Rūdaičių koplyčia ir spindi, ir skursta

Rūdaičiuose, iš rudeniškai spalvotos augmenijos išnirus akinančiai baltai koplyčiai, ne vienas pravažiuojantis žmogus stabteli ir eina prie jos pasigrožėti ar pasimelsti. Tačiau priartėjusio nuotaiką sudrumsčia barbariškumo ženklai.

Rūdaičių koplyčia besirūpinanti Kazimiera Žilinskienė koplyčios raktus ketina perduoti jaunesniam žmogui, kuris turėtų daugiau sveikatos negu ji ir galėtų koplyčią prižiūrėti.

Aplink koplyčią primėtyta cigarečių nuorūkų ir kitokių atliekų. Statinio kolonos aprašinėtos. Suolai subraižyti. Šie ženklai rodo, kad čia nekultūringai pramogaujama ir kad šios gražios vietos sakralumui gresia pavojus.

Seniau plačiai aplink sklisdavo čia giedamų „majų“ garsas. Būdavo, kad ir labai daug žmonių susirinkdavo. Paskui jų gretos ėmė tirpti: vieni paseno, kiti susirgo, dar kiti iškeliavo Anapilin. Išėjo garsūs giedoriai Alfonsas Vitkus ir Juozas Liepys.

Pasak visus Rūdaičius „apgiedojusios“ Kazimieros Žilinskienės, nuo Alekso Vitkaus ir Bronės Vitkienės balsų virpėdavo širdys, ateidavo giedoti Stasė Kaklienė, Bronė Lapinskienė, Stasė Jucevičienė. „Kai užtraukdavome, beržai, eglės ir šermukšnis pritardami net suošdavę“, - kalbėjo rūdaitiškė. Ji sakė, kad nedidelį parką aplink koplyčią pasodino vietiniai gyventojai, gražiųjų eglių parūpino giedoriai, augalus rūpestingai prižiūrėjo Adolfina Lukauskienė.

Erdvė aplink koplyčią anksčiau buvo apšviesta. Nuo tada, kai prieš dvejus metus elektros liniją „pakišo“ po žeme, koplyčia vakarais prasmenga į tamsą.

Buvo suprojektuota ir bažnyčia

Koplyčią 1990 metais pastatė buvęs kolūkio pirmininkas Stanislovas Mažeika. Iki šiol tebespėliojama, „ar tik nebuvo jis „apsižadėjęs“. Kalbama ir kitaip: kad pirmininkas pagailėjo žmonių, kurie eidavo melstis į atokius maro kapus ir prie mažos koplytėlės Prano Drungilo sodyboje.

Statyba vyko Sąjūdžio laikais. S.Mažeika sako norėjęs, kad Rūdaičiai kiltų kartu su visą šalį tada užliejusia dvasine pakilimo banga, todėl gyvenvietėje atsirado skulptūrų, mažosios architektūros objektų, tarp jų - ir koplyčia.

„Žmonės norėjo gegužinių pamaldų. Ir koplyčiai tinkamą erdvę kaip tik turėjome, - tvirtino S.Mažeika. - Statėme iš žmonių pinigų. Koplyčią suprojektavo Adomas Skiesgilas.“

Rūdaitiškė A.Lukauskienė prisiminė, kaip su didele meile kartu su jau Anapilin išėjusia Adolfina Laukineitiene ji puošė naująją koplyčią šventųjų paveikslais, kaip ją apsodino ir kokios gražios buvusios pašventinimo iškilmės.

Koplyčia tikinčiųjų lūkesčius patenkina ribotai. Mišios prie jos aukojamos tik vasarą, be to - nereguliariai. Kitu metų laiku retkarčiais iš Lenkimų atvykstantis kunigas priimamas kultūros filiale. Seniesiems rūdaitiškiams melstis pasaulietinėje erdvėje nepatinka, tačiau kitos išeities šiandien jie neturi. „Sovietiniais laikais nuvykti į Mišias Kretingoje buvo paprasta, o dabar nėra kaip nuvažiuoti“, - guodėsi A.Lukauskienė.

S.Mažeika teigė, kad buvo gavęs leidimą statyti Rūdaičiuose ir bažnyčią, tačiau, jam išėjus iš darbo, idėja žlugo. „Jaunimui tebūnie kultūros namai, vyresniesiems – bažnyčia. Tada mąsčiau taip“, - aiškino buvęs ūkio vadovas. Anot jo, Vilniuje jau buvo parengtas bažnyčios projektas, bereikėjo jį parsivežti. Ir vieta buvo numatyta: parke, prieš mokyklą.

Nepajėgūs remontuoti

Jei galėtų prabilti, daug ką įdomaus veikiausiai papasakotų šventųjų atvaizdai. Kalbama, jog koplyčioje rymanti Švč. Mergelės Marijos skulptūra priklauso Anapilin jau išėjusiems Kazimieraičiams ir yra atkeliavusi iš išnykusio Nagarbos kaimo. Šalia – šv. Kazimieras ir dar viena Švč. Mergelė.

Anksčiau, kai Rūdaičiuose buvo šarvojama, gyvavo tradicija prie koplyčios padėti gyvų gėlių, dabar šventųjų trijulę puošia ne mažesnį nuoširdumą reiškiančios dirbtinės gėlės.

Šalia koplyčios gyvenančios K.Žilinskienės pasakojimu, prieš keletą savaičių rūdaitiškiams gerai pažįstama kretingiškė moteris nepasiklaususi paėmė iš koplyčios Marijos statulą ir nešė ją, kaip vėliau paaiškėjo, į kultūros namus Mišioms. „Galėjau iškviesti policiją. Juk tai – vagystė“, - negalėjo atsitokėti K.Žilinskienė, kuri šiandien koplyčia rūpinasi kaip savo namais.

Savo vyro Apolinaro, o kartais ir kaimynų, padedama, koplyčią ji nuolat išvalo, tačiau moteriai skauda kojas; pasiekti aukštas palubes būna vis sunkiau. Ji mano, kad veikiai rūpintis koplyčia bus ne jos jėgoms.

Kam perduos koplyčios raktus, dar nežino, bet mano, jog daugiau dėmesio koplyčiai turėtų skirti seniūnija, kuri anksčiau jos aplinkoje vieną kitą darbą atlikdavo.

Rodydama į aptrupėjusius laiptus, aikštelę ir sutrūnijusius langų rėmus, K.Žilinskienė pasiguodė, kad verkiant reikia remonto, o pinigų žmonės neturi.

„Duris mes su vyru jau dukart nudažėme. Pavasarį išploviau užuolaidas. Koplyčią baltai nudažė Bronius Jucys ir Irena Jucienė. Liudas Kuzavas ir Egidijus Tirevičius padarė naujas duris“, - vardijo moteris vietinių gyventojų nuoširdžiai pagal savo išgales atliktus darbus.

• Rašyti komentarą (1)