|
|
|
Smiltys
Oratorija „Mončys“ – Lietuvos skambesys Prancūzijoje
Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje pirmąkart visuomenei buvo pristatytas bendras Lietuvos ir Prancūzijos projektas „Skulptoriaus Antano Mončio pėdsakais Prancūzijoje“ – multikultūrinė oratorija „Mončys“. Šis savitas projektas yra Lietuvos 2024-ųjų sezono Prancūzijoje dalis ir spalio 20–26 dienomis bus pristatytas Prancūzijos Sen Žil Krua de Vi (Sent-Gilles-Croix-de Vie) bei Lano (Laono) miestuose. Unikaliam kūriniui subūrė komandą Šio unikalaus projekto, į visumą sujungiančio kamerinę ir folkloro muziką, literatūrinį tekstą ir liaudies kūrybą – kaukes, giesmes, taip pat vaidybinius elementus, idėjos autoriai ir jos generatoriai yra Palangos kultūros centro folkloro ansamblio „Mėguva“ vadovė etnografė Zita Baniulaitytė ir Palangos kamerinio choro vadovas Edmundas Jucevičius. Projekte panaudotos tautodailininkų – šviesaus atminimo palangiškio Alberto Žulkaus ir kretingiškio Adolfo Andriejaus Viluckio – drožtos kaukės. Palangiškiai Z. Baniulaitytė ir E. Jucevičius uždegė prie jų sumanymo prisidėti ir žinomus šalies kūrėjus: taip kūrinio kompozitoriumi tapo Linas Rimša – jis ir Acid jazz (mišraus džiazo, folko, soulo, hip hopo stiliaus) atlikėjas ir Crossover (skirtingų stilių atlikėjų derinimo) pradininkas Lietuvoje; muzikinės dalies koordinatoriumi tapo kompozitorius Rytas Svilainis. Oratorijos scenarijų sukūrė vienas populiariausių Lietuvos rašytojų, režisierių, scenaristų Alvydas Šlepikas, kuris pernai buvo apdovanotas Lietuvos kultūros ir meno premija. Oratorija sudaryta iš 4 dalių: jose su folkloro ir kamerine muzika puikiai rezonuoja A. Šlepiko skaitomi tekstai, liudijantys apie Antano Mončio, nuo Grūšlaukės kilusio ir Prancūzijoje išgarsėjusio menininko prigimtinį pašaukimą prisijaukinti ir kalti akmenį taip, kad šiuo žmogaus rankų ir Dievo kūriniu žavėtųsi visas pasaulis.
Užgimęs kūrybinis duetas
Gražus kūrybinės bendrystės duetas užsimezgė tarp kretingiškio kompozitoriaus chorvedžio Aloyzo Žilio ir poetės teologės Šventojoje gyvenančios Renatos Kuršytės – šiuos du kūrėjus netikėtai suvedė kūrybinis-literatūrinis priedas „Smiltys“, kuriame publikuojamos R. Kuršytės eilės. Atsivėrusi kūrybos kraitė „Smiltyse“ išvydęs R. Kuršytės eilėraštį, kompozitorius šioms eilėms sukūrė dainą. „Mano dėmesį patraukė eilėdara, minčių gylis, jų išsakymas. Pajutau, kas yra tarp eilučių, kokia žinutė užslėpta tarp žodžių. Pabendravus su eilėraščio autore – mudviem atsivėrė kūrybos kraitė“, – kalbėjo A. Žilys. R. Kuršytė nėra vien poetė – ji yra sukūrusi ir bažnytinių, liturginių tekstų, kuriuos pasiūliusi kompozitoriui, sulaukė jo pritarimo ir įvertinimo. Šiuo metu 21-am Renatos sukurtam tekstui A. Žilys jau yra parašęs muziką. Tarp šių tekstų – 9 dainos, 12 giesmių, tarp kurių ir 1 giesmė vaikams. Kretingos trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblis „Svajonių aidas“ vieną sukurtų dainų jau repetuoja. Nors A. Žilys dirba ne su vienu vyresnės kartos poetu, su poete R. Kuršyte užsimezgusi kūrybinė draugystė jam atvėrė naujų spalvų ir galimybių. „Su Renata tikiuosi ilgalaikio, nuoširdaus ir sklandaus bendradarbiavimo. Man labai svarbu, kad mudviem pavyksta kūrybinį procesą nuosekliai organizuoti kartu, poetė pritaria mano pataisoms, neatmeta pastabų, yra geranoriškai nusiteikusi“, – pasakojo A. Žilys, prisipažinęs, kad gyvai su poete susitikę dar nebuvo, viską aptarti ir suderinti pavyksta pasitelkus šiuolaikines technologijas.
