Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar kandidatams į valstybių prezidentus turėtų būti taikomas maksimalaus amžiaus cenzas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Laiko sau vogdavo nuo miego

  • Genė DRUNGILIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2007-01-19

“Mūsų Monika lekia taip, kad tik laikykis. Daugiau tokių moterų Kūlupėnuose nebėra“, - sakė garbaus amžiaus vyriškis, akimis lydėdamas dviračiu važiuojančią 81-erių metų Moniką Karnauskienę.

Kupina gyvenimo džiaugsmo Monika Karnauskienė nenustygsta vietoje, o jėgų pasisemia bendraudama su žmonėmis.
Vietoj knygos gavo siuvėjos adatą

Kūlupėniškė M.Karnauskienė ypatingai vertina savo transporto priemonę – seną moterišką dviratį. Jos žodžiais, pėstute nedaug kur nueisi. Judri, nuolat ką nors veikianti, kur nors skubanti moteris susirgtų, jeigu ją kas uždarytų namuose ir prisakytų nieko neveikti.

Būdama jaunesnė M.Karnauskienė visas Kūlupėnų moteris apsiūdavo. Bet laiko likdavo ir dvasios atgaivai – siuvinėjimui.

Augusi šešių vaikų šeimoje Monika labai norėjo siekti mokslo, nes kiek mokėsi – vis buvo pirmoji mokinė klasėje. Bet besimokydama antrojoje gimnazijos klasėje su mokslais turėjo atsisveikinti.

„Mes vargome, ir jūs varkit – pasakė man tėvai“, - prisimena Monika.

Kadangi nuo mažens visi matė mergaitę siuvant drabužius lėlėms, tėvai liepė mokytis siuvėjos amato. Dukra pakluso. Ir niekuomet nesigailėjo. Netrukus dar už červoncus ji nusipirko siuvimo mašiną „Singer“, kuria tebesiuva iki šiol. Nors atlyginimai visuomet buvo maži, siuvėjos šeimai duonos niekuomet netrūko. Likusi viena, pasak moters, būtų ir visai gerai gyvenusi, bet norėjo padėti vaikams.

Monika Karnauskienė ypatingai vertina savo transporto priemonę – pėsčiomis ne ką tesuspėsi, kaip sako pati.
Meilė buvo didesnė už nuoskaudas

Beveik 40 metų išgyvenusi santuokoje, Monika jau 23-jus metus yra našlė.

Šeimyninis gyvenimas buvo margas kaip zebras. Savo sutuoktinį Monika mylėjo, bet šis per dažnai kilnojo stikliuką, tad moteriai tekdavo bėgti ir iš namų. Tačiau juodi debesys nuslinkdavo ir vėl visa būdavo gerai. Nes mylėjo, todėl ir atleisdavo, o susirgusiu rūpinosi ir pati nerimavo.

„Išeiti nebuvo kur, - sakė Monika. – Bet ir kam eiti. Gyvenimas buvo sunkus ir vargingas, bet nebuvo nelaimingas.“

Meilė ir gailestis, kuriuos ji jautė savo vyrui, buvo didesni už nuoskaudas.

Tuščiai laiko neleisdavo

“Mano motina yra kupina vidinės energijos – nors kūnas sensta, bet jos širdis – visuomet jauna“, - sako kartu su Monika gyvenantis sūnus Juozas. Jis neprisimena, kad mama kada būtų pasilikusi namuose, jeigu gali kur išeiti. Nusėdėti ji negali.

Kol augo vaikai, Monika dirbo nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. Dieną atidirbdavo vadinamajame valdiškame darbe, vakare rūpinosi šeima. Bet šeimynai atsigulus, Monika lovos neieškojo. Prieš šventes moteris būdavo užversta siuviniais, nes kūlupėniškės norėjo pasipuošti. Kai likdavo laiko nuo siuvinių, atsidėdavo savo naudingam pomėgiui.

Moters pomėgis - siuvinėti užuolaidas, staltieses, servetėles, pagalvių užvalkalus.

Monika mėgo siuvinėti. Gražiausiais raštais margino staltieses, servetėles, užuolaidas, laikraštines. Nors jomis puošė savo namus, tačiau moteriai atrodė, kad tam darbui ji turi surasti kitą laiką – nevogdama jo nuo svarbesnių reikalų. Todėl iš ryto kėlėsi valanda anksčiau. Tas laikas buvo skirtas jai pačiai, nes sutaupytas nuo miego. Vakare susitaupydavo nuo miego dar valandą kitą.

„Manau, kad žmogui ir nereikia per daug miegoti“, - sakė Monika.

Jeigu bekasant bulves užklupdavo lietus, Monika tuščiai nesėdėdavo. Belaukdama nusigiedrijant moteris imdavosi siuvinėti.

Nepraleidžia jokio pasibuvimo

Monikos pilna visur – tai ji važiuoja dviračiu, tai dainuoja kokiame kolektyve, tai skuba į šventę, tai po ūkį krapštosi.

Mirus vyrui ji pradėjo dainuoti folkloriniame linų fabriko ansamblyje, vėliau – kultūros namuose, važinėjosi dainuoti ir į Kretingą. Dabar bedainuoja savo malonumui ir kieno paprašyta.

Prieš dvejus metus mirė jos sesuo, su kuria kartu dainuodavo. Pasikeitė ir dainininkai – seni išėjo, atėjo nauji. Todėl pasitraukė ir Monika. Bet be jos neapsieina joks renginys: pasiėmusi lauknešėlį su vaišėmis šypsodamasi beateinanti ir Monika.

„Išeini į pasaulį ir nusimeti visa, kas negero“, - sakė Monika.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas