|
|
|
(1915) 2024-12-27Metų ūkininkams – puokštės ir linkėjimai nesustoti
Šv. Kalėdų išvakarėse įvykusiame posėdyje meras Antanas Kalnius rajono Tarybos vardu pasveikino tradicinio konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojus. Už kasdienį triūsą, atsidavimą darbui padėkos buvo įteiktos I vietą pelniusiems Ankštakiuose ūkininkaujantiems Simonai Pielikytei ir Regimantui Lingiui, II vietos laimėtojams Irmai ir Ramūnui Žilinskiams iš Klausgalvų bei III vietą užėmusiems Editai ir Sauliui Dauginčiams iš Plokščių. Perėmė „vadžias“, nes reikėjo Tai, kad jų ūkis laimėjo pirmąją vietą, nustebino Simoną Pielikytę. „Kad būsime apdovanoti, mums sakė, bet kad įvertinti aukščiausiu balu, buvo paslaptis iki paskutinės minutės“, – atviravo ji. Tardama gerą žodį politikams, Ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus, Konsultavimo tarnybos, Žemės ūkio skyriaus atstovams, Simona susigraudino – negalinti ačiū nepasakyti ir tėvams. „Pajūrio naujienoms“ moteris prisipažino tuo keliu ir pasukusi dėl to, kad tai, ką daugelį metų kūrė ir puoselėjo jos tėvai Nijolė ir Stasys Pielikiai, yra brangu, sakralu. „Aš turiu kitą specialybę – baigiau Vilniaus dailės akademiją, esu architektė, įsteigiau projektavimo įmonę, verčiuosi dar ir šita veikla, bet nuo mažų dienų mačiau, kaip dirba, kuo gyvena tėvai – jie man pavyzdys. Kai susirgo tėtis, ūkiui kilo dilema: „susimažinti“ ar ne, būti ar nebūti. Pasitarėm su Regimantu ir nusprendėm perimti vadžias“, – pasakojo Simona. Tiesa, ūkyje karvių nebeliko, užtat žemės –1 tūkst. 200 ha, tad yra kas veikti. Laukuose auginami kviečiai, rapsai, pupos – žodžiu, viskas, kas finansiškai tais metais geriausia ir pelningiausia, o pelningiausia – įvairiai. Pašnekovės žodžiais, pastaruoju metu stipriu galvos skausmu ūkininkams tapo naujai atsiradusi grūdų birža tikintis iš rinkos pašalinti nei pirkėjams, nei pardavėjams nepageidautinus tarpininkus, vykdyti tiesioginius sandorius, praskaidrinti šalies grūdų rinką. Tai – papildoma sritis, kuria reikia domėtis, gilintis. „Taip jau yra, kad viskas pasaulyje keičiasi, sudėtingėja, ūkininkavimas jau tapo verslu. Kas pelninga nepelninga iškart ir nenuspėsi, nes įtakos turi supirkimo kainos, geopolitinė situacija, gamta“, – kalbėjo S. Pielikytė. Regimantas taip pat iš visai kitos sferos –17 metų dirbo Vidaus reikalų ministerijos pareigūnu ir Klaipėdoje, ir Kretingoje. „Nebuvau ūkininkavęs, bet iš šono mačiau, kaip tai atrodo, pasiryžau pabandyti, patinka, be to, „veža“ ir gamta“, – linksmai nusiteikęs jis. Poros charakteriai skirtingi: Regimantas taisyklių žmogus, disciplinuotas, o Simona daugiau idėjų generatorė. „Atradome sinergiją, ir mums sekasi, juolab kad neblogai prižiūri mano mama – ji yra, tikiuosi, ir liks svarbi figūra 30 metų gyvuojančiame ūkyje“, – sakė S. Pielikytė.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena nemažai iš užsienio šalių grįžusių emigrantų, kurie turi galiojančius, užsienio šalyje išduotus vairuotojo pažymėjimus. Jei tai išduota ES šalyse, jokių keblumų vairuojant Lietuvoje turbūt neturėtų kilti. O kaip dėl vairuotojų pažymėjimų, kurie yra išduoti kitose šalyse? Tarkime, toks pažymėjimo galioja iki 2030 metų, tad ar žmogus, jau šiuo metu gyvenantis Lietuvoje ir vairuojantis lietuviškais numeriais pažymėtą automobilį, turi pasikeisti vairuotojo pažymėjimą į lietuvišką? Šie klausimai, kaip ir daugelis kitų, susijusių su dalyvavimu eisme Lietuvoje, kyla daugeliui vairuotojų, todėl juos paprašėme pakomentuoti AB „Regitra“ atstovės spaudai Eglės Bačionytės. Ji paaiškino, kad „užsienio valstybių vairuotojo pažymėjimų galiojimas ir pripažinimas Lietuvos Respublikoje yra nustatytas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje: „Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų?reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju – ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo. Šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jeigu jų turėtojai nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jeigu vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie?teisės pažeidimo, už kurį atimta teisė vairuoti transporto priemones, padarymo metu būdami nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais ar turėdami leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šio įstatymo 24 straipsnyje?nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemonę po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje.“ Europos Sąjungai (ES) ar Europos ekonominei erdvei (EEE) priklausančiose valstybėse išduotas vairuotojo pažymėjimas turi tokią pačią vertę kaip ir lietuviškas. Tad, jeigu asmuo turi šių šalių galiojantį vairuotojo pažymėjimą, su juo gali vairuoti ir Lietuvoje, jo keisti neprivaloma.