„Vilnius JJAZZ Ensemble“ keičia suvokimą apie džiazo muziką
Kretingoje vasarą įvykusio tarptautinio džiazo festivalio „Kretinga Jazz“ svečias džiazą grojantis kolektyvas „Vilnius JJAZZ Ensemble“ – mūsų kraštietis saksofonininkas Simonas Šipavičius, trombonininkas Jievaras Jasinskis ir būgnininkas Domantas Razmus, kretingiškius supažindinę su moderniuoju džiazu, šiuo metu triūsia įrašydami jau penktą naują savo albumą „Ravenjazz“. „Jis – išskirtinis, kadangi jį kuria rekordinis skaičius žmonių – 9 kompozitoriai ir 11 muzikantų“, – kompozitorius J. Jasinskis akcentavo, kad šį albumą prodiusuoja kretingiškis kraštietis S. Šipavičius. J. Jasinskis neslėpė, kad įrašyti albumą yra ilgas ir sunkus kelias, tad albumo pristatymo džiazo mėgėjai turės palaukti bent jau iki metų pabaigos. „Visą albumą ketiname pristatyti po vieną singlą, su kompozitoriaus istorija ir vaizdo medžiaga“, – intrigavo J. Jasinskis. Kaip ir įprasta šiuo laikmečiu, albumas bus pasiekiamas per visas įmanomas platformas, tačiau „Vilnius JJAZZ Ensemble“ labai rimtai pasvarstė ir apie galimybę albumą išleisti viniline plokštele. Prisiminęs viešnagę Kretingoje ir pasirodymą Kretingos muziejaus prieigose, Jievaras tvirtino, kad dalyvauti pirmą kartą įvykusiame džiazo festivalyje patiko, nes vienaip ar kitaip ansamblis tapo vieno naujausių Lietuvoje projekto dalyviu. „Džiaugiamės gavę tokią progą, nes tie, kurie negrojo pirmajame festivalyje, niekada ir nebepagros. O jeigu mus pakvies ir antrąsyk, tikrai dalyvausime. Jau vien tai smagu, kad su mumis groja jūsų kraštietis Simonas“, – J. Jasinskis mano, kad per renginio dalyvius šioks toks gandas apie naują festivalį jau praėjo, o ir apskritai Lietuva tampa džiazo festivalių šalimi, prie to prisideda ir Kretinga bei festivalio sumanytoja pedagogė Rūta Šulskienė. „Negi blogai, kad toks nedidelis miestas, kaip Kretinga, turės naują tradiciją ir prisidės prie mūsų šalies garsinimo tarptautiniu lygiu“, – pasvarstė muzikantas.
Į Palangą atkeliavo genialusis Markas Šagalas
Užvakar, spalio 9-ąją, Palangos gintaro muziejuje buvo atidaryta išskirtinė paroda „Marc Chagall. Gimtinės ilgesys. Keramika ir gobelenai“, prieš tai pabuvojusi Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje. Parodoje pristatoma pasaulinio garso žydų tautybės menininko litvako Marko Šagalo (Marc Chagall) 18 keramikos dirbinių – lėkštės, ąsočiai, vazos – ir 3 audimo meistrės Yvette Cauquil-Prince gobelenai, sukurti pagal M. Šagalo paveikslus. Parodą atlydėjo svečiai iš Prancūzijos Ši paroda tai – didelio visuomenės susidomėjimo sostinėje sulaukusios parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ tęsinys, kurio centre – garsaus iš Vitebsko kilusio litvako Marko Šagalo (1887–1985) darbai. Į Palangą atkeliavo tik dalis šios po Europą keliaujančios ir Vilniuje eksponuotos parodos. Į parodos atidarymą susirinkusius lankytojus pasveikino Gintaro muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė, koordinatorė Regina Makauskienė ir šios parodos kuratorė Vilma Gradinskaitė. Į atidarymą atvyko būrys svečių iš Prancūzijos: prancūzų meno istorikė ir kuratorė Ambre Gauthier, audimo meistrės Yvette Cauquil-Prince sūnus dailininkas Darius Hecq-Cauquil, keramikos konservatoriai Sandrine ir Benoit Coignard. M. Šagalo sukurtus keramikos dirbinius ir gobelenus pagal jo paveikslus – „Kūrimas“, „Mėlynas ir geltonas profiliai“, „Berniukas tarp gėlių“ – iš savo asmeninės kolekcijos paskolino Darius Hecq-Cauquil ir M. Šagalo anūkės Meret ir Bella Meyer, perdavusios šiltus linkėjimus palangiškiams. Į Lietuvą ir į Palangą atkeliavusi paroda veiks iki kitų metų vasario. Per kone 5 buvimo Palangoje mėnesius meno mėgėjams ji suteiks unikalią galimybę susipažinti su „kitokiu“ M. Šagalu – ne taip gerai žinoma, bet ne mažiau kerinčia šio menininko veikla keramikos srityje. Taip pat – jo paveikslais, unikaliai perkeltais į gobelenus.
