Didžiausias įvertinimas skaitovei – tarp klausytojų įsivyravusi tyla

Raiškusis, arba meninis, skaitymas Vydmantų bibliotekos vedėjai Romutei Girskienei – pomėgis, lydintis ją nuo pat vaikystės. Šių metų rajoninio skaitovų konkurso nugalėtoja geriausios skaitovės vardą buvo pelniusi ir prieš dvidešimt metų. Tačiau, anot moters, šeimos, kolegų, konkursų komisijų vertinimas nėra toks svarbus, kaip auditorijos. “Pradedi kalbėti prieš auditoriją ir po kelių sakinių pajauti tylą. Ir kol tą tylą jaučiu, tol galiu kalbėti. Tada žodžiai liejasi iš visos širdies. Tarp klausytojų įsivyravusi tyla man yra pats didžiausias įvertinimas”, - kalbėjo skaitovė, kurios išraiškingas balsas skambėjo ir šią savaitę surengtame aklųjų susitikime su krašto literatais.

Romutė Girskienė, raiškųjį skaitymą pamėgusi nuo vaikystės, ir pati kuria eiles, tačiau jų viešinti nelinkusi. “Mano eilės yra reikalingos man pačiai. Ir su jomis atsisveikinu sunkiai – kaip su savo vaikais”, - prisipažįsta ji.

Geras R.Girskienės balsas buvo pastebėtas mokytojų, kurie vėliau jai patikėdavo vesti renginius. “Augome be televizoriaus. Tad visa šeima daug skaitėme, ir skaitydavome garsiai”, - savo, kaip skaitovės, ištakas prisiminė R.Girskienė.

Kilusi iš Mažeikių krašto, jaunystę praleidusi Rietave, ji jau 26 metus dirba Vydmantų bibliotekoje. Raiškusis skaitymas visada buvo susijęs su darbu – reikėdavę ir tebereikia vesti renginius, moteris bendrauja su bendruomenės nariais. “Daug kur vykstame su vydmantiškiais poetais Nijole Rimkiene, Alfonsu Bereniu. Kai paprašo – visada skaitau jų poeziją, - kalbėjo R.Girskienė. – Renginiai, dalyvavimas juose kaip skaitovei man suteikia didžiulį bendravimo džiaugsmą”.

R.Girskienė raiškiai skaityti labiausiai mėgsta Justino Marcinkevičiaus, Jono Strielkūno, Vytauto Rudoko eiles, iš prozininkų ją žavi Kazio Sajos, Gintaro Grajausko kūryba. “Gintaras Grajauskas rašo gražia literatūrine kalba, o vidumi galima pajusti tokį tikrą žemaitiškumą”, - savo potyrius atskleidė skaitovė. Anot jos, kad skaitomas kūrinys – poezijos ar prozos – suskambėtų, jis turi būti artimas sielai, atitikti išgyventą laikmetį. “Gal todėl nelabai priimu ypač jaunų kūrėjų kūrybą”, - pasvarstė skaitovė.

Kai kūrinys – “limpantis prie dūšios”, tada ir balsą veda intuicija.

Tačiau kad išmoktum raiškiai skaityti, nepakanka vien prigimtinių ar intuityvių savybių.

“Visada stebiu ir domiuosi, kaip skaito kiti. Žaviuosi Virginija Kochanskyte, mano idealas – Tomas Vaisieta. Patinka Rūtos Staliliūnaitės skaitymai. O ir kai pats Justinas Marcinkevičius skaito savo kūrybą – gera jo klausytis, nes viskas – taip paprasta”, - savo korifėjus išvardino R.Girskienė.

Dar viena gera mokykla skaitovams yra teatras. Jį pamėgusi nuo jaunumės, R.Girskienė sakė nepraleidžianti, jeigu tik yra galimybė, nė vienos progos nuvykti į teatrą. “Taip ir gaudau visas “kruopeles”, - pripažino skaitovė. – Su kolege Danguole Gibišiene dalyvavome Moterų mokymo ir informacijos centro surengtame projekte. Tai buvo galimybė pabendrauti su aukšto lygio moterimis mokslininkėmis, kurios išmokė elgsenos, laikysenos prieš auditoriją”.

Moteris, kuriai meninis skaitymas tapo ypatingu pomėgiu, niekada negalvojo būti aktorė arba režisierė. “Visada realiai žiūrėjau į gyvenimą. Labai norėjau būti lietuvių kalbos mokytoja, tačiau gyvenimas viską sudėliojo kitaip”, - sakė R.Girskienė.

Skaitovą, išėjusį prieš auditoriją, visada lydi ir jaudulys, ir, be abejonės, didžiulė atsakomybė. Nes skaitovas neturi galimybės scenoje pasislėpti už kitų aktorių nugaros ar muzikinio fono – jis visada yra vienas. Su savo balsu, intuicija, gebėjimu užmegzti ryšį su klausytoju ir su atmintinai išmoktu tekstu.

“Būna, jog susijaudinu, pamirštu kokį žodį, tačiau esu priversta greitai viską atsiminti. Ir – skaitau toliau”, - siaurą skaitovų darbo užkulisių plyšį pravėrė R.Girskienė.

Kai klausytojai sutinka labai šiltai, kai pajunta, jog auditorija – itin besidominti skaitymo menu, R.Girskienė, būna, spontaniškai paskaito ir savo kūrybos eilių.

Vaizdelius, nedidelius prozos kūrinius ji rašo nuo jaunumės. Vėliau pradėjo gimti eilės. “Tačiau visos jos – tik man ir iš manęs. Nesu pasirengusi jomis dalintis su kitais. Nes tai yra mano pačios išgyventa, išbūta. Aš nemoku aprašyti ar sueiliuoti to, ką kiti pastebi gamtoje, ką pajaučia stebėdami kitų žmonių būsenas. Mane įkvepia susitikimai su žmonėmis, su raiškiojo skaitymo mėgėjais – po to aš jaučiuosi pakylėta. Mano eilės, manau, yra reikalingos tik man pačiai”, - priežastis, kodėl nelinkusi viešinti savo eilių, įvardino R.Girskienė.

• Rašyti komentarą (0)