Senovinį žvakių liejimo amatą prilygino kūrybai
Kretingiškiui bitininkui Lietuvos bitininkų sąjungos Kretingos draugijos nariui Arvydui Alonderiui ne per seniausiai buvo įteiktas Tautinio paveldo sertifikatas senoviniu būdu liejamoms žvakėms. Simboliška, kad šis sertifikatas jau 10 metų bitininkaujančiam bičiuliui buvo įteiktas per rajono viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje įvykusį Dainų šventės minėjimo renginį ir tautodailininko Adolfo Andriejaus Viluckio jubiliejinę 85-erių metų sukakčiai skirtą drožinių parodą. Ką bekalbėtum, visa tai – ir sertifikatas, ir Dainų šventė, ir tautodailė – simbolizuoja tradicijų išsaugojimą. „Kai tą vakarą man įteikė sertifikatą, aš neslėpiau, kad norėčiau jį suplėšyti į mažus gabaliukus ir išdalinti visiems žmonėms, kurie visomis išgalėmis stengiasi garsinti bet kokios srities tautinį paveldą, senovinius gamybos būdus ir amatus. Mane šis sertifikatas skatina stengtis dar labiau – kad senovinį žvakių liejimo būdą galėčiau parodyti ne augančiai, bet ir ateities kartai“, – kalbėjo bitininkas, kartu su žmona Virgilija Vičiulyte-Alonderiene Minijos ichtiologiniame draustinyje Raguviškių kaime puoselėjantis 70 šeimų bityną. Pirmąsias žvakių liejimo pamokas Arvydas gavo dar vaikystėje. „Iš savo bočiaus, kuris Impilties kaime ilgais žiemos vakarais liedamas žvakes tarsi sustabdydavo laiką – jis būdavo skirtas bendravimui, saviraiškai, prasmingiems pokalbiams. Ateidavo kaimynai parodyti savo žvakių – va, kaip pavyko, o kaip jums sekėsi? Tai būdavo toks tarsi sakralinis ypač platus gyvenimo momentas, kurio nuotaiką atsimenu iki šiol“, – A. Alonderis kalbėjo, kad senovinis žvakių liejimas iš natūralaus bičių vaško yra išskirtinai kūrybinis procesas, nes niekada negali numanyti galutinio rezultato – kiekviena žvakė turi savo spalvą, tekstūrą, formą, raštus, atspalvius ir dydį. Anot bitininko, lieti žvakes nėra fiziškai sunkus darbas, tai – labiau kūrybinis procesas, leidžiantis stebėti, kaip kaista, teka vaškas, kaip iš šio skysto produkto gimsta apčiuopiamas produktas. „Mano bočius vis sakydavo, kad moterų rankos, kurios čiupinėja žvakes ir jų nešasi bažnyčion, visada švelnios ir gražios, mat, anot senolio, nuo vaško rankos minkštėja ir gražėja“, – prisiminė Arvydas, senovinį žvakių liejimo amatą atgaivinęs iškart, kai tik pradėjo bitininkauti.
Verslą, kaip ir gyvenimą, kuria dviese
Įsikurti Kretingoje, susilaukti vaikų, užsidirbti pinigų tiek, kad butą galėtų pakeisti namu – šie Rūtos ir Edmundo Paulauskų planai, galima sakyti, išsipildė su kaupu, juolab kad, Klaipėdos gatvėje išsinuomojusi patalpas, pora pradėjo ir gana retą mūsų rajono apylinkėse verslą – vytinti mėsą. Dieną viename darbe, vakare – kitame Rūta – skuodiškė, Edmundas kilęs iš Plungės. Susituokę jiedu Kretingą atrado dėl patogios geografinės padėties, mat iki Klaipėdos, kur vienoje baldų įmonių dirba vyras, – ranka paduoti, o ir gimines gimtuose kraštuose lankyti nėra toli. Kolegijoje baigęs tarptautinių pardavimų vadybą, E. Paulauskas teigė, kad, kol įsisiūbuos vos prieš metus rimčiau užsuktas verslas, toje „baldinėje“ minkštų baldų aptraukėju vis dar dirba dėl greitų ir gerų pinigų – pagausėjusiai šeimai jau norėtų ne tik didesnio namo, bet tame pat sklype pasistatyti ir savo fabrikėlį, kuriame vytintų mėsą. Patalpų nuoma, kaip sakė Edmundas, „paima“ daug finansų. Rūta pagal specialybę – kineziterapeutė, masažuotoja ir slaugytojos padėjėja, ketina grįžti prie masažuotojos praktikos. Tai įvyks vėliau, nes kol kas namuose prižiūri du vaikus – 2018-aisiais pasaulį išvydusią pirmagimę ir 2023-iaisiais gimusį mažylį. Bet ir versle ji stengiasi vyrui talkinti kuo daugiau. „Ceche jis sukasi vakarais, po darbo, ir savaitgaliais. Miegoti nueina ne anksčiau, kaip 11 vakaro. Aš taip pat ten turiu pareigų: sudžiovintą mėsą pasverti, aparatu vakuumuoti, ant kiekvieno pakelio užklijuoti lipdukus, sudėlioti galiojimo laiką“, – pasakojo pašnekovė. Anot jos, svarbu pasidėti sausoje, vėsioje ir tamsioje vietoje. Vytinti produktai galioja ilgai, nieko blogo, jei kas nors ir metus išlaikys, bet, kad neprarastų skonio, geriausia suvalgyti per tris mėnesius.