Nostalgija štetlo vaizdams Menotyrininkų teigimu, Prancūzijoje M. Šagalo kūryba atsidūrė trečioje vietoje po pačių brangiausiai vertinamų menininkų – Pablo Pikaso ir Anri Matiso. Jo įtaka modernizmui, kubizmui, ekspresionizmui, realizmui nepalyginama su jokio kito žydų dailininko. Pasak parodos Lietuvoje kuratorės V. Gradinskaitės, būtent šioje parodoje atsiskleidžia kultūrinė kelionė per M. Šagalo pasaulėžiūrą, unikalus šio menininko braižas, jo ryšys su praeitimi ir tėvyne.
Kretingiškio paroda – sostinės galerijoje
Kretingoje gyvenančio ir intensyviai kuriančio dailininko siurrealisto Andriaus Miežio naujausių darbų paroda šį rugsėjį eksponuojama Vilniaus Užupyje įsikūrusioje meno galerijoje GODO. Iš viso į parodą menininkas pristatė 19 darbų, sukurtų per pastaruosius trejus metus. Plačiai šalyje, o ir už jos ribų savitu stiliumi žinomas – paveikslų temos patraukia drąsa, humoru ir sarkazmu, dominuoja ryškios spalvos – menininkas yra gana dažnas svečias sostinės galerijose. Tačiau GODO galerijoje, sakė, savo darbus pristatąs pirmąkart. „Mano darbai į šią galeriją pateko visiškai netikėtai. Ėjau į Užupio galeriją AP susitarti dėl būsimos parodos ir pakeliui užsukau į GODO galeriją apžiūrėti eksponuojamą parodą. Buvau jau beišeinąs, tačiau galerijos savininkė mane atpažino, sakė – man labai patinka jūsų darbai, ir pakvietė surengti parodą. Tokia tad ir istorija. O man labai patiko, kad šioje galerijoje, skirtingai nuo dailės salonų, eksponuojami tik vieno menininko darbai. Dalyvavau savo parodos atidaryme, buvo pristatytas mano darbų katalogas, ir išsyk atsirado susidomėjusiųjų mano paveikslais“, – kalbėjo A. Miežis. Jis neslėpė, kad jam labai įdomu, kaip parodų lankytojai vertina jo darbus: „Tačiau viena yra, kai jie mato prieš save ir menininką, ir jo darbus. Bet visai kas kita, jeigu jie menininko nemato, ir išsako viską, ką galvoja. Norėtųsi atlikti tokį socialinį eksperimentą – visą dieną praleisti galerijoje, stebint vaizdą iš šalies. Man tai būtų labai įdomi gyvenimiška patirtis, o ir savitos inspiracijos galbūt netgi naujoms paveikslų temoms.“ Paklaustas, ar pastarųjų metų darbai kažkuo skiriasi nuo ankstesnių, dailininkas atsakė: siužetinės linijos visuomet kinta, kaip ir pats gyvenimas, kiekvienas paveikslas – vis nauja inspiracija, tačiau jis išliekąs ištikimas pats sau – stilistiškai esąs siurrealizmo atstovas. Tai, ką sukuria naujo – kolekcijos prisipildo per 3-jus metus, A. Miežis sakė, pirmiausia stengiasi pristatyti savojo krašto žmonėms: neseniai jo parodą galima buvo išvysti Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje. Gana intensyviai savo kūrybą pristatantis menininkas šiomis dienomis jau gyvena naujų polėkių ritmu: kitą savaitę A. Miežio paveikslai išvien su kitų šalies menininkų darbais bus pristatyti respublikinėje parodoje Olandijoje, o spalio 7 d. jis išvyksta į Šveicarijoje, Berno apylinkėse, įvyksiantį tarptautinį plenerą, kurį organizuoja Lietuvos ambasada.
