|
|
|
Darbščių žmonių gatvei trūksta tik asfalto
J.Jablonskio ir P.Vileišio gatves jungiančios Žalgirio gatvės istorija telpa žmogaus atmintyje: pirmieji namai čia pradėjo kilti tik 1961 metais. Tiek laiko užteko, kad gatvė visoje Kretingoje išgarsėtų darbščiais žmonėmis.
Pirmieji Žalgirio gatvėje apsigyveno buvę tremtiniai, daugybę gyvenimo negandų pakėlę darbu. Galimas dalykas, jie šioje Kretingos dalyje ir pasėjo darbštumo sėklą. “Vienas pamėgina ką nors daryti – užsikrečia ir kiti, vos ne visa gatvė”, - pastebėjo Emilija Laučienė. Ji kalbėjo apie veiklą, kuria sėkmingai žmonės užsiimdavo po valdiško darbo. Vienu metu gatvė neformaliai buvo vadinama siuvėjų gatve. Paskui daugumoje namų puolė megzti. Tada čia buvo mezgėjų gatvė. Dar vėliau išmoko auginti chrizantemas. Šiandien veikla – įvairi. Vienoje sodyboje siuvamos pirštinės, kitoje - remontuojamos mašinos. Iš Žalgirio gatvės į turgų keliauja gėlių ir daržovių daigai. Laikomos vištos. Garsios Felicijos Urbonienės rožės. Grožimasi Onos Dieliautienės sodyba. Pati E.Laučienė Krasnojarsko krašte, kur buvo su šeima ištremta, dirbo siuvėja. Septynerius metus Sibiro „ponioms“ siuvo. Ir gaisrininkams uniformas teko siūti. Grįžus „Sibiro siuvėjos“ meistriškumas nepadėjo – tremtinių į darbą tada nepriėmė. Teko rinktis namudinius darbus. Šioje Kretingos dalyje rugiais užsėtus laukus E.Laučienė prisimena gerai, kadangi jos vyras Petras čia namą statė pirmasis. Veikiai į kaimynus atėjo Urbonai, Slivskiai, Gikarai, Jasai, Kavaliauskai. Statybos vyko sparčiai, per dvejus metus nusidriekė eilė standartinių medinių namų. Jie rekonstruojami, autentiškų šiandien likę 2 ar 3. Ekonominė padėtis buvo sunki, statyboms per darbovietes iš banko buvo imamos paskolos. Jas gauti buvo nelengva. E.Laučienė pasakojo, kad jiems 700 rublių paskolą išmokėjo dalimis per tris kartus. Ne kartą buvo atvykę pažiūrėti, ar sklandžiai vyksta statybos. Atidavinėjo skolą ketvirčiais po 27 rublius. Naujakurystė vienijo labiau negu tremtis. Iki šiol prisimenamos įkurtuvės ir kitos linksmybės: kaip vienas pas kitą viešėdavo, kaip krikštynos būdavo didžiausia šventė, kaimynus į “kūmus” kviesdavo. Vėlesnei gyventojų kartai atstovaujanti Irena Litvinienė prisiminė, kaip vaikystė čia šauniai prabėgo be kompiuterių ir televizorių. “Buvo pastatytas krepšis, turėjome kamuolį, žaidėme kvadratą, “skelbiu karą”. Visi vakarai - užimti. Apie vaikų “užimtumą” klausimų tada nekildavo”, - kalbėjo ji. Vieną kartą keitėsi ir oficialus gatvės pavadinimas. Anksčiau ji vadinosi Liudo Adomausko. Kai, atkūrus Nepriklausomybę, kartu su senąja sistema žlugo ir pagarba šiam sovietiniam veikėjui, jo vardu vadintoje gatvėje atėjo metas dar vienerioms krikštynoms. Pagal sodų gausybę gatvei valdžios buvo pasiūlytas Obelų vardas, tačiau jį nurungė vietinės gyventojos Almos Jomantienės sugalvotas Žalgirio pavadinimas. Įkvėpęs ne krepšinis ir ne mūšis, o už 7 km ošiantis Žalgirio miškas. Anksčiau visi vienas kitą čia pažinojo, šiandien taip nebėra: gyventojai keičiasi. Vilioja ramybė ir vietinių gyventojų draugiškumas. „Jei bėda, galima kreiptis į bet kurį, ypač vyresnį – nebus atsisakyta“, - tvirtino tėvų namuose pasilikusi gyventi I.Litvinienė. Ir pridūrė. – Jei pats būsi geras, ir kitas tau bus geras.