais ir žemaičiais, nes prie Kuršo vyskupijos 1237 m. buvo prijungta beveik visa etnografinė Lietuva. Su šiaurės vakarų žemaičiais pranciškonai jau tada turėjo tiesioginius ryšius, kadangi Kretingos, Palangos ir kitų apylinkių gyventojai priklausė Klaipėdos šv. Mikalojaus parapijai.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas