|
|
|
Šiaurietiškas ėjimas – pigu ir sveika
“Norėjome paskatinti žmones rinktis aktyvų gyvenimo būdą ir formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius”, - taip trumpai šiaurietiško ėjimo sveikatingumo programą apibūdino jos sumanytoja Kretingos sportinės aerobikos klubo pirmininkė Virginija Valiūnienė. Šią programą jai įgyvendinti padėjo rajono Sporto skyriaus vedėjas Nikolajus Gnedojus.
Pagal parengtą programą buvo nupirkta šiaurietiško ėjimo lazdų, surengta keletas užsiėmimų, per kuriuos buvo stengiamasi ne tik sudominti šiaurietišku ėjimu, bet ir išmokyti vaikščioti ramstantis lazdomis. “Šis ėjimas Lietuvoje dar mažai žinomas. Pirmosios “kregždės” Lietuvoje “praskrido” gal prieš kokius trejus metus, - sakė V.Valiūnienė. – Todėl kviesdami išbandyti šiaurietišką ėjimą, į užsiėmimus kvietėme ir jaunus, ir vyresnius žmones, nes ši judėjimo forma tinka visiems”. Šiaurietiškas ėjimas, arba vaikščiojimas, yra patrauklus tuo, jog žmogus, eidamas pasiramsčiuodamas specialiomis lazdomis, gali pasiekti maksimalų aktyvumo rezultatą. Šis ėjimas – dvigubai efektyvesnis, lyginant jį su paprastu vaikščiojimu ar netgi bėgimu: vaikščiojant ramstantis lazdomis, stiprinami ne tik kojų, bet ir nugaros, rankų, kaklo, pečių raumenys. “Šiaurietiškas ėjimas kūno raumenis priverčia dirbti beveik 100 procentų, kai paprastas ėjimas – tik 60 proc. Svarbiausia, ši judėjimo forma nevargina sąnarių, ko itin bijo antsvorį turintys ar vyresni žmonės”, - teigė V.Valiūnienė. Jai pritarė ir užsiėmimuose dalyvavęs kretingiškis 46-erių Arvydas Petreikis. “Užsikabinau”, - sakė jis. – Išbandžiau ir patiko. Dabar per savaitę vaikštau ir penkis kartus – žiūrint, koks oras. Per vieną pasivaikščiojimą nueinu 10 ir daugiau kilometrų, vaikštau apie 1-1,5 valandos. Savijauta – puiki. Judėjimo reikia, nes dirbu sėdimą darbą, jaučiau, kad turiu šiek tiek antsvorio, dėl kurio, saugodamas sąnarius, į bėgiojimą žiūrėjau atsargiai”. Pašnekovas prisipažino, jog pradėjęs vaikščioti spalio mėnesį, jau atsikratė keleto nereikalingų kilogramų, o per vaikščiojimą nepatiria įtampos. “Tempą, krūvį reguliuoju pagal nuotaiką, pagal orą. Iš pradžių jausdavau rankų nuovargį, ir remtis lazdomis buvo neįprasta. Dabar, išmokus šio ėjimo, kūnas priprato prie diktuojamo krūvio, ir nuovargio nebejaučiu”, - teigė A.Petreikis. Smagiausia, anot jo, yra vaikščioti parkų, miškų takais. Žiemą esama diskomforto, nes judėti trukdo sniegas, ledas. Todėl pamėgusieji šiaurietišką ėjimą laukia pavasario ir vasaros. Pagal V.Valiūnienės parengtą sveikatingumo programą šiaurietiško ėjimo mokėsi per 20 įvairaus amžiaus žmonių. “Norėtųsi sudominti jų ir daugiau, - prisipažino programos autorė, kuriai idėją mokyti šiaurietiško ėjimo “pakišo” sportinis festivalis “Sportas visiems”. – Bandysiu dar suburti žmones. Turiu idėją jiems po užsiėmimų pasiūlyti ir pasimankštinti, pajudėti, kūną išbudinant per lankstumo, tempimo pratimus. Manau, jog poreikis judėti, sportuoti didėja, ir norinčių pasportuoti tikrai atsiras”. V.Valiūnienės nuomone, turės praeiti nemažai laiko, kad šiaurietiškas ėjimas mūsų kraštuose išpopuliarėtų, kaip Skandinavijos šalyse, kur ir gimė ši sporto šaka. Šiose šalyse šiaurietiškas ėjimas toks populiarus, kad juo užsiima tiek mažas, tiek senas. “Šiaurietišką ėjimą lietuviai turėtų pamėgti ir dėl to, kad tai – pigi sporto šaka. Lazdos kainuoja apie 100 litų, nereikia nei specialių rūbų, nei batų”, - teigė V.Valiūnienė. Jos nuomone, šiaurietiškas ėjimas ypač aktualus brandžiame ir vyresniame amžiuje, kai judėti – reikia, tačiau nebesinori “draskytis”. Šiaurietiško ėjimo nauda: per valandą sudeginama apytikriai 400 kilokalorijų; šis judėjimas suaktyvina iki 90 proc. visų kūno raumenų; Suomijoje atlikti tyrimai parodė, kad ėjimas su lazdomis yra 40 proc. efektyvesnis negu įprastas žingsniavimas; lazdos garantuoja saugumą, vaikščiojant slidžiu taku ar keliu; ėjimas ramstantis lazdomis padeda išlaikyti taisyklingą laikyseną; ėjimas lazdomis – pigu ir sveika.
|
|