Beveik devyni iš dešimties Pranciškonų gimnaziją baigusių jaunuolių sėkmingai tęsia mokslus aukštosiose mokyklose. Tai viena Lietuvos gimnazijų, kurioje reikšmingai daugėja tokių abiturientų. Viešoji įstaiga Pranciškonų gimnazija šių metų Lietuvos gimnazijų reitinge pagal valstybinių brandos egzaminų rezultatus įsitvirtino 11-oje vietoje. Ji taip pat minima ir kaip viena didžiausią nevienadienę pažangą padariusių šalies gimnazijų. Pranciškonų gimnazija patenka net į 6-ias žurnalo „Reitingai“ paskelbtas kategorijas, kaip geriausiai išmokanti šių disciplinų: lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, fizikos, chemijos, istorijos ir geografijos. Kur slypi raktas į sėkmę „Matydamas tokius rezultatus džiaugiuosi ir dėkoju visai Pranciškonų gimnazijos bendruomenei už pasiekimus, ypač kvalifikuotiems pedagogams, kuriuos pavyksta pasikviesti ir išlaikyti gimnazijoje, nes jie skatina mokinius tyrinėti, eksperimentuoti, atrasti, klysti, kurti ir siekti aukštų rezultatų“, – sakė Pranciškonų gimnazijos direktorius br. Alvydas Virbalis OFM. Anot jo, pasiekti reikšmingą postūmį į priekį padėjo strateginis planavimas, pasiekimų matavimas ir įsivertinimas, nebijojimas klysti ir įsiklausymas į pedagogų ir mokinių teikiamas rekomendacijas ar tėvų pastabas. „Kai 2015 m. Provincijos ministras br. Astijus Kungys OFM mane paskyrė Pranciškonų gimnazijos vadovu, gavau išmintingą patarimą: „Direktoriau, vykdydamas savo misiją gimnazijoje, netrukdyk mokytojams ir mokiniams dirbti.“ Taigi mano misija gimnazijoje remiasi siekiu suteikti pedagogams ir mokiniams visus įmanomus įrankius, kurie gali lemti mokinių pažangą. Taip pat daug ir nuolat investuojame į ugdymo aplinkos ir priemonių atnaujinimą, peržiūrime ir nuolat vykdome ugdymo plano monitoringą, suteikiame sąlygas mokiniams periodiškai stebėti savo tobulėjimą“, – kalbėdamas apie gimnazijos pasiekimus, juos lėmusias priežastis vardijo direktorius. Pasak br. A. Virbalio, šių priemonių visuma ir leido pasiekti reikšmingą proveržį bei aukštus akademinius pasiekimus. „Pranciškonų gimnazija yra išskirtinė mūsų regione ir Lietuvoje. Pranciškonų ugdymo samprata visai gimnazijos bendruomenei nustato gaires, kurios lemia, jog mokykla augina visapusišką asmenybę, mokydama taikos ir gėrio, dialogo ir pagarbos, mažumo ir atsakomybės“, – įsitikinęs br. A. Virbalis.
Vaizdingoje vietovėje tarp Kašučių ežero ir Akmenos upės driekiasi driekiasi miškų juosiamos vieno seniausių Kretingos krašte Dubašių kaimo žemės. Jas galima pasiekti nuo Darbėnų–Vaineikių kelio per Barkelius kaimą link Kašučių ežero vedančiu keliu. Archeologijos paminklai liudija, kad prie Akmenos upės ir Kašučių ežero žmonės gyvena nuo priešistorinių laikų. Juos mena kitapus upės išlikusi nuo I tūkst. prieš Kr. naudota senovės žemdirbystės vieta. Ankstyviausius gyvenvietės pėdsakus inžinieriui Ignui Jablonskiui pavyko aptikti dešiniajame Akmenos krante, kur jis ištyrė kelių I–II a. stulpinės konstrukcijos pastatų su ugniavietėmis liekanas. Mirusius artimuosius senieji gyventojai nuo pirmųjų amžių po Kr. laidojo pakilumoje tarp Akmenos ir ežero įrengtame kapinyne. Anapilin II–IV a. išlydėdavo nesudegintus, skobtiniuose karstuose, puošė žalvarinės antkaklės, įvijinės ir juostinės apyrankės, žiedai, pakabučiai, žalvariniai, gintariniai ir paauksuoti stikliniai karoliai. Rūbai buvo susagstomi akinėmis, profiliuotomis ir laiptelinėmis segėmis. Į karstą virš mirusiojo galvos vyrams įdėdavo akmeninį galąstuvą, įmovinį kirvį, dalgelį ar peilį, o prie dešiniojo šono paguldydavo ietį su geležiniu ietigaliu. Kapą ratu apjuosdavo stambių akmenų vainiku. Karstą su mirusiuoju į žemę įkasdavo negiliai, tačiau virš kapo, akmenų vainiko viduje, supildavo iki poros metrų aukščio grunto sampilą, kuris ne tik ženklino kapą, bet ir turėjo apsaugoti palaikus nuo žvėrių pasikėsinimų. Vėliau mirę velionio artimieji buvo laidojami aplink, prijungiant prie jo kapo vainiko naujai įrengtų kapų vainikus. Taip iš paukščio skrydžio kapinės priminė bičių korį. Šie kapai būdingi Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų su akmenų vainikais kultūrinei grupei, kurią paliko čia gyvenę vakarų baltai.
