|
|
|
Pražydo kvapnioji dracena
Lazdininkuose gyvenančios Silvos Montvydienės namuose jau antrą kartą pražydo dracena. Ji aplinkinius stebina ne tik savo baltais žiedais, bet ir jų skleidžiamu kvapu.
S. Montvydienei draceną prieš 4 ar 5 metus padovanojo dukra. Moteris gėlę persodino į keramikinį vazoną. Gėlę laisto filtruotu vandeniu. Tręšimui naudoja trąšų lazdeles, skirtas lapiniams augalams. Retsykiais drėgnu skudurėliu nuo lapų nuvalo dulkes. Kažkokios ypatingos priežiūros, pasak pašnekovės, gėlė nereikalauja. Ji stovi miegamajame prie lango, rytų pusėje. Gėlei pražydus, dėl žiedų skleidžiamo kvapo nakčiai ją išneša į kitą kambarį. Žiedų kvapas kažkiek primena alyvų. Jis sklinda ne vienodai, o bangomis. Gėlė baltus žiedus išskleidžia vakare apie 6 – 7 valandą ir žydi iki ryto. Žydi trumpai – vos keletą naktų. Kretingos žiemos sodo vyr. specialistė augalų priežiūrai Rasa Klimašauskienė sakė, jog dracenos, nors ir nereikalauja didelės priežiūros, žydi tikrai retai, ir pačiai jos žydinčios dar nėra tekę matyti. Didesnės dracenos labai panašios į palmes, jukas bei kordilinas, tačiau jos nėra giminingos. Dracenos namuose daugiausia auginamos dėl gražių lapų, o ne žiedų. Gėlių augintojai perspėja, kad dracenos jautrios įvairioms priemonėms, todėl nereikėtų naudoti lapų blizgiklio. Jos taip pat nemėgsta nei drėgmės pertekliaus, nei stokos. Nuo sauso oro paruduoja lapų kraštai, o nuo padėkle užsilikusio vandens pradeda pūti šaknys. Dauguma dracenų – vietiniai Afrikos ir Arabijos pusiasalio augalai, ir tik viena rūšis randama Pietų Amerikoje. Literatūroje apie augalus teigiama, kad dracenos pavadinimas kilęs nuo Kanarų salose augančios dracenos rūšies, iš kurios kamieno išsiskiria raudoni sakai. Dėl šios savybės dracena buvo pavadinta drakono medžiu. Ne vieną šimtmetį keliautojai raižydavo šių dracenų kamienus ir rinkdavo sakus – “drakonų kraują”. Senovės egiptiečiai sakus naudojo mirusiesiems balzamuoti. Viduramžiais gydytojai sakus naudojo kaip išorinius sutraukiamuosius ir kraujavimą stabdančius vaistus. Taip pat tikėta, kad dracenos sakai turi stebuklingų galių. Juos degindavo, kai norėdavo susigrąžinti mylimąjį. O gabalėlis sakų, padėtas į lovą, buvo laikomas vaistu nuo impotencijos. Vėliau šiais sakais buvo dažomas raudonmedis. XVIII a. smuikų meistrai juo išgaudavo žvilgią tamsiai raudoną medienos spalvą. Ir šiandien Vidurio Rytuose yra renkami skėtinės dracenos sakai. Šie sakai taip pat yra vadinami “drakono krauju” ir naudojami tradicinėje medicinoje. Tikroji dracena 2000 metais buvo įtraukta į Raudonąją knygą.
|
|
