|
|
|
Menininkas lieka ištikimas kaimo žmogui
Prieš šešerius metus Budriuose įsikūręs dailininkas Petras Gužas šį rugsėjį atšventė savo 75-metį. „Esu dailininkas profesionalas, bet griežtas braižas manęs nesugadino. Kaimo žmogus ir jo pasaulėjauta – mano mėgstamiausia tematika“, - teigė P.Gužas. Jo paveiksluose dominuoja sodrios žemės spalvos bei stilizuoti, archaiški plastinės meninės formos vaizdai.
Per 40 savo kūrybinės veiklos metų P.Gužas išbandė įvairias vizualinės kūrybos plotmes: fotografiją, grafiką, tapė akvarele. Tačiau svarbiausi ir paties „dūšiai mieliausi“ darbai yra atlikti tempera. Menininkas yra surengęs per 50 parodų. Jo darbai pabuvojo Rusijoje, Švedijoje, Estijoje, Vokietijoje, Japonijoje. „Dabar jau mažai betapau. O ir savo darbų ne kažkiek beturiu. Kone visus juos išdovanojau. Paveikslus iš senesnių laikų – lyg kūdikius – dabar ant pirštų suskaičiuočiau. Yra keletas paveikslų, kurių net į parodas nebevežioju. Turiu tik gyvą peklą nebaigtų darbų, - vedžiodamas po savo dirbtuves namų palėpėje, kur nuo paveikslais nukabinėtų sienų dvelkia senuoju lietuvišku kaimu, ir iš pašalių traukdamas eskizus, kalbėjo dailininkas. – Nebejaučiu to „amžinojo variklio“, kuris tempia į priekį“. Dabar dailininkas baiginėja trečiąjį „Šienapjūtės“ ciklo paveikslą. P.Gužas tikino, jog iš savo paveikslų duonos jis niekada nevalgęs, - tai buvęs tik didysis jo gyvenimo pomėgis. Savito braižo dailininko ir gyvenimas – savitas. P.Gužas gimė Rokiškio rajone, Juodupėj. Menininkas mano, kad jo kūrybinės šaknys - vaikystėje. Jo tėvas Antanas buvo išvykęs į Olandiją, kur mokėsi audimo meno. Į Lietuvą jis parvežė patobulintus audimo technologijos pagrindus. Tėvą kviesdavo konsultuoti į įvairius fabrikus. Tačiau pirmoji P.Gužo specialybė – visai ne romantiška: jis baigė Veterinarijos akademiją ir dvejus metus dirbo zootechniku. P.Gužas jau brandaus amžiaus atvyko į Klaipėdą. Čia keliai jį suvedė su dailininku R.Kunca. Šio paskatintas, jis visa siela ir išgalėmis pasinėrė į kūrybą. Pabandė drožti – netiko, paėmė teptuką – ir „užkibo“. Liaudies kūryba paliko labai gilų pėdsaką: ir bendrystė su pačiais meistrais, ir jų tematika – paprastas žmogus, laukų artojas ir šių dienų rūpintojėlis. Tuo pat metu P.Gužas įstojo neakivaizdžiai mokytis dailės ir tapo Liaudies meno draugijos nariu. Po dviejų dešimtmečių kūrybinio darbo jis „išgavo“ savo stilių, ir 1992 m. buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. Kone keturis dešimtmečius, ligi pensijos, menininkas dirbo pedagoginį darbą: jis mokė piešimo ir darbų prestižinėje Klaipėdos K.Donelaičio vidurinėje mokykloje (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazijoje, - aut. pastaba). Kaip pastebėjo pats dailininkas, nors didžioji gyvenimo dalis praėjo prie jūros, tačiau „jūros liga jis nesusirgo“: jūra ir žvejų gyvenimas buvo svetimos temos jo kūryboje. Gyvenimo kelias į Budrius, tvirtino P.Gužas, atvedęs labai paprastai: su žmona Galina, pardavę butą Klaipėdoje ir sodą Jokūbave, užsimanė nuosavo namo kaime. Petro žmona Galina baigė dailės studiją ir taip pat tapo. Petro ji nelaiko tiesioginiu savo mokytoju – jos braižas kitoks. P. ir G.Gužų sodyboje – laisvė ir meninėms sieloms, ir kūrėjų mylimiems gyvūnams. Namų erdvę užpildo visų trijų sferų – oro, vandens, žemės – gyvūnai. Oriai vaikšto penki riebūs katinai. Kieme skalija trys šunys, namie iš šeimininkų paskos sekioja ir ketvirtoji lepūnė Frėja. Į laisvę iš narvo paleidžiamos ir dvi papūgos, kurių pamėgta buveinė - spintų viršus ir karnyzai. Akvariume nardo žuvytės. „Trijuose aviliuose laikau bites. Turėjau dar ir ožkų, bet jų atsisakiau. Tikra prapultis su tais gyvūnais, bet be jų būtų liūdna. Todėl tapyti galiu tik žiemą“, - kalbėjo medike Klaipėdos ligoninėje dirbanti G.Gužienė.
|
|