„Smilčių“ informacija
Pradžios knygoje žmogus tobulas, menininko drobėse – ne
Šiandien, rugsėjo 13-ąją, 18 val. Kretingos muziejuje atidaroma itin savito braižo jaunosios kartos tapytojo Pauliaus Juškos paroda „Žmogus pagal paveikslą“ iš jo kūrybos rinkinio „Kūno kronikos“. Dvylika į parodą atgabentų didelio formato darbų atspindi pastarojo dešimtmečio šio dailininko kūrybą. Paveiksluose – netobulas sustingęs žmogus P. Juškos darbai savitai šokiruojantys, tarsi atkeliavę iš muziejų, yra ir savotiška aliuzija į biblijinius siužetus. Tapytojas imasi didžiulio formato drobių ir realistiniams siužetams suteikia klasikinių alegorinių kompozicijų iškilmingumo. Parodos anotacijoje rašoma: „Tiek portretus, tiek dviejų ar trijų figūrų mizanscenas dailininkas vaizduoja tuščiose apleistose erdvėse arba priešais sutrūkinėjusią sieną. Rampos šviesoje visas dėmesys sutelkiamas į veikėjus, o visa kita lieka tamsoje. Figūros kruopščiai modeliuojamos, preciziškai nužymint kiekvieną plaukelį ar raukšlelę, jų pozos sustingę, o judesiai sulėtinti. Seniai, vaikai ar brandaus amžiaus žmonės apimti didelių emocijų – nusiminimo, nevilties, skausmo, bet išgyvenimus gniaužia savyje. Nė vienas gyvai negestikuliuoja, sustingę nejudrioje pozoje, dažnas palenkęs galvą ar parėmęs ją rankomis. P. Juška temas ir išraiškos priemones skolinasi iš XIX amžiaus akademinio realizmo, bet jo tapyboje galima atsekti ir XVII amžiaus ispaniškų natiurmortų ir žanrinių portretų. P. Juškos retrospektyvus realizmas slepia savitą paradoksą: tradicinės ikonografijos ir žanrų paveikslus jis interpretuoja giliai ir rimtai, nepamiršdamas, kad yra tik žaidybiškai persikūnijęs į senųjų tapybos meistrų vaidmenį.“ „Studijuoju kūno formas, paviršius, charakterius. Visa tai yra priemonė ieškoti judesių ir figūrinių dėlionių kombinacijų, kuriančių psichologinę dviprasmybę. Žmogus ir jo kūniškumas yra neįmenama mįslė. Norėčiau, kad mano paveikslai padėtų atpažinti tos mįslės atšvaitus,– taip apie savo parodą kalba jos autorius. – Kiekvieną paveikslą galime matyti kaip atskirą pasaulį su savitais tikrovės dėsniais. Ta tikrovė slypi vaizduotėje, o iš jos gimsta kūryba. Pradžios knygoje Dievas kuria žmogų pagal tobulą savo paveikslą ir panašumą, o aš tapau žmogų pagal netobulą savo vaizduotę. Ir mano paveikslų žmogus – netobulas, pilnas trūkumų, pavargęs, apiplyšęs, nešantis slegiantį kūno skurdą. Tai žmonės, sustingę keistose pozose ir jiems primestuose vaidmenyse, pasidavę tai jėgai, kuri tarsi iš viršaus juos kontroliuoja ir supainioja jų savastį.“
Prozą pagrindė autentiškais įvykiais
Mūsų krašto dailininkė literatė Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė Odilė Norvilaitė vėl turi, kuo palepinti savo kūrybos gerbėjus – tik ką spaustuvėje dienos šviesą išvydo nauja knyga „Dievaičio statula. Būrėjos užrašai“. Skirtingai nuo poezijos, šiek tiek papildytos proza, leidinio „Kalbėsiu apie norus“, ši knyga – kūrėjos duoklė prozai. Knyga „Dievaičio statula. Būrėjos užrašai“ – dviejų dalių. Pirmoji dalis – tai apysaka „Dievaičio statula“, kurią Odilė Norvilaitė skiria gimtajam Hanzos miestui Kaunui. „Istorija išgalvota arba ne – visko galėjo nutikti mieste prie upių santakos...