„Dar neišblėso puikios šventinio vakaro „Žengiam į Kalėdas!“ emocijos – įvyko tikri bendrystės atlaidai – bendrystės vakaras, suvienijęs visą Salantų kraštą!“ – pasidžiaugė Salantų kultūros centro direktorius Aurimas Rapalis. Jo ir Salantų kultūros darbuotojų rūpesčiu šventinėje programoje skambėjo muzikinės scenos fenomeno ir vieno ekspresyviausių Lietuvos kūrėjų Sauliaus Petreikio koncertas. Įstabų muzikinį pasirodymą praturtino Donatas Petreikis ir Rahel Talts, o po koncertinės programos į šventinį šurmulį visus įsuko žėrintis vakarėlis, kurį vedė aktorius, renginių vedėjas Zigmantas Baranauskas. „Renginį kūrėme bendradarbiaudami su rajono M. Valančiaus viešąja biblioteka, svariai pagelbėjo „Imbariečių draugija“, Imbarės ir Salantų miesto seniūnijos“, – kalbėjo A. Rapalis, akcentuodamas, kad Sauliaus Petreikio koncertas buvo Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos įgyvendinamo projekto „Bendruomenių sutelktis kultūrinių kompetencijų ugdymui“ dalis. Projekto komanda – Salantų kultūros centras, Salantų miesto biblioteka, Salantų miesto bendruomenė. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kretingos rajono savivaldybė.
„P. n.“ informacija
Darbėnų gimnazijos abiturientas Edvinas Petrauskas suspėja ne tik spręsti mokinių problemas, mat jam patikėtas mokinių prezidento postas – jis dar dalyvauja pilietiškumo, gamtosaugos projektuose ir skatina tai daryti kitus. „Kai mes patys dalyvaujame istorinio atminimo renginiuose, mums tai tampa svarbu“, – įsitikinęs Edvinas. Suplanuotos veiklos Edvinas – itin aktyvus, jis suspėja dalyvauti įvairiose veiklose. Jis papasakojo, kad savanoriauja Darbėnų gimnazijos „Sniego gniūžtės“ komandoje, vadovauja gimnazijos Mokinių parlamentui. „Gimnazijoje esu atsakingas už Gamtosauginių mokyklų programos įgyvendinimą, esu Gamtosauginio komiteto pirmininkas. Taip pat esu atsakingas už mokomosios mokinių bendrovės „Taškas“ veiklą, esu šios bendrovės direktorius“, – vardijos pašnekovas. Pasiteiravus, kuri veikla jam patinka labiausiai, jis patikino, kad arčiau širdies jam būtų turbūt „Sniego gniūžtės“ ir Parlamento veiklos, nes jos skatina mokinių saviraišką ir aktyvumą, bendrystę. Iškilus klausimui, kaip viskam atrasti laiko ir ar mokslai dėl veiklų kiekio nenukenčia, Edvinas atskleidė, kad jis planuoja savo veiklą. „Stengiuosi planuoti laiką, esu susikūręs savo dienotvarkės planavimo modelį, kurį naudoju jau trejus metus. Žinoma, kažkas iš mokslų nukenčia, bet visada stengiuosi surasti laiko pasidomėti savarankiškai, kad neliktų taip vadinamų spragų“, – sakė abiturientas. Svarbiau, kad tikėtų Pasiteiravus, ar visada jis turėjęs lyderio savybių, Edvinas patikino, kad jos labiausiai išryškėjo, kai pradėjo dalyvauti gimnazijos veiklose. Jis užima Darbėnų gimnazijos prezidento postą. Šiame poste, kaip teigė Edvinas, iššūkių būna įvairių, pradedant renginiais ir baigiant mokinių iniciatyvos veikti trūkumu. „Kaip aš mėgstu sakyti, gyvenu vien dėl to, kad šioje gimnazijoje mokiniams būtų gera mokytis. Man svarbu, kad mokiniai manimi pasitikėtų, bet svarbiau, kad tikėtų. Problemų būna įvairių, tokių, kaip uniformų dėvėjimo klausimas ar klasių veiklų vykdymo problemos“, – pasakojo apie iššūkius E. Petrauskas.
Salantų gimnazijos aštuntos klasės mokinys Vidas Juras Žabinskas nuo mažumės mėgo rašyti įvairių žanrų kūrinius ir dabar nevengia pačiupti rašiklį. Šis užsidegimas padėjo jam pelnyti laureato titulą ir esė konkurse „Kiek manyje yra Herkaus Manto?“ Laimėjimų esama ir kitose srityse Vidas papasakojo, kad, be rašymo, jis dar lanko porą sporto būrelių, praėjusiais metais baigė meno mokyklą. „Laiko papildomoms veikloms, pavyzdžiui, esė, dėl kurios buvau nominuotas laureatu, turiu. Tačiau laiko vis tiek pritrūksta. Užimtumas gal ir nedidelis, tačiau reikalų atsiranda ir už mokyklos ribų“, – šypsojosi Vidas. Kaip pripažino pašnekovas, skaityti jam gal net patinka labiau nei rašyti. „Rašyti patinka, kai pavyksta į rašinį įsijausti. Tada pasimiršta problemos, kiti reikalai, ir visiškai įsitraukiu į rašymą. Tokių momentų pasitaiko, tikriausiai nedaug, tačiau jais iš tikrųjų mėgaujuosi, kad ir kaip retai jie pasitaikytų“, – atskleidė vaikinas. O rašydavęs jis daug ir visko. „Vaikystėje kurdavau daineles, seneliai jas užrašydavo. Paskutiniu metu rašau tik mokyklos reikmėms. Čia yra pirmas rašinio konkursas, kuriame dalyvavau. Tačiau, jei kalbama apskritai apie laimėjimus, tai su kvartetu, orkestru esu patyręs ne kartą laimėjimo jausmą muzikos konkursuose. Prizinės vietos tarptautiniuose akordeonų konkursuose. Šiuo metu suskaičiuoju daugiau negu 20 diplomų, kuriuose užfiksuotos prizinės vietos“, – papasakojo Vidas, atskleidęs, kad vis dėlto jam svarbiau pasitobulinimas negu laimėjimas, nors ir tai pradžiugina dėl įdėtų pastangų.
