Močiutės skriejo valso ritmu

Praėjusį sekmadienį Kretingos rajono kultūros centras antrą kartą pakvietė žmones į visos šeimos šventę „Močiutė visad jauna“. Vaineikiškei 80-metei Kazimierai Martinkienei buvo iškilmingai suteiktas garbės močiutės titulas.

Vaineikiškė Kazimiera Martinkienė (trečia iš dešinės), į šventę atlydėta net trijų kartų atžalų, nuo šiol tituluojama rajono garbės močiute.

Visą popietę pilnutėlės salės dėmesio centre buvo septynios močiutės: Virgina Laučienė, Jovita Brasienė, Stanislava Zakličkienė, Regina Anužienė, Kazimiera Martinkienė, Irena Večerskienė ir Virginija Leščiauskienė. Visos buvo apsitaisiusios klasikiniais močiutės ilgais sijonais ir palaidinėmis.

Renginio vedėja Birutė Laučienė, negailėdama joms gražiausių žodžių, vieną po kitos skelbė užduotis, kurias močiutės turėjo atlikti. Ji taip pat pageidavo, kad scenoje būtų šnekama žemaitiškai.

Prisistatydamos močiutės atskleidė slapčiausius jausmus, vardijo užaugintus vaikus, lepinamus anūkus, savo pomėgius.

Į šventę kiekviena buvo atnešusi po patiekalą arba rankdarbių. Visa tai buvo išeksponuota „Auksarankių parodoje“. Močiutės privalėjo atskleisti savo firminių patiekalų paslaptis. Salė lūžo nuo juoko, klausydamasi šmaikščių istorijų apie Virginijos tortą ir baltą mišrainę, Irenos kompotą ir uogienę, Virginos keptą obuolių košę, iš raudonųjų „batvinių“ kepamas, ant ližės į krosnį šaunamas Kazimieros „lepečkas“ . Visus sužavėjo močiutės Jovitos kalėdinio pyrago receptas, paskelbtas eilėmis.

Dar viena intriguojanti užduotis – atskleisti santykius su anūkais. Ko tik šventės dalyviai neišgirdo: ir apie nuskabytas „kvietkas“, ir apie sudegintus dolerius, ir apie išdrožinėtą naują radiją. Nebuvo nuslėpta nė visų bendra silpnybė – lepinti anūkus. Stanislava džiaugėsi, kad už blynelius pagal anūkų užsakymą jie moko ją naudotis kompiuteriu. Tačiau daugiausia močiutės savo anūkais didžiavosi. Štai močiutės Virginijos anūkai Jokūbas ir Dovydas dar nekalba, tačiau su močiute jau dainuoja. Tai buvo parodyta ir scenoje.

Paskui visas septynetas atskleidė savuosius sugebėjimus. Virgina pasirodė besanti tautodailininkė, Jovita pakvietė po renginio čia pat, Kultūros centre, pasižiūrėti jos siuvinėtų paveikslų parodą, Virginija žavėjo publiką artistiniais sugebėjimais, Regina uždainavo taip uždegančiai, kad įsitraukė visa salė. Jai nenusileido Irena, prikeldama iš užmaršties dainą „Obelėlė ir upelis“. Močiutė Kazimiera „atvėrė“ unikalią liaudies dainų skrynią. Jos balso tembras, gelmė ir spalva ne vienam išspaudė ašarą. Verkė salė, tik šįkart – iš juoko, žiūrėdama Stanislavos, kaip „Yvos“ narės, šokio.

Važiuos dainuoti į Vilnių

Vaineikiškę močiutę Kazimierą į šventę atlydėjo visas pulkas artimųjų: trys dukros, du anūkai ir dvi proanūkės. Kiekvienas turi paveldėjęs vienokio ar kitokio talento gyslelę.

Virginija, viena iš K.Martinkienės dukterų, pasakojo, kad dar šį rudenį močiutę buvo išsivežę į Varėną grybauti. „Ji ne tik grybavo, bet visą laiką ir dainavo, - prisiminė. – Kai jos nuotaika nukrisdavo, pasigirsdavo senoviška aimana: „Nežinau, nežinau, ar liksiu gyvs“.

Tikroji K.Martinkienės 80 metų sukaktis – gruodžio 16-ąją, tačiau jubiliejaus iškilmės jos namuose jau įvyko: linksmybes paankstino dėl Advento.

Jubiliatę jos namuose sveikino Šukės filialas, atsivežęs visą kapelą. „Mūsų močiutė – folkloro ansamblio „maitintoja“. Dainuojame senas jos dainas“, - pasakojo Šukės filialo vedėja Violeta Ruikienė, nustebusi, kiek daug dainų, būdama solidaus amžiaus, ji atsimena.

K.Martinkienė džiaugėsi gera sveikata ir kad kitąmet Šukės dainoriai ir muzikantai dar kartą vešis ją į dainų šventę Vilniuje.

Visos močiutės - šaunios

Šventės kulminacija buvo, kai sceną palikusios močiutės po kelių minučių įžingsniavo persirengusios vakarinėmis puošmenomis. Močiutėms tiko ir aukštakulniai, ir skrybėlaitės, ir iškirptės. Vienintelė močiutė Kazimiera šventiniu drabužiu pasirinko tautinį kostiumą.

Laimingos ir susijaudinusios močiutės skriejo valso ritmu, o jų šypsenos švietė. „Čia – ne močiutės, čia – supermočiutės“, - paskelbė vedančioji. Atomazga įvyko Birutei Laučienei paskelbus, kad komisija, sudaryta iš 2006-aisiais įvykusios močiučių šventės dalyvių, nutarė anuliuoti lenktyniavimą ir išrinkti garbės močiutę. Priimti tokį sprendimą paskatino tai, kad išrinkti šauniausią močiutę buvo neįmanoma, nes kiekviena – savaip šauni.

Garbės močiute pripažinta močiutė Kazimiera buvo apgobta prašmatniu simboliniu šaliu.

Visoms konkurso dalyvėms buvo įteikta dovanų ir gėlių. Močiutė Stanislava buvo pasveikinta už jaunatviškumą, Virgina ir Virginija – už nuoširdumą, šilumą ir švarią sielą, Irena – už kuklumą, švelnumą ir žavesį, Regina – už šelmišką akių žibėjimą, Jovita – už poetišką sielą, gabias paveikslų siuvinėtojos rankas. Rajono meras Valerijonas Kubilius padėkojo močiutėms ir popietės organizatoriams už didelį įspūdį jam padariusį renginį.

Smagią gaidą popietei suteikė Petro Pučkoriaus vadovaujami Darbėnų kultūros namų dainininkai ir muzikantai bei sportinių šokių studijos „Ritmas“ šokėjai.

• Rašyti komentarą (2)