Gyvenimas kapinių kaimynystėje

Nedidelė, 8 sodybų Kapų gatvė, prasidėjusi J.Jablonskio gatvėje, šliejasi prie evangelikų-liuteronų bei stačiatikių kapinių. Kapų pavadinimas gyvenimą šioje gatvėje gerokai paįvairina.

Septyniolikmetė Sigita Vitkutė sako, kad nieku gyvu nenorėtų kitokio gatvės pavadinimo. „Kiek iš to humoro yra. Kai manęs klausia adreso, atsakau: „Kapų gatvė. Trečias kapas kairėje pusėje. Tik kitiems būna šokas, o vietiniai prie pavadinimo priprato“.

Neretai į Kapų gatvę ateina laiškai, adresuoti Kopų gatvės gyventojui.

„Išgirdę, kokioje gatvėje gyvenu, kiti nustemba, kartais adreso nenoriu nė sakyti. Juk gražių gatvių pavadinimų yra užtektinai“, - tikino Donatas Prialgauskas. Magdalenai Viršilienei patiktų Kapų gatvę perkrikštyti į Vyšnių, o jos vyras Antanas tarė nė nepagalvojęs, kad gatvė galėtų kitaip vadintis.

Gyventojų manymu, jų gatvę būtų teisingiau vadinti akligatviu, kadangi ji atsiremia į privačią valdą.

Anksčiau namai net buvo ratu sunumeruoti.

Seniausiai, daugiau negu po 50 metų, šioje gatvėje gyvena tik M. ir A. Viršilai bei prieš 8 metus savo vyrą Joną, su kuriuo santuoka truko 44 metus, palaidojusi Petrė Barzdienė.

Ji sakė: „Kai 1955-aisiais su Jonu į jo tėvo namą čia atsikėliau, stovėjo tik trys sodybos, aplink plytėjo laukai“.

P.Barzdienė papasakojo, kad žemė nuo Gargždų kelio iki pat Vytauto gatvės kadaise priklausė anapilin prieš 8 metus išėjusio jos vyro seneliui Jonui Barzdžiui. Jau tada dokumentuose Kapų gatvė buvo pažymėta.

„Čia gyveno net 5 Jonų kartos. Per Jonines senais laikais vyko įspūdingos šventės, visi giminėje - balsingi, mėgo dainuoti“, - dar pasakojo moteris.

J.Barzdžio senelis darė klumpes ir iš to gyveno. Amatas buvo perduodamas iš kartos į kartą. P.Barzdienės vyrui, kol jis mažas buvo, dar teko padėti dirbti klumpes, o paskui amatas nunyko.

Akistatos su mirtimi

Magdalena ir Antanas Viršilai, nepaisydami rudeniškos vėsos, sėdėjo kieme. Jiedu aiškino, kad užkūrus krosnį namie jiems pasidarė per karšta.

A. ir M.Viršilų gyvenimo pradžia šioje gatvėje nebuvo rožėmis klota. J.Jablonskio gatvėje įvykusi avarija pasiglemžė 4-tus metus einančią jų dukrą Irutę.

Nė 10 metų nepagyvenus, per vieną bulviakasį A. ir M. Viršilų dirvoje nugriaudėjo sprogimas. Kapliu buvo užkabintas nuo karo likęs sprogmuo. Antaną sprogimo banga nusviedusi į šoną, o Magdalenai skeveldros nuplėšė dešinės rankos pirštus ir sužeidė galvą.

Tik gerokai vėliau sprogmens sužalotai moteriai pavyko išprašyti trečios grupės invalidumą, ir visai neseniai – pirmos.

Iki šiol sutuoktiniai džiaugiasi, kad sprogimo metu vaikus buvo pasiuntę atnešti maišų.

Magdalena sako nė neįsivaizduoja, kaip ji būtų gyvenusi, jei ne Antanas, su kuriuo 54 metai ir varge, ir džiaugsme kartu.

„Grįžo Antanas iš tremties, ėjo pro Gribžėnų kaimą netoli Gargždų, kur su mama mudvi gyvenome, ir užsuko. Mums labai reikėjo vyriškų rankų“, - kaip šiandien matydama, pasakoja Magdalena. Sutuoktinių ištikimybė buvo apvainikuota: šiandien, užauginę tris vaikus, jiedu džiaugiasi 4 proanūkiais.

Pamilo milicininką

Danutė ir Donatas Prialgauskai triūsė kieme, lyg per didžiausią darbymetį. Kiekvienais metais jie prikuria naujovių savo namams dabinti.

Beveik prieš 20 metų atsikėlusiems Danutei ir Donatui Prialgauskams kapų kaimynystė – ne naujiena. Prie kapų jie yra gyvenę Briedžių ir Vilniaus gatvėse. Kapų kaimynystės jiedu nesureikšmina, tačiau be mamos vaikystėje augusiai D.Prialgauskienei teko vargti, kol, būdama devyniolikos, Klaipėdos geležinkelio stotyje sutiko milicininką ir jį pamilo. Šiandien, po 45 santuokos metų, neabejoja, kad visam gyvenimui.

