- Žiūrint, kokio dalyko. Planuoju stoti į universitetą studijuoti kūno kultūros. Taigi būsiu mokytojas. Tačiau ne dėl to, kad mane labai trauktų ši specialybė. Tiesiog man labai patinka sportas ir noriu dirbti su juo susijusį darbą. Manau, būsiu kantrus mokytojas, nors kitų dalykų kantriai mokyti nesugebėčiau. Svarbu, kad mokytojas nesikarščiuotų ir būtų draugiškas mokiniams.
Regina Vičiulienė:
- Visą gyvenimą svajojau būti mokytoja. Deja, šios svajonės nepasiekiau, tapau buhaltere. Tačiau dar būdama mokinė svajodavau būti lietuvių kalbos mokytoja. Tada darbas neatrodė nei sunkus, nei varginantis. Juk mokinių, tėvų požiūris į mokytoją buvo visai kitoks – daugiau pagarbos, supratimo. Mokytojo darbas be galo svarbus – jie išugdo išsilavinusius piliečius.
Rimantas Steponavičius:
- Nenorėčiau. Tai – atsakingas darbas, reikalaujantis daug nervų. Vaikai išdykę, neturėčiau kantrybės mokyti. O ir šiaip, dabar mokytojo specialybė dažnai negerbiama, neįvertinama. Pažiūrėjus į mokytojų atlyginimus aišku, kad jų sunkaus ir šaliai svarbaus darbo neįvertina ir valdžia. Kažkokiu būdu reiktų kelti šios specialybės prestižą ir pradėti nuo užmokesčio.
Rima Aršėnienė:
- Nenorėčiau. Net kai buvau maža, nebuvo į galvą šovusi mintis būti mokytoja. Svajojau tapti medike, bet ne mokytoja. Manau, šis darbas, kad ir mažai apmokamas ir nevertinamas mokinių, yra prestižinis. Juk šiais laikais, kai jaunimas toks sudėtingas, ne kiekvienas sugebėtų dirbti mokytoju. Pedagogų nevertina ir valstybė – užtenka žinoti, kokias algas moka pedagogams.