Palangos senosios gimnazijos abiturientas Elonas Sinušas jau antrus metus prieš didžiąsias metų šventes sėkmingai atspindi legendinio Grinčo vaidmenį spektaklyje „Grinčo kalėdos“. Ši patirtis jam tapo ne tik iššūkiu, bet ir galimybe tobulinti savo aktorinius gebėjimus, mėgautis savo tobulėjimais. Pagrindinis vaidmuo – džiaugsmas ir baimė viename Kai Elonas sužinojo, kad vaidins pagrindinį vaidmenį, emocijos buvo dvejopos. „Viena mano dalis labai norėjo, kita – bijojo. Galvojau, kas bus, jei nepavyks? Bijojau, kad spektaklyje kažką ne taip padarysiu ir prisidarysiu gėdos“, – atviravo jis. Paklausus, kaip ruošėsi Grinčo vaidmeniui, Elonas pasakojo, kad stengėsi ieškoti panašumų tarp savo ir Grinčo gyvenimų. „Bandžiau suprasti, kodėl Grinčas tapo toks, koks yra, ir palyginti tai su savo gyvenimu. Tai padėjo geriau įsijausti į jo charakterį“, – pasakoja Elonas. Repeticijos ir kūrybinis procesas Pasiruošimas spektakliui truko pusantro mėnesio. Iš pradžių mokiniai mokėsi dialogus, o vėliau repetavo mokyklos didžiojoje salėje, siekdami priprasti prie erdvės. „Repeticijos vykdavo tris kartus per savaitę po dvi valandas. Paskutinė repeticija, kai jau buvome su kostiumais ir grimu, buvo pati įdomiausia“, – prisipažino Grinčo vaidmenį atlikę vaikinas. Dar viena įsimintiniausių akimirkų buvo prieš pat spektaklį, kai gulėdamas scenoje vaizdavo miegantį Grinčą. Elonui sukilo jaudulys, baimė. Užuolaidos atsiskleidė ir pamatęs pilną salę žiūrovų, bijojo suklysti. Tačiau pradėjęs vaidinti įsidrąsino, ir net nepajuto, kaip greit prabėgo spektaklio laikas. Spektaklio „Grinčo Kalėdos“ visas darbas buvo atliktas iš esmės be mokytojų pagalbos. „Patys sugalvojome spektaklį, atsirado režisierė, kuri sukūrė scenarijų, o mes viską suvaidinome. Tai buvo ne tik kūrybinis procesas, bet ir mokymasis dirbti komandoje“, – kalbėjo pašnekovas. Patobulinti įgūdžiai ir žvilgsnis į ateitį Elonas įsitikinęs, kad šis spektaklis padėjo jam tobulėti. Nors savęs aktoriumi nelaiko, tačiau pripažino, kad ateityje mielai išbandytų aktorystės studijas: „Man patinka būti scenoje, tarsi persikūnyti į vaidmenį, bet suprantu, kad iš to sunku pragyventi.“ Paklausus, ką patartų kitiems, Elonas drąsino nebijoti ir išbandyti save. „Svarbiausia yra įveikti scenos baimę ir pasiryžti pamatyti, kaip viskas vyksta“, – ragino E. Sinušas. Elono entuziazmas, atkaklumas ir meilė scenai neabejotinai prisidėjo prie „Grinčo Kalėdų“ sėkmės. Palangos senosios gimnazijos mokiniai dar kartą įrodė, kad su užsidegimu ir kūrybine laisve galima pasiekti puikių rezultatų.