“ Vyresni žmonės čia nuo seno vienas kitą dažniausiai vadina pavardėmis. Rengiant miesto planus, vienu metu Žalgirio gatvė buvo pasirinkta apvažiuoti miestą, todėl padarė ją platesnę negu kitas. Dėl to žmonės džiaugiasi. Kol nepravažiuoja mašina, sukeldama dulkių debesį. Deja, eismas čia gana intensyvus. Petrovinas Butkus sakė, kad gyventi Žalgirio gatvėje yra gerai, ji apšviesta, yra vandentiekis, tačiau visą tą gerumą temdo dulkės. Anot E.Laučienės, prieš keletą metų, rengiant vandentiekio dokumentus, valdžia asfaltą žadėjusi, tačiau žadėtuoju laiku išasfaltavo tik P.Vileišio gatvę. Ir I.Litvinienė kartu su kitais sakė nusivylusi, kai pamatė, kaip jų gatvę, asfaltuojant aplinkines, aplenkė. Pasak jos, net iš kaimo atvažiavę žmonės dėl to stebisi. Kol šitaip, išeitį moteris mato vienintelę – gyventi, užsiauginus aukštą gyvatvorę. Tačiau gyvatvorės užstoja daug grožio. Taip pat ir I.Litvinienės sodyboje, kurioje auginamos gėlės. Daugiausia - daugiametės, žydinčios ir lapinės. Jos gėlių kolekcijoje – daugybė įvairių spalvų kardelių, melsvių, šilokų, kurių daigais ji prekiauja turguje. Vieną kartą įprasto užsiėmimo rėmus moteris peržengė ir, sesers Danutės Mažonienės paraginta, pradėjo pinti verbas bei vežti jas į Kaziuko mugę. Prie verbų sėda iškart po rudeninių darbų, kai užšąla. O dabar, atkreipė dėmesį gėlininkė, - pats ruduo, pats darbymetis - reikia susinešti sode puikiai užderėjusį derlių į rūsį, konservuoti žemės teikiamas gėrybes. Ir dejuoti nėra kada. „Žmogui niekuomet nebuvo gana. Jei turi 10 Lt, reikia 20, jei turi milijoną, reikia dešimties“, - paaiškino. Atsargų žiemai kiekiu ypač nustebino 76 metų Agripina Brazdauskienė. Jos kambarių pilnos kertės pririkiuotos jau uždarytų stiklainių. Moteris sakė, kad antra tiek dar yra rūsyje, ir viskas - jos pačios užauginta. Nors Agripinos pasaulis – tik namai, aprėpti jos darbų neįmanoma. Nesustabdė nei širdies infarktas, nei sunki operacija. A.Brazdauskienės nuomone, jos gatvė dar išsiskiria turtingumu. Ji turėjo mintyje turtus, kuriuos žmogus uždirba savo rankomis. Jos pačios vaikystė buvo sunki. „12 km iš Kretingos į Palangos miškus eidavome uogų rinkti. Bulviakasiai - nesibaigiančiose vagose, - prisiminė. – Buvau ir tebesu barbė devyndarbė. Siuvau, mezgiau, rožes auginau, dirbau naktinį darbą.“ Vaikų į darželį moteris neleido, auklėjo pati. „Kai ir atrasit, neimkit svetimo daiktelio. Eisim padėsim, kur radote“, - taip jiems sakydavo. Šiandien ji džiaugiasi ir didžiuojasi 6 vaikais, 13 anūkų, 4 proanūkiais. „Visi vaikai turi namus, mašinas, baigė aukštuosius, turi pavyzdines sodybas, - sako ir parodo 5 mėnesių proanūkio Danieliaus nuotrauką. – Gali būti, kad jis - jauniausias Žalgirio gatvės gyventojas.“ Laimingi vaikų gyvenimai – jos didžiausias turtas, o pinigų, sakė, nesureikšminanti, nes jų visada galima užsidirbti.
|
|