“ – skaitytoją intriguoja autorė, žadanti įdomią istoriją, detektyvą, aštrų siužetą. Pagrindiniai apysakos herojai – renesanso poetas ir šių laikų tyrėjas į Lietuvą grįžęs emigrantas, leidęsis į sudėtingą nuotykį – ištirti paslaptingą išplėštos senovinės kriptos bylą. Įvykiai pasakojami žvelgiant į Hanzos miestą XVI a. pab. Ir XX a. pab. Kauną. Antroji knygos dalis „Būrėjos užrašai“ – novelės, kurios, autorės teigimu, yra autentiški įvykiai iš Kaune veikusio būrimo salono, taip pat patirti gyvenime nuotykiai, kelionės, gauti laiškai. „Įdomiai papasakoti autentiškus Kauno miesto istorijos įvykius pasirinkau išskirtiniame – Perkūno namų – fone. Užrašus knygai apie Perkūno namus pradėjau dar 2010 metais – tuomet susidomėjau Kauno gotikine architektūra, pastatais, pradėjau rinkti medžiagą prieinamuose šaltiniuose. Prieš akis atsiskleidė tiek daug istorinių įvykių, kad nors imk ir rašyk apysaką! Tą ir padariau, tik dar „pagardinau“ savo asmeniniais prisiminimais ir jaunystės draugų, kaimynų nuotykiais“, – O. Norvilaitė teigė, kad knygos esmė ir yra istorija: įvykiai – tikri, tik pakeisti vardai ir pavardės.
Nuo švyturių tyrinėjimo – iki Henriko Senkevičiaus biografijos
Palangoje gyvenantis švyturių istorijų tyrinėtojas Aidas Jurkštas, laikydamas rankose gerokai prieš savaitę iš spaustuvės parsivežtą savo darbą – dvigubą leidinį – paties adaptuotą Nobelio literatūros premijos laureato Henriko Senkevičiaus (1846–1916) novelę „Jūros švyturio sargas“ ir paties sudarytą „Henriko Senkevičiaus biografiją“, tai vadina jam nutikusia neįtikėtinai gražia istorija. Novelė atvedė iki rašytojo gyvenimo Visas A. Jurkšto gyvenimas persmelktas švyturių – tyrinėdamas istorinius švyturius, jis keliauja po pasaulį, kolekcionuoja švyturių modelius ir pats juos tapo, netgi jo gyvenamasis namas Palangoje primena švyturį. Prieš kelerius metus, kolegų iš Lenkijos švyturių organizacijos prie Gdansko jūrų muziejaus paragintas, jis ėmėsi naujai parengti garsiausią tarp lenkų skaitytojų H. Senkevičiaus novelę „Latarnik“ („Jūros švyturio sargas“), kuri buvo parašyta 1883 m. Novelėje autorius aprašo tikrą neįtikėtiną istoriją apie lietuvių-lenkų kilmės žmogų, dirbusį Panamos kanalo prieigose švyturio prižiūrėtoju. „Kolegos iš Lenkijos išsiaiškino, kad ši novelė labai seniai buvusi išleista ir Lietuvoje. Ėmęsis paieškų, radau 1908 m. išleistą nedidelės apimties knygelę. Leidinys – egzotiškas, parašytas nenormine leksika, neįprasta šiandien senąja lietuvių kalba. Sunkiai, tačiau adaptavau kūrinį, išnašose nurodydamas kai kurių retų žodžių reikšmes, ir išleidome jį atskira knygele. Leidinį pristatėme bibliotekose, bendruomenėse, tačiau tolimesnę jo sklaidą sustabdė pandemija“, – savo literatūrinių tyrinėjimų pradžią praskleidė A. Jurkštas. O rengiant „Jūros švyturio sargą“, pašnekovas neslėpė, vis labiau klimpęs ir į paties rašytojo H. Senkevičiaus – itin spalvingos asmenybės – biografiją ir jo ryšius su Lietuva. Taip parašė H. Senkevičiaus biografiją, kurios lietuviškai ligi šiol nebuvo. Abu leidinius sudėjo į vieną gausiai fotografijomis iliustruotą knygą, beje, pats prisidėjo apipavidalinant jos viršelį.
|
|
