|
|
|
Sovietmečiu – pagerbta, per Nepriklausomybę – pamiršta
Kumpikų kaime, Darbėnų seniūnijoje, gyvenantys Ona ir Vytautas Jonkai užaugino ir į gyvenimą išleido net 13 vaikų - 6 dukteris ir 7 sūnus. Tai – gausiausia šeima Kretingos rajone. Sovietmečiu O.Jonkienė buvo apdovanota pačiu garbingiausiu – Motinos didvyrės – ordinu. Pastaraisiais metais, kai Prezidentas Valdas Adamkus apdovanodavo daugiavaikes motinas, O.Jonkienės tuose sąrašuose nebūdavo.
Vietoj ordino - padėka 71-erių Ona ir 72-jų Vytautas Jonkai atviravo, jog jiems buvę apmaudu, kad jau kelerius metus Prezidentas V.Adamkus Motinos dienos išvakarėse pasikviečia į Prezidentūrą ir pagerbia daugiavaikes Lietuvos motinas, o jų nė nepastebi. Nors jų vaikų skaičius kone dukart didesnis už apdovanojamųjų motinų. Šiemet Prezidentas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais apdovanojo 45 motinas, pagimdžiusias ir dorai išauginusias 7 ir daugiau vaikų. Kiekvienai buvo skirtos ir piniginės sumos – 3 tūkst. Lt. „Klausiau Darbėnų seniūnijoje, kodėl nebuvau pakviesta. Juk visi trylika vaikų baigė vidurines mokyklas. Turi darbus, šeimas. Nė vienas nėra koks chuliganas ar sėdėjęs kalėjime. Man atsakė: ko tu benori – tavo vaikai jau užaugę, - kalbėjo Ona. – Patys vaikai neiškentę apie tokią neteisybę „įdėjo“ straipsnį į respublikinį laikraštį“. Redakcijos žiniomis, apdovanojamų moterų sąrašus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai teikė apskritys, o šioms – savivaldybės ir seniūnijos. Rodydama į dėžutę sudėtus šešis apdovanojimus, O.Jonkienė sakė, jog sauganti šį sovietmečio palikimą. Pirmąjį medalį ji gavo, kai pagimdė 4 vaikus, antrąjį – už penktą gimusį vaiką. Kai pagimdė 6 vaikus, jai įteikė pirmąjį ordiną, antrąjį - gimus aštuntam vaikui. Už dešimtį vaikų jai įteikė patį aukščiausią apdovanojimą – Motinos didvyrės ordiną. „Įteikiant ordiną, pareigūnai juokavo: dabar galite gimdyti nors ir dvidešimt vaikų, - aukštesnių už šį apdovanojimą jau nebėra“, - prisiminė moteris. Sulig kiekvienu ordinu ir medaliu buvo įteikiamos ir piniginės premijos. „Už motiną didvyrę gavau 600 rublių premiją. Tai buvo labai dideli pinigai. Taip pat prieš rugsėjo pirmąją valdžia nemokamai aprengė visus 10 vaikų. Visi jie tebebuvo mokyklinio amžiaus“, - pasakojo O.Jonkienė. Šiemet per rajono daugiavaikių motinų pagerbimo šventę jai buvo skirta tik rajono mero padėka. Pusė - lietuvių, pusė – latvių Iš Kumpikų kilęs Vytautas savo Oną nusižiūrėjo grįžęs iš tremties. Ji kilusi nuo Lenkimų Skuodo rajone. „Gyventi nebuvo kur, tad ir išmovėme į Latviją. Septyni mūsų vaikai ir gimė Latvijoje. Vyriausiam Vytukui iš Latvijos iki Lenkimų 5 kilometrus į mokyklą tekdavę kėblinti per mišką, pelkes. Būdavo, su arkliu vaiką pavėžėju, - prisiminė tėvas. – Kai antram vaikui – Birutei – reikėjo eiti į mokyklą, su visa šeima grįžome į Lietuvą“. Kumpikuose pirko seną namą, čia abu Jonkai tebegyvena ligi šiol. Tuose namuose gimė dar šeši jų vaikai. Vyras pajuokavo: „Pusė mūsų vaikų – latviai, pusė – lietuviai“. Per pirmą dešimtmetį O.ir V.Jonkams vaikai gimė kone pamečiui. Vėliau – kas 2 ar 3 metus. Tarp vyriausio ir jauniausio vaiko yra 20 metų skirtumas. Vyriausiam sūnui Vytautui sukako 47-eri, o jaunėlei Aldonai – 26-eri. Pamečiui gimę trečias sūnus ir ketvirtoji duktė krikštyti Jonu ir