|
|
|
Saugant vaikų sveikatą, širdis nepasensta
Penkiasdešimtmečio sukaktis Salantų gimnazijos slaugytojai Auksei Bagdonienei – dar viena proga „perbėgti“ savo gyvenimą, kurį ji pavadino stebuklu.
Auksė Bagdonienė su tamsa į darbą išeina, su tamsa iš jo grįžta. Ją gimnazijoje vadina sesute, Auksute, mokytoja, o kartais – mažąja daktaryte, bet tik ne slaugytoja. A.Bagdonienės darbovietė kadaise buvo ir jos mokykla. Darbas medicinos punkte – tik dalis jos pareigų. A.Bagdonienė prižiūri, kad mokiniams gimnazijoje valgant būtų laikomasi higienos normų, ir kad vaikai būtų sotūs. „Kodėl nevalgai, kalcio trūks“, - perspėja kaip tikra motina. Taip pat rūpinasi, kad būtų tinkamai sudėliotas pamokų tvarkaraštis, ir pamokų krūvis neviršytų leistinos ribos. Dar A.Bagdonienė gimnazijoje dėsto civilinę saugą bei vadovauja slaugytojos bičiulių būreliui. Jo narius moko suteikti pirmąją pagalbą, vedasi į ambulatoriją: pasidairyti, pasimokyti. Su jais kartą, gimnazijai davus autobusą, važiavo į Juodupėnus, Reketę, Erlėnus ir kitus aplinkinius kaimus lankyti senelių. Pusę etato medikė turi ambulatorijoje: lanko kūdikius ir senus žmones. “Jaučiu, kad esu reikalinga ir jiems, ir gimnazijoje. Aš labai myliu savo darbą“, - pripažino A.Bagdonienė. Jeigu reikia, ji dirba gimnazijoje iki 9-tos valandos vakaro. Kai reikia, net vidurnaktį sėda ant dviračio ir važiuoja pas sunegalavusį žmogų. Pašaukta nuo mažumės Auksės tėviškė - Reketės kaimas, netoli Salantų. „Užaugau džiunglėse“, - juokavo ji, džiunglėmis vadindama miškus, per kuriuos giliomis žiemomis tekdavo 4 km eiti pėsčiomis į Selenių aštuonmetę mokyklą. Auksės motina Birutė nukaršino garsaus kalbininko Antano Salio motiną. Už tai jai buvo paliktas didelis ūkis, kuriame bėgo spalvinga Auksės vaikystė. Ji gerai atsimena džiaugsmą, kai namuose nušvito pirmoji elektros lemputė, kai buvo įsigytas pirmasis televizorius. A.Bagdonienė tvirtino, jog, mąstant apie profesiją, nuo mažens jos galvoje kitokių minčių, kaip tapti medike, nebuvo. Tėviškės namuose didelis autoritetas buvo salantiškis gydytojas ginekologas Klemensas Drozda. „Mane motina gimdė ir aš savo sūnų Tomą gimdžiau prie jo“. „Buvau labai verkiantis vaikas. Kai motina mane dėl to nuvedė pas K.Drozdą, jis pasiūlė mane gydyti ne vaistais, o rykšte“, - prisiminė Auksė. Nepaisant to, garbus gydytojas Auksei įstrigo kaip didelio humanisto pavyzdys. Ji sakė, jog pasirinkimą tapti medike galėjusi nulemti dar viena aplinkybė: medikų jos vaikystės laikais kaime nebuvo - vaistus suleisdavo ar kitokią pirmąją pagalbą žmonėms suteikdavo jos motina. „Tokią – nuolat su švirkštu rankoje – ją iš vaikystės ir prisimenu“, - sakė Auksė. Po melioracijos Auksė persikėlė gyventi į Žvainius ir lankė Salantų vidurinę mokyklą. Rašant mokykloje temas, mintys visada nukrypdavo į vaikų mediciną: jas ji paversdavo žodžiais. Tad, baigus mokyklą, galvosūkio neiškilo – išvažiavo mokytis į Klaipėdos Juozo Kupčinsko medicinos mokyklą. Pagal paskyrimą dirbo Klaipėdos kūdikių namuose ir, ištekėjusi už