Vakarė KANIAVAITĖ
Luka ADOMAVIČIŪTĖ
„P. n.“ akademijos narės
Gruodį Rumunijos sostinėje Bukarešte įvyko 21-oji Tarptautinė jaunių gamtos mokslų olimpiada, kurioje dalyvavusi Lietuvos delegacija pelnė 3 medalius: du sidabro ir vieną bronzos. Viešosios įstaigos Pranciškonų gimnazija dešimtos klasės mokinė Amanda Indrišiūnaitė buvo Lietuvos komandos narė. Ją olimpiadai rengė mokytojai Vilma Švitrienė, Irena Černeckienė ir Kęstutis Kaulius. Amandai šiemet atiteko ir Kretingos rajono savivaldybės organizuojamuose jaunimo apdovanojimuose Metų jaunimo enciklopedijos titulas. Paliko įspūdį ir miestas Amandai tai buvo pirmoji tarptautinė olimpiada, nors šiaip save išbandžiusi jau ne viename vietiniame konkurse. Šioje olimpiadoje dalyvavo daugiau negu 50 pasaulio valstybių, tarpusavyje varžėsi daugiau kaip 300 penkiolikos metų mokinių. „Rumunija širdyje paliko daugybę įspaudų, šalis panaši į Lietuvą. Bukarešto miestas labai paprastas, yra kelios lankytinos vietos, kuriose teko lankytis. Tai Triumfo arka, Parlamentas, galerija. Man Rumunijoje labai patiko, nors ir šalies mačiau mažai, labiausiai patiko susipažinti su žmonėmis, kurie yra mano bendraminčiai ir domisi gamtos mokslais. Olimpiada sekėsi neblogai, jaučiausi puikiai, tai buvo tarsi ilgos atostogos“, – prisiminimais pasidalijo Amanda. Mokiniai lankėsi Peles pilyje, branduolinės energetikos centre, Politechnikos universiteto fizikos fakultete, nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje, matė Transilvanijos kalnus. Fizikos užduotys sudėtingiausios Pasiteiravus, kokias užduotis teko įveikti, gimnazistė pasakojo, kad užduotys tikrai buvo pasaulinės olimpiados lygio, tačiau fizika buvo sudėtingiausia, nes universitetas, kuris sudarė užduotis (Politechnika) turi labai stiprų fizikos fakultetą. „Chemija nebuvo itin sudėtinga – nebuvo dalykų, kurių nesu girdėjusi, viskas buvo įveikiama. Biologija buvo pakankamai lengva, svarbiausia buvo skaityti tekstą ir ten ieškoti atsakymų. Lengviausiai biologija ir buvo įveikiama, tačiau pakankamai daug taškų surinkau ir iš chemijos. Sunkiausiai ėjosi fizika – tikrai ne viską supratau, tačiau džiaugiuosi, kad surinkau daugiau negu nulį taškų iš fizikos“, – užduotis apibūdino Amanda. Svajoja apie mediciną Kaip papasakojo Amanda, su gamtos mokslais ji „draugauja“ jau labai labai seniai, olimpiadose pradėjo dalyvauti VII klasėje. „Iš pradžių prastai sekėsi, tačiau su dideliu darbu pradėjau siekti vis aukštesnių pergalių. Aišku, mokykloje šie dalykai sekasi puikiai, gal fizika kiek sunkiau. Man pačiai labai patinka šie mokslai, nes jie padeda man pažinti pasaulį, pamatyti jį iš kito kampo. Mane labiausiai domina chemija ir biologija, su šiomis sritimis noriu sieti savo tolimesnį gyvenimą ir studijuoti mediciną“, – pasidalino ateities planais mergina.
„Kuprinės“ informacija
Palangos senosios gimnazijos abiturientė Liutaurė Nutautaitė aktyviai sieja gyvenimą su teatru ir kūryba. Praėjusių metų žiemą mergina pastatė spektaklį, paremtą Dr. Seuso „Grinčo“ ekranizacijomis. Buvęs teatro mokytojas planavo statyti spektaklį Kalėdų proga, bet, kai jis nerado tinkamos pjesės, Liutaurė prisiėmė atsakomybę į savo rankas: „Daug žmonių labiau norėjo Grinčo spektaklį kurti, ir mokytojas pasakė, kad jis neturi pjesės. Dėl to labai naiviai pasisiūliau, kad galiu pati parašyti pjesę“. Po šaunaus pirmo pastatymo su komanda nusprendė surengti dar du pasirodymus šių Kalėdų proga – vieną spektaklį, skirtą gimnazijos mokiniams ir mokytojams, bei antrąjį, skirtą miestui. Režisierės darbo niuansai Liutaurės kelias į sceną prasidėjo muzikos mokykloje, kur ji lankė chorą. Vėliau ji pradėjo lankyti Klaipėdos vaikų operos studiją. Ten ji vaidino spektakliuose, statė miuziklus ir suprato, kaip jai patinka būti jų dalimi, prie jų prisidėti. „Kadangi dėl įvairių aplinkybių negalėjau lankyti studijos, pagalvojau, kad galėtumėme sukurti spektaklių tradiciją mūsų mokykloje“, – pasakojo abiturientė. Spektakliai susideda iš daug dalių: šviesų, muzikos, aktorių, kostiumų, dekoracijų, kurias visas turi sugalvoti ir koordinuoti komandos vadovas – režisierius. Be kūrybinių aspektų, režisierės darbas apima gerokai daugiau organizacinių darbų, negu žmonės galvoja. „Režisieriui, nors atrodo, kad turėtų atitekti mažai darbų, jų iš tikrųjų atitenka labai daug, pradedant nuo kostiumų ir repeticijų organizavimo, dekoracijų darymo, garso takelių parinkimo, vaizdo ir šviesų tvarkymo. Turiu matyti labai aiškų vaizdinį, kad galėčiau atpasakoti savo viziją kitiems komandos nariams. Manau, sunkiausia dalis yra visus išgirsti, surinkti ir išsigryninti visas technines detales“, – atskleidė sunkumus ji. Dar viena jos pareiga – suburti komandą – atsakingą kolektyvą, kuris dabar yra jos pasididžiavimas: „Man labiausiai patinka matyti visus, kurie atėjo į šį spektaklį. Kaip jie atsiskleidė, kaip jie kartu sutaria, kaip jie labai smagiai ir gražiai leidžia laiką kartu.“
