- Man tikrai nereikia. Jei „pasibaigsiu“, pastatys. Yra kam. Būdami gyvi gali pasistatyti tie, kurie neturi artimųjų. Arba neturi kur dėti pinigų. Arba dar būna taip, kad nenorima užkrauti vargo kitiems. Tokie ne tik paminklą pasistato, bet pasiruošia paskutiniajai kelionei viską. Paminklai juk - su kapaviete: užima vietą, kurios gali greitai nebeužtekti ir mirusiesiems, kuriems iš tikrųjų reikia. Bet gal greitai nebereikės paminklo visai: nebeliks vietos. Gal teks palaikus vežti į Rygą kremuoti.
Lukrecija Gabrėnienė:
- Ne. Nepriima širdis. Kodėl, būdama gyva, turiu rūpintis pomirtiniais dalykais? Juk nepaliks ant žemės – palaidos. Koks bus mano paminklas, man – nesvarbu. Tik gyviesiems būna svarbu. Aš labiau norėčiau, kad žmonės nueitų į bažnyčią ir už mano sielą pasimelstų. Daugiau paminklų, būdami gyvi, pasistato seni žmonės. Gal jie nebeturi tikslo, neberanda veiklos, užtat ir susigalvoja rūpestį: susitaupyti laidotuvėms pinigų, pasistatyti paminklą. Po to eina į kapines ir jį prižiūri.
Stanislava Kvecytė:
- Ne. Manau, kad statytis paminklą, gyvam esant, tikrai nereikia. Juk pastatys vaikai. Kodėl vis dėlto stato? Vieni galbūt abejoja, ar po mirties jais bus pasirūpinta. Kiti gal turi daug lėšų bei laiko ir nusprendžia „susitvarkyti“. Kaip savo vaikais abejoti? Juk pagaliau yra ir tokia tradicija: paminklas po mirties turi būti pastatytas. Juk nereikia didelio. Tiesa, dar neatsikratyta praeity vykusio lenktyniavimo: dar yra tokių, kuriems rūpi net kapinėse išsiskirti, pralenkti kaimyną.
