|
Iškalbingos ir viliojančios reklamos siūlo vaistų turbūt nuo beveik visų žmogaus negalavimų. Viskas pateikta taip aiškiai ir suprantamai, kad, atrodo, gali būti pats sau gydytojas - kam ta reklamose primygtinai siūloma gydytojo ar vaistininko konsultacija? Tačiau ji siūloma ne be reikalo – tik gydytojas arba vaistininkas gali nustatyti, ar vaistas tinkamas konkrečiu paciento atveju, ar jis nepakenks ir neturės šalutinio poveikio. Todėl pašnekovų klausėme:
Rimgaudas Strazdas:
- Beveik kiekvieną mėnesį einu pas savo gydytoją, kad jis man išrašytų paskirtų vaistų receptą. Jei užpuola koks menkas negalavimas, patarimo dėl vaistų paprašau ir vaistininko: juk jis savo darbą išmano ir yra baigęs atitinkamus mokslus, kaip ir gydytojas. Vis dėlto, jei turi kokią ligą, geriau nerizikuoti ir sau pačiam gydytoju nebūti.
|
|
Antanas Martinkus:
- Jei atvirai, vos ne pirmąkart lankausi pas gydytoją: susitrenkiau šoną dėl tų nelemtų slidžių kelių. O šiaip nesergu, tad nelabai turėčiau apie ką konsultuotis su gydytoju ar vaistininku. Štai žmona su jais konsultuojasi dažnai, nes yra linkusi sirgti. Aš neprisimenu, kad kada būčiau peršalęs. Esam penki broliai, užaugom miško apsupty ir nė vienas niekuomet nesergam. Manau, jokios paslapties čia nėra – tiesiog prigimimas.
|
|
Laimutė Skliuderienė:
- Dėl gydymo ir vaistų tariuosi tik su savo gydytoju. Ir dabar skubu pas savo daktarą. Vaistininkai taip pat išmano savo darbą, tačiau jei sergi rimta liga, konsultacija pas gydytoją yra neišvengiama. Kita vertus, peršalus arba jei skauda galvą, pats žinai, kokių vaistų reikia, todėl nei gydytojo, nei vaistininko patarimas nelabai ir reikalingas. Tačiau visais kitais atvejais aš tariuosi su gydytoju.
|
|
Liudos Barkauskienės, vaistinės „Esra“ vedėjos, komentaras:
- Žmonės su vaistininku tariasi labai dažnai. Ypač, jei reikia greitos pagalbos, o pas gydytoją patekti skubiai – neįmanoma: pavyzdžiui, staigiai peršalus, nesmarkiai susižeidus, sutrikus virškinimui.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai pacientas neturi recepto, tačiau skubiai prašo receptinio vaisto. Tarkim, įvyko nelaimė, žmogui reikia raminančiųjų vaistų, tačiau gydytojas nedirba arba patekti pas jį – didelė eilė. Tada vėl prireikia vaistininko patarimo – receptinio vaisto negalima parduoti, tačiau ieškome alternatyvos, panašaus poveikio vaistų, kurie nėra tokie stiprūs ir kuriems nereikia recepto.
Tačiau kad ir kaip gerai vaistininkas išmano savo darbą, būna atvejų, kad jis savo patarimais padėti negali. Atvirkščiai, belieka tik primygtinai siųsti pacientą pas gydytoją. Pavyzdžiui, kartą užsuko vyras ir paprašė parduoti daug tvarsčių. Kai jis iš po striukės ištraukė ranką, pamačiau, kad tvarstliava visa persisunkusi krauju. Nedelsdama pacientą nusiunčiau pas gydytoją. Jam buvo atsinaujinęs žaizdos kraujavimas.
Jokiu būdu nepatarčiau patiems sau būti gydytojais. Tikrai labai dažnai susiduriu su tokiais pacientais, kurie atėję pasakoja, kad jų, tarkim, kaimynė vartoja tokius ar kitokius vaistus, taigi tokių pačių reikia ir jiems. Su tokiais žmonėmis visuomet stengiuosi pasikalbėti ir paaiškinti, kad šitaip gydytis negalima.
Būna ir taip, kad žmogus atsineša į vaistinę vaistus ir klausia, kam jie skirti. Vadinasi, kažkas neatliko savo darbo ir nepaaiškino. Pacientui vaistinėje ir pas gydytoją reikia paslaugos: net tik vaisto, bet ir paaiškinimo, kaip jį naudoti, koks gali būti šalutinis poveikis ir panašiai.
|