Metams baigiantis įprasta peržvelgti praėjusius metus ir įvertinti nuveiktus darbus. Praėjusią savaitę buvo suskaičiuoti ir Kretingos rajono jaunimo darbai, jaunuoliai, pasižymėję veiklumu, apdovanoti ir tinkamai pagerbti, kad nenustotų veikti, džiuginti ir siekti geriausių rezultatų. Šiemet Kretingos rajono jaunimo apdovanojimai surengti Kretingos muziejaus Baltojoje salėje. Juos organizuoja Kretingos rajono savivaldybė ir Kretingos rajono savivaldybės Jaunimo reikalų taryba. Per apdovanojimus pagerbti savo veikla, darbais, gebėjimais, lyderyste ir kitaip rajono jaunuomenei per šiuos metus labiausiai nusipelnę jaunuoliai, įstaigos ir organizacijos. Laimėtojai paskelbti 10-yje nominacijų. Kas taps ryškiausiais jaunimo atstovais, galėjo nuspręsti patys rajono gyventojai, dalyvavę paskelbtoje apklausoje. Metų jaunimo lyderiu išrinktas Edvinas Petrauskas, Kretingos rajono Darbėnų gimnazijos Mokinių parlamento prezidentas, Gamtosauginio komiteto pirmininkas, „Sniego gniūžtės“ ir mokomosios bendrovės „Taškas“ direktorius. Metų jaunimo aktore pripažinta Ula Gaubė, Kretingos jaunimo teatro „Atžalynas“ aktorė. Metų jaunimo savanore tapo Viltė Paulauskaitė, savanoriaujanti Motinos Teresės seserų vienuolyne. Konfliktas peraugo į grumtynes
Penktadienį, šurmuliuojant Kalėdų mugei Kretingos centre, – sujudimas: tiek prekeivių, tiek praeivių dėmesį patraukė būrelis žmonių, sustojusių palei autobusų stotelę Vilniaus gatvėje, du policijos automobiliai ir „greitoji“. Paaiškėjo, kad tarp kelių piliečių kilo konfliktas, kuris vėliau peraugo į grumtynes. „Natūralu, kad tokiais atvejais „prisistato“ pareigūnai ir medikai“, – sakė Kretingos rajono policijos komisariato viršininkas Algirdas Budginas.
„P. n.“ informacija
Eismo nelaimė Birutės gatvėje
Gruodžio 23 d. maždaug apie 10 val. Birutės gatvėje Kretingoje lengvasis automobilis partrenkė pėsčiąją. Vairuotojas buvo blaivus.
„P. n.“ informacija
Nuo vagių nukentėjo automobilis
Gruodžio 22 d. apie 8.55 val. Žibininkų kaime pastebėta, kad pavogti įmonei priklausančio automobilio „Audi 4“ priekiniai LED žibintai, priekinis bamperis su jame esančiomis kameromis, davikliais, radiatoriaus grotelės, nulenktas užpakalinio vaizdo veidrodis, išdaužtas vairuotojo durų stiklas ir apgadinta durų apdaila. Žala siekia 4 tūkst. 350 eurų. Pradėtas vagystės tyrimas.
„P. n.“ informacija
Autoįvykį sukėlė neblaivus vairuotojas
Gruodžio 22 d. apie 13.46 val. Žemaitės al. Kretingoje automobilis „Audi A3“, vairuojamas 1980 m. gimusio vyro, kuriam nustatytas 1,84 prom. neblaivumas, atsitrenkė į priekyje važiavusį automobilį BMW 5L.
„P. n.“ informacija
Švenčių išvakarėse Vilniuje įvyko vienas didžiausių Europoje karatė turnyrų – „Ippon Cup 2024“. Šiose tarptautinėse varžybose varžėsi net 1 tkst. 423 dalyviai iš 69 karatė klubų ir 14 Europos valstybių. Be Lietuvos, ant tatamio kovėsi Švedijos, Lenkijos, Estijos, Italijos, Kazachstano, Latvijos, Norvegijos, Nyderlandų, Sakartvelo, Turkijos, Ukrainos, Vengrijos ir Vokietijos šalių sportininkai, stebėti turnyro ir palaikyti sportininkus susirinko per 1 tūkst. žiūrovų. Dalyvaujančių varžybose sportininkų gretas papildė ir Kretingos karatė kyokushin mokyklos „Shodan“ auklėtiniai, kurie bendroje įskaitoje pelnė 26 medalius: 4 aukso, 7 sidabro ir 15 bronzos. Komandinėje įskaitoje „Shodan“ karatė mokykla iškovojo I v. taurę, už savęs II v. palikę turnyro šeimininką Vilniaus karatė klubą „Ippon“, III v. – Ukrainos karatė klubą „Priadka Dojo“. Turnyro dalyviai varžėsi 12-oje amžiaus grupių nuo 7 iki 50 metų, taip pat įvairiose svorio ir kvalifikacijos kategorijose. Aukso medalius ir čempionų vardus iškovojo: Eglė Kuzminskaitė, Odisėjas Lagodinas, Karolis Šlima ir Vytautas Vosylius. Antros vietos sidabro medalius pelnė: Urtė Retkutė, Vilius Danilevičius, Antanas Atas, Ignas Kazakevičius, Arnas Mačiukas, Živilė Bružaitė, Viktorija Lubytė.