imbariškio, sugrįžo į Salantų kraštą. Apsigyveno Gargždelės kaime. Salantų gimnazijos, tada – vidurinės mokyklos - medicinos punktui tuomet kaip tik ieškojo specialisto. A.Bagdonienei ta vieta buvo „į dešimtuką“. Ir darbas prie širdies, ir laikas patogus. Dirbti reikėjo iki 15 valandos. Paskui ji galėjo rūpintis trimis savo vaikais. Beje, į mediciną nepasuko nė vienas. Už švaros pamokas - gėlė Dirbti medikei - nesunku. „Todėl, kad labai lengva bendradarbiauti su gimnazijos administracija. Taip yra visus 28 metus, kiek čia dirbu, - mano medikė. - Pavyzdžiui, sunegalavęs mokinys niekada neišleidžiamas namo vienas. Jei tėvai jo pasiimti negali, gimnazijos direktorius Vaidutis Butkus duoda autobusą.“ Į medicinos punktą kviečiami gydytojai. Esant reikalui, mokiniui jie išrašo siuntimą pas specialistus. Visiems vaikams tikrinami dantys. „Jei dantys nesutvarkyti, stringa virškinimas“, - aiškino A.Bagdonienė. Ji atkreipė dėmesį, kad paskutiniuoju metu padaugėjo stuburo iškrypimo bei regėjimo sutrikimo atvejų. Tuo pačiu jos darbas – sudėtingas. Pagal nustatytą tvarką mokyklos medicinos punkte negalima duoti jokios, net ir pačios nekalčiausios tabletės. Pavyzdžiui, lūžus mokinio kojai, neturima teisės iškart kviesti greitosios pagalbos: pirmiausia privaloma surasti vaiko tėvus. Tai padaryti skubiai ne visuomet įmanoma. Taip pat A.Bagdonienei nepatinka, kad, norėdama profilaktiškai patikrinti vaikų švarą, ji turi susirinkti tėvų parašus. „Tikrinti ir individualiai kalbėti su vaikais apie tai – būtina“, - kalbėjo ji ir sakė, jog būna patenkinta išgirdusi, kaip vaikai „šokdina motinas“, reikalaudami dantų šepetuko arba pasikeisti apatinius drabužius. Dar ji pastebėjo, jog vyresnieji vaikai vengia sportuoti, nes nenori persirenginėti. Kalba su vaikais ji apie tai, įrodinėja sporto naudą sveikatai. Anot A.Bagdonienės, kūno sveikatos ir higienos įgūdžių užuomazgos turėtų „ateiti“ iš darželio ir iš šeimos. „Sukrečia, net ašarą nubraukiu, kai vaikas, 100 kartų paklaustas, kodėl nenusiprausęs, atneša gėlę ir prisiglaudžia“, - kalbėjo medikė. Ragina neliūdėti „Širdis nepasensta. Gal todėl, kad visą laiką – su vaikais. Džiaugiuosi gyvendama. Ir kitiems sakau: turite kojas, turite rankas, kitas gi - vežimėlyje sėdi“, - atsakė moteris į klausimą, kaip jaučiasi, sulaukusi brandaus 50 metų jubiliejaus. Daug ką gali pasakyti iš patirties. „Jei žmogui padarai gera, sugrįžta 7 kartus didesnis gerumas. Nebūtinai iš to paties žmogaus“, - padarė išvadą ji. A.Bagdonienė, praeity sportavusi, bėgusi ilgus nuotolius, yra nusistačiusi prieš tabletes: ji mano, kad gydo ne vien vaistai. „Ateina į medpunktą mokinių ir prašo citramono ar aspirino. Patariu giliau pakvėpuoti grynu oru. Arba skundžiasi skrandžio skausmais. Arbatos tokiems išverdu. Dažniausiai padeda“, - pasakojo. Kartais Auksė skaito pasakas. „Mėgstu jas. Gal kad gerai pasibaigia, - tvirtino. Dar ji kalbėjo.- Jei liūdėsi galvą nuleidęs – susirgsi. Reikia stengtis kuo daugiau visko gyvenime pamatyti. Juk gyvenimas - stebuklas.“
|
|