„Nesu taip gerai gyvenusi, kaip dabar“, - sako D.Prialgauskienė. Ir vis tik skausmą širdyje nešiojanti. Prasitarė, kad dėl paslydusio sūnaus. Skaudžią istoriją papasakojusi moteris tikino, kad su vaiku susijusias negandas stengiasi atiduoti į Dievo rankas, nors sekasi sunkiai.

Ir persiritus per pusiaują rudeniui, Danutės ir Donato sodyba atrodo puošniai. Vasarą, tikino, bus itin gražu. Kad įrodytų, išnešė kieman naujai nupirktus butaforinį arklį, gulbę, nykštuką. Šiai kompanijai jau numatytos vietos kieme, o karaliaus jie, Danutei diriguojant, vasarą tarp pelargonijų, fuksijų, ašarėlių.

Donatas sumūrijo šulinį, ratus padirbo, dabar ant stogo ruošia vietą gandrui. Sutuoktiniai ir šiandien vienas kitą saugo ir gėrisi vienas kito darbais.

Smagumo, sako, bėra mažiau. „Anksčiau nusipirkę stalinę lempą, kojines ar kitą paprasčiausią daiktą, džiaugdavomės, o šiandien kažkur tas džiaugsmas išsprūsta“, - sako Danutė, nesuprasdama, kas atsitiko.

Ji prisiminė, kaip važiavo su Donatu į jo tėviškę Geldinuose Skuodo rajone ir į Barstyčius, į atlaidus. „Jaučiausi pasipuošusi, o juk avėjau basutėmis už 3 Lt ir žirniuotą štapelinę suknelę vilkėjau“.

Spaudžia rūpestis ir D.Prialgausko širdį. Metai bėga, o niekaip nesiseka išsiaiškinti tėvo istorijos. „1945 metais kartu su kitais sovietų valdžiai nepalankiais Žemaitijos vyrais jis buvo išvežtas iš Telšių geležinkelio stoties. Su mama bėgdavome slapstytis, kad neišvežtų. Po 2 metų sužinojome, kad tėvas mirė Kemerovo kalėjime. O kaip – nežinia“.

D. ir D. Prialgauskai sovietiniais laikais buvo įsisukę į samdomų piršlybų verslą - jiedu sutuokė maždaug 200 porų. „Nebuvo iš ko gyventi, todėl ir ėjome samdomais piršliais, aišku, nuogąstaudami, kad finansai neprigriebtų, - aiškino vyras. – Už vienerias vestuves gaudavome iki 120 Lt. Iš vestuvių „chalymo“ nusipirkau geltoną „Moskvičių“.

„Duokite man „gyvą“ muziką, gražų vaikį, sušokčiau ir šiandien, - atgijo it savo stichiją pajutusi Danutė. – Suknias keičiau nelyginant dainininkė. Teko ir skolintis.“

Piršliavo jiedu Pasvalyje, Joniškyje, Mažeikiuose, Telšiuose, Plungėje, Šilutėje, Šilalėje, Šventojoje, Palangoje. Kiek vestuvių atšokta Kretingoje, nebesuskaičiuoja.

„Turėjome turiningą scenarijų nuo pradžios iki galo. Jis, būdavo, skaitys, o aš vaišinsiu – seną, jauną ir kuprotą. Donatas kalbėjo taip juokingai, kad svečiai prašydavo leisti pavalgyti, - pasakojo Danutė. - Pasvalyje kartą tuokėsi dvi poros. Donato ten norėjo nekarti, reikalaudami palikti veislei“.

Tikisi kanalizacijos

Anksčiau Kapų gatvėje buvo daug nuomininkų, dabar sakoma, kad išsinuomoti - be šansų. Beveik pas visus gyventojus gyvena vaikai su šeimomis. Erdvė „laikoma“ metui, kai visi vaikai suvažiuoja.

Gyventojai sakė pernai pateikę valdžiai savo sodybų planus ir išgirdę pažadą, kad jų gatvėje bus vedamas vandentiekis ir kanalizacija. Šiandien jie su nerimu žvelgia į šalia, J.Jablonskio gatvėje, klojamus vamzdžius ir baiminasi, kad progresas nepraeitų pro šalį.

„Žiemą skęstam, vasarą, kai daugiau lyja, patvinsta rūsiai“, - guodėsi žmonės dėl komunalinių problemų.

Ir vienoje, ir kitoje sodyboje išsprūsta, jog gyventojai didele bičiulyste su kaimynais nesigiria. Vienam trukdo autobusiukas ant kelio, kitam kaimyno gyvatvorė – per aukšta, trečioje sodyboje baiminamasi, kad nenukirstų šimtamečių gatvės medžių. O viename kieme teko išgirsti, kaip sykį, 4 beržus nukirtus, viena po kitos sekė 4 mirtys.

M.Vaišvilienė kalbėjo, kad gyventi čia - ramu ir kad jai kitokia kaimyno giesmė netrukdo. „Gatvė - „spakaini“, apšviesta. Būtų dar maloniau, jei išasfaltuotų“, - ją papildė vyras.

• Rašyti komentarą (0)