Kalėdinio sunkiosios atletikos turnyro staigmenos
Kretingos sporto mokyklos sunkiosios atletikos trenerių Arvydo Bušecko ir Regimanto Narvilo iniciatyva buvo surengtas kalėdinis jaunučių sunkiosios atletikos turnyras, kuriame, be kretingiškių, dalyvavo svečiai iš Klaipėdos, Telšių, Degaičių, Varnių – Marijono Daujoto progimnazijos sunkiosios atletikos salėje iš viso varžėsi 50 jaunųjų sunkiaatlečių. „Tai buvo jėgos, valios ir pergalių šventė, – neabejojo A. Bušeckas. – O tai, kad mus aplankė olimpinis čempionas Leonidas Taranenko, buvo ne tik staigmena, o pats tikriausias Kalėdų stebuklas.“ Kartu su L. Taranenko turnyro dalyvius pagerbė ir Lietuvos nusipelnęs treneris Bronius Vyšniauskas, padėjęs kolegai nešti maišą dovanų, kas irgi buvo graži staigmena.
Rūdaičius papuošė keliasdešimt žaismingų lesyklų
Rūdaičių gyvenvietės centras dar prieš šventes nušvito į medžius įkeltomis ryškiaspalvėmis lesyklomis. Lesyklos – Rūdaičių „Pajūrio bendruomenės“ sumanymas, o jas pagamino vietinis meistras Rimantas Stonkus. Meistras pasakojo, kad su bendruomene vykstant į ekskursiją, aptarę – kaip patys dar galėtų papuošti savo gyvenvietę, kaip prisidėti puoselėjant jos gamtą. „Mūsų bendruomenės pirmininkė Gražina Katkuvienė – tikras gyvsidabris, darbštuolė, ji ir pasiūlė sukalti lesyklų. Esu žmogus „prie fantazijos“ – kai meistrauju, būtinai kažką savo turiu sugalvoti. Darau stalus, kėdes, suolus, o buvo laikas, kai dariau ir karstus. Taip ir su tomis lesyklomis: viena vienokia, kita kitokia išėjo. Esu statybininkas, meistrauju tik priebėgomis po darbo – medį glostyti, kalti, tekinti, kaip sakoma, yra dūšiai atgaiva“, – kalbėjo 25-erius metus Rūdaičiuose gyvenantis, iš Telšių kilęs 59-erių R. Stonkus. Bendruomenės pirmininkė G. Katkuvienė parūpino lesykloms lentelių iš savo namų, šių ir pats dar susirado, ir savanoriškai po darbo ir savaitgaliais ėmėsi meistrauti visokių formų žiemos prieglobstį paukščiams. „Nedariau didelių lesyklų, kad varnos neįpultų, o ir lašinio bryzą zylėms būtų galima pakabinti“, – pasakojo meistras. Norėjęs sukalti daugiau lesyklų, tačiau, neslėpė, prieš šventes itin stokojęs laiko – sumeistravo 32, nors buvo užsibrėžęs sau pagaminti visą pusšimtį. Sukaltų lesyklų nė nebespėjęs nudažyti. Šio darbo su kitomis bendruomenės moterimis ir ėmėsi pati G. Katkuvienė, jai talkino Rima Milašienė ir Irena Laukineitienė. Rūdaitiškės, pasitelkusios vaikus iš mokyklos, sukėlė ir pritvirtino lesyklas prie medžių, kad ir vaikai galėtų pasiekti palesinti paukščius.
Seimo narė Kretingoje su rinkėjais susitinka kavinėse, bibliotekoje
Lapkričio 14 d., po prisaikdinimo, darbą pradėjo 2024–2028 metų kadencijos Lietuvos Respublikos Seimas. Kuršo rinkimų apygardoje į naująjį Seimą išrinkta Violeta Turauskaitė tardama priesaikos žodžius sužemaičiavo, tą iškart pasigavo nacionalinė žiniasklaida, o ne vienam žemaičiui ši priesaika širdį paglostė. Pokalbį nuo priesaikos pradėję su V. Turauskaite kalbėjomės apie darbo Seime pradžią, pirmus iššūkius, kaip Seimo narę pasiekti gyventojams. – Ar žemaičiuodama nerizikavote, kad jūsų priesaikos neužskaitys? – Seimo nario priesaikos tekstas negali būti iškraipomas, manau, kad praslydus manajai – žemaičių – tarmei priesaikos prasmė ir esmė išliko ta pati. Gimiau, augau ir gyvenu šeimoje, kur visada kalbamės žemaitiškai. Su draugais žemaičiais taip pat kalbuosi žemaitiškai. Laikausi tokios nuostatos – jei į mane žemaitiškai kreipiasi, žemaitiškai ir atsakau, jei bendrine lietuvių kalba, tai bendrine. Labai džiaugiuosi, kad Seime, Seimo kanceliarijoje yra kalbančių žemaitiškai. Įsteigėme laikinąją Seimo žemaičių grupę, joje yra 20 Seimo narių. – Esate Seimo socialdemokratų frakcijos seniūno viena pavaduotojų, Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komiteto narė. Siekėte pati šitų pareigų ar partija į jas delegavo? – Socialdemokratų frakcija Seime yra didžiausia, turime 52 narius. Frakcijoje sutarėme, kad frakcijos seniūno pavaduotojai atstovaus regionams, aš – Vakarų Lietuvos regionui. Dirbti Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komitete, turinčiame 13 narių, pati pasirinkau, nes, manau, kad šioje srityje, ypač savivaldos reikaluose, turiu patirties. Dirbu ir dviejose komisijose: Neįgaliųjų teisių ir Jūrinių reikalų.
|
|
