Kūrėjui mūzos prireikia ne visada

Paskutinis Jurgio Pabrėžos gimnazijos antroko gimnazisto Astijaus Krauleidžio eilėraštis gimė vos užvakar – per technologijų pamoką. „Tiesiog neturėjau ką veikti. Seniau kurdavau priebėgom, kai ateidavo įkvėpimas. Dabar jo nebelaukiu: jei tik turiu laisvo laiko, sėdu prie rašomojo stalo ir rašau. Kūryba yra darbas, ir dar koks darbas“, - įsitikinęs šešiolikmetis.

Astijus Krauleidis teigė, jog kurti eiles išmoko pats:”Yra meno mokyklos, tačiau eilių rašymo - nėra”.

Sukūręs eilėraštį jis nepalieka jo ramybėje – gimsta dar bent du ar trys variantai su skirtingais žodžiais, eilutėmis. A.Krauleidis sako esantis reiklus sau. Jo kūrybą pirmoji perskaitė lietuvių kalbos mokytoja Milda Šukienė.

„Tėvams to, ką esu parašęs, dar nerodžiau. Galvoju, jog mano kūryba dar nesubrendusi, kad duočiau ją skaityti savo tėvams. Kita vertus, eilėraščiai gali atrodyti vaikiški, bet kai su jais padirbėji, netingi ieškoti naujų formų ir žodžių, atsiranda gilesnės prasmės, skambesys. Mano eilėraščiuose atsiskleidžia išgyvenimai, emocijos, susijusios su aplinka, mano gyvenimo įvykiais. Išlieju pyktį, džiaugsmą, nusivylimą, euforiją. Lengviausia kurti vaizdingus posakius, tačiau labiausiai mėgstu rašyti eilėraščius bei miniatiūras“, - pasakojo A.Krauleidis.

Jis sako, kad kūrėjui mūza nėra reikalinga – taip tik tampi priklausomu. „Prie mūzos galima priprasti. O kas, jei išsirenki sau kokią įkvėpėją mūzą, o ji ima ir pakrato kojas – reiktų turbūt liautis rašius“, - juokavo vaikinas. Jis prisipažino, kad nemėgsta būti priklausomas, todėl mūzos neieško – tiesiog kuria.

Įkvėpimo neieško ir kitų rašytojų kūryboje. „Pats kuriu poeziją, tačiau nelabai mėgstu skaityti kitus poetus. Mane traukia lietuvių klasikai, rašę prozą. Reikia mokytis iš rašytojo klaidų, patirties, tačiau išlikti savimi – nekopijuoti, ieškoti ir išlaikyti savo stilių“, - sakė A.Krauleidis.

Jis kol kas savo kūryba nesidalija su draugais. Prisipažįsta šiek tiek bijantis jų reakcijos – ši juk gali būti neobjektyvi, nepagrįsta.

„Teisinga ir faktais paremta kritika yra gerai – iš jos galima mokytis. Apie savo kūrybą noriu žinoti visą tiesą, o ne melą. Žinoma, norėčiau, kad mano draugai, pažįstami vertintų tai, ką aš rašau, būtų puiku, jei eilėraščiai patektų į gimnazijos almanachą. Ar bus kada nors mano kūrybos knyga? Negaliu pasakyti: nenoriu iš anksto žiūrėti į ateitį, juk nė vienas iš mūsų nežinome, kas bus rytoj. Tačiau savo svajonėms nereikia sakyti „turbūt“, reikia sakyti „taip“, - kalbėjo gimnazistas.

A.Krauleidis savo ateitį svajoja susieti su žurnalistika arba filologija. Pasakojo vis dar besiblaškantis tarp šių dviejų specialybių.

Pasak jo, specialybės galima išmokti, o meno rašyti nemoko nė viena pasaulio mokykla.

„Niekas manęs nemokė rašyti – pats sugalvojau ir pradėjau kurti. Yra meno mokyklos, kur moko dailės, yra muzikos mokyklos, tačiau rašymo mokyklos nėra. Esu tikras, kad kurti gali kiekvienas. Visi turėtų kurti ir to nesigėdyti. Kuriantis žmogus yra kitoks – savaip žiūri į pasaulį, yra pastabesnis. Tarp kuriančių – daugiau merginų, nežinau, ar mokykloje dar yra rašančių vaikinų. Tačiau nereikia kūrybos įvardinti kaip moteriško ar vyriško užsiėmimo. Tai kilnus dalykas“, – sakė A.Krauleidis.

• Rašyti komentarą (23)