Janina, mat, jiedu gimė Latvijoje Joninių tarpušvenčiu, kur šis vardas - itin populiarus. Visi Jonkų vaikai išsivažinėjo kas sau: į Klaipėdą, Šilalę, Šilutę, Kauną. Sūnus Kazys apsigyveno Liepojoj. Su tėvais sykiu gyventi pasiliko vyresnėlis Vytautas ir dvyliktasis vaikas – Petras. O.ir V.Jonkai jau susilaukė ir 19 anūkų: trijulė - Algis, Birutė ir Vacys – augina po tris atžalas, kiti – po vieną, dvi. Vaikus mokė drausmės ir tikėjimo O. ir V.Jonkai sakė, jog laikę dvi karves, paršų, vištų. Ant stalo visada stovėjęs duonos kepalas ir puodynė sviesto. „Valgyti visiems užteko. Tiek čia ir tų tikrų valgytojų: prie karšto viralo niekas per daug nepuldavęs. Buvo linkę vis pasigrambyti. Susėsdavome pakaitomis prie šio, dar žmonos kraitinio, stalo“, - rankomis bandydamas plataus stalo tvirtumą, kalbėjo Vytautas. Vytautas tvirtino nuo mažumės mokę vaikus drausmės. „Pavalgęs esi, aprengtas, šiltai sėdi, tai ir būk savo vietoje, - porino tėvas. – Aš pats augau sunkiomis sąlygomis: mane, vienuolikmetį našlaitį, su tėvu išvežė į Sibirą. Todėl ir savo vaikus auklėjau griežtai, bet teisingai. Užtat ir nepridarė jokių rimtų „zbitkų“. Kai parvažiavome iš Latvijos į Kumpikus, žmonės raukė nosis: atseit, gausi šeimyna – vaikai nusiaubs jų sodus ir daržus. O nei siaubė, nei ką. Seniau vaikai labiau gerbė vyresnį žmogų, o jų mokytojai už neklausymą galėjo ir ausį pasukti, ir į kertę pastatyti. Dabar gi, žiūrėk, senam žmogui akis drasko“. Ona pritarė vyrui, jog vaikus auklėjo, skiepydama tikėjimą. Visi vaikai, tvirtino moteris, prileisti ir prie Pirmos Komunijos, ir prie „dermavonės“. „Prisimenu kaip šiandien: pėsti su vaikais grįžtame iš Darbėnų bažnyčios. Vaikai nešasi rankoj rožančius. Pro šalį važiavo mūsų kolūkio pirmininkas Povilas Turauskis. Sustojo, visus susodino, o man pasakė: turėsi dorus vaikus užauginti, jei į bažnyčią juos vedi“, - kalbėjo moteris. Troba skaičiuoja trečią šimtmetį V. ir O.Jonkų troba – senovinė, abiem galais besiremianti į priemenę. Vytautas tikino, jog jų trobai – 250 metų. „Kai pirkome tą namą, ant „balkio“ radau išraižytus skaičius - 1751 m. Nebebuvo nei grindų, nei langų. Tik - sienos ir gegnės. Keičiant grindis, pasirodė, kad jos kažkada buvo kaltos medinėmis vinimis, - kalbėjo pašnekovas. - Kai pradėjau remontuoti, iš rajono suplūdo valdžios žmonių: tampė, pyko už tai, kad darkau senovės paminklą ir nėra lentelės „saugomas valstybės“. Liepė nusipirkti šiaudų ir jais apkloti stogą. Ai,praėjo tie vajai, uždėjau šiferį – ir gerai. O ar pati valdžia pasirūpino kažką duoti, kad saugotų mano namą?“. Greta trobos kadaise pasodintas ąžuolas, anot šeimininkų, jau dangų remia. Kamienas įsirėžė į stogo gegnę, todėl ją tekę ir įpjauti. „Kiek tam ąžuolui šimtų metų, kiek karų ir žmonių likimų jis regėjo, – samprotavo Vytautas. – Kai vaikai pradėjo „ženytis“, vos spėjom paršus pjauti, palapinę kieme statyti. Ir gandrai mūsų sodyboje tebesuka lizdą. Dabar išskridę, bet vaikų parneša jau mūsų vaikams“, - juokavo abu gausios šeimynos tėvai. Visą gyvenimą dirbęs kolūkio fermose, Vytautas niekaip dar neatsisako įpročių ūkininkauti: turi 20 ha žemės, laiko 4 karves, 2 arklius, 4 bičių šeimynas, 10 vištų. „Kol kojom paeinu, reikia dirbti, nejaugi sėdėsiu prie pečiaus ir lauksiu „smerčio“?“, - savo gyvenimo filosofiją išdėstė vyras.
|
|
