Žemaitišką žodį į šeimas parneša vaikai

Darbėnų vidurinėje mokykloje ketvirtąjį kartą įvyko pradinių klasių vaikų projektas – saviraiškos festivalis „Atverkim dūšeles žemaitiškam žodžiui“. Pasikalbėti žemaitiškai suvažiavo visi Darbėnų zonos pradinių klasių vaikai, Darbėnų priešmokyklinės grupės bei vaikų darželio, Kretingos darželio „Ąžuoliukas“ auklėtiniai.

Daugiau negu šešiasdešimt vaikų iš Darbėnų ir aplinkinių kaimų susirinko į projektą – saviraiškos festivalį „Atverkim dūšeles žemaitiškam žodžiui“, kad pakalbėtų, padainuotų ir pažaistų žemaitiškai.

Pasipuošę įmantriomis kaukėmis, uniformomis bei tautiniais rūbais vaikai vieni kitiems dainavo, šoko, žemaitiškai pasakojo istorijas bei pasakas, vaidino.

„Nesusirinkome aiškintis laimėtojų ar geriausiai kalbančių žemaitiškai – čia ne šou, o žemaitiška mokykla“, - pradėdama renginį kalbėjo jo organizatorė ir Darbėnų zonos pradinių klasių mokytojų metodinio ratelio pirmininkė Justina Vaičikauskienė.

Pasak jos, šventės tikslas – atgaivinti žemaičių kalbą, išmokyti vaikus kuo daugiau tarmiškų žodžių, plėsti žodyną.

„Šeimose žemaičių kalbos su kiekviena diena mažėja. Tuo pačiu nyksta ir papročiai, tradicijos. Mokykloje išmoktas žemaitiškas žodis keliauja į vaiko namus ir neretai iš naujo atranda savo vietą šeimos kalboje. Mokydamasis žemaitiškai, neišvengiamai turi gilintis į etnokultūrą – tuoj sužinai ką nors apie savo šaknis“, - sakė J.Vaičikauskienė.

Mokytoja pasakojo, kad žemaitiški žodžiai neišvengiamai nugrimzta nežinion, išnykus tam tikriems daiktams. Darbėnų vidurinėje mokykloje vaikai mokosi ir jau buityje nebenaudojamų daiktų pavadinimų.

„Žemaičių kalba - labai turtinga. Menkiausias daiktas turi savitą pavadinimą. Mūsų tarmė ypatinga ir tuo, kad turime tokių žodžių, kurie lietuvių kalboje visai nevartojami. Pavyzdžiui, pylė – niekas kitas taip nepasakys, tik žemaitis. Turime ir daug barbarizmų. Bet juk mums, žemaičiams, įtaką darė ir vokiečiai, ir rusai. Todėl nenuostabu, kad į kalbą įaugo kai kurie šių tautų žodžiai. Net jei tai - ir barbarizmai, bet jie – mūsų šaknys, mūsų savitumas. Tenka žemaičiams suktis ir norint saviškai ištarti naujadarus. Pavyzdžiui, žodis „festivalis“: žemaičiai f raidės žodžio pradžioje neturi, tad sako „pestivalis“. Esame turtingi posakiais, kurių literatūriškai nelabai ir pasakysi, todėl būtina šį turtą perduoti vaikams“, - kalbėjo J.Vaičikauskienė.

Ji sakė, kad pamažu žemaitišką tarmę priėmė ir vaikų tėvai: iš pradžių jie nebuvo labai patenkinti, kad atžalos į taisyklingą kalbą įpina tarmybes.

Pasak J.Vaičikauskienės, žemaitiškumu užsikrėtė net ir patys mažiausi vaikai, tėvai bei žemaitiškai visai nekalbėję Darbėnų zonos atvykėliai.

• Rašyti komentarą (0)